Plona raudona linija

Iš kovo 20 d. Ukrainos savanorio, LKKSS VAS garbės nario biologijos profesoriaus Evgen Dykyj popietinio įrašo Facebook sienoje:

2022-03-20 13:32

Prieš dieną ar dvi daviau interviu Čilės televizijai. Laidą vedėjas iš šalies, esančios už 15 000 km, pradėjo sveikindamas ukrainiečius, „kovojančius ne tik už save, bet ir už visą Laisvąjį pasaulį“. Taip mus šiandien suvokia milijonai žmonių visoje planetoje, kaip tik todėl, o ne dėl netikėtos „ukrainofilijos“, pas mus ešelonais atkeliauja ginklai ir technika iš Laisvojo pasaulio šalių, tūkstančiai savanorių – nuo į pensiją išėjusio specialiųjų pajėgų žaliūko iki niekada rankose ginklo nelaikiusio studento – vyksta į Ukrainą kovoti „už jūsų ir mūsų laisvę“, kaip Ispanijoje į karą veržėsi antifašistai iš viso pasaulio. Štai kodėl mums be eilės atsiveria ES durys ir apskritai globalaus modernaus pasaulio žemėlapyje mes pagaliau pasirodėme ne kaip kažkoks agrarinis priedas, o kaip šalis ir tauta, kuria žavimasi ir kuriai reiškiama pagarba.
Kaina, kurią mokame už tai, yra nepaprastai didelė, ir dar svarbiau nei kaina yra gauti maksimumą.
Bet visa tai veikia tiksliai tol, kol išlieka tiesa. Ir ne tik mūsų aukos ir didvyriškumas yra reikšmingi, bet ne mažiau svarbu ir tai, kuo mūsų šalis skiriasi nuo grotų ir okupuotų žemių. Tiesą sakant, mes patys didžiąja dalimi kovojame ir aukojamės būtent dėl šio skirtumo, o ne tik dėl savo kalbos ir kultūros. Šį skirtumą apibūdina paprastas, bet labai talpus žodis – LAISVĖ.
Lukašenka neseniai su jam būdingu kolūkietišku paprastumu paskelbė, ko iš mūsų nori agresorius: „tapkite tokia šalimi kaip Baltarusija“. Nei daugiau, nei mažiau. Jo požiūriu, tai geras pasiūlymas. Bet kaip tik tai mes laikome taip nepriimtinu sau, kad ginsimės iki paskutinės kulkos, o jei kulkos baigsis, pereisime prie kokteilių ir kumščių – kad negyventume taip, kaip vegetuojama Rusijos Federacijoje ir Baltarusijoje. .
Kur aš lenkiu? Į vieną naują mūsų prezidento dekretą, kuris tam tikru mastu sumažina skirtumą tarp mūsų – Laisvojo pasaulio forposto – ir dviejų kaimyninių puilostanų. Kalba eitų apie dekretą, kuriuo transliavimo teisę planuojama palikti tik šešiems į maratoną susijungusiems televizijos kanalams. Visi kiti turėtų užsičiaupti – „nes šalyje karas“.
Dabar neužsiimsiu „išdavystės išplėtimu“, nepriminsiu, kad Puilos diktatūra prasidėjo būtent nuo karo Čečėnijoje ir NTV uždarymo bei nebrėšiu paralelių, neieškosiu sąmokslo teorijų sutapimų su nauju dekretu ir Turkijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimais apie tariamą „reikšmingą“. pozicijų konvergenciją“ Ukrainos ir Rusijos Federacijos derybose ir t.t. Atvirkščiai, vis dar manau, kad tiek Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba, tiek prezidentas nuoširdžiai norėjo geriausio, geriausio mūsų bendrai Pergalei, o juos pavedė visiškai natūralus noras rasti paprastą sudėtingos problemos sprendimą.
Informacinė politika karo metu – labai sunkus kompromisas. Kompromisas tarp objektyvaus karinio būtinumo filtruoti informaciją viešojoje erdvėje, būtinumo neutralizuoti priešo informacines ir psichologines operacijas (o šiuolaikiniame kare psichologiniai ir informaciniai komponentai kartais yra net svarbesni už tiesioginius ginkluotus susirėmimus, ir Rusijos Federacija itin aktyviai stengiasi dirbti šioje srityje) ir būtinybės išsaugoti tą esminį skirtumą tarp mūsų ir Rusijos Federacijos bei Baltarusijos Respublikos, slypintį tame, kad mes išliekame atvira demokratine visuomene, ir būtent tokią visuomenę mes giname kare.
Neįmanoma nužudyti Maskvos drakono pavirstant tokiu pačiu drakonu, tik mėlynai geltonais žvynais, tai nuvertintų visas aukas ir mūsų pasipriešinimą paverstų beprasmiu ir neprincipingu. Tuo pačiu metu neįmanoma nugalėti Blogio vien „baltomis pirštinėmis“, absoliučiai laikantis visų taikos meto teisės normų. Be to, kare neįmanoma neįgyti kai kurių bendrų su priešu bruožų, nes tie bruožai yra tiesiogiai susiję su išlikimu ir pergale mūšyje. Tam tikras „drakonizavimosi“ laipsnis yra neišvengiamas ir pateisinamas.
Klausimas, kiek žmogus gali sau leisti supanašėti su zaporebriku, kad galų gale jį atmuštų, o kokį panašumo laipsnį pasiekus prarandama konfrontacijos prasmė?
Tai labai plona raudona linija, kurią sunku pajusti ir teisingai nubrėžti. Be galo sunku – bet ir nepaprastai reikalinga.
Kodėl aš manau, kad visą ankstesnį laiką laikėmės šios raudonos linijos, o dabar ją netyčia peržengėme? Juk buvo ir ankstesni Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sprendimai, ir prezidento dekretai, kurie grynai teisiniu požiūriu nebuvo teisėti (ir net neteisėti iki karo padėties paskelbimo), bet aš juos tada sveikinau ir dabar aš taip pat laikau juos teisingais? Netgi įtraukiant vakarykštį dekretą, draudžiantį prorusiškas partijas? Ir kodėl būtent nutarimą dėl televizijos kanalų aš laikau klaidingu ir nedelsiant atšauktinu?
Faktas yra tas, kad visuose ankstesniuose dekretuose buvo vienas aiškus kriterijus – jie buvo susiję su fiziniais ir juridiniais asmenimis, bendradarbiaujančiais su Rusijos Federacija. Taigi buvo vienintelė akivaizdi sąlyga, kuriai esant buvo imtasi ribojančių priemonių. Bendradarbiauji su Mordoru, kuris nepripažįsta jokių teisės normų – nesiskųsk, kad ir tave išnešė už teisės lauko ribų. Tegul kada nors vėliau profesionalūs teisininkai pasiginčys, ar tai buvo padaryta teisingai teisinėje plotmėje – Ukrainos ir Rusijos Federacijos karo plane, man akivaizdu, visos šios priemonės yra teisingos ir prisideda prie mūsų Pergalės, o visa kita įdedama tarp skliaustelių.
Šiandieninis „televizinis“ dekretas remiasi visai kita logika. Teisę transliuoti praranda ne tie, kurie KAŽKĄ PADARĖ BLOGAI, tai yra bet kokia forma bendradarbiavo su Rusijos Federacija, bet tie, kurie NEDARĖ to, ko norėtų valdžia, bet ko jie niekaip neprivalėjo daryti nei pagal įstatymus, nei pagal „supratimą“, nei pagal karinę logiką: neprisijungė prie vieno iš nacionalinių maratonų, esančio viso labo tik privačia šešių televizijos kanalų iniciatyva. Tai esminis skirtumas nuo visų ankstesnių sankcijinių dekretų, ir skirtumas yra būtent mūsų nekenčiamo Puilostano stiliuje.
Valdžios institucijos klaidingai nusprendė, kad turi teisę ne tik apriboti vienos ar kitos informacijos sklaidą (tai būtina karo metu) ir kovoti su priešo agentais informacinėje erdvėje (kas tuo labiau reikalinga), bet turi teisę į visos informacinės erdvės ir „vienintelės teisingos“ įvykių nušvietėjos monopolį.
Vietoj karo metui sveikos logikos „viskas, kas susiję su Rusijos Federacija, turi būti paimta ir neutralizuota“, mums siūloma logika „viskas, kas nesusiję su valdžia ir jos tiesiogiai nekontroliuojama, yra laikoma priešiška ir turėtų būti paimta ir neutralizuojama.“  Tai yra tiesiausia kryptis link Lukašenkos pasiūlymo „tapti tokia šalimi kaip Baltarusija“ įgyvendinimo, ir ne dėl pralaimėto karo, o savo rankomis.
Plona raudona linija, skirianti mus nuo Mordoro net sunkiausioje mūsų vietoje, yra nerūpestingai peržengta, ir jei tai nebus ištaisyta iš karto, pačioje pradžioje, mes greitai nuslysime į savo priešų „veidrodinį atspindį“ su visa, kas iš to seka, tiek dėl vidinės motyvacijos priešintis, tiek ir dėl išorinės pagalbos.
To, kas nepataisoma, dar neįvyko, dekretas vis dar egzistuoja tik popieriuje, nes Nacionalinė televizijos taryba jį turi įgyvendinti. Šiame etape dar visai nesunku ramiai pasverti visus pliusus ir minusus bei „atsukti“ nesėkmingą sprendimą, kuris tikriausiai buvo priimtas iš pačių geriausių ketinimų, tačiau iš tikrųjų jis daug labiau kenkia, nei padeda. Klysta visi, ypač tokiais įtemptais ir nervingais laikais – tačiau klaidas reikia laiku atpažinti ir ištaisyti. Tikiuosi, kad dabar būtent taip ir nutiks – ypač jei visi kartu galėsime tai perteikti ir paaiškinti viešojoje erdvėje. Toje pačioje nekontroliuojamoje viešoje erdvėje, kurios buvimas stulbinamai skiria mus nuo Mordoro.
Šlovė Ukrainai! Laisvai, demokratinei Ukrainai 😉 Būtent Ukraina yra tiesiog pasmerkta Pergalei prieš totalitarines valstybes ir jų diktatorius.

Paskelbta Pilietinė gynyba, Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *