Spalio 13 d. Ukrainos 24 TV kanalo eteryje svečiavosi Evgen Dykyj. Su LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės nariu, Ukrainos karo veteranu kalbėjo Igoris Gavričiak
Putinas bando nuslėpti tai, kas vyksta Kursko srityje. rusijos federacijos propaganda tyli ir visiškai nenušviečia to, kas ten vyksta atitinkamai nuo rugpjūčio 6 d. Tad jiems pavyko įtikinti rusus, kad operacija Kurske – nieko tokio baisaus. Ir išvis nėra ko jaudintis. Tai pagrindinės rusijos federacijos propagandos tezės. Šiaip, noriu dar kartą priminti, kad rusijos diktatorius tarsi pasirašė dekretą, kad naudojantis visomis teisybėmis ir neteisybėmis Ukrainos gynybos pajėgos būtų išstumtos iš Kursko srities iki 2024-ųjų pabaigos.
Na, ir atitinkamai, tam daroma viskas. Ko gero, net tai, kas neįmanoma. Netgi rusijos civilių gyvybių kaina, kas mūsų visai nestebina, nes rusijos federacijos diktatorius vladimiras putinas davė įsakymą Kursko srityje bombarduoti kiliminiu būdu. Apie tai pareiškė Ukrainos sausumos pajėgų rezervistų tarybos pirmininkas Ivanas Timočko.
Pasak kariškio, tai, kad rusijos federacija bombarduoja jos pačios teritorijoje yra, galima sakyti, jėgų išbandymas. Cituojame tai, ką šiuo klausimu sako mūsų draugai: „putinas ryžosi elgtis taip, ką mes iš esmės supratome, bet laikėme visiškai nelogiška, tai Kursko sritis bombarduojama kiliminiu būdu“.
Timočko taip pat pridūrė, jog rusija padidino savo pajėgas, kad galėtų vykdyti plataus masto operaciją, siekiant išstumti Ukrainos pajėgas. Na, kelis kartus rodėme žiūrovams filmuotą medžiagą. kaip valdomos bombos krenta į rusijos federacijos teritoriją, Kursko srityje.
Beje, tai vienas iš sėkmingų tikslų, o gal tai susiję su dabartiniais, atsiradusiais jau šios operacijos metu, kad valdomos bombos nekristų ant Ukrainos teritorijos. Ir jos dabar krenta ant Kursko srities, Kursko kryptimi. Per dieną ten numetama virš dvidešimties KABų. Nors verta paminėti ir tai, kad oro sąlygos neleidžia rusams mėtyti valdomų aviacinių bombų į Sumų srities teritoriją,ir atitinkamai būtent debesuotumas ir lietus sumažino skrydžių skaičių ir KAB‘ų mėtymą šioje kryptyje.
Kas taip pat geresnio Kursko srityje? Kalbėsime ne tik apie tai, bet ir apie Vuhledarą. Kas ten vyksta? Kalbamės su buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu Evgenu Dykyj.
Tamsta Evgenai, sveikiname mūsų eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Šlovė didvyriams. Labas rytas
– Šiandien, spalio 13 d., žinome, kad rusai pradėjo antrąją tokio kontrpuolimo bangą. Pirmoji buvo rugsėjo viduryje. Jie patys apie tai pranešė, bet šiek tiek paskubėjo, nes ten jiems niekas nepavyko. Dabar, kiek suprantu, situacija ten labai dinamiška. Kai kas pasisekė priešui, kai kas Gynybos pajėgoms.
Tamsta Evgenai, kaip dabar apibūdintumėte tai, kas vyksta Kursko srityje?
– Na, pažiūrėkite visumos. Tai labai svarbus aspektas. Karo metu kažkada labai įpratome prie tokio karo, koks vyksta rytuose – Donbase, Zaporižėje. Na, tai iš tikrųjų gali būti kaip kinų siena, kaip ir Surovikino trijų ešelonų linija, gali būti daug plonesnė, betgi bet kuriuo atveju būtent yra linija.
Taip, mes, sėdėdami ant sofos užnugaryje, įpratome žiūrėti Deepstate žemėlapius ir stebėti, kaip ta linija juda. Kol nepamačiau automatiškai taip atvaizduotų įvykių Kursko srityje, konkrečiai, kaip Deepstate pagal tą patį šabloną bando komentuoti įvykius užvakar prasidėjus rusų puolimui: „O, štai rusai prasiveržė, pralaužė ten mūsų gynybą“. Betgi Kursko srityje to visiškai nėra. Faktas yra tas, kad karas Kursko srityje iš esmės skiriasi nuo karo Donbase. O kad suprastume, kaip ten jis vyksta, reikia prisiminti 2022 metų pavasarį Kyjivo, Černigovo srityse. Ar pamenate, kur Kyjivo srityje ėjo fronto linija?
Niekur ji nėjo. Buvo teritorijų, kurias visiškai kontroliavome mes, buvo teritorijų, į kurias įžengė maskoliai, ir buvo dauguma teritorijų, kuriose nuolat mobiliai judėjome tiek mes, tiek maskoliai. Tada mes daužėme jų kolonų flangus ir užnugarius, pjaustėme jų sankaupas, ir būtent taip laimėjome. Taigi karas Kursko srityje dėl miškingo landšafto yra lygiai toks pat, koks buvo 2022-ųjų pavasarį Kyjivo srityje.
Tai labai manevringas karas. Tai karas, kuriame apskritai nėra ištisinės linijos – nei pas mus, ne pas maskolius. Yra atskiri atraminiai punktai – atskiri, sakykim, ugnies taškai, ir vyksta nuolatinis abiejų pusių judėjimas. Ir vėl yra tas pat, apie ką tik ką kalbėjome, kad rusai ten bando judėti kolonomis, o mes tas kolonas daužome iš šonų ir jas apipjaustome.
Ir per pastarąsias tris dienas nutiko būtent tai. Kai rusai pradėjo pulti, jie tikrai gana giliai įsiveržė į tas teritorijas, kurios žemėlapyje pažymėtos kaip mūsų. Jie nuėjo gana giliai būtent todėl, kad šios teritorijos yra pažymėtos kaip mūsų.
Tačiau ten pro jokią fronto liniją veržtis nereikėjo, nes tokios ten nėra. Ir jie buvo ten įsileisti, prieš jų priešakines dalis organizuotas mūšis, o po to, lygiai tomis pačiomis valandomis buvo smogta jų užnugariams, daug toliau į vakarus, nei buvo nuėję. Štai toks karas ten vyksta nuolat. Tai toks karas, kurio metu į žemėlapį žiūrėti neverta, nes jame nieko nesuprasi. Ten žemėlapis gana dažnai keičiasi. Per parą jis gali pasikeisti du ar tris kartus.
Taigi, iš viso mūsų sąlyginai kontroliuojamos teritorijos plotai kol kas visiškai nepasikeitė. Taip, kaip buvo 1 300 km², maždaug tiek pat ir lieka.
Beje, jei būtų galima šiek tiek nukrypti nuo temos, leisčiau sau stabtelėti ties tuo 1300 km² skaičiumi. Faktas yra tai, kad prieš tris dienas turėjome tokią nemalonią sukaktį. Spalio 10 d. buvo lygiai metai, kai rusija pradėjo pulti Donbase ir puola iki šiol. Lygiai prieš metus, spalio 10 d., rusai pradėjo šturmuoti Avdijivką.
– Taip, taip…
– … Taigi per tuos metus jie ,,išspaudė‘‘ 1 300 km² Donbaso teritorijos. Ir dabar lygiai 1 300 km² Kursko operacijoje užėmėme per pirmas dvi savaites ir iki šiol ramiai laikome.
Taigi palyginkime. Ten 1 300 km², metai labai sunkių kovų, dešimtys tūkstančių žuvusių, šimtai tūkstančių sužeistų. Tai yra, ką dėl tų 1 300 km² Donbase rusai paklojo. Na, apytiksliai kelias Europos šalių armijas kartu suskaičiavus.
Ir tiek pat 1 300 km² prieš du mėnesius beveik iškylaudama užėmė mūsų armija. Ir, štai nesiveldama į sunkias kovas gana užtikrintai iki šiol laikosi.
Betgi kodėl mažai kas lygina tuos dalykus? Kažkodėl atrodo, kad Donbase rusai pasiekė didžiulę pažanga, o Kursko srityje mums kažką pavyko nuveikti, bet nelabai ką galingo.
Betgi 1 300 ir 1 300. Tik 1 300 km². Dar kartą. Per metus mūšių ir už dešimtis tūkstančių žuvusiųjų. Ir toks pat plotas, kuris tiesiog paimamas per savotišką ataką, na, ramią operatyvinę operaciją. Ir padėties Kursko srityje kol kas jokiu būdu negalima vadinti stabilia. Betgi ji ten nė dieną nebuvo stabili ir niekada nebus.
