Spalio 20-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie Volodymyro Zelenskio pareiškimą apie situaciją fronte, dviejų rusijos naftos perdirbimo gamyklų sunaikinimą, apie naujas bepiločio orlaivio „Molnija“ modifikacijas, apie dronų ataką Nižnij Novgorode, Tatarstane, apie situaciją Pokrovske.
– Sveiki visi. Šiandien pirmadienis, spalio 20-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ laidą. Esu Pavlo Novikov. […] Kiekvieną specialią laidą pradedame nuo situacijos kare analizės. Štai naujausios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinės duomenys. Okupantų nuostoliai vakar: minus 890 žmonių personalo, minus 2 tankai, minus 45 artilerijos sistemos, minus 1 oro gynybos sistema, minus 398 operatyviniai-taktiniai dronai. Toks dronų kiekis, kuris niekad nebūna mažesnis nei 350, na, maždaug pastarosiomis savaitėmis, tai tikriausiai yra dar vienas dabartinės karo fazės ženklas.
Užmezgėme ryšį su pokalbio svečiu. Su mumis rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Prezidentas Zelenskis savo vakariniame kreipimesi pareiškė, kad Ukraina ruošiasi tam tikriems žingsniams fronte ir atsakams rusams už kiekvieną jų smūgį. Didėja mūsų tolimojo nuotolio sankcijų rusijos federacijai tiek atstumas, tiek ir tikslumas. Na, o vakar tapome liudininkais, kaip buvo sunaikinti dar du rusų naftos ir dujų objektai. O išties nuo rugpjūčio jų buvo 19. Be to, kai kurie iš jų atakuoti tris kartus, kai kurie – du kartus.
Mūsų tolimieji smūgiai – tai viena. Kita – tai, kad net Generalinio štabo ataskaitose yra didžiulis skaičius, na, 398 operatyviniai-taktiniai dronai. Ir apskritai, apie tą dronų užtikrinamą neutralizavimo zoną kalbama ir rašoma įvairių dalykų. Na, pavyzdžiui, ponas Krutevyčius pasakė, kad jei neutralizavimo zona, tai yra, pilkoji zona, didėja mūsų kryptimi, vadinasi mes nekontroliuojame tos žemės, tos teritorijos. Ir iš tikrųjų tai vos ne atsitraukimo forma. Ten įvardijami procentai, kiek ir ką sunaikina dronai.
Kaip tai vertinate ir kur tai eina?
– O, gerai, aš pradėsiu nuo to, kur tai nuves. Pirmiausia į rudenį. Turiu omenyje, kad šiandien dangus virš fronto yra labai prisotintas dronų. O ir šiandien jie iš tikrųjų yra pagrindinė įspūdžio priemonė, kalbant apie taikinių skaičių, kuriuos jie kliudė. Ir tie taikiniai, sakykim, varijuoja nuo vieno pėstininko, dėl kurio negaila sunaudoti pigų FPV droną, na, iki šarvuotos technikos.
Taigi, kodėl aš pradėjau nuo rudens? Nes labai nemaža dalis naudojamų dronų nėra skirti skraidyti per lietų. Yra tokių, kurie dar gali atlaikyti blogą orą. Betgi net ir dėl tokių, kurie iš principo gali per jį skristi, na, didelis klausimas: ką operatorius iš tikrųjų mato, kai dronas skrenda per lietaus sieną? Ką mato kamera? Na, o kalbant apie masiškiausią dronų tipą, tai faktiškai paprasti, pigūs FPV dronai, todėl jie tiesiog neskraido per lietų. Ir viskas, kas susiję su dronais, toje ugnyje yra simetriška. Jei per lietų užsitrumpina elektros grandinė, tai ji vienodai visiškai užsitrumpina tiek Ukrainos dronuose, tiek ir rusijos dronuose.
