Ukrainos karo korespondento Anatolij Stepanov 2025-01-16 pasakojimas ir fotoreportažas
Naktį lengvas šaltukas visą pastarosiomis dienomis susikaupusią drėgmę pavertė tirštu rūku, užtvindžiusiu pakelės erdvę. Silpna lempų šviesa iš tamsos traukia krūmus, medžių šakas, lengvu šerkšnu padengtą žolę. Tamsios pafrontės miesto gatvės. Kažkur netoliese bumbteli patrankos šūvis. Vairuotojas ir nedegdamas šviesų gerai orientuojasi, tad greitai randame reikiamą namą. Čia šilta, kvepia kava, o iš krosnies sklinda ritmingas degančių malkų traškesys. Aplink sujudimas. Kažkas segasi šarvuotąją liemenę, kažkas tikrina ginklą ir, pagriebęs kuprinę, ištirpsta nakties tamsoje. Lauke jau dalykiškai burzgina motorą senutėlis „Vikingas“. Tai vilkikas, o prie jo pritvirtinta normalių gabaritų sunkvežimio būda ant vikšrų – nepamainoma juodėjimui per žiemos purvą. Būdos viduje ant sienų šokinėja raudonų žibintuvėlių švieselių šešėliai. Jūrų pėstininkai neria pro atviras duris, ir aš paskui juos. Viduje vietos mažai, nes būda beveik pusiau užkrauta bakais su vandeniu, lentomis, nedideliais rąstais ir visokiausiais kitokiais dalykais, reikalingais kariui kare. Durys užsidaro ir „Vikingas“ pajuda į rotaciją.
Krato ne itin stipriai, vikšrai grikši asfaltu, vietos visai mažai ir tenka beveik gulėti ant rąstų aukštyn užvertus kojas. Palubėj blausiai šviečia mažas žibintuvėlis, jūrų pėstininkai susikaupę tyli, kiekvienas paskendęs savo mintyse. „Vikingas“ smarkiai sulėtina ir sukas.
Sustojimas. „Įjungiame elektroninės kovos priemones“, – paaiškina vienas iš karių. Šviesa užgęsta ir palubėje. Viskas, toliau teks orientuotis tik naktine lempele. Mašima trukteli ir važiuojame toliau. Švelniai mėto nuo šono ant šono ir nebegirdėt grikšėjimo, skriejam per lauką. Staigiai stabdoma, pauzė, atsidaro galinės durys ir viskas užsipildo mirksinčiomis raudonomis žibintuvėlių švieselėmis. „Greičiau–greičiau-greičiau!”. Jūrų pėstininkai šoka lauk. Bandau neatsilikti ir paslystu ant geležinio būdos slenksčio. Iščiuožiu ant subinės į kelią įsikibęs į kažkokį turėklą. Ranka panyra į juodus slidžius drebučius, kuriais sodriai padengta galinė „Vikingo“ sienelė. Viskas aplink panirę baltame šaltame rūke, šalia mašinos šurmulys. Jūrų pėstininkai iškrauna tai, kas buvo atvežta. Bakai su vandeniu, lentos, rąsteliai, viskas lekia į pašalę. Netoliese tingiai kvėpuoja priešakinė linija. Trumpos kulkosvaidžių serijos, duslūs bumbsėjimai… Darbai baigiasi po kelių minučių. „Žurnalistai, vidun“, – raudoname mirgėjime skamba komanda. Vėl uždaroma būda, vėl kratymas. Dar vienas greitas sustojimas. Su mumis važiavę vaikinai šoka lauk į raudoną ūkaną, vietoj jų įlipa kiti.
Nuovargis jaučiamas kiekviename judesyje. Akys blizga lyg karščiuotų. Jie daugiau nei savaitę gynė liniją prie Pokrovsko. Minosvaidžiai, sklendžiančios bombos, artilerija, FPV dronai, kartais net antpuoliai – kiekvienas paliko savo žymę. „Vikingas“ pasuka, o mes skubam tolyn nuo fronto linijos. Priešais jūrų pėstininkas rūko vieną cigaretę po kitos. Iškrauta būda vartosi nuo vieno šono link kito ir oras prisipildo aitrios iš besivartančio generatoriaus besilaistančio benzino smarvės. Kulkosvaidžio juosta žvanga ir šokinėja ant grindų. Viskas juda ir tenka nepritvirtintus daiktus prilaikyti rankomis ir kojomis. Po kurio laiko lėkimas baigiasi, vėl girdisi vikšrų grikšėjimas ant asfalto. Augantis santykinio saugumo jausmas. Mašina lėtėja. Mes vietoje. Atsisveikiname su pavargusiais vaikinais. Dabar jiems svarbiausia susisiekti su giminaičiais, nuplauti apkasų purvą ir kristi miegoti.
P.S. Labai ačiū nepaprastos drąsos žmogui jūrų pėstininkui Genadijui, nėrusiam į naktį savo „Vikingu.“
Pagal Anatolij Stepanov įrašą jo facebook sienoje
Parengė LL. Redagavo VK.