Kviečiame susipažinti su Laisvės dienos 25-čio proga išsakytomis Nepriklausomybės Akto signatarų, LKKSS VAS narių V.Landsbergio ir S. Pečeliūno mintimis
Lietuvos Respublikos valstybinės derybų su Rusijos Federacija delegacijos nario Sauliaus Pečeliūno kalba Laisvės dienos susitikime Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose
Laba diena visiems: mieliems kolegoms, su kuriais teko tose derybose dirbti, grupei, kuri po to vykdė tą grafiką išvedant kariuomenę (čia daug kariuomenės kūrėjų savanorių, kurie prie to prisidėjo) ir visiems susirinkusiems.
Noriu jus pasveikinti su šita didele, turbūt reikėtų pasakyti – švente, visos Lietu vos švente, nes naujausioje Lietuvos istorijoje, kaip mes su Vytautu Sinkevičiumi prieš kelias savaites diskutavom ir priėjom prie išvados, jog buvo du esminiai įvykiai lėmę visa kita – Kovo 11-osios aktas ir kariuomenės išvedimas. Stojimas į Europos sąjungą, į NATO būtų neįmanomas, neįsivaizduojamas be šitų dviejų įvykių. Taigi jie lėmė visą mūsų atkurtos valstybės ateitį. Labai gaila, kad šitoje gražioje parodoje, kur daug matome tankų, jau pakrautų į traukinius, yra [tik] viena neautorinė nuotrauka, manau galėjo būti ir antra. Tik R Ozolo dėka mes turim dvi nuotraukas, kuriose užfiksuota visa derybų delegacija ne už darbo stalo. Ir tai buvo padaryta po to, kai mes gavom savo „aukščiausiąjį įvertinimą“, t. y. Lietuvos Respublikos naujai išrinktas prezidentas išvaikė derybų delegaciją, taip padėkodamas už jos atliktą unikalų darbą. Tas įvertinimas lydi mus ir šiandien. Kitokio įvertinimo iš Lietuvos valstybės nei derybų delegacija nei, manau, ir išvedimo grupė kol kas nėra gavusi.
Kaip Česlovas Stankevičius minėjo, ten buvo daug visokių peripetijų. Mūsų diplomatas Gediminas Šerkšnys, daug derybų turėjęs, sakė: „sunkesnių derybų gyvenime nemačiau ir neteko dalyvauti“. Ir tai yra tiesa. 15min.lt šiandien Nepriklausomybės sąsiuviniuose skelbia kai kuriuos Vytauto Sinkevičiaus prisiminimus, dienoraščio ištraukas iš to meto, iš derybų meto. Rekomenduočiau paskaityti* ir [paprašyčiau] kitų, kas ką prisimena, parašyti.
Jau važiuojant į šį renginį paskambino iš vienos televizijos žurnalistė ir sako: „gal mums, Sauliau, galite parekomenduoti kokį žmogų, kuris pasidalintų televizijoje ta išvedimo emocija“. Matyt viršininkas liepė jaunai žurnalistei.
Sakau: „na tai išeik į gatvę, bet kurį vyresnį žmogų sutikus tu gausi ne vieną ir ne dvi emocijas, nes visi kurie tuo metu gyveno (kaip ir Seimo pirmininkas sakė), tai jie pilni tų emocijų ir šiandien visa tai prisimena“. „Tai vis tiek ką nors rekomenduok“. Sakau: „yra du vyriausybės nutarimai – vienas [paskyrė] derybų delegaciją, kitas išvedimo grupę. Ten yra visos pavardės žmonių, kurie fiziškai tą viską darė ir kurie nešė ant savo pečių tą didelę atsakomybę.“
Įsivaizduokite, kaip būtų, jei mums būtų nepasisekę, jeigu mes kur nors derybose būtume padarę kokią nors klaidą. Kokiu žodžiu šiandien mus minėtų? Ir tik tą turbūt teatsimintų ir per tą tiktai prizmę mus vertintų. Galiu pasidžiaugti, kad klaidų nepadarėme. Dar daugiau, galim įsirašyti į Gineso rekordų knygą: kariuomenė išvesta anksčiau negu iš Rytų Vokietijos, ką mums sakė visi, su kuriais mes kalbėjome – patyrę diplomatai, užsienio politikos specialistai… Vokietijos ambasadorius dar ir šiandien delegacijai, prapylęs lažybas, skolingas didelį gerą butelį (nesakysiu ko), nes jis sakė: „na taip, jūs išvesite, bet išvesite vėliau, nei išeis iš mūsų“ – ir sukirtom rankom. kad bus ne taip, kad iš Lietuvos išeis anksčiau, ir lažybas laimėjom.
Tai tokių, iš dalies ir juokingų situacijų, va ir F. Vaitkaitis gali begales pripasakoti jau iš paties išvedimo proceso. Rusijos kariuomenė buvo labai įvairi. Vieni karininkai ( ir derybų metu generolai) elgėsi kaip, sakykim, pučistai, o kiti suprato ir gerbė tą tikrą karininko garbės žodį ir karininko garbę. Teko susidurti ir su vienais, ir su kitais. Manau, išvedimo grupei – taip pat. Vieni su dideliu užsidegimu, gelbėdami Rusijos karininko garbę, stengėsi tą grafiką įvykdyti laiku ir gal net anksčiau, negu laiku, kiti tempė iki paskutinės minutės, vis tikėdamiesi, kad kas nors pasikeis ir pavyks čia pasilikti. Visokių žmonių buvo, visokių potyrių turėjome, bet šiandien, kaip matom, daug kam, [ypač] jaunajai kartai, nėra įdomu, įdomiau yra piknikai ir prisiminimų emocija, šou elementas.
Derybų metu šou nebuvo. Buvo didelė įtampa, didelė atsakomybės našta ir vidinis supratimas, kad arba tą padarom, arba viskas nueina perniek. Kokia nepriklausoma valstybė, jeigu joje riogso okupacinė kariuomenė? Ir galim pasidžiaugti: kaip atėjo kariuomenė be jokių politinių sutarčių, vedina ultimatumo, taip ir išėjo, palydėta išvedimo grafiko ir išvedimo tvarkos ir sąlygų, kurios buvo keleriopai griežtesnės, negu išvedant tą kariuomenę iš Vokietijos. Išvedimo grupė žino – lygino tuos dalykus. Dar daugiau, kuo ir šiandien galim džiaugtis, tai mūsų vyriausybės nutarimu dėl tranzito į Karaliaučių. Tai irgi derybų delegacijos nuopelnas, kad nepavyko Rusijai „įsūdyti“, jeigu taip galima pasakyti tokį žargono žodį, sutarties šiuo klausimu. Ketinimų buvo ir labai stiprių, bet mes per tuos derybų metus jau buvom pakankamai įgudę ir sugebėjom išnaudoti rusų jau tuo metu derintas kariuomenės išvedimo iš Rytų Vokietijos taisykles. Jas panaudojo vyriausybės nutarimo pagrindui ir po to, kai stojom į Europos Sąjungą ir vyko Lietuvos ir Europos Sąjungos ir Rusijos derybos dėl tranzito į Karaliaučių, buvo vienintelis siekis – nesugadinti šito sprendimo, palikti galioti Lietuvos vyriausybės nutarimą. Tai yra labai didelis saugiklis, nes jeigu būtų pakeista į tarpvalstybinę sutartį, tai pradėjus kažką daryti ne pagal taisykles, nutraukti sutartį, nutraukti tą tranzitą būtų be galo sudėtingas ir ilgas procesas. Dabar gi visą tą procesą valdo mūsų vyriausybė, gali spręsti, kaip elgtis bet kokiu taisyklių pažeidimo atveju. Nuo nieko daugiau nepriklauso, tik nuo mūsų pačių valios. Dėl to, kad šitą sprendimą išsaugojo, kai kurie derybų nariai apdovanoti Vyčio Kryžiumi. Mes gi – tik pasakymu „ačiū, darbą baigėt, viso gero“.
Tai ačiū jums už kantrybę, ačiū už jūsų dėmesį. Atleiskit, kad truputi ir nemalonių gaidelių pasakiau valstybės atžvilgiu, bet, žinot, mes visi esam valstybė ir esam už ją atsakingi, ne tiktai už ką kuriam, bet ir kaip suvokiam mūsų atliktus dalykus ir mūsų savigarbą. Tai dėkui Seimo pirmininkui, kad suorganizavo šitą gražų susibūrimą, dėkui Krašto apsaugos ministerijai, kuri ta proga pakels valstybės vėliavas ir dėkui Premjerui, kuris leis mums šiandien susėsti prie stalo išgerti kavos ir pasišnekėti tarpusavyje. Tai ir viskas kaip mes minime 25-is metus kertinio, esminio įvykio, lėmusio šiandieninę Lietuvos ateitį.
Ačiū jums visiems, kad buvote kartu, kad dirbote kartu, kad dalyvaujate šiandien.
*– Paulius Gritėnas. Kaip iš Lietuvos išvesta Rusijos okupantų kariuomenė: unikalios derybų detalės ir Maskvos reikalavimai /www.15min.lt 2018-08-30Paulius Gritėnas. Kaip iš Lietuvos išvesta Rusijos okupantų kariuomenė: kodėl pyko B.Jelcinas ir kaip A.Brazauskas silpnino Lietuvos delegaciją /www.15min.lt 2018-08-31
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba Lietuvos Respublikos vėliavos pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje
Jūsų ekscelencija Respublikos Prezidente, visi kiti čia esantys ekscelencijos ir ekscelencijos Lietuvos piliečiai,
Šiandien minime dieną, kuri ateis rytoj. Tai 25-eri metai, kai po ilgai užtrukusios neteisybės, teroro, naikinimo ir svetimos jėgos, net pakaitinių dviejų svetimų jėgų okupacijų atėjo laikas nebeturėti svetimų kareivių savo žemėje. Ta diena yra rugsėjo 1-oji. Iš karto taip ir buvo nustatyta, kad tai yra Laisvės diena, paskui kažkas sugudravo, pakeitė, bet manau, kad tą labai lengva pastatyti į vietą, nes penkios minutės prieš dvyliktą tai yra dar gili sambrėška… Bet ne tai yra svarbu šiandien, nors visa teisybė yra svarbu suprasti.
Svarbu suprasti tuos momentus, kurie mums padėjo susigrąžinti buvimo laisvę, pasirinkimo laisvę (kur ir kokie mes norim būti) ir laisvę gyventi, jeigu mes norim gyventi – čia dar klausimas, į kurį reikia atsakyti.
Štai ateina dar viena Lietuvos istorinės sėkmės diena su savo 25-mečiu.
Sėkmė. Mes jų turėjom ne vieną. O šita yra labai svarbi – išsivadavimas. Jau buvom pasiekę, turėjom kitų sėkmių. Tai buvo politinis, valstybinis išsivadavimas ir kartu laisvė rinktis tolesnį kelią, kai tau nediktuoja svetima galybė ir ne kur nors toli už sienų, o čia pat, tavo sostinėje. Kai Lietuvoje lankėsi Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir mes važiavom į Antakalnį, jis nustebo, kodėl pakeliui prie šaligatvio stovi Rusijos kareiviai ir žiūri išpūtę akis į tą Prancūzijos prezidentą: kur jis čia įlindo, į kažkokią buvusią galbūt jų teritoriją? Aš jam paaiškinau, kad mes dar tebeturim. Jis buvo šokiruotas. Jie neįsivaizdavo, kas tai yra būti tartum laisva nepriklausoma šalimi ir dar turėti svetimą buvusią smurtinę okupacinę kariuomenę, kurios tu negali iškrapštyti, arba turi prašyti, o tada ji gali diktuoti savo sąlygas ir tu esi nelaisvas– kokia čia laisvė…
Dabar prisiminiau tą momentą, kas yra, kai tau stovi svetimi kareiviai, ir arba „išeisim“, arba „neišeisim“.
Taip, tai mums reikėjo pasiekti ir to karinio, gynybinio išsivadavimo nuo užsibuvusios svetimos kariuomenės. Keli žingsniai buvo labai svarbūs ta kryptimi ir jie buvo politiniai, diplomatiniai, tarptautinės reikšmės žingsniai. Mes turėjom turėti draugų – mes jų gavome. Mes turėjom draugų pačios Rusijos vadovybėje. Mes turėjom draugų demokratiniame pasaulyje. Ir taip buvo padaryti esminiai sprendimai Helsinkyje 1992 liepos mėnesį Europos bendradarbiavimo ir saugumo organizacijos viršūnių susitikime apie tai, kad svetima kariuomenė turi išeiti iš Baltijos šalių ir ne apskritai išeiti, o greitai, tvarkingai ir visiškai, kad nė vieno neliktų. Ir Rusija už tai balsavo. Rusija buvo dalis tos organizacijos. Tą pasiekti tai buvo irgi Žalgirio mūšis, bet turėjom draugų, turėjom savo atkaklumą, neblogą protą ir pasiekėm. Mums padėjo, ir ten buvo svarbus argumentas, Lietuvos žmonių balsavimas – referendumas. Kas galėjo pasakyti ką prieš, ypač iš Vakarų demokratijų pusės. Lietuvoje žmonės balsavo (žiūrėkit, koks procentas balsavo!), kad ta kariuomenė turi išeiti, tai apie ką čia dar reikią diskutuoti? Diskusijos ir buvo tiktai kaip turi išeiti, bet buvo įrašyta „visiškai“, „tvarkingai“, nors jie ėjo plėšdami, griaudami, bet tai buvo nusikaltimas prieš tarptautinį susitarimą, po kuriuo buvo ir pačios Rusijos parašas, ir Rusijos prezidentas ten dalyvavo…
Tai tokie sprendimai, kurių mums pavykdavo pasiekti, buvo diplomatinės kovos ir diplomatinių sėkmių arba pergalių rezultatas. Jie subrendo į mūsų didžiąją sėkmę, kad pasaulinė organizacija nutarė ir po to klausimas apie svetimos kariuomenės išvedimą iš Lietuvos jau nebuvo Lietuvos klausimas arba Lietuvos prašymas, į kurį galima atsakyti palankiai arba nepalankiai ir pradėti kelti sąlygas… Tai pasaulinė sąlyga ir pasaulinis reikalavimas, o mes esam to teisingo pasaulio dalis, ir jeigu per tą sprendimą taip pat, kaip ir per mūsų laisvės ir nepriklausomybės sprendimą, padidėja laisvės erdvė pasaulyje, tai yra laimėjimas, tai yra visų laimėjimas. Ir tai kas tada vyko, buvo taip pat Rusijos laimėjimas, nes su tokiom imperinėm tradicijom Rusijai reikėjo laimėti ir prieš save, suprasti, kad yra ir kitų vertybių. Laimė, buvo žmonių, kurie suprato, kad yra ir kitų vertybių, ne tiktai teritorijos dydis ir baimė, kurią tu sukeli kitiems ir tada jie, atseit, su tavim skaitosi. Turi būti draugystė, o ne skaitymasis iš baimės, deja, maža kas dar tą supranta.
Aš noriu dar paminėti dar vieną mūsų didelį sąjungininką ir visos taikios žmonijos didelį sąjungininką, kuris laukė tos dienos, kuri ateina rytoj ir prieš 25-rius metus, kad po to, dar po trijų dienų jau būtų Lietuvoje. Tai Jonas Paulius II, dabar šventasis, o kartu ir nepaprastas diplomatas ir politikas. Jis pasirinko tą dieną: iš karto atvyks į Lietuvą, kai Lietuva bus visai laisva. Ir sugriauti tą tvarką, kad popiežius negalėtų atvykti, tai net jau ir aršiausi militaristai kur nors Kremliuje neišdrįso. Štai kokią mes turėjo moralinę, galingą paramą to vadovo, kuris neturi nei vienos divizijos , nei vieno tanko, bet turi milijonus širdžių . Tai tebūnie būna taip pat nepamiršta.
Mes buvom kartu, mes buvom nuoseklūs, mes nesitraukėm nuo savo tikslo, nuo savo principo, bet buvo aplink mus kiti, kurie suprato, kad mes elgiamės teisingai. Ir todėl tai buvo įmanoma ir tai buvo pasiekta.
Ačiū už dėmesį.
Lietuvos Respublikos vėliavos pakėlimo ceremonijoje dalyvavo 40 Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių rikiuotė su Šiaulių apskrities ir Vilniaus apskrities skyrių vėliavomis. Video ir foto informacija iš renginių Seime ir Nepriklausomybės aikštėje pateikiama skiltyje FOTOGALERIJA->2018 METAI->201031 Laisvės dieną.