Pagal LKKSS garbės nario Ukrainos karo veterano Evgen Dykyj 2023-10-22 20:52 įrašą facebook‘o sienoje
apie Rusų stačiatikių bažnyčią, kuri nėra bažnyčia jokia šio žodžio prasme ir tėra Rusijos valstybės aparato dalis
Prisipažinkime – nesvarbu, kiek mums metų, visi esame arba skaitę, arba žiūrėję pasakų epopėją apie Harį Poterį. Kas pats, kas kompanijose su vaikais, bet visi žinome.
Prisiminkime, kas yra horokrusas? Tai magiškas artefaktas, kuriame paslėpta dalelė juodojo burtininko sielos. Ir kol bent toks vienas elementas kažkur yra išlikęs, burtininko nužudyti neįmanoma – tamsi siela vėl ir vėl grįš iš ano pasaulio, blogis gyvuos be galo, kol nebus sunaikinti visi jo horokrusai.
Kodėl aš staiga prabilau apie pasakas? O gi todėl, kad Rada pagaliau po pirmojo svarstymo pritarė įstatymui, kuris iš esmės yra pirmas žingsnis siekiant uždrausti vadinamąją rusų bažnyčią Ukrainoje. Šis sprendimas, jei jam pavyks pasiekti ne tik antrąjį svarstymą, bet ir veiksmingą įgyvendinimą būtų vienas iš istoriškai reikšmingiausių dabarties įvykių – ne šio karo laiko mastu, ne Nepriklausomybės epochos mastu, bet bent jau pastarųjų keturių šimtmečių mastu.
Rusų Stačiatikių Bažnyčia (RSB) yra tas pats horokrusas, kuriame tvirtai įspausta juoda „rusų pasaulio“ siela. Ir kol ši mafijinė struktūra veiks mūsų žemėse, tol, būsime pasmerkti reguliariai sugrįžinėti į dusinantį „rusų pasaulio“ glėbį, ir niekada neišsiveršime iš jo kibių nagų į laisvę.
Karas baigsis, jau seniai nebebus Puilo, bet jei Maskvos pseudobažnyčia liks Ukrainoje, po visų mūsų aukų ir pergalių „rusų pasaulio“ šmėkla vėl ir vėl atgys ir nuodys viską aplinkui. Taip jau nutiko ne kartą, vargu ar galima pervertinti Maskvos stačiatikybės vaidmenį nesėkminguose mūsų ankstesniuose bandymuose išsiveržti iš Aziopos[i] ir grįžti į civilizuotą Europos pasaulį. O RSB jau dabar ruošiasi po karo tęsti tą juodą darbą ir vėl įvykdyti savo prigimtinę priedermę – pančioti nusprendusios atsiskirti Ukrainos kojas.
Neatsitiktinai RSB vadinu pseudobažnyčia, vadinamąja bažnyčia ir pan. Čia visiškai ne emocijos ar išorinės etiketės. Priešingai – turime gerai suprasti, prieš ką tiksliai kovojame, ir nuo šios esmės supratimo priklauso mūsų kovos pateisinimas – moralinis ir teisinis, teisingų kovos formų ir metodų parinkimas. Taigi mes kovojame ne su bažnyčia, visai ne su religine organizacija.
Ir esmė ne ta, kad vienintelė šios organizacijos „religinė doktrina“ yra visiškai su krikščionybe nesusijęs minčių apie tariamą Rusijos ir rusų išskirtinumą ir „Dievo pasirinkimą“ mišinys su neracionalia redukuota iki kulto rango neapykanta viskam, kas ateina iš Vakarų,. Juk pasaulyje egzistuoja etniniai kultai, pagrįsti jų pačių Dievo pasirinkimu ir panieka kitoms tautoms (nors visi jie – ikikrikščioniški kultai, o ne krikščionių bažnyčios), galintys apsispręsti turėti savo „aborigenišką vudu“ užmaskuotą. kaip „branduolinė ortodoksija“. Toks kreivas, neapykantos kupinas, agresyvus tikėjimas, bet yra visokių tikėjimų, sąžinės laisvė ir visa kita… Bet ne, kalbame ne apie jų doktrinas.
RSB nėra bažnyčia jokia šio žodžio prasme, nėra savanoriškas tikinčiųjų susivienijimas, nors pagal išorinius formalius bruožus su tuo turi panašumų. RSB yra rusų šalies valstybės aparato dalis. Šis vaidmuo ir funkcinė paskirtis nesikeičia, nepaisant valstybės pavadinimo įvairiais laikais – ar tai būtų Rusijos Imperija, Sovietų Sąjunga, Rusijos Federacija, RSB buvo ir išlieka valstybine struktūra.
Paliksiu istorikams aptarti, kiek senai rusų stačiatikybė tapo ne bažnyčia, o valstybės mechanizmo dalimi. Bet jei galima diskutuoti apie ikipetrinius laikus, tai pradedant nuo Petro I, nėra vietos abejonėms ar dviprasmybėms. Priminsiu, kad caras Petriukas oficialiai panaikino Maskvos patriarchatą ir „įkūrė“ Švenčiausiąjį Sinodą, kurio visi nariai buvo paskirti caro įsakais. Taigi visa RSB vadovybė nuo Petro laikų iki bolševikų revoliucijos buvo paskiriama pagal tas pačias taisykles, kaip ir bet kurie kiti Rusijos valstybės pareigūnai – Admiraliteto valdybos nariai, Ambasadorių ordino raštininkai ar Slaptosios kanceliarijos budeliai. O aukščiausiam bažnyčios valdžios organui vadovavo pareigūnas, kurio pareigų pavadinimas daugiau nei išraiškingas – Švenčiausiojo Sinodo oberprokuroras.
Sovietmečiu RSB niekaip nepakeitė savo funkcionalumo, nors bolševikai su jiems būdingu gudrumu formaliai „atsižegnojo“ nuo bažnyčios ir neva leido jai „nepriklausomybę“. Oberprokuroras vėl buvo pavadintas patriarchu, tačiau kiekvienas popas, tuo labiau vyskupas ar kitas hierarchas, ne tik buvo derinamas su KGB ir partijos organais – norint užimti aukštesnes nei parapijos popo pareigas, reikėjo tapti oficialiai įformintu „seksotu“ – slaptu KGB bendradarbiu. Ir ideologiją Rusijos stačiatikių bažnyčiai kūrė ne teologai, o profesionalūs CK ideologijos skyriaus darbuotojai. Dar 1986 metais vienas iš nedaugelio tikrai gerų rusų, disidentas Vladimiras Voinovičius, parašė pranašišką distopiją „Maskva 2042“, kurioje vienas veikėjas buvo „pirmasis dvasinės globos pavaduotojas, religinės tarnybos generolas majoras tėvas Zvezdonyj“. Kiek vėliau „perestroikos“ rašytojas Lukinas įvedė terminus „metrozampolitas“ (aukščiausiasis pavaduotojas politiniams reikalams), „protopartorgas“ (aukštesnysis partijos sekretorius) ir „komsomoldavatkos“ (pamaldžios komjaunuolės). Tuo metu tai atrodė juokinga, bet iš tikrųjų puikiai apibūdino tikrąją reikalų būklę.
Todėl putino „branduolinė stačiatikybė“ su pagoniškomis Nikolajaus II, Stalino ir Putino ikonomis šventyklose, su RF Ginkluotosiose pajėgose oficialiai pradėtomis eksploatuoti surenkamomis kilnojamomis cerkvėmis, ir Šv. Serafimo Sarovskio „atominės bombos kūrimo dangiškąja globa“, ne atsitiktinė patologija ar laikinas iškrypimas, o Rusijos valstybinės struktūros, klaidingai pavadintos „bažnyčia“, vystymosi etapas.
Būtent į tai atsižvelgiant reikėtų vertinti dabartinius RPB uždraudimo Ukrainoje veiksmus ir taip apie juos komunikuoti tiek šalyje, tiek mūsų užsienio partneriams. Šia prasme dabartinio įstatymo formuluotė yra net šiek tiek per daug neaiški ir kalba apie „religines asociacijas, kontroliuojamas iš šalies agresorės“. RPB – nėra iš RF valdoma religinė asociacija, ji yra RF valstybinio aparato dalis, kažkodėl vis dar veikianti Ukrainos teritorijoje.
RPB „parapijos“ ir „cerkvės“ Ukrainoje nėra tas pats, kas induistų šventyklos, budistų dacanai (vienuolynų kompleksai) ar kitų egzotiškų kultų ar „svetimo tikėjimo“ bendruomenių statiniai. Tos „cerkvės“ ir „parapijos“ – tarsi mūsų teritorijoje atvirai veikiančios FSB miestų ir rajonų valdybos, Rusijos pašto poskyriai ar RF Ginkluotųjų pajėgų kariniai komisariatai.
Būtent tai pateisina visus mūsų veiksmus siekiant uždrausti ir išsklaidyti šį užsienio valstybinių institucijų tinklą mūsų teritorijoje, ir todėl šis klausimas niekaip nesisieja su sąžinės laisvės ir laisvės išpažinti tikėjimą klausimais. Jei kam nors „religinė dogma“ ir būtinybė, kad apeigas vykdytų Rusijos valstybės aparato darbuotojas – atsiprašau, tai jau ne tikėjimo ir jo persekiojimo (priespaudos) sritis.
Taigi mes turime komunikuoti visais lygiais, ypač užsienyje, nes sąžinės laisvė yra vienas iš laisvos visuomenės kertinių akmenų, ir nepaprastai svarbu aiškinti, kad RSB uždraudimas nėra šio kertinio akmens pažeidimas. ir bendrai šis klausimas liečia ne santykius tarp valstybės ir religijų, o tik santykius tarp dviejų kariaujančių valstybių.
Būkime atviri – tai, kad RPB tenka teisiškai uždrausti, jau ir taip „planas B“ ir tikrai blogas variantas. Puikiai suprantu, kodėl buvo delsiama priimti atitinkamą įstatymą. Ilgą laiką buvo vilties, kad didžiojo karo sąlygomis visuomenės moralinis spaudimas privers RPB dvasininkus savo noru nutraukti visus ryšius su Maskva ir savarankiškai įsijungti į Ukrainos bažnyčią. Tiems, kurių galvose keistai dera lojalumas RPB ir bent šioks toks supratimas apie bažnyčių kanoniškumą, dar 2018 metais buvo visiškai išspręsta galima vidinė dilema: gavus Konstantinopolio patriarcho tomosą (pripažinimo raštą) Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai nekanonine tapo kaip tik RPB, ir tūlas, tikrai išpažįstantis stačiatikių tikėjimą, o ne „rusų pasaulį“, gavo galimybę gyventi visiškoje harmonijoje su sąžine, netarnaujant raškai.
Savanoriškas perėjimas būtų daug geresnis pasirinkimas be valstybės prievartos, ką sunku paaiškinti Vakarų sąjungininkams (kurie gerai žino, kokia svarbi religijos laisvė, bet visiškai nesupranta rusų pseudobažnyčios esmės ir prigimties, jų naiviu įsivaizdavimu viskas, kas vadinama „bažnyčia“ ir turi atitinkamas teises bei apsaugą), kas gali būti apskųsta teismuose nuo apygardos teismo iki Europos teismo.
Bet tuo ir skiriasi bažnyčia, kurioje pasauliečiai ir dvasininkai patys sprendžia savo likimą, nuo RF valstybinės institucijos, iš kurios pasitraukti galima tik asmeniškai, kaip išeinama iš darbo, bet kurios negalima perdaryti iš vidaus ir padaryti Ukrainos institucija. Įstaiga gavo įsakymą „iš aukščiau“: šiek tiek užsimaskuoti iš išorės, primygtinai reikalaujant pavadinimo „Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia“, bet jokiu būdu nesijungti su Ukrainos bažnyčia. Ramiai pralaukti, kol praeis didysis karas, kuriame ukrainiečių žudymą laimina tos pačios institucijos centrinė būstinė Maskvoje, ir vėl visa jėga skiepyti kolonijinį naujarusiškumą ir kovoti su Ukrainos atsiskyrimu nuo Maskvos.
Gaila, kad vienintelis tikrai geras variantas nesuveikė. Maskva mus aplošė taktiškai, ir tai turės gana nemalonių pasekmių – nuo problemų su sąjungininkais dabar iki galimai pralaimėtų tarptautinių teismų ateityje. Tačiau iš likusių variantų – uždrausti įstatymu ir griežtai tą draudimą įgyvendinti, arba viską palikti taip, kaip yra – uždraudimo variantas tikrai yra mažesnė blogybė, net jei įstatymą tektų vykdyti grubia jėga, ir net jei vėliau kažkur už tai būtume teisiami.
Bet kokia kaina pasiekti uždraudimo – taktiškai sunku ir nepatogu; palikti viską taip, kaip yra – reikštų strategiškai pralaimėti Maskvai ir niekada nebeturėti galimybės tai ištaisyti.
Reikia suprasti, kad galimybių langas išspręsti 400 metų senumo problemą yra labai siauras ir vis siaurėja. Tai įmanoma tik didelio karo metu; taikos metu mus užgriauš visas choras „žmogaus teisių aktyvistų“ ir „teisių gynėjų“ ir tame chore susijungs plati Maskvos agentūra ir daugybė nuoširdžių naudingų idiotų, naiviai tikinčių, jog gina sąžinės laisvę, o ne Rusijos agentūros tinklą.
Net ir dabar galimybė be problemų su tarptautine parama išmesti RSB iš Ukrainos yra daug mažesnė nei prieš metus, mes jau praleidome tą laiką, kai ant šiuolaikiniame pasaulyje precedento neturinčios agresijos aukai užuojautos bangos buvome pasirengę ištverti šiuolaikiniame pasaulyje neregėtus savigynos metodus. Mes tai praleidome dėl geriausių ketinimų, nes norėjome padaryti nepriekaištingai, bet dabar vis tiek darysime tai nepriekaištingai, bet daug mažiau palankioje aplinkoje. Atidėlioti vėlesniam laikui labai rizikinga; dar šiek tiek ir šansas bus visiškai prarastas.
Šioje situacijoje daug kas priklauso nuo mūsų, Ukrainos užnugario visuomenės.
Komunikuoti situaciją, kurioje yra tik dvi pusės – valstybė ir Rusijos pseudobažnyčia – yra daug sunkiau nei trikampę „užsirūstinusi visuomenė, siekianti išdeginti ugnimi Rusijos valstybinę instituciją Ukrainoje ir išrūkyti jos agentūrą – Maskvos agentūra po „bažnyčios“ priedanga – išmintinga valstybė, daranti nuolaidas visuomenei, išnaikina RF agentus, bet tuo pačiu neleidžia savivalės ir ekscesų“.
Turime ne imituoti, o visiškai realiai spausti valdžią dėl įstatymo antrojo svarstymo (pageidautina su tomis pataisomis, kurios darytų jo įgyvendinimą greitesnį ir efektyvesnį, nes projektui, kuriam pritarta po pirmojo pateikimo, tuo aspektu yra tam tikrų pastabų).
Taip pat po priėmimo privalome daryti tvirtą spaudimą dėl įstatymo įgyvendinimo, o jei teismai ir teisėsaugos pareigūnai dvejotų, turime aktyviai padėti jiems įveikti tas dvejones, ypač sukurti situacijas, kad savo spaudimu būtume potencialiai didesne problema nei užsispyrusių RPB šalininkų grupelių pasipriešinimas. Pavyzdžiui, dilema „iškraustyti užsispyrėlius iš Lauros ar neiškraustyti? turėtų būti pakeista pasirinkimu „arba užsispyrėlius iškrausto policija, mandagiai ir laikantis tvarkos, arba tą patį daro „kontūzyti veteranai“ ir kiti aktyvistai, su neprognozuojamomis pasekmėmis“ – toks pasirinkimas labai supaprastina situaciją valdžios institucijoms, o mes, užnugario Ukraina, turime tai užtikrinti.
Paskutinis „rusų pasaulio“ horokrusas turi būti sunaikintas, kad maskvėnų valdžios atgimimas Ukrainoje taptų amžinai neįmanomas. Ir tai turbūt svarbiausias dalykas, kurį dabar galime padaryti čia, užnugaryje. Tai mūsų pareiga, mūsų istorinis šansas ir mūsų istorinės svarbos misija. Ir tai galima padaryti tik čia ir dabar, kito šanso nebus.
Na, o tiems, kurie pernelyg nerimauja dėl ilgalaikių pasekmių, tokių kaip pralaimėtas Europos Žmogaus Teisių Teismas, priminsiu vieną istorinį precedentą. Antrojo pasaulinio karo metais Didžiosios Britanijos vyriausybė visiškai neteisėtai uždraudė Osvaldo Mozlio (Oswald Mosley) vadovaujamos Britanijos fašistų sąjungos (BFS) veiklą. BSF aktyvistai buvo įkalinti be teismo ir tyrimo, iš kur buvo paleisti tik pasibaigus karui. Taigi, praėjus 60 metų, keli gyvi BSF nariai padavė į teismą Didžiosios Britanijos vyriausybę dėl kompensacijos už neteisėtą sulaikymą. Tačiau tai jau negalėjo pakeisti Pasaulinio karo eigos.
Jei 400 metų trukęs kolonijinis RPB valdymas Ukrainoje baigsis tuo, kad kažkur XXI amžiaus antroje pusėje nukriošę vienuoliai iš Lauros prisiteis iš Ukrainos – tuo metu jau NATO ir ES narės, su pasaulio pripažinta nacionaline kanonine ortodoksų bažnyčia – kelių eurų kompensaciją už ankstesnį „persekiojimą“, tada aš pasiruošęs tam susimesti jau dabar.
[i] Žodį „Aziopa“ išjuokdamas terminą „euroazijiečiai“ XX a. pradžioje panaudojo Rusijos konstitucinių demokratų (kadetų) partijos įkūrėjas, istorikas Pavelas Miliukovas (1859-1943): „Kokia mes Eurazija, mes greičiau Aziopa“