Sausio 7 d. vakare karinis analitikas Evgen Dykyj kalbėjo Kyiv24 televizijos eteryje apie Kursko sritį, nes praeitą savaitgalį Ukrainos ginkluotosios pajėgos atnaujino puolimą tame rusijos federacijos regione
– Tamsta Evgenai, ačiū, kad radote galimybę prisijungti.
– Labą vakarą. Šlovė Ukrainai
– Didvyriams šlovė. Taigi, šiek tiek apibūdinkime foną. Pažiūrėkite, šiandien JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas kalba, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimo pažanga ir tos teritorijos išlaikymas yra labai svarbus koziris būsimoms deryboms. Volodymyras Zelenskis sako, kad mums pavyko pamatyti, 38 000 rusijos federacijos ir KLDR karių neutralizavimą. Taip pat girdisi daug nuomonių, kad tai sutrukdė rusijai pulti būtent Sumų srityje. Na, o kurį iš argumentų laikote pagrindiniu, tikrai vertu tokių pastangų? Kodėl vis dar kyla tam tikrų abejonių dėl tikslingumo?
– Iš karto pradėsiu nuo to, kad neabejoju dėl tikslingumo. Manau, kad Kursko operacija tiek rugpjūčio, tiek dabartinis jos tęsinys iš tikrųjų yra didžiausia mūsų karinė sėkmė per pastaruosius metus. Deja, beveik visos kitos karinės operacijos, kurias vykdėme pastaruoju metu, yra tiesiog akla gynyba. O aklai gindamasis iš principo niekada karo nelaimėsi.Taigi, mes esame priversti taip kariauti. Mes neturime pakankamai išteklių, visų pirma, būtent žmonių rezervų, kad kitaip kovotume kituose fronto sektoriuose. Bet Kursko operacija – tai bent! Charkivo ir Chersono sritis išlaisvinus 2022-ųjų rudenį sėkmingiausi mūsų veiksmai buvo Kursko operacija, prasidėjusi praėjusių metų rugpjūčio 26-ąją. Sakyčiau jos tiesioginė karinė reikšmė taip pat labai svarbi, bet svarbiausia pirmiausia politinė reikšmė.
Priminsiu situaciją, kurioje praėjusių metų rugpjūčio pradžioje apskritai prasidėjo Kursko operacija. Aš nuolat stebiu mūsų faktinių sąjungininkų žiniasklaidą. O ten, nepamirškite, yra tiesioginis ryšys: žiniasklaida formuoja viešąją nuomonę,o viešoji nuomonė tiesiogiai įtakoja politikų sprendimus. Tai yra demokratinių šalių ypatumas. O visos mūsų sąjungininkės – būtent demokratinės šalys. Taigi, Vakarų žiniasklaida iš tikrųjų jau tada mus palaidojo ir apgiedojo. Išties, paskaičius, na, buvo toks ištisinis gedulas. Buvo manoma, kad karą mes jau pralaimėjome. Dar daugiau, buvo laikoma, jog natūraliai pasitvirtino, tai, kas visuotinai priimta, jog iš principo rusijos neįmanoma nugalėti karinėmis priemonėmis, tai, ką dabar leidžia sau pasakyti visokie Kazachstano prezidentai tokajevai ir kiti lyderiai ryčiau raškos. Tuo metu, deja, ir Vakarų žiniasklaidoje tai buvo ne tik dominuojanti, tai buvo beveik visuotinai priimta tezė, kad iš principo rusija yra nenugalima karinėmis priemonėmis. Taškas. O toliau iš to buvo kuriamos visos atitinkamos išvados, kad karą reikia baigti kažkaip kitaip, o ne nugalint rašką. O kitas būdas, nei nugalint rašką, – mūsų kapituliacija. Na, šiame kare yra tik du variantai. Taigi.
Ir štai staiga Kursko operacija viską pakeičia. Kursko operacija parodo, kad iš tikrųjų koloso kojos molinės. Paaiškėja, kad viskas, kas tinkama karui rusijoje, jau yra visiškai sutelkta Donbase ir Zaporižėje, mūsų fronte. Jie ten šliaužia metras po metro. Metras po metro užkariauja mūsų teritoriją kiekviename metre palikdami savo lavonus. Rusai mano, kad jiems taip galima. Betgi pasirodo, kad jau netgi pačios pripažintos rusijos teritorijos gynybai resursų nebėra. Nebėra nei žmonių, nebėra nei vadovybės, nei organizacijos, na, tiesiog nieko. Pasirodo, iš tikrųjų viskas, kas realiai tinkama kovai, yra mūsų fronte, o ten, kad ko benorėtų, ką bedarytų, bet…
– Jau kartą surinko Kursko sričiai tuos 50 000
– … 60 000 neskaitant dar 12 000 korėjiečių. Taigi kartą surinko, surinko. Bet aš gi kalbu apie kovai parengtus dalinius. Atleiskit, jeigu jie nuo rugpjūčio, t. y. per pusę metų neįstengė išmesti mūsų iš savo teritorijos Kursko srityje, tai ką manote, ką jie ten surinko?
Jau tyliu dėl to, jog kiekybė nelygu kokybei. Jau tyliu dėl to, kad ta pati Vakarų spauda, kuri, sakykim, daug ką atskleidžia, atskleidė skaičius, kiek ten kariauja.
Na, apie tai, kiek prieš puolant, kas prasidėjo prieš dvi dienas, ten kovojo mūsų gynėjų, vyrų ir moterų. 10 000. Taigi 10 000 penkis mėnesius ten sėkmingai sukausto 60 000 rusų, neskaitant korėjiečių, t. y. 70 000 kartu su korėjiečiais, ir sėkmingai juos supančiojo ir neleido jų iš ten išvesti, ir neutralizavo labai reikšmingą jų dalį, o tada staiga opa ir vėl pradėjo puolimą. Po to, kai raška penkis mėnesius juos iš ten išspaudinėjo. O dabar staiga opa, ir po dviejų dienų jau esame 20 km nuo Sudžos, kur prasidėjo mūsų puolimas. Ir ten, ten, ten jau ir atvirkščiai – 6 km iki kito rajono centro. Taigi iš ties tai daug ką pasako apie tai, ar nugalima ta nenugalimoji raška. Nes būtina, reikia pagerbti rusijos informacines pajėgas, kovojančias daug geriau nei jų kariuomenė ant žemės. Viskas, ką jų antžeminė kariuomenė realiai geba, tai nukloti žemę lavonais. Taigi, jie ten sukoncentravo gana daug tų lavonų, jie šliaužia. Betgi jų informacinės pajėgos, deja, yra žymiai geresnės.
Ir tas mito apie jų tariamą nenugalimumą išpūtimas – labai svarbus jų tikrai potencialios pergalės šiame kare komponentas. O Kursko operacija tiesiog panaikina šį mitą. Ji tiesiog parodo, kad ne. Taip, jie turi tam tikrą pranašumą ten, kur gali tiesiog kiekvieną metrą užversti lavonais. Jie taip moka ir taip jie gali. Tačiau kai tik kalba pasisuka apie kokį nors kitokį karą, pavyzdžiui, Kursko srityje, kur miškingas landšaftas, raižyta vietovė. Ten kariaujama ne apkasuose, ten galima manevruoti, ten galioja sąvokos užnugaris, flangai ir t.t. Ir pasirodo piš.
Na, gerai, jie praleido mūsų pirmąjį puolimą rugpjūtį. Jie tiesiog neįsivaizdavo, jog taip galėtų nutikti, nes iki tol mūsų brangūs sąjungininkai mums buvo surišę rankas ir kategoriškai neleido mums peržengti „porebriko“. Jei pamenate, turėjome labai perspektyvų bandymą perkelti karą į Belgorodo sritį, bet tada mūsų sąjungininkai taip kirto mums per pirštus, jog beliko vykdyti faktiškai hibridinę operaciją. Tada realiai sieną perėjo tik Rusijos piliečiai, rusų legiono savanoriai, o mes galėjome iš mūsų pusės jiems suteikti tik žvalgybos, artilerijos ir kt. paramą. Na, žinoma, ne išeitis. Rusų legionas – skaitlingumu yra vienas batalionas. Taigi.
Na gerai. Rugpjūtį jie nesitikėjo, kad galime sau tai leisti. Bet dabar, kaip jie galėjo nelaukti mūsų puolimo? Po penkių mėnesių mūšių ten. Ir vėl tai buvo staigmena. Ir vėl mes juos visiškai netikėtai užklupome. Na, čia klausimas iš tikrųjų, kiek kokybiškas jų armijos valdymas…
– Leiskite iš ties čia patikslinti. Jei tada buvo rimtas netikėtumo efektas, tai dabar jie turbūt turėjo kažkiek teritorijos užminuoti, kažkur iškasti apkasus, kad galėtų gintis ir sumažintų mūsų tempus. O mes ėjome tomis pačiomis kryptimis ir į tą pačią teritoriją, kurią jiems per tą laiką pavyko atmušti. O gal mes kažkokie kitokie?
– Reikalas tas, kad ne. Gerai. Pirmiausia norėčiau pateikti vieną paaiškinimą apie teritoriją, kurią jiems pavyko atmušti. Beje, tai labai klaidinga informacija, kuri nuolat sklando žiniasklaidos erdvėje, kai skaičiuojama, kiek kvadratinių kilometrų Kursko srityje užėmėme, kiek jie atmušė. Tai visai nekorektiška.
Kalbant apie Donbasą, Charkivo, Zaporižės sritis tikrai galima žiūrėti į tuos „Deep State“ žemėlapius. Jie atitinka tikrovę ta prasme, kad ten aiškiai yra linija, aišku, kur mes, kur jie, labai siaura pilka zona. Ir ta pilka zona iš tikrųjų yra tarp įtvirtinimų linijų. Na, tai apkasų karas.
Kursko srityje – visai kita istorija. Ten toks karas, koks buvo pradžioje. Pamenate, mūšius 2022-ųjų pavasarį Kyjivo srityje, Černigovo srityje, Sumų srityje? Manevrinis karas raižytoje vietovėje. Nėra griežtos teritorijos kontrolės. Didelės pilkos zonos. Apkasų linijų nėra nei mūsų, nei jų pusėje. Yra atskiri įtvirtinti rajonai. Yra atskiri, sakykim, atraminiai punktai, o tarp jų didžiulės erdvės.
Ir netgi tada, kai atseit jie mus iš ten išmušinėjo, tai buvo toli gražu ne taip. Jie judėjo link Sudžos. jiems buvo suteikta tokia galimybė. Po to buvo užeita jiems iš užnugario, užeita į flangus ir atitinkamai smogta, lygiai taip pat, kaip buvo 2022-ųjų pavasarį Kyjivo srityje. Taigi, būtent dėl to, kad ten vyksta toks manevrinis, o ne apkasų karas, būtent dėl to 10 000 karių galėjo ten supančioti 60 000 orkų.
Tiek karių, tiek vadų kokybė čia yra daug svarbesnė nei vien aritmetinis jų kiekis. Apkasų kare, deja, kiekis labai svarbus. Todėl iš tikrųjų labai nekorektiška kalbėti apie mūsų ar jų išspaustą teritoriją. Iš esmės ten 80% yra pilka zona.
Betgi, atsakant į tavo klausimą – ne, tai ne kontrataka ta kryptimi, iš kurios jie visą tą laiką bandė pulti Sudžą. Tai tik smūgis visiškai kita kryptimi. Ir pasirodo, kad kitoje kryptyje jie nepasirengę, kitoje kryptyje jie nesitikėjo, kad mes išvis galime pulti, bet pasirodo, kad galime. Taigi, mes einame visiškai nauja kryptim, kurios anksčiau, sakykim, nepavyko įsisavinti. Dabar įsisaviname naujus turistinius maršrutus.
– Tamsta Evgenai, man sako, kad turiu su jumis atsisveikinti. Noriu jums užduoti vieną klausimą, tad tikiuosi, kad būsite lakoniškas. „Z“ publikacijose rašoma, jog mūsų tikslas – jų atominė elektrinė. Ar turime konkretų tikslą? Ar mums svarbu supančioti jų pajėgas?
– Mums svarbu supančioti jų pajėgas ir pademonstruoti, kad jie nesugeba mūsų išmesti net iš savo teritorijos.Tai labai svarbus esminis dalykas. O atominės elektrinės mes tikrai negeidžiame. Kam mums tokia atsakomybė, jeigu, pavyzdžiui, traukdamiesi jie patys susprogdintų, o paskui apkaltintų mus. Aš esu visiškai tikras. kad Kurčiatovo miestas kaip tik vienintelis, prie kurio tikrai neplanuojame artintis.
– Dėkoju jums, tamsta Evgenai. Dėkojame už jūsų išryškintus akcentus, kad paaiškinote situacijas mūsų žiūrovams. Linkime ramaus ir darbingo vakaro!
Parengė LL, redagavo VK