Liepos 10-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie kritinę situaciją dėl mobilizacijos, kaip užnugaryje rusija organizuoja išsisukinėtojų maištą, siekdama pakenkti Ukrainos gynybiniams pajėgumams, ką turėtų daryti valdžia ir kokios gali būti tolesnio neveikimo pasekmės.
– Esu Pavlo Novikov. […] Kiekvieną rytą kviečiame balsuoti radio.nv.ua svetainėje. Šiandien, mano nuomone, dėl tos labai gėdingos situacijos Lvive. Taigi Generalinis štabas pasmerkė išpuolį prieš kariškius Lvive, tuo pačiu paskelbė apie teritorinių komplektavimo centrų karių veiksmų patikrinimą. Kaip vertinate tą situaciją? Variantas numeris vienas – tai išsisukinėtojai, karo metu kovojantys su teritoriniais komplektavimo centrais. Antras variantas – puldinėtojų nebaudžiamumas iššaukia naujus išpuolius. Na, trečias variantas – galbūt reikia pakoreguoti teritorinių komplektavimo centrų metodus. Balsavimas radio.nv.ua svetainėje. Apie 10 valandą balsavimo rezultatus apibendrinsime.
Na, ir kaip visada, pradedame nuo situacijos kare analizės. Ir jau minėto generalinio štabo pateikti duomenys. Priešas neteko 1460 personalo, 1 tanko, 6 šarvuočių, 52 artilerijos sistemų, 2 oro gynybos sistemų, 339 automobilių ir autocisternų. Štai ką praneša Generalinis štabas.
Na, o mes turime ryšį su pokalbio svečiu Evgenu Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė! Labą rytą.
– Vakar buvo daug ir įrašų socialiniuose tinkluose ir svarstymų apie tai, kas įvyko Lvive ir kaip visuomenė turėtų į tai reaguoti. Žinoma, mes tai pateikėme mūsų auditorijai balsavimui. Betgi, žinot, 2022-aisiais kažkodėl mums nereikėjo nieko ieškoti ir atitinkamai sulaikinėti, bet, priešingai, buvo didžiulės eilės prie karinių komisariatų. Dabar mes kažkokie kitokie. Karas dar nelaimėtas. Ukrainos ginkluotosios pajėgos Irkutsko dar neišlaisvino. Atleiskit, kad aš išvis apie tai. Trišakis ant kremliaus nekaba net tos penkiakampės žvaigždės nenumuštos. O pas mus tokios gėdingos situacijos. Kaip jūs tai matot?
– Tiesą sakant, aš stengiuosi į daugelį dalykų žiūrėti su humoru, tačiau tai man nejuokinga, išties tai visai ne juokai. Tą situaciją vertinu kaip kritinę, ir ant katastrofos slenksčio. Matau situaciją, kai, viena vertus, pastangomis tų žmonių, kurių dauguma 2022-2023 -aisiais savanoriškai išėjo į frontą. Na, tada prie jų buvo prijungti tie, kurie gavo šaukimus ir tiesiog sąžiningai išėjo atlikti savo pareigos. Taip, ne kaip savanoriai, bet tai lygiai tokie patys sąžiningi piliečiai, žinantys, kas yra pareigos, o ne tik teisės. Taigi, tų žmonių pastangomis dabar pasiekėme persilaužimą fronte.
Mes iš tikrųjų pasiekėme lūžio tašką kare, ir iš tikrųjų perspektyvoje jau matyti mūsų pergalės kontūrai. Taip, būtent kontūrai. Iki jos dar ne dvi ar trys Arestovičiaus vardo savaitės. Ir ne 2-3 mėnesiai, o greičiau 2-3 metai, tačiau jau aišku, kad įvyko persilaužimas, raška rieda žemyn.
Ir tuo pat metu Lvive vyksta įvykiai, kurie, mano manymu, yra ne tik dūris į mūsų kariuomenės nugarą, bet ir tų pačių išsisukinėtojų bandymas užnugaryje praktiškai panaikinti mūsų pergalę. Tai bandymas ją atimti, kai ji jau tikrai matoma, ir, priešingai, nuvesti mus į nacionalinę katastrofą ir kapituliaciją, panašią į tą, kuri kadaise nutiko Ukrainos Liaudies Respublikai. Mes jau kartą praradome savo šalį būtent dėl išsisukinėtojų ir dėl to, kad valstybė neturėjo pakankamai moralinių ar fizinių jėgų su tuo susidoroti.
Taigi aš matau absoliučiai taip, aš visiškai nemanau, kad tai yra kažkoks atsitiktinis incidentas. Priešingai, žinot, nežinau, ar jums, pone Pavlo, teko su tuo susidurti savo gyvenime. Tai Kasandros jausmas. Tai toks jausmas, kai perspėjinėjai, šaukei stačiai kiekviename žingsnyje, perspėjinėjai kelerius metus, už tai, atsiprašau, buvai ištisai užverčiamas šūdu tinkluose ir net realiame gyvenime. Tačiau visos tavo prognozės žingsnis po žingsnio išsipildo.
Viena vertus, mano prognozės dėl rusijos išsipildo, ir kuo toliau, tuo jos optimistiškesnės, netgi ir teisingais, na, tinkamais terminais. Taip. Aš ne apie tai, kad rytoj gersime kavą Jaltoje, bet apie tai, kad iš tikrųjų rusija pasmerkta pralaimėjimui ir kuo toliau , tuo aiškiau tai matyti. Ir tuo pačiu metu, deja, visiškai veltui visi įspėjimai, apie kuriuos šaukiau nuo 2023 metų visose įmanomose transliacijose, socialiniuose tinkluose ir t.t.
Na, tai buvo užprogramuota dar tada, kai buvo pirmasis organizuoto pasipriešinimo mobilizacijai bandymas mažai žinomame Kosmačo kaime. Tada jis liko nenubaustas, tada pirmą kartą pasakiau, kad jei jis liks nenubaustas, mes prisižaisime iki rusijos specialiųjų tarnybų suorganizuoto išsisukinėtojų sukilimo. Vėliau buvo „7-asis kilometras“ netoli Odesos‘“ Galima sakyti, kad tai bandiūgų maištas. Jis taip pat liko nenubaustas. Tada visiškai logiškai ir natūraliai teritorinių komplektavimo centrų pareigūnų medžioklė.
Tai yra, prasidėjo teritorinių komplektavimo centrų pareigūnų žudymai užnugaryje. Ir, beje, du iš jų buvo Lvive. Tai yra, prasidėjo Ukrainos karių žudymas, kurį vykdė Ukrainos civiliai gyventojai užnugaryje. Ir valstybė, visų pirma teisėsaugos institucijos, į visa tai tinkamai nereagavo. Jie bandė užmerkti akis.
Na, kai prasidėjo žmogžudystės, tai jie ėmė vilkinti jų tyrimą, tirti tai kaip paprastas buitines žmogžudystes, ir tai pirmiausia, ne pagal 111 straipsnį, valstybės išdavimą, o labiau kaip sunkinančias aplinkybes įvairių papildomų straipsnių. To nebuvo daroma. O visi atvejai, kurie nesibaigė žmogžudyste, o tiktai paprasčiausiai sutrikdė mūsų kariuomenės darbą, atleiskit, ir fiziškai buvo užpulti mūsų kariai, iš vis pakišami po kilimu. Visi tie atvejai nėra ištirti. Nei Kosmače, nei „7-ajame kilometre“ areštų nebuvo. O tuo tarpu rusijos specialiosios tarnybos dirba.
rusija puikiai žino, kad mūsų vienintelė, bet didžiulė silpnoji vieta, Achilo kulnas, kurio dydžio nežinau, yra mobilizacija. Ir vienintelė jų sėkmė šiame kare yra sutrikdyta mobilizacija Ukrainoje. Ir dabar jie griebiasi šios sėkmės. Jie stengiasi ją kuo labiau išvystyti Ir jie turi visiškai realią galimybę.
Pasitelkę „naudingus idiotus“ mūsų užnugaryje, sutelktus per savo agitatorius „Telegram“ kanaluose ir rusijos specialiosiose tarnybose jie išties gali pakreipti karo eigą savo naudai ir sužlugdyti mūsų akivaizdžią pergalę. Būtent taip aš vertinu šią situaciją. Kitaip tariant, tai visiškai nuspėjamas rezultatas, kai mūsų valdžia tapo savo pačios populizmo įkaite.
Štai valdžia, kuri įstengė kovoti su rusija, valdžia, kuri įstengė atlaikyti Trumpo spaudimą, daugybę išorinių faktorių. Tačiau pasirodo, kad ji yra visiškai bejėgė, kai kalba pasisuka apie tai, jog būsimuosiuose rinkimuose galima prarasti tam tikrą balsų skaičių, tam tikro potencialaus „lochtorato“. Paaiškėjo, kad ši valdžia visiškai nepajėgi imtis nepopuliarių žingsnių.
Ir apgailestauju, mobilizacija niekada niekur negali būti populiari. To niekada istorijoje nebuvo. Ir šalys pasidalino į tas, kurios sugebėjo daryti nepopuliarius poelgius ir išlikti pasaulio žemėlapyje. Ir tos šalys, kurios negalėjo daryti nepopuliarių poelgių, buvo okupuotos ir likviduotos. Taigi mūsų vyriausybė savo neveiklumu labai stipriai pakreipia svarstykles to antrojo varianto naudai. Jos buvo užimtos ir likviduotos.
Nepaisant to, kad mūsų ginkluotosios pajėgos ir mūsų gynybos pramonė padarė absoliučiai fantastiškus dalykus ir padarė įmanoma tai, kuo pastaruoju metu niekas netikėjo, o dabar net mūsų Vakarų partneriai pagaliau pradeda suprasti, kad, atrodo, rusija gali pralaimėti, mes galime laimėti. Taigi. Kariuomenė ir gynybos pramonė pasiekė to, kuo niekas pasaulyje netikėjo.
Tuo tarpu valdžia visiškai nusiplauna rankas ir palieka savo kariuomenę be apsaugos nuo rusijos specialiųjų tarnybų ir tų specialiųjų tarnybų mobilizuotų idiotų veiklos. Tuo tarpu valdžia visa tai stato į pavojų dėl absoliučiai pigaus ir nerealaus populizmo.
Gerai, kokie bus rinkimai, jei pralaimėsime karą? Kokie dar išsisukinėtojų balsai, jei apskritai bus okupacija? Bet ne, ši logika neveikia.
Ir, tiesą sakant, manau, kad situacija yra labai kritinė. Tai teks ją taisyti, ir dabar yra paskutinė galimybė, kad tai vis tik padarytų tie, kurie ir turi tai padaryti, tai yra valdžios institucijos ir teisėsaugos organai.
Va kaip tik dabar Lvive dabar yra atskaitos taškas. Jei Lvive bus reakcija, kurios nebuvo Kosmače, „7-ąjame kilometre ir taip toliau, jei išvysime pavyzdinius masinius sulaikymus, pavyzdinį procesą, teisingą šių veiksmų kvalifikavimą, tai ir po to atitinkamuose veiksmuose su tų „Telegram“ kanalų, tinklų ir t.t. organizatoriais turėsime galimybę išsiversti nepraliedami daug kraujo, jei tai padarysime dabar. Būtent tai turi padaryti tie patys tvarkos sargai, kurių didžiulė daugybė knibžda užnugaryje, neaišku kodėl rezervuoti nuo tarnybos kariuomenėje.
Va jei jie vėl nedarys to, ką turi daryti, jei mūsų politikai vėl nepasiryš duoti atitinkamą komandą „fas“ tiems tvarkos sergėtojams, tai tada, atleiskit, kariuomenei ir tokiems veteranams kaip aš, dėl įvairių priežasčių nebetinkantiems frontui. Na, tada turėsime gelbėti valstybę patys. Ir atleiskit, tai nevyks teisiniais metodais.
Deja, tada tam tikra, sakykim, aktyvi visuomenės mažuma bus priversta imtis funkcijų, kurių neatlieka valstybė, kad būtent ta valstybė būtų išgelbėta. Bet tam, atleiskit, turėsime sugriauti valstybės smurto monopolį. Man asmeniškai tai nelabai patiktų, nes kad ir kas tai būtų, tai jau būtų pilietinio konflikto elementas. Būtent to rusija iš tikrųjų ir norėtų. Jei valstybė ir teisėsaugos pareigūnai atliktų savo funkcijas, mes vis tik galėtume to išvengti.
Betgi tai paskutinė galimybė. Jei reakcija į Lvivą bus tokia pati, kaip ir į visus ankstesnius įvykius, tai gaila, tiesiog kariuomenei ir savanoriams teks gelbėti valstybę nuo savęs pačios. Ir tai yra labai blogas scenarijus, kurio labai norėtųsi išvengti.
– O, taip. Ir užbaigiant šį bloką, pacituosiu buvusio Ukrainos vyriausiojo vado, o dabar Ukrainos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Valerijaus Žalužnyj straipsnį. Man atrodo, kad pats straipsnis yra labai gilus, bet ši frazė tiesiog apibendrina. Karas, iki išsekimo, rašo Zalužnyj, dabar nebecharakterizuojamas užgrobtų ar išlaisvintų teritorijų kiekiu. Be to, tai nėra atskiri technologiniai sprendimai ir jų momentiniai rezultatai. Karas pagal apibrėžimą – tai žmonių gebėjimas ištverti jo tęstinumą ir tarptautinė parama, kuria siekiama ne tik padėti, bet ir fiziškai suvaržyti rusiją. Tai sudėtinga visų procesų sąveikos ir valdymo sistema valstybėje itin sunkiomis sąlygomis.
Man atrodo, kad tokia tezė kaip tik turėtų būti bent jau mūsų protingos auditorijos galvose. je. Na, nes iš tikrųjų, gerai, kad visiškai neveda vien tik į Dievo šlovę.
Pereikime prie šio ryto įvykių. Vėl įdomybės. Taigi, kas pranešama. Pirma, dar minus 14 laivelių, kurie, tikriausiai, vėl Azovo jūroje. Per 5 dienas jų jau 49. Vakar per keturias dienas jų buvo skaičiuojama apie 35. Dabar jau penkta diena, o penkta naktis praėjo ir jau 49. Dabar išmušinėjamos tokios jūrų logistikos sistemos, būtent tokie nelabai gilūs tanklaiviai. Kiek išsiaiškinau, yra 7 000 tonų vadinamoji transportavimo galimybė. Na, bet tai vis tiek rimta. Kažkokie 45 per penkias dienas, man atrodo, kad tai naujas triukas. Ir tai veikia.
– Taip, ir tai yra naujas karo etapas. Kai Krymas iš tikrųjų jau 95 proc. yra sala, jis jau beveik izoliuotas. Tas izoliavimas išties artėja prie pabaigos. Na, o Krymo tiltas sąmoningai neliečiamas, nes esame suinteresuoti, kad kuo daugiau rusų paliktų Krymą.
Tai yra, mes nenutraukiame keleivių srauto, bet krovinių srautas, ypač degalų srautas, galima laikyti, kad jis jau nutrauktas. Tai yra, tai, kas ten dar nuteka, net nebesudaro srovės. Tai jau lašėjimas.
Aš sakau, kad iš tikrųjų, nežiūrint į Lvivą (ir, deja, neįmanoma į jį nežiūrėti), tada mes tikrai esame etape, kai labai aiškiai išryškėja mūsų pergalė. Ir ši Krymo izoliacija yra ne tik ne paskutinė, bet ir vienas iš labai reikšmingų, labai rimtų elementų tos strateginės kombinacijos, kurią mums pavyko realizuoti.
Va kol rusijos kariuomenė absoliučiai beprasmiškai ir negailestingai (abu šie žodžiai yra absoliučiai teisingi) nusitrinėja į Kostiantynivką, o tuo pačiu metu mes visiškai aiškiai, metodiškai apdorojame pietus, ir išties, na, rezultatai tokie, kokių mes negalėjome pasiekti savo laiku 2023-iaisias. Dabar, 2026-aisiais, mes juos turime.
– Taip. Ir tai ir tai yra svarbi istorija apie tolimojo nuotolio ir vidutinio nuotolio smūgius. Akivaizdu, kad tai labai įdomi tema, atskira tema, kaip mes mėgstame ją vadinti šventojo angliavandenilio tema. Ir tai vėl iš to, kas nutiko šįryt. Azovo uostas, Ilskio naftos perdirbimo gamykla. Ir man atrodo, kad šioje srityje, kaip sakoma, Ukraina jau turi rimtą pranašumą.
Dabar klausimas, kur rusai gali stumtis ir ką iš tikrųjų galvoti apie Donecko sritį dabar. Kaip matote situaciją ten?
– O, žiūrėkit, sakau, aš jau pradėjau nuo to, kad rusai dabar nusitrinėja Kostiantynivkoje. Deja, pati Kostiantynivka taip pat nebeegzistuoja kaip gyvas miestas. Visas miestas jau visiška karo zona.
Na sąžiningai mes tiesiog atvirai palaikome jų diktatoriaus beprotybę. Taigi jis davė jiems užduotį, nepaisant visko, užimti Donbasą iki vasaros pabaigos. Na, užduotis yra visiškai nereali.
Tai yra, netgi jei visos kitos sąlygos būtų vienodos, netgi neatsižvelgiant į visus tuos įvykius, kurie vyksta jų užnugaryje rusijoje, ir vėlgi, jų negalima ignoruoti. Bet netgi užmerkus akis į visa tai ir žiūrint tik į frontą, sąlyčio liniją, vis tiek akivaizdu, kad esant tokiam puolimo tempui, įvykdyti diktatoriaus įsakymą ir užimti visą Donbasą iki galo, jiems reikia dar mažiausiai dvejų metų ir maždaug tokios pat kariuomenės sudėties, kokią jie turi dabar.
Tai yra, ten dar reikės palikti maždaug tiek pat žmonių. Taigi. Tačiau įsakymo niekas neatšaukia. Tuo pačiu metu aš net nesuprantu, kaip jiems tai veikia, nes, na, jų generolai negali nesuprasti absoliučios beprotybės, absoliučiai savižudiškos to įsakymo prigimties, bet jie ir toliau tai vykdo ir atitinkamai puola ten ir ilgą laiką puls ten, Kostiantynivkos rajone.
Betgi jie puls su tokiais beprotiškais nuostoliais, mes gi atsitraukinėjame labai lėtai, kvartalas po kvartalo, palikdami tuose kvartaluose, kiekviename kvartale sąlyginai po pulką. Turiu omenyje nukautus okupantus.
Taigi, jie ten stumiasi lėčiau nei mes pietuose, ir mes stumiamės labai atsargiai. Daugiausia mes naikiname jų logistiką. Išties mes juos naikiname, bet į priekį neskubėsime. Na, būtent, kad nepatirtume nereikalingų nuostolių. Taigi, net ir tokiu atveju, jie Donbase stumiasi lėčiau nei mes pietuose, tačiau jie stumiasi ir artimiausiais mėnesiais tikrai ten puls.
Ir, tiesą sakant, sakau, mums tai yra pliusas, o ne minusas. Tegu pamažu mus išstumia iš Kostiantynivkos, namas po namo. Tai vienintelis dalykas, kuriam jų kariuomenės iš tikrųjų pakanka.
Na, vienintelė kryptis, į kurią turime žiūrėti rimtai – tai šiaurė, kur jie tiesiog bando padidinti aktyvios fronto linijos ilgį. Jie neturi realių pajėgų, kad galėtų pulti Černihivą ar Sumus, bet jie vis dar turi tokias pajėgas, kad, pirma, galima padaryti gyvenimą pafrontės zonoje visiškai nepakeliamu. Tai yra tai, kas vadinama užkošmarinti civilius. Deja, jie tai daro gana aktyviai ir sėkmingai.
Na, jie vis dar bando ten bent dar ką nors pritraukti, kad mes vis tiek turėtume ten realiai kautis. Na, maždaug panašiai intensyviai, kaip Donbase ar pietuose.
Kokia prasmė? Nes dar kartą kartoju, mes rimtai atakuojame regioninius centrus, jie ten neturi rezervų, jie tai žino, bet jie puikiai žino, kokia bloga mūsų rezervų situacija. Vėl grįžtame į Lvivą. Jie žino, kad vienintelė mūsų silpnoji vieta – personalo trūkumas.
Štai kodėl jie tiesiog nori padidinti aktyvaus karšto fronto liniją dar 50 kilometrų, o jei jiems pavyktų – tai ir visu 100. Jie puikiai žino, kad mums bus nemalonu, nes turėsime ką nors ten pertempti ir atitinkamai sumažinti savo smūgių intensyvumą pietuose arba susilpninti gynybą Donbase. Čia vyksta toks, galima sakyti, savotiškas virvės traukimas.
Sakyčiau, kad apskritai, šiek tiek pažvelgus plačiau, vyksta tam tikri mainai. Taigi mes keičiamės Donbasu, kurį pamažu labai aktyviai išgyvename, bet mes ten atsitraukinėjame, mes jį atiduodame, bet mes atiduodame, na, tokiu tempu, kuris mus tenkina. Mes atiduodame jį tokiu tempu, kuris leidžia mums padaryti maksimalius nuostolius jiems. Ir tie nuostoliai jau yra daug kartų didesni nei papildymo galimybė, ir tai yra pagrindinis dalykas. Taigi.
Tuo tarpu pagrindines pastangas sutelkėme kita kryptimi. Taigi mes užėmėme aktyvios gynybos ir lėto atsitraukimo poziciją Donbase. Tai strategiškai mums nieko kitu negresia. Tuo tarpu mes kovojame, atkirsdami jų pietus, o tai jiems gresia katastrofa Kryme. Štai kodėl mainai mums kol kas yra be galo naudingi. Ir sakau, kad būtent jų diktatoriaus beprotybė labiausiai dirba mums, mums dabar.
– Taip. Na, net Čekijos prezidentas, o tai patyręs karinis generolas, mano, kad Ukraina dabar turi galimybių langą maždaug dviem mėnesiams, ir tai yra prieš vadinamuosius rinkimus rusijoje, kad sąlygiškai, kaip jis sako, atnaujintų derybas. Priešingu atveju kyla eskalacijos pavojus. Iš tikrųjų kalbama apie mobilizacines priemones rusijoje. Jos ten kaip tik tokios. Ir reidų elementus jie jau išbandė Tolimuosiuose Rytuose, Penzoje ir Penzos srityje. Ir kaip tik ten visi sėdi tyliai užčiauptomis burnomis. Ir jau yra daugybė prielaidų, kad kai tik putinas nupieš savo vieningą rusiją, na, kokių rezultatų jis nori, kad jie viską ten laimėtų, po to jis ir toliau verš varžtus ir apribos bet kokias komunikacijas internete. Na, ir atitinkamai, gali griebtis kaip tik masinės mobilizacijos. Istorija apie galimą galimybių langą po poros mėnesių ir apskritai mūsų įprasti reikalai ten… Na, prezidentas pažymėjo 40 dienų laikotarpį priversti rusiją derėtis. Čekijos prezidentas sako, kad kaip tik du mėnesiai pakviesti rusus prie derybų stalo. Kaip vertinate tokias prognozes?
– Aš juos vertinu, atvirai kalbant, visiškai priešingai. Sakyčiau, kad tos 40 dienų ar du mėnesiai yra galimybių langas, kurį mes, visų pirma, savo puikių partnerių ir sąjungininkų siūlymu, suteikiame kremliaus režimui.
Tiesą sakant, mums visiškai neapsimoka dabar sodinti putiną prie derybų stalo. Mums visiškai nereikia dabar derybų, kurių atspirties taškas būtų sustojimas ties dabartine linija. Taip, po velnių, taip, tai buvo aktualu prieš pusantrų metų, atleiskite. Na, niekas to nedarė tokiame etape panašiame Antrojo pasaulinio karo etape, niekas nesiderėjo su Hitleriu. Visi suprato, kad, atleiskit, po visko, kas įvyko, vienintelis racionalus variantas buvo jį pribaigti, ir ne per du mėnesius, kaip sąlygiškai sakau.
Dabar supaprastinu, bet, žinote, kai kažkur priekyje jau matyti Berlynas ir ten, na, bent jau Normandijoje išsikėlė sąjungininkai, tokioje situacijoje sakyti: „Na, liaukis, Adolfai, gal dabar esi pasirengęs sustoti palei liniją, kurią užėmei 1939-1940 metais?“ Bet, deja, taip, mes gyvename pasaulyje, kuriame dauguma mūsų partnerių nenori mūsų pergalės, ne rusijos pralaimėjimo, o tik to, kad tai baigtųsi.
Štai kodėl kremliui suteikiamas toks galimybių langas. Dabar kremliui suteikiama galimybė deryboms, kurios išgelbėtų putino režimui gyvastį ir būtų visiškai nepalankios mums. Bet mes net neturime teisės to viešai deklaruoti.
Betgi, tiesą sakant, pasikliaučiau pamišusiu senioku kremliuje. Jis nepasinaudos šiuo gelbėjimosi ratu, kurį mūsų gražūs Vakarų partneriai uoliai meta jam. Jis nepasinaudos šia galimybe, o atvirkščiai, rudenį tikrai paskelbs apie mobilizaciją. Ir tai bus tikrasis lūžio taškas pačioje rusijoje, po kurio, manau, įvykiai vystysis daug greičiau.
Gaila, kad mums baigiasi laikas, bet apie tai galima kalbėti dar labai ilgai. Na, trumpai tariant, ta mobilizacija ne tik neišgelbės kremliaus režimo, bet, priešingai, būtent su juo prasidės galutinis žlugimas rusijoje.
– Na, tai įdomu. Labai ačiū, kad prisijungėte prie eterio. Ačiū už paaiškinimus. Priminsiu auditorijai, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.