Koks būtų didelis rusų puolimas ir kiek žmonių reiktų jo sustabdymui

Karas su rusija gali tęstis ir dvejus ir trejus metus, tačiau šansas jį užbaigti 2023 metais dar nėra prarastas – sako Nacionalinio Antarkties centro direktorius, buvęs Aidaro bataliono kuopos vadas Evgen Dykyj.

Koks galėtų būti didelis rusų puolimas ir kiek ukrainiečių reikėtų sutelkti jo sustabdymui, interviu radijui NV 203 m. Sausio 27 d. pasakojo E. Dykyj.

Rusai gana stipriai spaudžia Ugledarą. Vis daugiau įrodymų, kad dabar jie ten deda daugiausia pastangų, kad būtent ten atstumtų fronto liniją. Tačiau mūsų kariuomenė sugeba išlaikyti tas gynybos linijas. Kartu, viena vertus, Bloomberg teigia, kad Rusija ruošiasi didelio masto puolimui, kuris prasidėsiąs artimiausiu metu, kažkur vasario pabaigoje. Kita vertus, mūsų kariškiai, esantys pozicijose tame pačiame Ugledare, sako, kad jau iš tikrųjų ir yra didelis puolimas. Ar tai jau didelio Rusijos spaudimo pradžia ar dar tik pabandymas, paruošiamasis etapas?

Priklauso nuo definicijų, ką vadinti dideliu puolimu, o ką – mažu. Tai daugiau žiniasklaidos nei kariniai dalykai. Jei dideliu puolimu laikytume kažką, kas strategiškai pakeistų karo eigą, iš esmės pakeistų pusių kontroliuojamas teritorijas, labai reikšmingai pajudintų fronto liniją – tai ne, tai, kas vyksta dabar, 100% nėra toks didelis puolimas.

Tai kas vyksta? Tęsiasi puolimas, kuris prasidėjo, švelniai tariant, ne šiandien ir ne vakar.

Jei jau paminėjome Ugledaro miestą, tai priminsiu, kad labai aršios kovos dėl Ugledaro šiluminės elektrinės, kuri yra miesto pakraštyje (miesto ribose, bet ne gyvenamuosiuose rajonuose), vyko praeitų metų gegužį–birželį. Baigėsi tuo, kad teko atsitraukti iš pačios šiluminės elektrinės bet toliau įsitvirtinta ir į gyvenamuosius rajonus priešas nebuvo įleistas. Taigi, mūšiai Ugledare tęsiasi nuo gegužio.

Tačiau dabar jie žymiai suintensyvėjo. Vyksta puolimas, ir tai yra dalis tos puolimo kampanijos Donbase, kurią rusai pradėjo kažkada… Paskaičiuokime. Įnirtingos kovos dėl Bachmuto vyksta jau šeštą mėnesį. Iš tikrųjų vyksta ta pati kampanija, nėra prasmės ką nors išskirti. Pakanka pažiūrėti į žemėlapį.

Pagal žiniasklaidos pranešimus, atrodytų, kad yra atskirai Bachmutas, atskirai Soledaras, atskirai Ugledaras. O žvilgterėjus į žemėlapį, pabendravus su ten esančiais ir taip pat perkeliamais iš sektoriaus į sektorių (tai būdinga: kitoje fronto pusėje taip pat tos pačios dalys perkėlinėjamos iš sektoriaus į sektorių), ateina supratimas, kad iš tikrųjų visa tai yra tas pats puolimas, kurio tikslas – pasiekti Donecko srities administracines sienas. Tai tęsiasi jau šešis mėnesius.

Iš pradžių šio puolimo smaigalys buvo nukreiptas į Bachmutą. Buvo bandoma Bachmutą paimti tiesioginiu puolimu („kaktomuša“). Bandymas truko daugiau nei keturis mėnesius, baigėsi visiška nesėkme ir net viešai pripažinta nesėkme. Jei pamenate tą Prigožino vaizdo įrašą mūsų akiai maloniame fone, kur guli krūva juodų maišų su jau buvusiais „vagneriečiais“. Taigi, tada jis porino, kad Bachmute yra 500 Ukrainos gynybos linijų. Tiesą sakant, tai tikrai nuoširdus komplimentas Bachmuto garnizonui, kad jie sugebėjo taip atstovėti, jog išrodė kaip 500 gynybos linijų.

Po to jie pakeitė taktiką. Nusprendė, kad jei Bachmuto „kaktomuša“ paimti nepavyksta, tai reikia apeiti jį iš šonų. Ir tada prasidėjo mūšis dėl Soledaro, kuris ypatingos reikšmės neturi, bet yra svarbus Bachmuto kontekste. Šalia Soleddaro eina viena iš dviejų trasų, kuriomis miesto garnizonas aprūpinamas viskuo: amunicija, maistu, geriamuoju vandeniu. Tomis pačiomis trasomis išvežami „trišimtieji“. Jie ėmė Soledarą pusantro mėnesio, paėmė didžiulių saviškių aukų kaina, tiesiogine to žodžio prasme užvertė lavonais. Šiuo atveju tai ne meninis vaizdas, o tik kraštovaizdžio aprašymas. Soledaro griuvėsius jie paėmė užversdami lavonais, ir taip į sunkesnę padėtį pastatė Bachmuto garnizoną.

Pabrėžiu savo formuluotę: pastatė į sunkesnę padėtį, nes iki apsupimo ten dar labai toli. Iki apsupimo jiems dar kautis ir kautis, dar versti ir versti lavonus. Tačiau bent vienai iš dviejų trasų iškilo grėsmė.

Mūšiai dėl antrosios trasos vyksta visai kitoje vietoje, kažkodėl visiškai žiniasklaidos nenušviečiamoje. Gal todėl, kad ten mažas kaimelis. Tačiau iš tikrųjų Kliščiivkos kaimas gali pasirodyti ne mažiau svarbus nei Soledaras.

Iš visko sprendžiant, Kliščiivkoje jie užstrigo, toliau neprasibrauna. Jie taip pat kol kas negali prasibrauti ir už Soledaro. Miestą šiaip taip išspaudė, bet ten, kur reikia išeiti iš miesto į bent mažiau užstatytą vietovę, ten jie jau buvo sustabdyti.

Tie patys daliniai keičiasi poroje dešimčių kilometrų, ir dabar smaigalyje atsidūrė Ugledaras. Visa tai ta pati viena kampanija, kuria bandoma išstumti mus iš Donecko srities ir kažkaip prišliaužti iki jos administracinių sienų.

Iki administracinių sienų jiems, žinote, kaip sakoma liaudies, tiek pat, kiek keturpėsčia iki dangaus.

Netgi, neduok Dieve, jei išsipildys blogiausias scenarijus ir teks palikti Bachmutą (tai dar toli gražu nėra vienareikšmiška, bet toks scenarijus galimas), tragedijos dėl to nebus.

Jei jau teks, neduok Dieve, palikti Bachmutą, tai būtų logiška iškart po jo palikti Severską, kad tik ten nebūtų prarasti žmonės, o būtų organizuota gyventojų evakuacija ir atsitraukimas.

Bet toliau – didžiulė Slovjansko-Kramatorsko-Konstantinovkos aglomeracija. Pagal tokį skverbimosi tempą, jiems užiminėti tą aglomeraciją gali užtrukti metelius tris.

Tiesą sakant, visa ši Donecko kampanija yra labiau politinio pobūdžio nei karinė. Kariniu požiūriu tai beprasmiška, nes jie patiria nuostolių, kurie yra neproporcingi tam, ką jie gauna už šiuos nuostolius. Tai absoliučiai neadekvatus gyvosios jėgos, išteklių eikvojimas už tai, ką jie gauna mainais. Bet kadangi iškelta būtent politinė, o ne karinė užduotis, niekas jų neklausia: kiek reikės, tiek lavonų jie ir paguldys.

Ir jiems labai svarbi programa minimum: parodyti, kad apskritai „ne viskas taip paprasta“. Soledaras, beje, mažas, prieškariu, geriausiu metu, ten buvo 13 tūkst. O prieš tai paskutinis žymus jų užimtas Ukrainos miestas buvo Lisičanskas. Dar pirmąją liepos savaitę.

Tiesą sakant, nuo liepos vidurio jie arba traukiasi, arba ginasi. Ir jiems labai svarbu parodyti, kad „ne viskas taip paprasta“, kad „kažkur mes traukiamės, bet kažkur žengiame į priekį“. Na, „šiek tiek atsitraukta Charkivo srityje“: gerai, kad nedaug – tik per pusę Charkivo srities. Na, „šiek tiek atsitraukta pietuose“ ir nieko, kad tas „šiek tiek“ – visas dešiniojo kranto Chersono regionas su Chersono miestu. Vietoj to: „buvo išspaustas Soledaras, tuoj išspausime Bachmutą, o gal net Ugledarą“. Va apie ką eina kalba.