Tai kaip tik labai manevringas karas. Ir tokiame manevriniame kare mes esame gana stiprūs. Priminsiu 2022-ųjų pavasario įvykių eigą. Taigi, kažką panašaus mes ten Kursko srityje sugebėjome rusams primesti. Tai nereiškia, jog ten lengva, ypač dėl KABų ir FABų, ypač dėl to, kad rusai ten perkėlė keletą pajėgių kovai dalinių iš Ukrainos fronto, kurie iš tikrųjų, sakykim, ten mums yra gana rimta problema. Tai oro desantininkų ir jūrų pėstininkų daliniai, kuriuos rusai atitraukė iš Chersono.
Pats savaime tas faktas taip pat, beje, mums yra labai svarbus, labai daug ką sakantis signalas.
Matot, nuo mūsų Kursko operacijos pradžios praėjo du mėnesiai, o pačioje rusijoje neatsirado nei vieno kovai parengto dalinio, kurį būtų galima ten mesti prieš mus. Kai jie nusprendė, kad vis tik ten tikrai reikia prieš mus kovoti, kadangi tai neišsispręs savaime, jie turėjo paimti dalinius iš fronto.Tai yra, viskas, ką jie turi realiai parengto kovai, dabar tikrai sutelkta Ukrainos teritorijoje. Pačioje rusijoje rezervų neliko. Ir tai mums labai svarbus atradimas, kuris daug ką nustato ateičiai. Dabar puikiai žinome, kad tos pajėgos, kurios jau yra mūsų teritorijoje, iš tikrųjų yra visos putino turimos įgalinčios kovoti pajėgos, ir paskiau galime atlikti tolesnius skaičiavimus.
Taigi, ši Kursko operacija yra labai dinamiška, mums nepaprastai svarbi ir kol kas gana sėkminga.
– Tamsta Evgenai, įvertinant tai, kad ten didinamos sumos pasirašomiems kontraktams – Belgorodo srityje 3 milijonai rublių, taip pat kasmet biudžete skiriama lėšų ne mažiau kaip 75 000, priedo naujas putino pasirašytas dekretas, jog dabar, net kai byla dar nepradėta, bet esi įtariamas, tai turi galimybę pasirašyti sutartį su rusijos federacija – kaip tai galėtų paveikti, tai yra, kaip jie galėtų papildyti savo rezervus? Kalbame ne apie kokybę, o kiekybę…
– Ne, kalbame apie patrankų mėsą, o ji baiginėjasi. Netgi ji, kaip bebūtų keista… Taip, jie jos turi daug, bet jie jau labai daug jos ir surinko. Ir atsargos senka. Mes tai puikiai matome ir dėl išmokų padidėjimo. Orkų gyvybės kaina labai auga. Iš ties jau nebeliko linkusių parsiduoti pigiai. Tai taip pat daug aiškiau matome.Ypač iš geografijos.
Va, jie kvailai neįslaptino išmokų saviškių šeimoms, nes tai formaliai socialinė problema, o ne karo. Betgi iš tikrųjų tokie dalykai kalba apie karą. Jei maždaug prieš metus ir anksčiau daugiausia išmokų tekdavo Chakasijai, Čiuvašijai, trumpai tariant, sakykim, depresyvioms etniškai nerusiškoms kolonijoms, tai jau prieš pusmetį baigėsi kovingieji buriatai, o daugiausia išmokų atitenka Nejuodžemio zonos rusams. Tai yra, tai jau etniškai rusiškos teritorijos, bet tos, kurias patys maskviečiai vadina tomis „siaubingomis už Maskvos žiedinės automagistralės“.
O dabar jau viskas. Dabar eina Maskva, Sankt Peterburgas, Jekaterinburgas. Trys megapoliai, kurie iki paskutinės akimirkos nebuvo liečiami ir todėl, kad jų gyvybės kainuoja keliskart brangiau nei Buriatijoje. Taip pat ir todėl, jog cinko karstų rezonansas Maskvoje yra daug didesnis, nei kur nors Chakasijoje. Ir viskas, megapoliai jau ,,trasoje‘‘. Tai paskutinis rezervas. Visokiais skaičiavimais, iki Naujųjų Metų turėtų pasibaigti norintys įstoti netgi ir už didelius pinigus.
Dar iki to išseko Gulagas. Dar prieš metus matėme, kad rusijoje uždaromos zonos, nes nėra kam jose sėdėti. Rusijos istorijoje to niekada nebuvo. Tai pirmą kartą istorijoje zonos kaip tik uždaromos, nes nėra kalinių. Betgi tai yra visas tas labai svarbus rezervas, būtent tuo rezervu jie iš tikrųjų išlaikė Surovikino liniją ir paėmė Bachmutą.
Tai kas toliau?
O toliau du variantai: arba bandyti mesti į mūšį didelį kiekį privalomosios tarnybos šauktinių – 18-20 metų vaikėzų. Na, Kursko sritis aiškiai parodė, jog, pirma, šauktiniai nėra pasiruošę kovai, antra, vis dar yra didžiulis skirtumas, kai ,,specialiojoje karinėje operacijoje‘‘ žūsta koks 30-metis girtuokliūkštis, kuris per 30 metų jau turėjo ir mamą ir žmoną, tai vienokia reakcija, bet kai žūsta, ar iš nelaisvės įrašinėja video 18-metis, vakarykštis moksleivis, net orkų visuomenėje tai turi atgarsį. Tad, greičiausiai, į šauktinius nebus metamasi, bent jau dėl to, kad pasirengimo kariauti požiūriu, iš jų jokios naudos, nes jie pasiduoda būriais.
Tad atitinkamai vertėtų tikėtis kitos priverstinės mobilizacijos bangos. Mano asmenine prognoze, jie kaip įmanoma ilgiau atidėlios, bet kažkada pavasarį subręs, ir prasidės nauja priverstinės mobilizacijos banga, antraip žlugtų armija, kitaip neliktų kam kariauti. Betgi kaip ji pavyktų – tai jau kitas klausimas.
Reikalas toks, kad 2022-ųjų rudenį pirmoji banga nuvilnijo lengvai. Na, nes niekas iš tikrųjų nesuprato, kam juos iš tikrųjų ima ir kodėl. Ir, svarbiausia, jiems visiems buvo pasakyta, kad jie įmami į mokymus trims ar keturiems mėnesiams. „Taigi, ateikite, vyrai, pakariaukite“. Ir daugiau nei dveji metai prabėgo ne namie. Ir niekas, išskyrus tuos cinkuotuose karstuose, nebuvo grąžintas namo. Niekas nedemobilizuojamas. Netgi nežadama.
Po visą rusiją važinėja jų žmonos užsiklijavusios lipdukus „grąžinkite vyrą“. Beje, tai nėra kažkokios Maskvos opozicionierės – tai tos pačios moterys „vatnikės“, kurios dainavo kažkam panašaus į putiną, kad negertų. Ir dabar važinėja ladomis-kalinomis su lipdukais „grąžinkite vyrą“, o jas pakuoja policija ir vadina užsienio agentais. Tad, esant tokiai situacijai, klausimas, kaip pavyks kita jau priverstinės mobilizacijos banga.
Na, iki to dar teks pagyventi, kol jie susirinks būtent paskutiniuosius, linkusius parduoti savo gyvybę. Na, o maždaug iki Naujųjų Metų jų dar užteks.
– Tamsta, jei iš tikrųjų kalbame apie mobilizaciją, apie rusų stanginimąsi, čia norėčiau užduoti kitą klausimą apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Laikinai okupuotoje Ukrainos teritorijoje gali pasirodyti, na, sako, karininkai iš Šiaurės Korėjos, kurie tarsi išbando savo balistines raketas KN-23 realiomis kovinėmis sąlygomis, bet sakoma, kad gali pasirodyti keli tūkstančiai karių, kaip pasekmė to, kad rusai Donbase masiškai praranda gyvąją jėgą.Tai būtų inžinerijos ir fortifikacijos daliniai, kurie arba visi atsirastų pasienyje, o galbūt net pačioje konfrontacijos su Ukrainos gynybos pajėgomis zonoje?
– Na, jau dabar dalyvauja kariniai patarėjai, aptarnaujantys tuos raketų paleidimo įrenginius. Na, sakykim, pagal Šaltojo karo metais susiformavusią tradiciją, karinių patarėjų dalyvavimas tiekiant kažkokius naujus ginklus laikomas norma ir nelaikomas tiesioginiu šalies dalyvavimu karo veiksmuose, tai yra, kai viena šalis padeda kitai, bet tiesiogiai į karą nestoja. Tačiau tarptautinės teisės požiūriu tai gali būti įvairiai traktuojama. Vis dėlto, Šaltojo karo metu šešis kartus susiklostė toks sutarimas, kai tiek sovietų patarėjai, tiek amerikiečių patarėjai kariavo dešimtyse šalių, tačiau oficialiai buvo laikoma, kad nei sovietai, nei Jungtinės Valstijos ten nekariavo.
Kol kas korėjiečių statusas yra toks, bet, tarkime, pasirodžius tūkstančiams karių ištisais daliniais, jau būtų kita kalba. To jau nebūtų galima interpretuoti kaip nors kitaip, kaip Šiaurės Korėjos įsitraukimą į karą. Tai būtų lygiai tas pat, jei draugas Unas oficialiai paskelbtų mums karą. Ir atvirkščiai, jei jis tiesiog paskelbtų karą, bet nieko neatsiųstų, tada į tai būtų galima nekreipti dėmesio. Betgi jo karių pasirodymas reikštų, jog pati Šiaurės Korėja stoja į karą.
Ir nematau prasmės kodėl ten turėtų būti atvežti inžinerijos daliniai. Rusai turi labai neblogus inžinerijos dalinius, tai demonstruoja Surovikino linija. Čia jie visiškai susitvarko patys. Jiems trūksta būtent patrankų mėsos priekinėse fronto pozicijose. Jiems tiesiog nepakanka tų, ką galėtų varyti į šturmus. Ir ta prasme korėjietiška mėsa iš ties yra gan kokybiška. Tai patrankų mėsa, paruošta pagal dar 1940-ųjų statutus. Juk Šiaurės Korėjoje niekas nepasikeitė nuo Stalino laikų, ir atleiskite, mūsų karas iš esmės irgi atitinka Antrojo pasaulinio karo standartus.
O tai rinktiniai kariai, pasirengę pragyventi ir vienu dubenėliu ryžių. Tie kariai yra labai ištvermingi fiziškai ir, svarbiausia, labai disciplinuoti. Kas nutiktų jų šeimoms, jei jie nevykdytų įsakymo. Šiaurės Korėjoje būtų tiesiog viskas daroma tuoj pat.
Todėl ta patrankų mėsa galėtų tapti labai rimtu kremliaus rezervu. Tuo labiau, jei net taikos metu Šiaurės Korėjos kariuomenės dydis siekia 1 300 000 karių, kai iš vis šalyje yra 26 milijonai gyventojų. Todėl draugui Unui atsiųsti čia net 100 000 karių iš principo nebūtų didelė problema, o štai mums tai taptų problema.
Kitas dalykas, kad tiesioginis Šiaurės Korėjos įsitraukimas į karą pakeistų visą šio karo formatą, ir todėl pasekmės būtų daug didesnės, nei tiesiog 100 000 patrankų mėsos dalyvavimas rusijos pusėje. Šiaurės Korėjos armijos pasirodymas čia, būtent, būtų labai galingas signalas mūsų Vakarų sąjungininkams. Tai parodytų, jog visos pastangos, kurios du metus buvo dedamos, siekiant išvengti konflikto eskalavimo, kad konfliktas čia išliktų regioninis, o, neduok Dieve, kad tai nepasibaigtų pasauliniu karu, kad visos tos pastangos nė velnio neatnešė, o priešingai, jie visą tą laiką tik padėjo putinui. Ir jeigu čia pasirodytų draugo Uno kariai, manau, kad visa pagalbos Ukrainai politika būtų absoliučiai peržiūrėta, ir tada apskritai kalbėtume apie visiškai kitokį karo formatą iš abiejų pusių: ten pasirodytų papildoma patrankų mėsa, o mes greičiausiai gautume visiškai kitokias technines galimybes ir t.t.
Ir visiškai kitokie leidimai. Aš netgi sakyčiau, kad draugo Uno karių pasirodymas pagaliau nubrauktų paskutines raudonas linijas, kurios dar liko mūsų sąjungininkų galvose.
– Tamsta, kaip vertintumėte tezes bent jau Vakarų spaudoje, kad 2025 metais galimas kontrpuolimas? Esu labai atsargus su tokiais pasisakymais apie kontrpuolimą, nes jau kartą…
– Taip, jau gėrėme kavos, išgėrėme kavos su jumis Naujametiniame renginyje…
– Taip, tiesą sakant, Antytila grupės koncerte kava buvo skani…
Ir iš ties, sakoma, kad prognozuojama, jog 2025-aisiais galimi tam tikri kontrpuolimo veiksmai. Kaip vertinate tokius žodžius, ir kokiais masteliais tokios tezės galėtų būti suvokiamos?
– O, tai priklauso nuo mūsų, kaip mes žiūrime. Aš matau tik du dalykus. Aš matau, kas darosi mūsų priešui. Ir šiuo požiūriu 2025-ieji yra tiesiog labai tinkami ne tik kontrpuolimo veiksmams, bet ir labai ryžtingiems kontrpuolimams. Mušti juos kaip reikiant įmanoma ir galima. Nenoriu ir čia pulti į perdėtą optimizmą, bet nematau priežasties, kodėl 2025-aisiais jie neturėtų būti sumušti.
Žvelgiant iš to, kas vyksta su rusijos kariuomene ir su jos ištekliais, tai visiškai įmanoma – šarvuotos technikos jiems liko metams, artilerijos jiems liko metams, ir t. t., ir t. t. Galime išvardyti daugybę dalykų, kurie jiems baigiasi. Mes gi pradėjome nuo patrankų mėsos, taigi su ja netgi daug geriau nei su geležimi.
Tai viena istorija. Bet kad tai taptų įmanoma, atleiskit, turime turėti pakankamai pajėgų ir atsargų. Betgi aš jų dar nematau. Ir aš jų dar nematau tik dėl vienos priežasties – karas mumyse nepasikeitė, kaip buvo problemų su mobilizacija, taip jos ir išlieka.
Dar daugiau, pasakysiu liūdną dalyką. Aš daug bendrauju su kariniais komisarais. Taigi, po to, kai gegužę buvo priimtas įstatymas, kuris, sakykim, klaidingai vadinamas mobilizacijos, bet iš tikrųjų yra karinės įskaitos supaprastinimo įstatymas,buvo pakilimas, buvo banga, ir per tris mėnesius buvo pririnkta žymiai daugiau nei iki tol per pusantrų metų. Gi dabar vėl prasidėjo nuosmukis. Pirmoji banga praėjo. Daugelis „užčiuopė“ naujuose teisės aktuose „neuždarytas skyles“, kurių iš ties palikta labai daug, ir išmoko jomis pasinaudoti. Tad rugsėjį jau vėl išgyvename mobilizacijos nuosmukį, ne tokio lygio, koks buvo prieš gegužę, bet, lyginant su vasaros mėnesiais, vis didesnį nuosmukį.
Tad atleiskit, jei taip bus ir toliau, tai apie kokį kontrpuolimą bus galima kalbėti?
Šiuo metu nepakako rezervų, kad būtų apgintas Vuhledaras. Niekam ne paslaptis, kad Vuhledarą atidavėme vien todėl, kad nebuvo kam apginti. 72-oji brigada padarė viską, ką galėjo. Jos kariai padarė viską, kas įmanoma ir dar daugiau, ir jei kas bandys jiems priekaištauti, tegul pats ten eina ir Vuhledarą atsiima.
Betgi klausimas ne apie tai, ar 72-oji brigada kažko nepadarė. Ne, pakartoju dar kartą, jie padarė viską. O klausimas, kodėl šalia jų neatsirado dar viena šviežia, dvejų metų karo neišvarginta brigada, kuri juos būtų sustiprinusi, ir tada Vuhledaras būtų likęs mūsų. Gi atsakymas paprastas – o tokios brigados tiesiog nėra, nes ji nebuvo sukomplektuota, nes pas mus vis dar mobilizacija sabotuojama.
Taigi, jei tą problemą tvirtai ir ryžtingai išspręsime per ateinančius porą mėnesių, 2025-ieji gali tapti mūsų ne tik kontrpuolimo, bet ir pergalingos puolimo metais. O jei toliau elgsimės taip, kaip dabar, tai atsiprašau, tada teks kalbėti ne apie mūsų puolimą, o apie tai, kad mes turėsime rusus bent jau palei Dnieprą. Taip, vadinasi, pasirinkimas yra visiškai mūsų, Ukrainos užnugario, rankose. Jei mobilizuosime pakankamą žmonių kiekį, tai bus visos objektyvios prielaidos pergalei 2025-aisiais, nes priešas jau pamažu smunka. Taip, labai lėtai, bet jiems baigiasi rezervai.
Pas mus – priešingai, tie rezervai tiesiog dar nėra surinkti. Betgi, jei jie taip ir liks nesutelkti, na, atleiskite, pavasarį susidursime su situacija, kai dauguma mūsų gynėjų bus atkariavę 3 metus ir tiek.Visi mūsų gynėjai kitų metų pavasarį bus daugmaž tokios pat būklės, kokios dabar Vuhledare buvo 72-oji brigada, ir jei vis tiek nesurinksime jiems pamainos ir pastiprinimo, tai apie kokį kontrpuolimą bus galima kalbėti? Ar įeis orkai į Kyjivą, ar ne?
Tai yra, visiškai aišku, jog jūsų prašomos prognozės duoti negalima, nes aš nesu pasiruošęs dabar prognozuoti, kaip sureaguos mūsų nuostabusis sofos užnugaris. Ar jis galiausiai bus pasirengęs mobilizuotis, ar ir toliau, atleiskit, bambsos, čiaumos snarglius ir tikėsis, kad tie mus nuo 2022-ųjų pavasario ginantys herojai kažkokiu absoliučiai nuostabiu magišku būdu ir toliau mus apgins.
– Tamsta Evgenai, norėčiau išgirsti jūsų mintis būtent apie Vuhledarą. Benas Hodgesas, buvęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas, sako, kad Vuhledaras nesuteikia priešui strateginio pranašumo ir tolesnio strateginio potencialo. Tiesą sakant, apie tai mes šiandien ir kalbame, ir ne tik šiandien, jog rusai tiesiog patiria daug nuostolių, taip pat ir technikos nuostolių.
Prisimenant Vuhledarą per pastaruosius dvejus metus, kalbama, kad ten du kartus buvo sudaužyta 155-oji jūrų pėstininkų brigada, atitinkamai 2400 nuostolių. Būtent dėl tokių idealių puolamųjų veiksmų Vuhleare jie neįgijo to, ką galėjo gauti normaliomis kovinių veiksmų vykdymo sąlygomis.
– Būtent. Benas Hodžesas, beje, šiaip, labai kompetentingas profesionalus kariškis. Kaip tik, skirtingai nei daugelio Vakarų analitikų, jo vertinimai beveik visada pasitvirtindavo. Beje, jis buvo pirmasis Vakarų kariškis, kuris 2023-aisiais, kai visi Vakarų politikai stačiai stūmė mus į tą, deja, nesėkmingą kontrpuolimą… Buvome tiesiog stumiami, stačiai grūdami: „Na, kada gi jūs pulsit?“
Na, o kur, beje, buvo Benas Hodžesas? Tada vienintelis viešai tiesiog šaukė: „Ką, kam jūs spaudžiate ukrainiečius? Davėte jiems rezervų maždaug kaip dviem amerikiečių mechanizuotoms divizijoms. Aš su tokiais ištekliais, kokius jie turi, nepradėčiau net nedidelės operacijos, jau nekalbant apie didelį puolimą“. Na, deja, tada politikai jo neišgirdo.
Taigi, betgi grįžtant prie to, jog Benas Hodžesas yra labai kompetentingas kariškis, manau, jog jo vertinimas mums šiuo atveju yra visiškai teisingas. Esmė ta, jog yra teorija ir yra praktika. Teoriškai, užėmę Vuhledarą, rusai galėtų pradėti puolimą dviem kryptimis – arba link Dnipro, arba link Zaporižės, tik pagalvokit, kaip būtų baisu. Betgi praktikoje būtina, kad būtų kam visa tai plėtoti.
Faktas yra tas, kad norint pulti arba link Zaporižės, arba link Dnipro, ten reikėtų įveikti gana didelius atstumus vienu dideliu smūgiu.
Na, tai daroma arba šarvuotomis kolonomis… Na, kiek valandų išgyvena šarvuotos kolonos šiame kare? Manau, kad dabar net visi civiliai įsivaizduoja, jog kalba eina apie valandas, o ne apie dienas.
Arba antras variantas – didelius atstumus įveikinėti ta pačia vienintele sėkminga jų taktika, tai yra mėsos bangoms ir tokioms tarakoniškoms mažoms grupelėmis. O tam reikia labai didelių rezervų. Vietoj to matome, kad grįšime prie ankstesnės savo pokalbio dalies, jog norėdami bent kažkaip sulaikyti mus Kursko srityje, jie iš čia, iš fronto, turėjo atitraukti tris divizijas – dvi oro desantines, vieną jūrų pėstininkų.
Vadinas, Vuhledarą jie užėmė, vėliavą iškėlė, carui atsiskaitė, bet tolesniam puolimui jie tiesiog fiziškai neturi rezervų.
Juos arba reikėtų nuimti, pavyzdžiui, iš to Pokrovsko, Kurachovės ir t. t., bet tada mes…, bet tada būtų prarasta tai, kam jie išeikvojo pastaruosius kelis mėnesius ir taip pat dešimtis tūkstančių žuvusiųjų. Tada galėtume juos ten stumtelti.
Arba Vuhledare dabar jiems reikėtų sustoti ir susitelkti į tai, kam jau buvo skirta dėmesio. Beje, jau matome, kad kai kuriuos dalinius iš Vuhledaro jie po miesto užėmimo perkėlė į Torecką. Tad jų vadovybė, deja, nėra kvaila. Jie patys aiškiai mato, kad ten tiesiog nėra kam plėtoti strateginės sėkmės.
Todėl Vuhledare jie kol kas sustos. Tačiau jie bandys daryti spaudimą ta kryptimi, kuria išeikvojo pastaruosius kelis mėnesius, tai yra Pokrovsko-Kurachovės, o ypač artimiausias jų tikslas yra Toreckas, kuriame jau vyksta gatvės mūšiai.
Tai tikrai baisūs mūšiai mūsų gynėjams ir gynėjoms. Tai labai sudėtinga užduotis, kai vyksta mūšiai dėl kiekvieno kvartalo, dėl kiekvieno namo, net dažnai dėl įėjimų į laiptines tame pačiame name.Tai artima kova, kai tiesiogine prasme matai priešą, kai tenka kautis šaltaisiais ginklais. Tai baisu, tai labai išsekina, galiu pasakyti tikrai.
Bet yra, bet tuo pačiu strategiškai tai nėra pati blogiausia situacija mums, nes, kaip parodė visa ankstesnė praktika, būtent gatvės mūšiuose pasiekiame geriausią nuostolių santykį. Kai orkai ėmė Soledarą ir Bachmutą, nuostolių santykis buvo 1:2, kai orkai ėmė Avdijivką, nuostolių santykis siekė 1:10 ir 1:12. Štai kokie stiprūs mūsų gynėjai ir gynėjos tose baisiose gatvių kovose.
Todėl dabar štai kas ten vadinatės tikinčiu, melskitės, uždekite žvakeles, kas ne, tiesiog palinkėkite kažko gero tiems, kurie dabar kaunasi Torecko gatvėse. Taigi. Šiandien didžiausias spaudimas bus jiems, tačiau, atitinkamai, būtent jie dabar gali sunaikinti kuo daugiau priešų.
– Tamsta Evgenai, ačiū jums. Ir beje, mūsų kovotojai iš Torecko sako, kad situacija yra tokia, jog gretimuose daugiaaukščiuose pastatuose nei priešas, nei jie nežino, ar pastatus kontroliuoja Ukrainos ginkluotosios pajėgos, ar jau ten įsibrovė…
– Būtent taip. Sakau jums.Ten, įėjimai į laiptines eina iš rankų į rankas.Būtent taip.
– Tamsta, labai ačiū už šį pokalbį. Labai norėčiau ateityje su jumis pakalbėti apie kariuomenės struktūrą, nes dabar daug kalbama, jog reikėtų panagrinėti brigadas, divizijas, armijas, ir kokį poveikį jos daro fronte. Ačiū už šį pokalbį. Ačiū.
– Ar galiu labai trumpai sureaguoti. Štai, eidami pas gydytoją žinome, kad ne kiekvienas gydytojas ten yra chirurgas, bet žinome, kad net ir vidutinis gydytojas skiriasi nuo net labai protingo paciento tuo, kad turi atitinkamą išsilavinimą ir atitinkamą profesiją. Taigi mes karybos nesimokėme ir jai nepriklausome. Na, mes abu, jeigu jau atvirai… Na, mes abu galime 10 kartų suvaidinti Syrskį ir Bargilevičių, bet tai būtų taip neprofesionalu.
Taigi, lai geriau apie kariuomenės struktūrą diskutuoja žmonės, turintys kariškio profesiją, daug metų studijavę ir baigę atitinkamas akademijas, o ne mes ant sofos. Na, sąžiningai.
– Visiškai su jumis sutinku, todėl kitą kartą pakalbėsime apie tai, kas vyksta fronte. Ačiū.
– Na, viso gero.
– Priminsiu, kad su mumis kalbėjosi buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas EvgenDykyj.
Parengė L. L. Redagavo V. K.