„Aidar“ bataliono veteranas, Antarkties mokslinio centro vadovas Evgen Dykyj
Pagal gruodžio 20 d. 12:42 Ukrainos savanorio, LKKSS (ir VAS) garbės nario Evgen Dykyj įrašą Facebook sienoje
Galbūt tai pats sunkiausias tekstas, kokį esu parašęs per visą iki šiol vykstantį plataus masto karą.
Pasakyti, kad tikrai nenorėjau kelti keleto klausimų anksčiau, nei kartu atšvęsime pergalę, būtų vienas iš švelniausių išsireiškimų.
Aš ir pats visą laiką tvardžiausi ir įtikinėjau taip elgtis ir kitus – viešai ir privačiai, visur, kur tik buvo nusiteikę mane išgirsti.
Pats netransliavau ir stengiausi neleisti kitiems „skleisti“ daugybės niūrios „apkasų tiesos“ istorijų apie mūsų vadovybės „prasižengimus“, ne todėl, kad tai buvo netiesa, o priešingai, būtent todėl, kad tos istorijos buvo tiesa, bet atrodė, kad visiškai ne tas laikas jas aptarinėti.
Įpusėjus Didžiajam karui (o dabar daugmaž yra jo vidurys, dar ne pagal pačią pesimistiškiausią prognozę) labai nepageidautina viešai diskutuoti apie tai, kas verstų abejoti kariuomenės vadovybės autoritetu – nesvarbu, ar tas autoritetas užsitarnautas, ar ne visai. Yra dalykų, kurie turėtų „būti laikomi dėžėje“ iki pergalės parado ir tik tada tapti nagrinėjimo objektu.
Tačiau būna atvejų, kai reikia rinktis, o tylėjimas, net ir dėl kilniausių priežasčių, gali sukelti priešingas pasekmes, būtent, sumažinti mūsų tikimybę laimėti. Ir, deja, dabar turime kaip tik tokį momentą.
Visi prisimename kruviną kovaldą, kuria „vagnerovcai“ motyvavo nelaisvėn papuolusį savo bendrą daugiau niekad nepasiduoti.
Dabar Ukrainos generolai reikalauja tokios pačios kovaldos, tik pašventintos įstatymu.
Generolų autoritetų spaudžiami parlamentarai, kurių absoliuti dauguma niekada nėra buvę kariaujančio eilinio kario kailyje, nubalsavo už tai, kad generolams tokia kovalda būtų padovanota.
Jie balsavo pagreitintu būdu, be pauzės tarp pirmojo ir antrojo svarstymų – generolai labai skubino, kovalda jiems reikalinga jau dabar, po naujametine eglute.
Kol kas tarp generoliškų rankelių ir kovaldos koto liko tik vienas saugos įrenginys – prezidento veto. Šansas vis dar egzistuoja, nors nuolat tirpsta, todėl ir rašau šias eilutes.
Jei įstatymo projektas 8271 įsigaliotų, visi tie, kurie apkasuose, o ne užnugario štabuose, realiai gina jus ir mane, iš karto liktų be jokios teisinės apsaugos.
Bet koks įsakymo nevykdymas, neatsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir lydinčias aplinkybes, automatiškai sąlygotų ilgą laisvės atėmimo bausmę, ir tai būtų realizuojama uždaruose karo laiko posėdžiuose, kur apsiginti iš esmės nebūtų galimybių.
Leiskite pabrėžti: rimtu nusikaltimu, sąlygojančiu neišvengiamą laisvės atėmimą, taptų bet koks nevykdymas bele kokio įsakymo, įskaitant akivaizdžiai debiliškus, savižudiškus, nekompetentingus, tokius, kurių įvykdymui padalinys fiziškai neturi resursų, ir pan.
Ir taip, aš nenorėjau apie tai kalbėti iki Pergalės, bet žinau visų aukščiau išvardintų įsakymų tipų pavyzdžių, ir ne vienetinių – kalba eitų apie sisteminę mūsų vadovavimo kokybės problemą ir „tėvus-vadus“.
Pareiškimas ypatingai kvailiems: niekas, kas čia ir toliau pasakyta nėra ir negali būti traktuojama kaip visų Ukrainos karininkų kaltinimas nekompetencija, kvailumu ir pan. Ir jokiu būdu nekelia abejonių dėl tūkstančių protingų, sąžiningų, drąsių, patyrusių kovos vadų Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Jei būtų ne taip, vargu ar galėčiau sėdėti užnugaryje ir rašyti šias eilutes, o jūs – jas skaityti.
Problema ta, kad Ukrainos ginkluotosiose pajėgose yra TOLI GRAŽU NE TIK protingi, sąžiningi, drąsūs, patyrę koviniai vadai. IR yra nemenkas skaičius bukų „čebatų aulų“, išauklėtų tos pačios sovietinės tradicijos, kaip ir orkų vadai, švelniai tariant, (ir aš vis dar bandau išsaugoti karo laiko savicenzūros likučius…).
Sovkinės ordos tradicijose yra ir toks požiūris į žmogaus gyvybę, kurį demonstruoja Bachmuto šturmavimų savižudiškomis „čmobikų“ bangomis pavyzdžiai ir kario traktavimas arba kaip eksploatacinės medžiagos, arba kaip kvailo galvijo, bei atitinkamas apsiėjimas su juo.
Tai galioja ne tik kariui – sovkoje per vertikalę žemyn perduodamas tik įsakymas vykdymui, o į viršų – tik raportas apie besąlygišką įsakymo įvykdymą ir kad „viskas gerai!” – nepaisant kaip reikalai klostosi iš tikrųjų.
Kiekvieno bent kiek artimo frontui „užaulio knygelėse“ gausu istorijų apie tokį genialų komandavimo stilių ir jo pasekmes. Mes visi visiškai sąmoningai neduodame šioms „knygelėms“ eigos į Pergalės paradą. Tačiau dabar atrodo, kad tylėjimas padarys daugiau žalos nei naudos.
Mūsų kovotojų teisė į gyvybę, laisvę ir teisingą teismą net karo metu sveria daugiau nei generolų autoritetas, kuris iš tikrųjų daugiausia įgytas ne „karvedžių genijaus“, o būtent tų paprastų kovotojų, jų nematyto, precedento neturinčio herojiškumo, parodyto kartais dėka įsakymų, o kartais ir veikiant priešingai, nei buvo įsakyta.
Norint suprasti, kodėl Įstatymas 8271 yra toks baisus ir nepriimtinas, pirmiausia reikėtų suvokti, KAM tiksliai yra įduodama baisi kovalda, galinti sulaužyti kiekvieno kovotojo gyvenimą.
Reikia susitaikyti su realybe, kad pas mus buvo galima išsitarnauti iki pulkininko ir net generolo, nė dienos nebuvus kare eilinio kareivio, seržanto ar jaunesniojo karininko kailyje, tai yra pradėti. tikrą kovinį kelią (ne tarnybos stažą!) iš karto bent bataliono vadu, o dažnai ir brigados vadu.
Teko matyti tokius brigadų vadus, karo metu ištrauktus „iš naftalino“ dėl kadrų trūkumo, matyti, kaip jie „komanduoja“ iš brigados pastovaus dislokacijos punkto (PDP) už šimtų kilometrų nuo fronto, net nebandydami nuvažiuoti bent į bataliono PDP (kurie taip pat dar ne „nulis“, bet bent jau kažkiek arčiau fronto), bet randa laiko pabėgioti „ant pirštų galų“ per labiau nei abejotinos reputacijos įtakingų verslininkų priimamuosius ir „paspręsti klausimėlius“.
Prisiklausiau iš jų tokių kvailysčių ir nesąmonių, kokių išklausymui taikos metu tiesiog negaiščiau laiko – bet juk karo metu būtent tie žmonės turi visą valdžią, ir ta savo galia jie tampa tuščiagarbiais ir užsispyrusiais dėl kiekvieno savo teiginio, netgi absurdiško.
Mačiau, kaip būtent tokie brigadų vadai, neturėdami nė dienos kovinės patirties, nušalino ir pašalino iš pareigų tikrus kovinius vadus, nes tie buvo per daug savarankiški, o paskui išvalė visus „su jais susijusius asmenis“, tai yra, patyrusius veteranus. Ir esminiu pretekstu buvo būtent patyrusių veteranų nepasiryžimas vykdyti bet kokį nekompetentingo užfrontės „genijalisimo“ įsakymą.
Tačiau be „naftalininių brigados vadų“ pažįstu ir „jaunuosius pulko vadus“, kurie pagal amžių ir kovinę patirtį turėtų vadovauti ne daugiau nei būriui, ištisus batalionus pasiuntusius į kvailą mirtį. Ir galiu tik daryti prielaidą, kad tokie patirties neatitinkantys įgaliojimai buvo kažkaip sukoreliuoti su tuo, jog jaunųjų bataliono vadų ir kai kurių garsių generolų pavardės sutapo.
Būtent aukščiau aprašytiems naftalininiams tipažams ir jauniems pulkų vadams reikalingas įstatymas 8271 – mirtina kovalda, kuri turėtų jiems atstoti tarp kovotojų trūkstamą autoritetą.