Jie turi politinį tikslą parodyti, kad kažkur jie dar puola. Programa maksimum – išeiti iki Donecko srities administracinių ribų. Bet iki šios programos maksimum įgyvendinimo, sakyčiau, yra beveik tiek pat toli, kiek iki Kyjivo.

Ar tikite Rusijos gebėjimu įvykdyti antrąjį didelio masto puolimo prieš Ukrainą bandymą?

Būtent tokioje klausimo formuluotėje pagrindinis žodis yra bandymas. Tikiu, jog Rusija tikrai pajėgi pabandyti, tik visiškai netikiu, tokio pabandymo sėkme.

Ką turime omenyje kaip didelį puolimą? Dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad rusai rimtai ruošiasi „jei reikia, pakartoti“ praeitų metų pavasario kampaniją, atsižvelgdami į atitinkamas klaidas; kad jie turi užduotį iš mobilizuotųjų nulipdyti tam tikrą invazijos 2.0 kontingentą ir vėl bandyti eiti į Kyjivą, tik jau ne tokiomis neapsaugotomis kolonomis, įvertinę, kad sutinkami jie bus tikrai ne su karvojais.

Prieš porą mėnesių atrodė, kad jie tam ruošiasi. Tiesą sakant, aš asmeniškai tryniau rankas belaukdamas. Nes, pirma, akivaizdu, kad kontingentas 2.0 tikrai būtų prastesnis nei pernykštis. Tiesiog nėra seržantų, jaunesniųjų karininkų, o ir „mobikai“ – tikrai ne kontraktininkai. Jau tyliu dėl to, kad per šį laiką jų technikos ne tik nepadaugėjo, bet, atvirkščiai, gerokai sumažėjo. Tai yra, kontingentas akivaizdžiai būtų dar prastesnis už tą, kurį teko permalti prieš metus.

Iš savo pusė mes juos visai kitaip pasitiktume. Tada vienintelė jų stiprybė buvo ta, kad, deja, dėl įvairių priežasčių, kurių dabar neaptarinėsime, juolab, kad priežasčių tikrai nežinome, bet konstatuojame faktą: kažkodėl iš šiaurės jų niekas nelaukė. O dabar jų ne tik laukia. Dabar ten jau seniai pasiruošta – kaip sakoma „užeikite, brangūs sveteliai“. Galima sakyti, kad tiesiogine prasme mes jų ten užsilaukėme.

Mano nuomone, tas scenarijus, jei jie panorėtų pakartoti Kyjivo puolimą, būtų geriausia, ką jie galėtų padaryti dėl mūsų. Nes tai truktų neilgai. Čia išdrįsčiau virsti Arestovičiumi, nors mes su juo dažniausiai labai skiriamės, sakyčiau, apie dvi ar tris savaites. Tas kontingentas 2.0 pragyvuotų ne ilgiau kaip dvi ar tris savaites, būtų sumaltas į gabalus.

O tada sektų domino efektas, ir jų kontingentas fronte taip pat pasipiltų. Tada šis karas galėtų kažkur vasarą ir baigtis.

Tačiau dabar atrodo, kad rusai blaiviau vertina savo galimybes. Bent jau to didžiulio puolimo link Kyjivo laikas vis nukeliamas. Pradžioje buvo įvardinamas sausis-vasaris. Vėliau – vasaris-kovas. Paskutiniais vertinimais girdėjau balandį. Teoriškai iki balandžio jie dar galėtų suburti biomasę, nors, toli gražu, tai nebūtų paprasta. Matomai, jie patys priduso dėl to savo plano maksimum. Atvirai pasakius, gaila.

Kai kuriose Vakarų analizėse jau girdėjau vertinimą, kad jie pabandys didelį puolimą, bet kažkur rudenį. Toks prognozavimo horizontas dabar apskritai negalimas, nes iki rudens daug kas pasikeis fronte. Iki rudens daug kas įvyks Ukrainos pietuose, rytuose. Ir todėl dabar sakyti, kam jie bus pasiruošę ar nepasiruošę iki rudens, tiesiog nerimta.

Bet pavasarį, matyt, puolimas link Kyjivo arba, kaip irgi buvo prognozuojama, puolimas iš Baltarusijos, atkertant Ukrainos vakarus nuo centro, akivaizdžiai nebesusiklosto. Labai apgailestauju, nes jei jie būtų būtent tokį bandymą įvykdę, tai būtų įvykusi ta jiems nemaloni savižudybė, kurios mes jau seniai iš jų tikimės. Bet atrodo, jie tai įvertino gana blaiviai. Deja, jie mokosi iš savo klaidų ir nėra tokie kvaili, kaip mums norėtųsi.

Tiesa, generolo Gerasimovo paskyrimas šia prasme atrodo gana džiuginančiai. Vis tik jie vėl grąžino į vyriausiuosius vadus iki šiol daugiausia klaidų padariusį žmogų.

Gali būti didelis puolimas kairiajame krante. Be Kyjivo, be Baltarusijos. Netgi ne į Charkivą. Panašu, kad jie suprato, jog dviejų milijonų miestą jiems tektų imti 10 metų. Galėtų smogti šone Charkivo į Poltavos sritį ir kartu smogti iš pietų, iš Zaporižės stepių. Grasinant mūsų pagrindinę karinę grupę Donbase uždaryti didžiuliame katile, ir jai tektų arba atsidurti tame katile su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, arba būti priverstai trauktis į kairįjį krantą. Ir tada frontas persikeltų į Dniepro vagą.

Galbūt jie tą ir pabandys, nors ir vėl, turbūt ne dabar. Dabar tam jiems akivaizdžiai nepakanka jėgų. Dabar gyvename labai skaidriame pasaulyje, aiškiai matyti, kur, kada, kiek jų koncentruojasi. Per artimiausias savaites nebus iš ko net pabandyti sukurti tokias dideles reples. Tačiau pavasarį jie vis tik gali to imtis. Labai skeptiškai vertinčiau galimybes, kad jiems pavyks, bet bandymas gali būti.

O pats blogiausias mums scenarijus – tai, jei jie tik lėtai tęstų puolimą, nuklodami kelią lavonais, veržtųsi per Donbasą ir niekur kitur nesiblaškytų. O visą tą didžiulę mobilizuotą biomasę vežtų į frontą ir verstų juos ne pulti, o apsikasinėti ir tupėti akloje gynyboje. Tuo jie pastatytų mus prieš faktą: „O dabar pabandykite, jei mokate, tą gynybą pralaužti ir išlaisvinkite savo teritorijas“. Tai mums pats sunkiausias ir blogiausias scenarijus. Norėtųsi jo išvengti.

Ar rusų mobilizacijos kontekste tiktų šį didelio masto karą su Rusija lyginti su Antruoju pasauliniu karu? Dabar jų propagandistai kviečia į vadinamąjį „šventąjį karą“ ir panašiai. Tada SSRS gynėsi, o dabar rusai yra agresoriai. Ar rusai bus pasirengę mobilizuotis tokiam blogiausiam scenarijui, numatančiam mūsų teritorijas nukloti lavonais?

Priminsiu, kad SSRS Antrajame pasauliniame kare gynėsi nuo 1941-ųjų birželio 22 d. O prieš tai, nuo 1939 m. rugsėjo 17 d., kartu su nacistine Vokietija užpuolė visą eilę nepriklausomų valstybių. Puolė visiškai neišprovokuota, bet kiekvienu atveju buvo aiškinama.

Smogiant į nugarą prieš nacių invaziją kovojančiai Lenkijai, buvo aiškinama, kad „Lenkija vis tiek kris, jai jau niekuo nebepadėsi, bet mes gelbėjame ukrainiečius ir baltarusius“.

Po to buvo užpulta Suomija, jau taip neišprovokuotai, kad ta akcija pasirodė per grubi netgi sovietinei propagandai. Kuriam galui staiga Suomija (visiškai be jokios priežasties) apšaudė sovietų pasienio postą iš Vyborgo miesto. Ir kodėl gi visai atsitiktinai šiai provokacijai jau sutelkta Suomijos pasienyje tūkstantinė sovietų grupuotė pradėjo puolimą. O Karelijoje iš karto pasiskelbė sovietinė Suomijos valdžia. Atkreipkite dėmesį, kad sovietų žmonės į šiuos aiškiai grobuoniškus karus ėjo taip pat, kaip vėliau į gynybinį karą po 1941 m. birželio mėn.

Rusai dabar aktyviai tikinami, jog, kaip sakė Solovjovas, „žmogaus gyvybės vertė buvo gerokai pervertinta“.