Ir todėl aš asmeniškai drįsčiau teigti, kad dabar abi pusės maksimaliai išnaudoja visas dronų galimybes iki laikotarpio, kai, galbūt, jų vaidmuo gali drastiškai sumažėti kažkokiam ilgesniam laikui. Kai užeis tos ilgalaikės, smarkios rudeninės liūtys, dangus bus išvalytas nuo dronų ir bus vėl atvežtos, sakykim, visų pirma tos senos klasikinės atakavimo priemonės, tokios kaip artilerija. Galbūt laukuose vėl pasirodys netgi šarvuota technika, kurios dabar nėra prasmės net ištraukti, nes net nespėtų nuvažiuoti iki fronto.
Na, taip, ir man susidaro įspūdis, kad kadangi abi pusės, žinoma, žiūri į orų prognozes ir viską supranta, dabar visi stengiasi išspausti maksimumą iš savo, sakykim, dronų potencialo. Tuo pačiu metu visi jau ruošiasi tam, kas bus toliau, kai dronai negalės skraidyti ir atitinkamai dronų vaidmuo kurį laiką smarkiai sumažės.
Na, beje, iš karto noriu padaryti labai reikšmingą patikslinimą. Na, tai netaikoma tolimiems smūgiams, nes tolimojo nuotolio dronai, tai visiškai kitokia mašinų klasė. Tai visiškai kitokių dydžių klasė. Ir atitinkamai jie visi yra pagaminti taip, kad skristų bet kokiu oru. Tai yra, tolimųjų smūgių kampaniją tiek mūsų, tiek rusų, orai, jei ir įtakoja tai iš principo nestipriai, bet fronte gali nulemti daug ką.
–Gerai. Na, o būtent apie kitas naujoves ir rašo portalas „Militarnyj“, o anksčiau socialiniuose tinkluose buvo pastebėta, kad rusai sugalvoja vis daugiau naujų būdų, kaip tai vadinama, dar ką nors prie dronų prikomplektuoti, taip pat ir prie „geranj“. Dabar jie pritvirtina kažkokias dėžes ir išbarsto, pavyzdžiui, propagandinius lankstinukus virš kovos veiksmų linijos arba artimiausiame užnugaryje. Ir kodėl tai, ir ką tai jiems duoda? Tai toks Antrojo ir Pirmojo pasaulinių karų prisiminimas.
– Na, tiesą sakant, tai pirmą kartą ir girdžiu iš jūsų. Todėl aš dar nesu pasirengęs komentuoti. Taip, tai iš tikrųjų išrodo labai juokingai. Realiai, kiek pamenu, net Šaltojo karo metais tai nebebuvo naudojama, jei neklystu. Būtent Antrajame pasauliniame kare, taip, Antrajame pasauliniame kare, tiek vokiečiai, tiek sovietai tokiu būdu bandė pernelyg sujaudinti priešo karius, pernelyg sujaudinti gyventojus pafrontės teritorijose. Jie išbarstydavo atvirlaiškius, kuriuos dabar galima pamatyti istorijos muziejuose. Na, aš suprantu, kad rusai apskritai, na, jie yra labai dideli istorinių rekonstrukcijų gerbėjai. Na, bet tiesą sakant, interneto amžiuje… Ačiū, kad man pasakėte, o tada pasidomėsiu, kur šuo pakastas, nes su niekuo panašaus dar nesu susidūręs.
– Aš pats tai pamačiau tik ryte. Na, tai kita istorija. Kalbu jau nebe apie lapelius, barstomus iš „geranj“ ar „gerberų‘‘, o apie naujas rusiško drono „Molnija“ modifikacijas. Apie tai rašo Serhijus Flašas. Tai reiškia, kad anksčiau buvo užfiksuota, jog „Molnija“ nešė prikabintą FPV droną. Dabar jau matoma, netgi užfiksuota, kad „Molnija“ neša du FPV dronus. Kiek supratau iš to įrašo, jis pats veikia kaip retransliatorius. Na, jis gali atakuoti net dviem jo nešamais FPV dronais juos paleisdamas. Taigi, išties rusai jau naudoja modulinių, daugiaplatforminių dronų technologijas. Kaip tai įvertinti?
