Pasaka apie teisingą šalį

Pagal Evgen Dykyj 2024-02-04 vakaro įrašą facebook sienoje

Štai jums, mano katytės ir zuikučiai, trumpa pasaka linkint labos nakties.

Gyvavo viena nuostabi šalis, taiki – taikiausia, rami – ramiausia. Žmonės toje šalyje labai mėgo teisingumą, reikalavo jo visada ir visame kame, netgi ir savo mobilizacijos tvarką vadino sąžininga – o kokia dar ji galėtų būti sąžiningoje šalyje?

Ir toje nuostabioje šalyje gyveno trys broliai, tokie pat taikūs – taikiausi ir ramūs – ramiausi, ne kokie ten maištininkai „maidanininkai“ ar, neduok Dieve, kontūzyti antiteroristinės operacijos dalyviai, ne – sąžiningi paprasti piliečiai darbštuoliai.

Pagal nuostabiosios šalies įstatymus reikėjo būti įsirašius į karinę įskaitą, bet broliai to nebuvo padarę – na, kas iš normalių žmonių tą daro taikiu metu?..

Ir atslinko į tą nuostabią šalį priešo orda, kad visus išžudytų, išprievartautų ir išskerstų, o jei ką paliktų gyvą, [tai tik] apiplėštų ir paimtų į vergiją.

Žinoma, ta nuostabi šalis pradėjo kovoti už savo dalią dalužę ir paskelbė mobilizaciją. Ir atėjo trims broliams trys šaukimai su dideliais valstybės antspaudais.

Vyriausiasis brolis pažiūrėjo į šaukimą, giliai atsiduso, susikrovė maišelį ir nuėjo į teritorinį komplektavimo centrą (taip toje nuostabioje šalyje buvo vadinami kariniai komisariatai). Nuėjo ten, įsirašė į įskaitą, praėjo karinę medicininę komisiją, apsivilko uniformą, iš sandėlio gavo surūdijusį kardą, dar pats nusipirko šarvus ir šalmą, ir išvyko į frontą priešo ordą pasitikti ir savo kraštą nuo jos ginti.

O ten fronte orda siautėja, sviediniai vienas po kito lekioja, aplink kraujas, mirtis, siaubas klaikus… Vyriausiasis brolis kovojo su orda ir neatlaikė – išsigando, palūžo, ir pabėgo iš mūšio lauko, paliko bendražygius, numetė kardą į piktžoles, ir ėmė miškuose slapstytis…

Tiesa, vėliau susizgribo, susigėdo, jausdamas kaltę grįžo į kariuomenę, norėjo vėl pasiimti kardą ir eiti kaltę išpirkti… Bet ne, jam buvo pasakyta, kad jis turės stoti prieš teismą ir pats teisingiausias teismas pagal pačius teisingiausius įstatymus paskirsiąs jam teisingiausią bausmę.

Tuo tarpu vidurinysis brolis taip pat atvyko į teritorinį komplektavimo centrą, įsirašė į įskaitą, praėjo karinę medicininę komisiją ir ketino įkandin vyriausiojo brolio patraukti į kariuomenę. Tik išgirdo, kas vyriausiajam nutiko, suprato koks kare siaubas ir baisybės laukia, ir persigalvojo eiti į kariuomenę. Jis pareiškė, kad nė už ką kardo į rankas neimsiąs ir šarvų nesivilksiąs, kad ir kas jam benutiktų.

Ir jis buvo pasiųstas į tą patį teisingą teismą, kur jo brolis jau sėdėjo ir nuosprendžio laukė.

Trečiasis brolis, kai tik apie viską išgirdo, nusprendė apskritai neiti į teritorinį komplektavimo centrą ir į įskaitą neįsirašyti –jis ne toks kvailas kaip du vyresnėliai, kuriam galui jam dar blaškytis?!

Pradžioje jis šaukimus į šiukšliadėžę išmetinėjo, vėliau pats nuo karinių komisarų už tos šiukšliadėžės slėpėsi. Galiausiai griežti kariniai komisarai jį pagavo ir atvedė į teritorinį komplektavimo centrą – tai jis iš ten pro langą kaip koks zuikis iššoko, ir upe nuplaukė į kaimyninę šalį, gal mažiau nuostabią nei sava, bet bėglių neišduodančią.

Jam nepavyko nuplaukti į svetimos nenuostabios šalies krantą, srovė jį nunešė į gimtąjį nuostabų paplūdimį, kur jį vėl pagavo kariniai komisarai. Atvedė į teritorinį komplektavimo centrą, kažkaip patys įrašė į įskaitą ir liepė jam praeiti karinę medicininę komisiją.

Bet mūsų mažasis broliukas pasirodė protinguolis besąs! Jis jiems sako: o kur įstatyme parašyta, kad turiu praeiti karinę medicininę komisiją? Aš savo brangaus kūno gydytojams demonstruoti nenoriu, tais eskulapais nepasitikiu kaip ir jų tabletėmis ir bedieviškais serumais, lankausi tik pas raganius ir būrėjas-užkalbėtojas, o jų toje jūsų karinėje medicininėje komisijoje nėra, tai ten neisiu!

Na ką daryti? Taigi ir jis buvo pasiųstas į tą teisingąjį teismą, kur jau eilėje laukė abu vyresnieji broliai.

Ir posėdžiavo pats teisingiausias nuostabios teisingiausios šalies teismas ir teisė tris brolius griežtai pagal nuostabiosios šalies įstatymus, be jokio savivalės.

Ir griežtai pagal nuostabiosios šalies įstatymus pripažino vyriausiąjį brolį – tą, kuris kariavo su orda, bet po to išsigando – baisiu nusikaltėliu, kuris svetimšalių kalba „dezertyru“ vadinamas. Ir nuteisė jį 5 metams kalėjimo tamsiojoje.

Prašė vyriausiasis brolis atidėti laisvės atėmimą ir suteikti šansą grįžti į frontą pas bendražygius, atpirkti kaltę krauju, tačiau teismas taip nuteisti negalėjo: įstatyme juodomis raidėmis ant balto herbinio popieriaus parašyta, kad dezertyro į frontą išleisti negalima, jis turįs atsėdėti tamsiojoje nuo pirmos dienos iki paskutinės. Ir nuvedė vyriausiąjį brolį į tamsiąją ir ilgiems metams.

Vidurinįjį brolį taip pat pripažino nusikaltėliu, tik jau savu žodžiu pavadino – „atsisakiusiuoju“. Ir kaip atsisakiusįjį jį nuteisė 3 metams tamsiojoje.

Bet atsižvelgiant į tai, kad jis niekada nebuvo padaręs nieko blogo, gyveno ramiai, taikiai, kaimynai jį gyrė, atidėjo jo bausmę 2 metams, kad elgtųsi padoriai, ir jei nieko nepadarys, tai po 2 metų jam bus atleista ir nusikaltėlio žymė bus panaikinta.

Kai jį paleido iš teismo, vėl kariniai komisarai norėjo jį paimti į kariuomenę – tačiau netgi jie pagal išmintingus ir teisingus nuostabiosios šalies įstatymus į kariuomenę gali paimti tik sąžiningus ir teisingus, o nusikaltėliui, kad ir laisvėje besančiam, kardo patikėti negalima.

Taigi, vidurinysis brolis iškeliavo namo su nusikaltėlio žyme, kaip su apsaugos raštu, gyvuoti-džiaugtis ir gėrį užgyventi. Aišku, kol orda to gėrio neatims, bet kol tai nutiks – tą pačią ordą kol kas kiti, kvailesni už jį, kažkur Dykvietėje kardais ir strėlėmis sulaiko, kodėl tuo tarpu nepagyvenus…

Jauniausiasis broliukas taip pat buvo teisiamas, bet sakau, kad jis buvo išmintingiausias. Teisingas teismas pripažino, kad nėra tokio įstatymo, kuriuo būtų galima priversti jį praeiti karinę medicininę komisiją ir prieš baisius daktarus nuoga sėdimąja švyturiuoti, tai išskirtinai savanoriškas reikalas. O kol jis savanoriškai daktarams sėdimosios neparodys, ir jie ant herbinio popieriaus neparašys, kad sėdimąją apžiūrėjo ir jos savininko nepripažino tinkamu laikyti kardą, jie neturį teisės pašaukti jį į kariuomenę – o jeigu staiga paaiškėtų, kad jis netinkamas?

Taigi jaunėlis nebuvo pripažintas nei dezertyru, nei atsisakiusiuoju, ir visai ne nusikaltėliu.

Tiesa, pripažino, kad jis turėtų būti teritorinio komplektavimo centro įskaitoje, bet į ją nėra įrašytas. Tačiau pagal išmintingus nuostabios šalies įstatymus tai nėra nusikaltimas, o viskas, ką teisėjai sugebėjo – pripažinti jaunėlį administracinės teisės pažeidėju ir nubausti jį bauda, atitinkančia 6 kg lašinių arba 300 vištų kiaušinių vertę nuostabiosios šalies sostinės turguj.

Sumokėjo jis tą baudą ir taip pat išėjo gyvuoti-džiaugtis ir gėrį užgyventi…

O teismui šioje pasakoje klausimų nekyla – tai būtent taip išmintingai ir teisingai tos nuostabios pasakų šalies įstatymai surašyti, kad niekaip kitaip jų nesuinterpretuosi, kaip benorėtum.

Bandei sąžiningai ginti savo šalį, bet praskydai – atsėdėsi 5 ar daugiau (mažiau net labai geranoriškas teisėjas neduos, būtent taip ir surašyta) metelių tamsiojoje, be jokių lengvatų ar atidėliojimo.

Pradėjai bent šiek tiek pildyti gynėjo priedermę, įsirašei į įskaitą, praėjai karinę medicininę komisiją, o tada išsigandai ir „atsisakei“ – sėsi iki 3-jų metų, ne daugiau, bet greičiausia tai bus atidėta. Ir kol galios tas atidėjimas, niekas tavęs negalės pašaukti, nes tu „turi teistumą“.

Pradžioj „pamiršai“ savo pareigą, netgi neįsirašei į karinę įskaitą, pasiuntei karinius komisarus su visais jų šaukimais, atsisakei praeiti karinę medicininę komisiją – susimokėjai baudelę, žymiai menkesnę nei už kai kuriuos eismo taisyklių pažeidimus…

Tiesa, mano katytės ir zuikučiai, keistas teisingumas toje stebuklų šalyje?

Ir aš stebiuosi, kaip įstatymai gali būti tokie kreivi?

Ir kaip nepaisant tokių kreivų įstatymų tą nuostabią šalį vis dar kažkas gina, nors įstatymai aiškiai sako – tai kvaila, nedaryk to, nebūk idiotas…

Kaip manote, ar kas nors kada nors pabandys pakeisti tokį „teisingumą” tikru, be kabučių? Nes dabartinis „sąžiningos mobilizacijos“ įstatymo projektas vėlgi kažkodėl visai ne apie tai…

Išvertė L. L. Redagavo Vidmantas Petras Kuprevičius.

Paskelbta Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *