Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams ir visiems geros valios žmonėms vertėtų paskaityti rugpjūčio 29 d. laikraščio „Širvis“ 33-ame šių metų numeryje publikuotą straipsnį:

„Kapinynams – ne!“

Mielieji, nuostabus dalykas yra tasai Valstybės šimtmetis, juk sutinkate su manim, ar ne? Ta proga ką tik išsirinkom (su garbios komisijos pagalba, savaime suprantama) šimtmečio širvintiškių šimtuką. (Trys viename, jei suprantat, apie ką ašai čia.) Apdovanojimai išrinktųjų dar laukia, bet tai tikrai ne paskutinė šimtmečio šventė, tikrai ne. Protingi žmonės neseniai suskaičiavo, kad per Kalėdas sukanka lygiai šimtas metų, kai mūsų slaunas miestelis turi savivaldą, vadinasi, nuo tada ir valdovai godoti ir negodoti tvarką prižiūri. Va, čia tai šventė, mielieji, va, čia tai iškilmės turėtų nuaidėti, va, čia tai puota prabangi turėtų visus lojaliuosius sukviesti, sušaukti iš tolių toliausių. Bet, ko gero, tokios šventės nesulauksim. Klausiate, kodėl? Taigi viskas labai paprasta ir aišku, mielieji. Valdovė skaidriausioji ne kartą minavojo, kad miestelio atgimimas prasidėjo sulig josios atėjimu valdžion, ir ne kitaip. O jei viso šimtmečio buvę valdovai pasitaikė niekam tikę (turbūt ir tasai pirmasis geresnis nebuvo?), tai kam tokį nelemtą dalyką švęsti ir minėti? Geriau jau už sutaupytus pinigėlius dar vieną tiltą per mareles nutiesti, ar ne?
Tiesą sakant, yra ir kita priežastis – nemėgsta mūsų valdovė minėti tų, katrie jau šią ašarų pakalnę yra palikę. Šit ir balsuoti už juos uždraudė, nusipelnę miesteliui gali būti, atseit, tik gyvieji. Išėjai Anapilin, kartu ir tavo nuopelnai išėjo, nėra ko čia beminėti. Negodoja valdovė ir paminklų beigi atminimo lentų statymo, nes ten irgi būna tik šviesaus atminimo ponai ir ponios suminėti. Pranė dievagojasi savo ausimis girdėjusi valdovę sakant: „Kolei aš miestelį savo rankose turėsiu, tol jame jokių kapinynų nebus.“ Trumpai ir aiškiai. Apie ką jinai čia taip kategoriškai kalbėjo? Taigi apie atminimo lentą, skirtą atminimui tų savanorių, kurie kūrė lietuviškąją, patriotiškąją kariuomenę ir ėjo už Tėvynės laisvę kovoti, patys narsiausi tai ir ordinais beigi medaliais buvo apdovanoti.
Grupė pilietiškų miestelio personų (nepainioti su skundikais, šmeižikais ir kitais opozicijos nariais) nutarė pasekti slaunaus kaimyninio bažnytkaimio pavyzdžiu ir pagerbti tuos savanorius patriotus. Sąrašus sudarė, bene keturias dešimtis garbių asabų į jį įtraukė, projektą padarė ir nuėjo pas valdovę skaidriausiąją leidimo prašyti. Tokios atminimo lentos taigi bet kokiame užkampyje nepastatysi, iškiliems žmonėms ir vieta iškili reikalinga. Anokia bėda, pasakysit, mielieji. Čia pagerbiami Nepriklausomybės kovų dalyviai, nepriklausomos kariuomenės kūrėjai, o miestelyje taigi net ir aikštė tokiu vardu pavadinta yra. Kurgi, jei ne tenai, stovėti atminimo lentai? Taip, tą patį ir pilietiškosios personos pagalvojo (na, gal ir ašai į vieną ar kitą ausį kai ką pakuždėjau) ir valdovei pasakė. O valdovė visai nesiginčijo ir tarė svarų žodį: „Eikite ir dirbkite, lai visas miestelis savo didvyrius žino.“
Pilietiškosios asabos liko užganėdintos, bet valdovės rašto nutarė sulaukti. Juk visi žinom, kad žodžio prie bylos neprisiūsi, o štai raštą – visuomet. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, nekantriausieji miestelėnai pradėjo klausinėti, kurgi toji atminimo lenta pasidėjo, kodėl niekas josios atidengimo iškilmių neorganizuoja? Pilietiškieji tylėjo ir laukė rašto. Ir sulaukė. Jame juodu ant balto parašyta: skaidriausioji valdovė parinktai vietai nepritaria ir taškas. Kapinyno miestelyje nebus, nes… nebus. Na, jei kapinynų ribos griežtai apibrėžtos, tai gal teks tą atminimo lentą ant miestelio kapinių tvoros pakabinti? Ale kad toji labai žema, teks dvilinkiems susilenkus tuos garsius vardus skaityti.
Gudruolė Pranutė dar bandė patyliukais iš artimos valdovei aplinkos iškvosti, ko tam projektui trūksta? Gal lentos fasonas netinka, gal vieta labiau tinkama yra? Ir išgirdo atsakymą: lai nesivargina tie pilietiškieji, ką jie besiūlytų, viskas netiks ir nebus priimtina. Aiškiai ir konkrečiai. Nesiūlykit nei plano A, nei juo labiau B. Valdovė apsivers aukštielninka, bet įamžinti patriotų atminimo neleis. Iš principo, kad visi žinotų, kas čia svarbiausias.(Kaip nekaip įtakingiausiųjų septyniasdešimtuke šešiasdešimt devintoji garbinga vieta užimta, o tai ne juokai.) O kaip su tuo žodiniu sutikimu, negi valdovės žodis tiek mažai vertas? Na, juk patys pripažinot, kad žodžio prie bylos neprisiūsi, ar ne, mielieji? Lai savo didvyrius ir patriotus įamžina bažnytkaimiai, mūsų miestelyje kapinyno nebus.

Jūsų Varpininkas – pilietiškas kapinynų (ne) mylėtojas

Apie planus Širvintose įamžinti savanorius buvo rašyta taip pat laikraštyje „Širvis“ 2018-02-07 Nr.5.