Tikram koviniam vadui tokio įstatymo nereikia – jis kovotojus motyvuoja kitaip, ypač savo pavyzdžiu. Ir dažniausiai tokia motyvacija daug geriau veikia.
Kovinis vadas, suvokdamas realias savo padalinio galimybes, supranta, kokius įsakymus, bent jau teoriškai, įtempus visas jėgas, įmanoma įvykdyti, o kokie nuo pat pradžių nėra realūs.
Tačiau tai supranta kovinis vadas. Teko matyti kovinių vadų, fronte perėjusių ugnį ir vandenį, bet atsidūrusių ant beprotybės ribos po klajonių per užnugario štabus.
„UPA – Ukrainos popierinė armija“ sumalė ne vieną tokį vadą, o ne vienas kovoms parengtas padalinys buvo nepagrįstai išformuotas ar perduotas nebūdingų užduočių vykdymui.
Teko matyti, kaip „vinis įkalinėjo mikroskopais“ – kaip specialiųjų pajėgų, išmokytų dirbti už fronto linijos ir kitų tikrai profesionalių dalykų, padaliniai buvo metami skylių užkamšymui į pėstininkų apkasus ar šaukiant „Ura! veržtis pro priešo apkasus. Ir tai ne išimtys – vien man žinomos dešimtys tokių vadovavimo „debilizmo“ pasireiškimų, o mano kompetencija tokiuose reikaluose, kaip suprantate, gana ribota.
Taigi, „specukų“ vadas, pabandęs paaiškinti užnugario generolams, kad ne tam tiek pastangų įdėta apmokant tikrai nepaprastus kovotojus, jog jie būtų kvailai išguldyti pirmame mūšyje neapgalvotos priekinės atakos metu, dabar turės pasirinkimą – pražudyti padalinį arba sėsti mažiausiai 7 metams.
Panašiai rinktis bus priverstas ir eilinis pėstininkas, greičiausiai jau šešis ar daugiau, o gal net visus ilgus 9-10 mėnesius išsėdėjęs apkasuose, nė karto nebuvęs atostogose, o dėl rotacijos „ilsėjęsis“ tik padaliniui patyrus tokius nuostolius, jog tą padalinį reikėjo skubiai atitraukti skubiam prikomplektavimui.
Išgyventi ir toliau kovoti tokiomis sąlygomis (o taip pat kai esi taikus „mobikas“ be jokio ankstesnio karinio paruošimo, o tokių fronte absoliuti dauguma) – jau tikras žygdarbis. Šis žygdarbis išsekina, atima visas jėgas ir kiekvieną mėnesį be rotacijos šių jėgų vis mažiau.
Ir kai toks išsekęs kovotojas nuoširdžiai sako, kad jeigu nėra kam jį pakeisti, tai jis ir toliau pajėgtų laikyti gynybą užpiltuose vandeniu ir žiemą įšalusiuose apkasuose, bet nebeturėtų jėgų mestis į ataką – tai ne nusikaltimas, o objektyvi realybė, nors, žinoma, liūdna.
Dabar už tokios realybės pripažinimą kareivis turėtų sėsti bent 3 metams – ar tai būtų tikrai pelnytas užfrontės Tėvynės apdovanojimas?
Įsakymai būna labai įvairūs, ir atsisakymai juos vykdyti taip pat labai skirtingi.
Netgi pozicijų apleidimas – pati didžiausia problema, kurią, pagal generolų planą turėtų išspręsti įstatymas 8271 – ne visada vienodai nusikalstamas. Kartais kaip tik pozicijų neapleidimas tinkamu laiku, lėmęs neišvengiamą ir nepateisinamą personalo mirtį, yra daug sunkesnis nusikaltimas.
Taip, tai nėra juoda ar balta, ir savavališkas pozicijų apleidimas iš tiesų būna paprasčiausia bailumo apraiška, už kurią vėliau kitų dalinių kovotojai sumoka savo gyvybe arba dėl kurios tenka palikti ištisus miestus, kurie dar galėtų atsilaikyti (kaip nutiko Lysyčanskui po chaotiško atsitraukimo iš Zolotės ir Hirskės). Bet taip nutinka ne visada, o neretai atsitraukimas be įsakymo lieka vieninteliu būdu išvengti kvailos nepagrįstos mirties dėl to, kad įsakinėja kažkas nepakankamai kompetentingas,
Dabar teismas turi galimybę išsiaiškinti, kas, kokiomis aplinkybėmis paliko savo pozicijas, ir atitinkamai paskirti griežtesnę ar švelnesnę bausmę. Įstatymas 8271 atitinkamus baudžiamojo kodekso straipsnius paverčia visišku Stalino įsakymo 227 „Nė žingsnio atgal!“ analogu.
Beje, dėl švelnesnės bausmės. Koviniams vadams puikiai žinoma, jog kovotojas naujokas ar net visas padalinys, kartą pasidavęs panikai, pabėgęs iš išgąsčio ar neįvykdęs įsakymo, bet paskui susivaldęs ir susigėdęs grįžęs į savo pozicijas, dažniausiai kaunasi kaip velnias, kad apvalytų sąžinę ir galėtų pažvelgti į ginklo brolių akis. Gėda prieš bendražygius yra daug geresnis motyvatorius nei kalėjimas, ir principas jog „atgailaujantis nusidėjėlis, vertas trijų teisuolių“ čia visiškai tinka.
Dabartiniai nuosprendžiai su bausmės vykdymo atidėjimu yra puiki teismų praktika tokiais atvejais. Jos panaikinimas, švelniai tariant, nepagerins kariaujančių dalinių personalo, jis užpildys kalėjimus kovai parengtais kariais, kurie, užuot tęsę karą, sės zonose ant mokesčių mokėtojų kupros.
Na, o vėliau, kai į užpakalį įkirs iškeptas gaidys, tie patys mūsų generolai apvažiuos zonas, kad anksčiau laiko paleistų tuos kovotojus ir sugrąžintų į frontą – jau šienauti pagal „vagnerį“, taigi iki galo… .
Apskritai apie visa tai galima rašyti ir rašyti, ypač dar atsisakius visų tabu atitinkamoms temoms ir atvejams (šiame tekste aš dar daugiau nei santūrus, patikėkite…). Bet manau, kad protingam jau ir to seniai pakako.
Apibendrinu:
– Net „Himarsų“ ir kitų „super ginklų“ laikais kariuomenės pagrindu išlieka eilinis karys – pėstininkas, dažniausiai iš anksto neapmokytas „mobikas“, ištisus mėnesius gyvenantis apkasų purve ir nešantis pagrindinę šio karo naštą.
– Generolai, kurių dauguma nėra kariavę paprasto kario ar jaunesniojo vado kailyje, kurie, priminsiu, visiškai praleido pasiruošimą šiam karui ir kurių autoritetas daugiausia susiformavo būtent dėl tų pačių paprastų karių didvyriškumo, nusprendė, kad kovotojų herojiškumas kol kas nepakankamas jų ambicingiems planams, ir jį reikia paskatinti „Prigožino kovalda“ – 8271 įstatymu.
– Šios kovaldos legalizavimas praktiškai iš kario atimtų bet kokią teisminę apsaugą ir iki šiol mūsų kariuomenėje nematytu mastu atiduotų jį j vadų nagus, panašiai kaip orkų ordoje.
– Nurodytą kuvaldą ketinama įduoti tiek į tikrų kovos vadų (kuriems to visiškai nereikia), tiek į postsovietinės karininkų mokyklos bukagalvių, kurie siekia ja pakeisti trūkstamą tarp kovotojų autoritetą, rankas.
– Vienintelė galimybė sustabdyti šį mūsų didvyriškos ir labai tautiškos kariuomenės riedėjimą iškart keliais žingsniais link sovkos ir orkostano – prezidento veto, nes generolai jau „prilenkė“ liaudies deputatus.
– Veto galimybė yra, nes atitinkama peticija jau per pirmąją dieną surinko reikiamus 25 tūkstančius parašų ir toliau juos renka (dabar jau yra 33,4 tūkst.).[…].
– Prezidentui bus be galo sunku pasirinkti tarp paprastų kovotojų apkasuose, kurių balso tiesiogiai štabe nesigirdi, ir autoritetingų generolų balsų, būtent štabe jie ir kariauja visą šį karą ir kasdien aukščiausiajam vadui raportuoja, kaip mato padėtį fronte.
– Taigi, būtent mes turime tapti tuo balsu, kuris taps pakankamai garsus, kad būtume išgirsti ir pasverti. Mes ne kartą įrodėme, kad galime tai padaryti, ir to poreikis yra labai didelis.
Jei mes, užnugario Ukraina, nesugebame apsaugoti mūsų gynėjų nuo savavališko susidorojimo savo šalyje, tai ar mes tada verti, kad jie mus gintų nuo išorinio priešo savivalės? Man atsakymas akivaizdus.
Taip pat pagal liga.net ir novynarnia.com