Įdomus aspektas, kad dabartinė jų propaganda yra ne tik apie „šventąjį karą“, ji apskritai yra visiškai nekrofiliška. Tiesą sakant, aš nežinau jokio kito pavyzdžio, kai žmonės būtų motyvuojami eiti ir mirti be jokio teigiamo ateities vaizdo. Propagandoje visiškai nėra tokio elemento, kaip „sumušime chocholus ir prasigyvensim“. „Sumuškime chocholus“ – yra, o „prasigyvensim“ – ne.

Tiek sovietų valdžia, tiek nacistinė Vokietija turėjo šviesios ateities įvaizdį. Kiekviena savo. Šiandieninėje Rusijoje nėra ateities įvaizdžio. Jie motyvuoja žmones nusiteikti mirti dėl to, iš ko tyčiojosi dar kareivis Šveikas: „Kaip nuostabu būti perrėžtam durtuvu valdovo-imperatoriaus labui“.

Užsiliepsnojo keli kariniai komisariatai, bet tai netapo masiniu reiškiniu, gaisrai neišplito. Atkreipkite dėmesį, kad nėra „karių motinų riksmų ir verksmų“, viso to nėra.

Jie pridarė klaidų, bet vieną išmintingą dalyką padarė: prasidėjus masinei mobilizacijai suteikė galimybę visiems pasitraukti, sienų neuždarė. Visi, kas galėjo mąstyti bent kiek kitaip, visi, kas galėjo tapti problema mobilizacijai, tiesiog pabėgo. Ir jie gana sąmoningai suteikė galimybę tiems pabėgti. Jie paskaičiavo, kad iš 140 milijonų gyventojų, net jei 10 milijonų pabėgs, bet kokiu atveju pakaks to, kas liks.

Dabar jie turi visiškai kontroliuojamą, atleiskite už išsireiškimą, gyvuliškai paklusnią biomasę. Jie turi šalį, kuri kol kas nepajėgi bent kiek pasipriešinti ir kuri klusniai patieks tiek mėsos, kiek valstybė pareikalaus.

Ir tai, beje, buvo viena iš mūsų klaidų. Tai buvo vienas iš momentų, kurių neįvertinome. Kaip rusai, planuodami šią „specialiąją operaciją“, dėjo ant mūsų savo kalkę, prognozavo mūsų elgesį tokį, kaip būtų elgęsi jie, ir labai dėl to suklydo. Mes taip pat sąmoningai ar nesąmoningai, bet padarėme tą patį.

Įsivaizduokime, kad, pavyzdžiui, pas mus dar tebevaldo kažkoks sąlyginis Janukovyčius (na, visko gali nutikti). Jeigu jis pabandytų mus įtraukti į kokį grobikišką karą, kurio čia niekam nereikia, ir varytų į jį ne tik kontraktininkus bet ir masiškai mobilizuotų žmones… Betgi mes jau 10 kartų būtume surengę Maidaną, nuvertę tokią valdžią,  ir niekas į jokį karą neišeitų.

Norint taip pasielgti reikalingi lyderiai.

Toks ir skirtumas. Mes nesame tokie, kaip jie, o jie ne tokie, kaip mes. Į tai neatsižvelgėme. Manėme, kad yra ribinis cinko karstų kiekis, kurį pasiekus Rusijoje kažkas prasidės. Turime toliau pertvarkyti ir suformuoti savo tolimesnio karo viziją, atsižvelgdami, jog tokių skaičių nėra. Kiek cinko karstų į Rusiją benukeliautų, vis tiek niekas neprasidės ir mobilizacija tęsis.

Rusija dėka mobilizacijos vienaip ar kitaip sustabdė Ukrainos kariuomenės puolimą ir pati bando pereiti į puolimą, pamažu stumiasi pirmyn. Kodėl mums nemobilizuoti papildomai daugiau žmonių ir taip nesustabdyti rusų?

Būtent tai dabar ir vyksta. Prasidėjo nauja mobilizacijos banga ir ji bus labai masiška. Gaila, kad ji vyksta tik dabar. Pradėti reikėjo nedelsiant, kai tik paaiškėjo, kad mobilizacija Rusijoje vyksta sėkmingai.

Dėl to, kad suveikė didžiosios mobilizacijos ratukai, mes nesuspėjome sutriuškinti jų kontingento čia. Nesuspėjome dėl visiškai objektyvių priežasčių, bet vienaip ar kitaip tas momentas jau praėjo. Kažkur spalio mėnesį jau būtų buvę tikslinga pas mus pradėti papildomą mobilizaciją.

Ji pas mus niekada ir nebuvo nutrūkusi, tai niekada nesiliovė, bet pavasarį – vasaros pradžioje buvo mobilizacijos pikas, o paskui savotiška pauzė. Žmonių beveik nebešaukė. Taigi šį procesą reikėjo atblokuoti dar spalį. Tada būtų daugiau laiko tų žmonių paruošimui. Deja, tai nebuvo padaryta.

Tačiau dabar procesas jau prasidėjo. Dabar vyksta mobilizacija, kuri pagal apimtis prilygsta praėjusių metų pavasariui. Deja, tai yra objektyvi būtinybė.

Didžiam apgailestavimui, ši mobilizacija vėl dažnai vyksta labai iškreiptai. Vėlgi paaiškėjo, kad tie  praėję mėnesiai mūsų karinių komisariatų nieko neišmokė. Ir tai, deja, vėl vyksta beveik taip pat chaotiškai, kaip ir 2022-ųjų pavasarį.

Tai, kad kariniai komisariatai nieko nepasimokė ir sistema veikia visiškai iškreiptai –  viena istorija. Bet tai nekeičia fakto, kad mobilizacija yra absoliučiai būtina. Deja, mes negalime sau leisti apsieiti be jos. Manau, kad mastai bus atitinkami… Tikslių skaičių neturiu, bet manau, kad visai logiška tikėtis, kad skaičiai turėtų atitikti tuos, kiek mobilizuoja rusai.

Kokia tikimybė, kad karas tęsis ilgus metus?

Deja, ne nulinė.

Dabar norėčiau išsireikšti kaip optimistas ir pasakyti, kad pagaliau šiais metais tikrai baigsime. Tai dar neatmesta. Galimybė baigti karą 2023 metais vis dar egzistuoja, ji dar nėra prašvilpta taip, kaip buvo prašvilpta galimybė jį užbaigti 2022 metais. beje, ne tiek mes prašvilpėme, kiek sąjungininkai. Jei tai, ką jie tik pažadėjo duoti dabar, būtų tą patį, tokiais kiekiais davę praėjusią vasarą, labai tikėtina, kad karas jau būtų pasibaigęs.

Yra galimybė 2023 metais baigti karą. Ypač jei rusai dėl politinių priežasčių pabandys eiti į kokį nors didelį puolimą. Jei jie pabandys didelį puolimą, ypač prieš Kyjivą, turėsime galimybę užbaigti karą šiais metais.

Jei, neduok Dieve, jie ims apsikasinėti aklinoje gynyboje ir kiek įmanoma temps laiką, tai, deja, gali užtrukti dvejus ar trejus metus.

Ačiū, Evgen‘ai, saugokite save!

Nėr už ką! Dirbame tam pačiam tikslui.

Turime dėti dar daugiau pastangų, kad jas kartu konsoliduotume ir nugalėtume šį prakeiktą priešą…

Norėčiau palaikyti šią natą, kad visiems reikia laimėti. Svarbiausias žodis – „visi“. Faktas tas, kad po rudens pergalių, po dviejų Ch – Charkivo, Chersono, pamačiau, kad visuomenėje formuojasi keista euforija. Labai gerai, kad esame įsitikinę, jog laimėsime. Tokį įsitikinimą gavome praėjusių metų pavasarį, kai sužlugdėme „specialiąją operaciją“. Po to, kai vasarą atlaikėme ugnies mūšą. Smagu, kad patikėjome savo pergale.

Bet yra niuansas. Prisiminkite, kas mes tada buvome, kokios eilės stovėjo prie karinių komisariatų, kiek žmonių savanoriavo, aukojo. Ir tokie mes esame pasmerkti laimėti.

Jei ir toliau tokie išliksime ir visa tai darysime, tikrai laimėsime.

O dabar matau nuotaikas „jau padarėme, ką reikia, dabar galima sėdėti su spragėsiais prie televizoriaus ar internete, kartoti mantrą „Tikiu Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis“ ir laukti, kol mums bus atnešta ši pergalė”. Taip nieko nebus. Niekas jos tiesiog neatneš. Tai vis dar didžiulis darbas ir tiems, kurie yra fronte, ir tiems, kurie dabar yra mobilizuojami, ir tiems, kurie lieka užnugaryje.

Jei ir toliau išliksime tokie patys kaip pavasarį, tai mūsų pergalė neišvengiama.

Paskelbta Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *