Pasaulis po Bučos

Visiems, kas dar vis nori pažvelgti į akis rusams ir jų fiureriui, reikėtų patarti pirmiausia pereiti Bučos gatvėmis ir pažvelgti į nukankintų ukrainiečių, vyrų, moterų ir vaikų akis.

Evgen Dykyj biologas, profesorius, buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas, Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas, LKKSS VAS garbės narys

Šiandien sukanka keturiasdešimt visam tam, kas naiviai buvo laikoma pasauline saugumo sistema. Ir šiandien pirma diena po Bučos. Pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo iki tol. Jis bus arba geresnis arba nepalyginamai blogesnis. Jis bus blogesnis, jei nusikaltimas liks nenubaustas. Jei šalis, pilna maniakų ir žudikų, nuo diktatoriaus iki paskutinio kareivio, ir toliau bus laikoma tokia pat eiline valstybe, kaip ir visos – su kuria dėl kažko bus tariamasi, dėl kažko nuolaidžiaujama, nes ana „turinti savų interesų“, bus pasirašinėjamos sutartys, prekiaujama. Kuriai palaipsniui bus panaikinama viena sankcijų dalis, po to kita, galiausiai po truputį ir visos – nes „laikas gi gydo“… Tame naujame pasaulyje bus aišku, kad taip, kaip įvyko Bučoje – leidžiama. Leidžiama tai šaliai, kuri jau ne pirmą kartą taip elgiasi, pajuto skonį ir tą laiko norma. Leidžiama ir visoms kitoms, kurioms tik fiziškai tam pakanka jėgos ir noro. Tokiame pasaulyje mes, ukrainiečiai, būtume tiesiog pasmerkti išnykimui – ar kiek anksčiau ar šiek tiek vėliau. Ir apskritai tokiame naujame pasaulyje gyventi visiškai nesinori, per daug jis kreivas ir šlykštus. Pasaulis būtų visiškai kitoks, jei Buča taptų atskaitos tašku. Negrįžimo tašku, po kurio su šalimi – maniake būtų elgiamasi būtent taip, ir ne kitaip, kaip visuomenė elgiasi su išprotėjusiu žudiku-maniaku. Su maniakais nesitariama, jie pirmiausia nukenksminami, o tada izoliuojami ir priverstinai gydomi. Taip, ir tik taip turi būti pasielgta su rusija. Būtina nutraukti visas derybas ir pokalbius su ja. Kartą ir visiems laikams, iki visiško jos pralaimėjimo. Tada įvyktų derybos dėl jos pasidavimo, ir greičiausiai joms jau vadovautų ne pujlo. Vietoj to reikėtų pradėti pokalbius apie Rusiją, pokalbius su pasauliu apskritai, ir pirmiausia su mūsų sąjungininkais. Pokalbius apie tai, kokia turėtų būti bendra pozicija Rusijos atžvilgiu, kokiomis sąlygomis ji galėtų būti palikta ramybėje ir galėtų pradėti bent diskutuoti apie laipsnišką sankcijų švelninimą. Ir apskritai, ką mums, civilizuotoms šalims, daryti su ja toliau. Mano nuomone, pačiame minimaliausiame, kukliausiame tokių sąlygų sąraše turėtų būti: – visos dabartinės Rusijos Federacijos vadovybės nušalinimas, nuo puilo iki paskutinio ministro, gubernatoriaus ir deputato, įskaitant kariuomenės ir kitų jėgos struktūrų vadovus, bei pereinamosios valdžios suformavimas iš asmenų, kurie nebuvo tiesioginiai RF karo nusikaltimų bendrininkai; – besąlygiška visų RF laikinai turimų teritorijų deokupacija (įskaitant okupuotas skirtingais metais, nuo SSRS gyvavimo pabaigos) ir rusų karinių kontingentų išvedimas iš visų šalių už RF ribų (įskaitant ir formaliai dislokuotus vietinių režimų kvietimu) – RF (ar jos vietoje susiformuosiančių naujų valstybių) branduolinis nusiginklavimas, visiškas visų jos branduolinių ginklų utilizavimas, bendrai kontroliuojant kitoms branduolinėms šalims, ir RF ar valstybių, RF teisių perėmėjų, įtraukimas į Branduolinių ginklų neplatinimo sutartį nebranduolinės šalies teisėmis ir pareigomis. – nuolatinis besąlygiškas leidimas tarptautinei inspekcijai, kuri tikrintų, kaip laikomasi draudimo turėti branduolinį ginklą sąlygų ir tuo pačiu aiškintųsi, ar Rusijos Federacijoje ar valstybėse, jos teisių perėmėjose, nėra cheminio ir biologinio ginklo – konstitucinis RF ginkluotųjų pajėgų ir kitų jėgos struktūrų skaičiaus ribojimas ir puolamųjų ginklų, pirmiausia aviacijos, raketinių ginklų, artilerijos ir tankų, skaičiaus apribojimas, taip pat šių apribojimų laikymąsi kontroliuojančių tarptautinių inspektorių nuolatinis ir netrukdomas dalyvavimas – Naujosios RF ar valstybių, jos teisių perėmėjų, valdžios besąlygiškas ekstradicijos vykdymas visų karo nusikaltėlių, nuo aukščiausiųjų pareigūnų iki eilinių nusikalstamų įsakymų vykdytojų, atžvilgiu pagal Ukrainos, Gruzijos, Sirijos ir kitų nuo RF agresijos nukentėjusių šalių prašymus dėl įtariamųjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tose šalyse – liustracija visam gyvenimui visų tų puilo valdymo laikų RF valdininkų, kurių tiesioginis dalyvavimas karo nusikaltimuose nebus įrodytas, uždraudžiant bet kokiu būdu dalyvauti politiniame gyvenime ir užimti bet kokias administracines pareigas – RF ar valstybių, jos teisių perėmėjų, švietimo sistemos reforma vadovaujant tarptautiniams ekspertams, siekiant užkardyti naujų rusų kartų auklėjimą imperializmo ir šovinizmo dvasia, o vietoj to į mokymo programas privalomai įtraukti rusų imperijos istorinės kaltės prieš pavergtas tautas studijas, rusų liaudies kolektyvinės kaltės klausimų nagrinėjimą ir t.t. – savanoriškas RF ar valstybių, jos teisių perėmėjų, atsisakymas Ukrainos ir kitų šalių, tapusių RF karinės agresijos aukomis, naudai visų nuosavybės teisių į RF valstybės bei Rusijos įmonių ir privačių asmenų lėšas ir kitą turtą, 2022 m. vasario 24 dieną buvusį už tarptautiniu mastu pripažintų RF sienų – tuo atveju, jei kompetentinga tarptautinė komisija pripažintų, jog aukščiau nurodyto turto sumos nepakanka visiškai atlyginti patirtą žalą (įskaitant moralinę žalą agresijos aukoms ir žuvusiųjų šeimoms, bei dėl agresijos negautą pelną), RF ar valstybių, jos teisių perėmėjų, įsipareigojimas per 10 metų išmokėti visą nustatytą kompensacijos sumą – RF ar valstybių, RF teisų perėmėjų, pasitraukimas iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos ir konstitucinis RF neutralaus statuso įtvirtinimas visiems laikams bei konstitucinis draudimas naudoti RF, ar valstybių, RF teisų perėmėjų, kariuomenę už tarptautiniu mastu pripažintų RF teritorijos ribų (išskyrus JT taikdariškas misijas) – Rusijos Federacijos pašalinimas iš JT Saugumo Tarybos nuolatinių narių. Štai toks minimalus sąrašas sąlygų, kurių laikantis pasaulis po Bučos taptų geresnis nei tas, kurį sunaikino rusija. Ir tada mūsų nužudytų bendrapiliečių kančios ir aukos būtų ne veltui. Rusija dar nepasiruošusi aptarinėti tokių sąlygų? Na, tada nėra ir apie ką su ja kalbėti. Apie rusiją kalbėti būtina, ir, remiantis aukščiau išvardintais dalykais, reikia jau iš anksto formuoti bendrą poziciją su sąjungininkais. Gi rusiją reikėtų ruošti priimti šias sąlygas. Ruošti vieninteliu jai suprantamu būdu – visišku jos sutriuškinimu kare. Aha, tai nėra lengva, daug sunkiau, nei bandyti vėl ir vėl patenkinti puilo norus ir derėtis su juo dėl beverčių sprendimų, kaip Abramovičiaus ir Erdogano. Kovoti iki pergalės nepaprastai sunku, bet tai turi prasmę, nei derybos su bepročiu žmogžudžiu-maniaku. Karas iki RF nugalėjimo, karas dėl naujo, geresnio pasaulio, kuriame pagaliau turėsime tikrą garantuotą saugumą savo vaikams ir anūkams, pateisintų patiriamas aukas. Derybininkų su maniaku, kurie turėtų padėti jam išlaikyti tai, ką jis turi vietoje veido, ir toliau išlaikyti valdžią, nepateisina niekas. Visiems, kas dar vis nori pažvelgti į akis rusams ir jų fiureriui, patarčiau pirmiausia pereiti Bučos gatvėmis ir pažvelgti į nukankintų ukrainiečių, vyrų, moterų ir vaikų akis. Į Stambulą reikėtų vykti tik po Bučos, nes kitaip galimas iškreiptas pasaulio suvokimas. Pasaulio, kuris po Bučos pasikeitė amžiams. obozrevatel.com 2022-04-04  9:36