Liepos 17-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie padėtį Kryme, pasirengimą pusiasalio deokupacijai, rusijos kariuomenės nuostolių padidėjimą ir mobilizaciją rusijoje.
– Sveiki, žmonės ir šlovė Ukrainai. Penktadienio rytą. tradiciškai su jumis Tetjana Ivanska Ir tradiciškai patiriame kokį nors pasikeitimą vyriausybėje. Tradiciškai studijuojame naujų ministrų vardus ir, deja, antrus metus iš eilės tradiciškai protestuojame su kartoniniais plakatais prie Ivano Franko teatro. Išties mes apie visa tai šiandien pakalbėsime. Ir šiandien radio.nv.ua UA svetainėje jau pradėjome balsavimą klausdami jūsų, ar manote, kad Mychailo Fedorovas turėtų likti gynybos ministru naujoje vyriausybėje. Variantai – „manau, kad taip“ ir „ne, nemanau“. Žinome, kad jau yra naujas, laikinai einantis ministro pareigas, ponas Chmara. Apie tai kalbėsime, bet vėliau.
Dabar siūlau pasikalbėti su pirmuoju mūsų svečiu apie tai, kas vyksta frontuose ir jūroje.Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius. Sveiki, pone Evgenai. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Labą rytą.
– Labas rytas, pone Evgenai. Vakar mačiau juokingą vaizdo įrašą, kuriame vienas tautietis sakė, kad Magyaras jį apgavęs ir suklaidinęs, nes jis tvirtinęs, jog sunaikino tik 10 tanklaivių. Ir jis visiems apie tai papasakojęs. O po kelių valandų paaiškėję, jog tanklaivių sunaikinta daug daugiau. Pakalbėkime apie tuos tanklaivius, nes po skerdynių Azovo jūroje bepiločių sistemų pajėgos išties pradėjo valyti Juodąją jūrą nuo šešėlinių rusijos tanklaivių, susikoncentravusių prie Kerčės tilto. Liepos 15-osios naktį buvo sėkmingai smogta 19-ai rusijos tanklaivių, įskaitant du dujovežius ir vieną vilkiką. Na, bet bendras sėkmingai atakuotų laivų skaičius jau siekia 136 vienetus. Tai paskelbė kovinių nepilotuojamų sistemų pajėgų vadas Magyar Brovdi. Kaip suprantu, galime drąsiai teigti, kad tokių jau 136. Ką įdomaus jūs pats sužinojote?
Va, mane stebina, kaip dronai skraido. Jie įskrenda į vairines, į vadavietės, navigacinius tiltelius. Ir aš galvoju, na, kaip po viso to tie laivai nenuskęsta. Ir mes kalbame, kad jie buvo tiktai sugadinti, bet jie jau tapo neįgalūs. Išties, kiek sužinojau, tie tanklaiviai yra tokie dideli, kad jų neįmanoma nuskandinti vienu dronu. Todėl tas tikslus smūgis į vairinę eliminuoja valdymo sistemą, ryšius ir padaro mirtinos žalos įgulai. Ir kaip suprantu, pone Evgenai, galbūt jūs man čia paaiškinsite, kad visi tie tanklaiviai bus pristatyti į krantą kažkur motininėje žemėje, ar kitur? Ir apskritai, tai, kad mes juos pradėjome, atsiprašau, aš panaudosiu tokį teisingą berods žodį, „košmarinti“ Juodojoje jūroje. Įvertinkime tai.
– Na, taip, išties pakalbėkime apie rusijos tanklaivius. Kol kas yra apie ką kalbėti. Na, pasinaudokime šiuo momentu, nes jis truks neilgai. Mums neverta ilgai kalbėti apie rusijos tanklaivius, nes pagal tai, kaip su jais elgiamasi dabar, jie išties labai greitai baigsis. Taigi.
Ir žinot, pradėkime nuo to, kaip vyksta jų medžioklė. Nes čia yra labai svarbus aspektas. Išties tanklaivį galima nuskandinti. Tai nėra labai sudėtinga. Didesnė problema, kaip jį išvesti iš rikiuotės ir nenuskandinti.
Tai, ką dabar daro mūsų pilotai, mūsų dronų pilotai, yra išskirtinai subtilus, chirurginis darbas. Tiesą sakant, aš žiūriu ir žaviuosi juo, ir į tai turiu labai ypatingą požiūrį. Juk apskritai esu jūrų biologas, apskritai esu jūrų ekologas. Ir, tiesą sakant, labai lengvai įsivaizduoju, kas liktų iš Azovo jūros, jei juos nuskandintume. Tai būtų tikra ekologinė katastrofa.
Negalime sau leisti jų visai neliesti. Atsiprašau, tai karas. Bet jei mes tą šimtą senų surūdijusių geldų pasiųstume į Juodosios jūros dugną, na, gerai, toks kiekis būtų suvirškintas, bet Azovo jūros dugne tai būtų siaubinga katastrofa.
Azovo jūra yra labai sekli. Ten didžiausias gylis yra 13 m ir tai labiau farvateryje. Apskritai vidutinis gylis yra apie 7 m. Taigi, jei mes ten guldytume tas surūdijusias geldas, na, tai pasibaigus karui ištisoms kelioms kartoms tektų kažkaip išvalyti tą jūrą.
Taigi, ir mes to nedarome. Mes nė vieno nenuskandinome. Be to, dabar reguliariai stebiu naftos išsiliejimus tenai pagal palydovinius duomenis. Ir žinote, jų daugiau nėra. Faktas, kad mums pavyko praktiškai sunaikinti didžiulį naftos laivyną be naftos išsiliejimo į jūrą.
Na, tai išties, sakau, tai labai subtili chirurginė operacija. Ir mums visiškai nereikia, kad tie loviai nuskęstų. Mums reikia, kad jie nustotų gabenti degalus.
Taigi mes tai išties pasiekiame ne su vienu dronu. Paprastai į vieną geldą eina du dronai. Tai pirmasis dronas smogia į vairinę, ir ją visiškai neutralizuoja, sunaikina visą navigacijos įrangą, faktiškai sunaikina laivo valdymą. Tai pirmasis dronas. Bet tada, kai taikinys jau pralalyžuotas, atskrenda antrasis dronas, nes kitaip nematytume tų labai ryškių, gražių gaisrų. Taigi. Jie atitinkamai atakuoja rezervuarus iš viršaus. Tie rezervuarai iš karto užsidega, dega ir neišsilieja. Na, sakykim, jei naftos dėmė pasklistų, ji tiesiog nedegtų. Taigi. O taip ji tiesiog sudega tame rezervuare.
Ir faktas, kad daugiau nei 100, na, jūs pasakėte skaičių136, na, yra šiek tiek dujovežių, šiek tiek kitokių, bet daugiau nei 100 naftovežių. Ir nė vieno nuskendusio, kad juos kur. Duok, Dieve, kad taip ir toliau.
Šiuo metu Azovo jūros paviršiuje nėra nė vieno didelio naftos išsiliejimo. Na, tai garbė ir gyrius, tiesą sakant, pilotams, kurie tai sakyčiau daro taip tiksliai, taip delikačiai, taip subtiliai.
Kas toms geldoms nutiks? Taip, jūs nustatėte labai tiksliai. Jos bus nuvilktos į krantą. Jas vilkikai nuvilks į artimiausius uostus ir jos ten stovės, stovės ir stovės. Netgi jei ir normaliai veiktų laivų remonto įmonės, kur jos būtų atvilktos, remontas po tokios žalos užtruktų nuo kelių mėnesių iki poros metų. Be to, ne kiekvieną jų netgi būtų prasminga remontuoti. Na, didžiąja dalimi, tai ne nauji laivai. Ir tokio remonto kaina paprastai gali būti didesnė nei naujo laivo kaina. Todėl didžiajai daugumai jų aiškiai beliks sulaukti, kada bus paprasčiausiai supjaustyti į metalo laužą.
Na, o kai kalbėjau apie kelių mėnesių remontą, tai su sąlyga, kad ten yra pakankamai laivų remonto dirbtuvių. O laivų remonto pajėgumai ten, na, gal daugiausiai porai dešimčių, tuzinui laivų vienu metu, o remontuoti jau dabar reikia bent pusantro šimto, kaip jūs išaiškinote, 136. Todėl rusams belieka tik laikyti tią didžiulę laužo krūvą netoliese esančiuose uostuose. Taigi, ir sunkiai dūsauti.
Ir viskas, ką gali suskaičiuoti kurą gabenančios įmonės, tai suskaičiuoti nuostolius, kurių niekas daugiau niekada nekompensuos. Taigi.
Na, išties, kodėl visa ši istorija? Na, čia viskas labai paprasta. Nes Krymas tapo sala. Krymas tapo sala, kai mes jį atskyrėme nuo žemyno, kai vidutinio nuotolio dronais nukirtome tą taip vadinamą novorosijos greitkelį. Faktiškai mes jį kontroliuojame ugnimi. Taip, jį pilnai apšaudome. Kad niekas neturėtų bereikalingų iliuzijų, jog mes ten neateisim.
Betgi mes paėmėme į ugnies kontrolę praktiškai visas okupuotas Ukrainos Azovo regiono teritorijas. Nuo kontaktinės linijos iki Azovo jūros kranto mūsų geri dronai jau viską apskraidė, galima sakyti, viską apuostė. novorosijos greitkelis egzistuoja. Tiek žemėlapyje, tiek realiai ant žemės. Tai greitkelis, bet tai vaiduoklių greitkelis, kuriuo joks benzovežis nerizikuoja važiuoti.
Taigi, pirmiausia mes atkirtome Krymą nuo žemyno. Taigi, jis iš pusiasalio virto sala. Na, salos išties istoriškai visada buvo lankomos laivais. Todėl rusai nusprendė, kad jei Krymas – sala, tai į tą salą reikia plaukti laivais.
Na, o mes nusprendėme, kad ne, tai bus sala, į kurią negalima plaukti. Kaip retam paukščiui tepavyksta nuskristi iki Dniepro vidurio, taip ir labai retam tanklaiviui pavyks nuplaukti iki Azovo jūros vidurio.
– Na, matot, mūsų sala, todėl mes ir sprendžiame, kas ten gali patekti, o kas ne.
– Būtent. Tikrai taip. Mūsų saloje mes sprendžiame, kam ten atplaukti. Taigi, na, kai tiek daug tanklaivių sunaikinta, jau galima aiškiai pasakyti, kad viskas, mes visiškai sustabdėme tos salos kuro logistiką. Taip pat beveik sustabdėme ir ne degalų logistiką.
Šventasis Krymo tiltas išliko. Ir jis liko ne veltui. Na, jūs suprantate, kad turėdami tokią visišką dangaus, virš Azovo jūros ir pusiasalio kontrolę, mes jau galėtume lengvai jį sunaikinti. Na, ar bent jau galėjome „košmarinti“ taip pat, kaip „košmarinome“ Antonivkos tiltą, kai jį sunaikinti nebuvo taip lengva, bet jis buvo, sakykim, perforuotas, visas nusėtas tokiomis mažomis skylėmis. Dabar tikrai galėtume tai padaryti su Krymo tiltu, bet visiškai sąmoningai to nedarome.
Taip atsakau į labai dažnai užduodamą klausimą: „Na, kada pagaliau, gerai, kada?“ Dabar mums to nereikia. Atkreipkit dėmesį į tai, kaip dabar veikia Krymo tiltas. Jis veikia viena kryptimi, į sąvartyną. Ir tai mums labai tinka. Mums tiesiog nereikia visiškai atkirsti šios salos, kol joje yra daug kacapų. Turime suteikti jiems galimybę iš ten išsinešdinti. Štai kodėl mes palikome jiems tą tiltelį.
Jis niekam kitam netinka. Jie negali užtikrinti pakankamo degalų, amunicijos ir kitų tikrai reikalingų dalykų srauto per jį. To tiltelio pakanka tik tam automobilių srautui sąvartyno kryptimi.
Tačiau tai ne tik mums tinka. Turime tai kiek įmanoma labiau skatinti, kad kuo daugiau jų grįžtų į žemyninę dalį, iš kur ir atvyko. Jei kai kurie iš tų Krymo gyventojų, kurie šaukė: „Kad ir akmenys iš dangaus, bet mes namie“, išeis su jais. vėlgi, tuo geriau, kuo mažiau problemų vėliau turėsime su atkovotos teritorijos reintegracija. Štai kodėl mes vis dar sąmoningai paliekame jiems tą tiltelį išsinešdinimui.
O tuo metu, kai mes visi žiūrim į tanklaivius, kai jų tikrai kiekvieną rytą vis daugiau būna patvarkytų, kažkodėl daug mažiau dėmesio buvo skirta vienam išties labai įdomiam, sakyčiau, ikoniškam vaizdo įrašui iš Kinburno nerijos.
Turiu omenyje vaizdo įrašą, kuriame karinio jūrų laivyno dronas, be jokio žmogaus (žmonės buvo už poros šimtų kilometrų) atplaukė į paplūdimį, o iš jo į paplūdimį išvažiavo antžeminis dronas Taigi, tas antžeminis dronas pasivažinėjo, sušaudė, sunaikino tris orkų pozicijas. Na, po to, žinoma, orkai jį sunaikino, nes tai kol kas buvo tik eksperimentas.
Tačiau jūrinis dronas prisiartino ir išlaipino antžeminį droną. Tas sausumos dronas atliko naudingą darbą, o jūrinis dronas, tuo tarpu visiškai nepažeistas, ramiai atsitraukė į faktinį namų uostą.
Štai tą vaizdo įrašą, kurį kažkas matė, netgi žymėjo patiktukus, bet man atrodo, kad ne visi suprato, kas iš tikrųjų vyksta.
Vyksta repeticija. Atidirbinėjame, kaip grįžtume į gerai apsaugotą Krymą.
Taigi mes padarėme Krymą sala. Dabar paaiškiname, kas gali nuvykti į šią salą netgi laivu, o kas ne. Mes perėmėme, tikrai perėmėme dangaus virš pusiasalio kontrolę. Mes metodiškai naikiname rusijos oro gynybos likučius, ir neskubame išlaipinti desanto.
Maždaug prieš mėnesį Girkinas iš įkalinimo vietos parašė, kad viskas, ką darome su Krymu, yra aiškus pasiruošimas desantui.
Globaliai taip ir yra, tačiau mes neskubame ir elgiamės teisingai, nes iš principo, gerai, tokia klasikinė, tokia tradicinė desantinė operacija, tiesą sakant, tai visada didžiulė rizika ir visada labai dideli nuostoliai.
Na, prisiminkime mūsų Krynkus, kurie kainavo labai brangiai ir, deja, nedavė galutinio rezultato. Prisiminkime tą patį sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje. Tai davė rezultatą, bet kokie iš tikrųjų buvo nuostoliai išsilaipinimo metu? Mes nenorime to kartoti.
Ir tai, ką dabar matome Kinburno nerijoje, yra visiškai naujo tipo desantinių operacijų praktika, ko niekas pasaulyje niekada nedarė. Ir, matyt, mes tai padarysime. Taigi, taip. Bet čia vis tiek reikia ruoštis ir ruoštis. Mes tam turime laiko.
O, kava Jaltoje mūsų laukia. Neatvės. Kai viskas bus paruošta, ji bus šviežiai išvirta.
– Taip, ir Krymo totorių čeburekai.
O, pone Evgenai, vakar, beje, Ukrainos prezidentas Ukrainos valstybės dienos proga Kyjive, tiksliau užvakar, paskelbė apie dronų gamybos padvigubinimą. Jis sakė prisimenantis, kaip kartą paskelbė apie milijono dronų per metus planą. „Buvo daug skepticizmo”, – sakė jis. „Ir dabar galime paskelbti, kad per metus pagaminame 10 milijonų bepiločių orlaivių, o jų bus dar 20″, – sakė prezidentas.
Kaip suprantu, mes kalbame ne tik apie FPV dronus, ne tik apie tuos dronus, kurie skraido, bet jau galime kalbėti apie tuos dronus, kurie plaukioja jūra. Nors nežinau, ar jūroj jie nardys, ar plauks paviršium kaip laivai. Prašyčiau kokios nors jūsų reakcijos.
– Taip, gerai, vis tik sakyčiau, kad nors jis yra nepilotuojamas, bet tai laivas, todėl jis vis tiek plaukia paviršium.
– Plaukia paviršium. Gerai.
Dabar apie tai, kas nustoja vaikščioti, kai atsiduria mūšio lauke. CŽV direktorius Johnas Radcliffe’as taip pat patvirtino, kad dėl to, jog mūsų kariuomenė naudoja dirbtinio intelekto dronus, rusijos naujokai, kuriuos putinas surenka, mūšio lauke teišgyvena vidutiniškai tik 20-30 minučių. Apie tai rašė „Bloomberg“, cituodamas Radcliffe‘ą. Kaip jis sakė, CŽV duomenys sutampa su kai kuriais atvirų šaltinių pranešimais. Vidutinė rusijos naujoko gyvenimo fronte trukmė yra 20-30 minučių. Pasak jo, taip yra todėl, kad dirbtiniu intelektu pagrįsti dronai virto tokiomis specializuotomis ir nebrangiomis žudymo mašinomis. Ir apskritai, kaip teigia amerikiečių pareigūnai, rusija praranda apie 7 000 karių per savaitę. Mano požiūriu tai labai didelė suma. Aš kalbu apie rusus, nes juos galima suskaičiuoti kaip skaičius ir pasakyti sumą.
– Na maždaug vienetais, galvomis. Ar ne?
– Taip. 3 grivinos už krūvelę, 3 grivinos už kitą krūvelę. O taip. Bet dabar prisimename, kad prezidentas…
– Tetjana, Tetjana, jūs nužmogėjote.
– Aš labai stipriai, giliai nužmogėjau, pone Evgenai. Na, bet vis tiek, paklausykit.
Milžiniški rusijos nuostoliai, ir vis tiek prezidentas atseit taip pat užsimena, kad putinas rudenį vykdys mobilizaciją, nors, man atrodo, tai net nesustojo. Bet tie nuostoliai, 7 000 kareivių per savaitę, jei palygintume su 2022-aisiais, 2023-aisiais, 2024-aisiais, man atrodo, kad net 2025-aisiais metais tokių nuostolių nebuvo. Taip, dabar tai didžiausia. Ar galime tikėtis dar daugiau iš visų laikų?
– Taip, tai, pirma, didžiausi nuostoliai per visą laiką. Na, mes vis tiek patikslinsime. 7 000 –tai nėra užmušti. 7 000 – tai taip vadinami sanitariniai nuostoliai. Tai yra visi, kurie yra nukauti, sužeisti, kurie, sakykim, yra išvesti iš rikiuotės. Taigi.
Beje, taip, galima pasakyti tik apie, sakykim, biorobotus, kaip mašinas, kurios išvestos iš rikiuotės.
Betgi yra niuansas. Tarp visų jųjų išvestųjų iš rikiuotės žuvusiųjų procentas, nors mes tiksliai nežinome, bet jis yra labai didelis. Na, nes absoliučiai siaubinga, be kita ko baisi jų pirmoji pagalba ir apskritai sužeistųjų evakuacija.
Tai yra, jei atvirai, mes taip pat patiriame rimtų nuostolių, bet mūsų išgelbėtųjų procentas, na, yra tiesiog nepalyginamai didesnis nei rusų procentas.
rusams iš principo tarp sužeistųjų ir tos plonos 200-300 ribos atsidurti yra labai lengva, nes, na, jei tu 300-asis, tai iš esmės yra tavo problema. Na, tu turi kažkaip pats krapštytis, gerai. O jei ne, gerai, belieka tik tapti 200-uoju.
Turime įdėti daug pastangų ir įveikti daug sunkumų, kad būtent evakuotume sužeistuosius ir juos išgelbėtume, kas labai sunku neutralizavimo zonoje (kill zone). Bet mes vis tiek tai darome. Taigi. O rusai tuo tiesiog neužsiima. Taigi.
Na, nuostoliai didžiausi, nuostoliai bus dar didesni. Ir tai tiesiogiai susiję su problema, kurią jau palietėte. Siūlau į tai atkreipti šiek tiek dėmesio. Ar mobilizacija tuo ir pasibaigė, ar ji dar ten bus? Turime aiškiai skirti verbavimą nuo mobilizacijos.
Žinoma, verbavimas ten vyko visą laiką. Buvo rekrūtavimas ir tam tikrą laiką jis buvo sėkmingas, bet dabar jis ilgą laiką jau nebėra sėkmingas. Vis dar yra tam tikras skaičius žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių sutinka pasirašyti sutartį, tačiau tas skaičius jau yra daug mažesnis nei nuostoliai.
Na, kiek mažiau? Na, jie turi 7 000 nuostolių. Dabar imame tuos bendrus sanitarinius nuostolius, nes jie nebekovoja. Tai yra 7 000 nuostolių per savaitę, o išties per mėnesį jie surenka 7 000-10 000 naujų rekrūtų. Tai yra, per mėnesį jie prirenka maždaug tiek, kiek mes išvedame iš rikiuotės per savaitę. Skirtumas yra trys-keturi kartai.
Taigi, jų kariuomenė, taip, deja, vis dar labai skaitlinga, tačiau tas skaičius sparčiai mažėja. Taigi, tokioje situacijoje, kai rekrūtavimas visiškai negelbsti ir bandymas pakeisti savo rekrūtus užsieniečiais jiems nedavė to paties rezultato.
Tai, beje, šiek tiek ne į temą, tačiau kai kurie mūsų svajotojai tikisi, kad mes taip pat išspręsime mobilizacijos problemą su užsienio samdiniais. Ne, neišspręsime. Net jei rusija, turinti daug didesnius finansinius išteklius ir, sakykim, daug labiau atstovaujama tiek diplomatinių, tiek visokių verbavimo centrų trečiajame pasaulyje, bet jie vis tiek negalėjo pritraukti jokio reikšmingo skaičiaus, kuris bent šiek tiek įtakotų bendrą karo eigą, tada taip pat turime suvokti, kad tai vis dar yra ukrainiečių reikalas. Betgi taip, taip.
Tačiau grįžtant prie rusijos, nepaisant to, kiek jiems dabar trūksta savanoriško pririnkimo, jie susiduria su pasirinkimu arba vis tiek skelbti ne savanorišką, o priverstinę mobilizaciją.
Jie ją turėjo, bet tai buvo labai vienkartinis veiksmas. 2022 metų rudenį jie surinko 450 000 mobikų. Tada jie užvertė Surovikino liniją tais mobikais. Ir būtent tie mobikai, tie nusmurgėliai, iš kurių mes taip juokėmės, bet jų buvo beveik pusė milijono. Ir tie pusė milijono nusmurgėlių realiai vis tik sugebėjo atremti mūsų kontrpuolimą 2023-aisiais. Ir tai tada pakeitė visą karo eigą.
O po to jie priverstinai nieko neverbavo. Visais 2023-aisiais, 2024-aisiais, 2025-aisiais ir 2026-aisiais vyko tik verbavimas.
Ir dabar jie susiduria su tuo, kad verbavimas pasibaigė. Taigi. Arba jų kariuomenė baigsis iki pavasario, arba jie turės paskelbti priverstinę mobilizaciją rudenį, bet tik lauke nebe 2022-ieji. Va nuotaika visuomenėje absoliučiai kitokia. Šio karo populiarumas, švelniai tariant, yra kitoks.
Na dėl supratimo, kiek ilgai tie mobikai išgyventų, nesu tikras, ar visi rusai žino apie 20-30 minučių. Betgi vis dėlto visuomenė realiai gaudosi, kiek, pavyzdžiui, grįžo iš tų 400 000. Tad priešingai, mobilizacija gali išprovokuoti tokius procesus, kurie mums tikrai patiks, bet kremliui ne.
Va matau, kad mums beliko mažai laiko. Pabaigai pacituosiu savo mėgstamą orką. Mano mėgstamiausias orkas Igoris Stilkovas Girkinas. Va, kad…
– Na, klausykit, jis kaip koks augintinis, jis dar ir narve sėdi kaip koks žiurkėnas.
– Būtent taip jis ten sėdi zonoj, bet karts nuo karto iš tos zonos, kaip sako zekai, „mėtosi raštiškais pareiškimais“. Taigi eiliniame raštiškame pareiškime jis neseniai analizavo mobilizacijos klausimą. Ir čia svarbu, kad būtent jis, nes visus šiuos metus jis reikalavo iš kremliaus mobilizacijos. Jis kritikavo kremlių dėl neryžtingumo. O dabar jis rašo, kad „dabar aš, Strelkovas Girkinas, sakau: jokiu būdu nedarykite mobilizacijos (cituoju beveik pažodžiui), nes, esant dabartiniam priešo technologiniam pranašumui, mobilizacija niekaip neturės įtakos kariuomenės pažangai ir karinei sėkmei. Vietoj to, tai sukels katastrofiškai didelius nuostolius, nes karas jau yra nepopuliarus visuomenėje“. Ir jis brėžia visiškai tiesioginę paralelę su 1916-aisiais, su mobilizacija Pirmajame pasauliniame kare, kuri faktiškai pribaigė caro režimą ir prasidėjo revoliucija. Na, viskas, ką galiu pasakyti pabaigai: Lai viešpats išgirsta savo kalinį…
– Niekada taip nepalaikiau rusijos mobilizacijos, kaip dabar, pone Evgenai. Taip, labai. Nors, žinot, aš pastebėjau, kad vis dėlto, tikriausiai, nerimtai, aš tikrai noriu, kad ta vadinamoji vyriausybė, teroristinė federacija, negirdėtų Girkino, nes, matau, jie jau pradėjo leisti laužtuvus ir leisti įvairius postus, kuriuose, kaip sakoma, vyrai turi tarnauti, nes tai yra rusijos kariai. Matau, kad jie jau pradėjo tokią ataką rusijos viduje.
– Jei dar bus 30 sekundžių, pridėsiu. O, aš pastebėjau, taip, aš atkreipiau dėmesį į Peskovo kalbą, kur jis pirmą kartą pareiškė, kad tai, kas prasidėjo kaip specialioji karinė operacija tapo plataus masto karu, nes į jį įsitraukė NATO. Tai akivaizdžiai yra pasirengimas mobilizacijai. Tai akivaizdu. Taigi.
– Taip, pasiruošimas prasidėjo. Pone Evgenai, ačiū. Su mumis susisiekė rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.