– Na, šiaip jau, mes nuolat kalbame apie simetriją. O, mes pirmieji išradome būtent šią koncepciją, droną kaip kitų dronų nešėją. Tai pritaikėme tiek bepiločiams orlaiviams, tiek jūriniams dronams. Ką gi, buvo tik laiko klausimas, kada rusai tai nukopijuos. Tai yra, šiuo atveju veikiame, sakykim, kaip tendencijų kūrėjai, mes veikiame kaip technologiniai novatoriai, bet būtų keista tikėtis, kad rusai, pamatę, kaip į juos skrido mūsų dronai, atgabenti kito didesnio nuotolio drono, nesuprastų tos koncepcijos, taip sakant, motininio drono ir visų tos koncepcijos patogumų. Buvo visiškai tikėtina, kad jie tai nukopijuos. Štai ir atitinkamas atsakas.
Tai, beje, yra tokia gera pamoka mums todėl, kad kai tik sugalvojame ką nors, kas pakenktų rusams, tadum jau turime sukurti ir galimą atsakomąjį veiksmą, nes visiškai akivaizdu, kad po kelių mėnesių jie mums tai pakartos.
– Na, išties, kai tik paleidžiame į pasaulį (atleiskit už tokį perėjimą, arba analogiją su mano gimtąja biologija, beje ir jums taip pat), jei išrandame kokią nors nuodingą medžiagą, turime nedelsdami sugalvoti priešnuodį prieš ją. Ir štai kaip tai turėtų veikti. Taip, tai analogija.
– Būtent, tiksliai. Mes sukuriame virusą ir podraug jau gaminame sau vakciną.
– Aišku. Eikime toliau. Jau minėjome tolimuosius smūgius. Vakar naftos perdirbimo gamyklai Samaros regione, Orenburgo dujų perdirbimo gamyklai. Ir, beje, nutiko įdomus dalykas, nes rusijos valdžia iš pradžių teigė, kad buvo padaryta nereikšminga žala, visiškai neturėjusi įtakos technologiniam procesui. Tada iš karto Kazachstanas… Ir taip nutinka visada. Na, lyg ir viskas, lyg ir nieko neįvyko, bet iš Kazachstano pusės buvo pareikšta, kad atitinkamai ta dujų perdirbimo gamykla nustojo išgauti dujas, tai yra, sustojo. Na, rusai pradėjo kaltinti Kazachstaną duomenų atskleidimu ir pagalba Kyjivo režimui. Įdomus dalykas – kaip galima sužinoti, kaip sakoma, realią žalos pasekmių kontrolę per trečiąsias šalis. Atrodo, kad tai kažkas naujo.
– O, tai tikrai kažkas naujo. Na, ir taip dažnai to nebūna, nes vis tik rusijos naftos ir dujų pramonė daugiausia remiasi jų pačių naftos ir dujų šaltiniais. Bet čia, taip, nes Švarenburgo gamykla dirbo su Kazachstano žaliavomis. Taigi kazachai, kaip sakoma, mėlynakiai, visiškai nepagalvojo, kad pasirodo, rusai turį baisią paslaptį, jog nustojo pirkti kazachų dujas, nes nėra kur jų tiekti. Juokingai tikosi.
Na, bet iš tikrųjų manau, kad mes turime daugiau nei vieną šaltinį, pagal kuriuos galėtume atlikti objektų kontrolę. Na, juo labiau tokiems dideliems objektams kaip naftos perdirbimo gamyklos. Nesvarbu, ką jie ten oficialiai bedeklaruotų, bet iš tikrųjų tūkstančiai žmonių dirba tose gamyklose ir ištisos gyvenvietės iš karto žino, kaip stipriai nukentėjo gamykla, ar gamybos procesas visiškai sustojo, ir ar vis dar reikia ten nuskristi antrą kartą. Todėl manau, kad mūsų žvalgybai iš tikrųjų nereikėjo to Kazachstano pareiškimo. Manau, kad visa reikalinga informacija jau buvo gauta vietoje. Manau, kad Kazachstano pareiškimas Budanovo nenustebino. Betgi pati istorija yra smagi.
Tie rusų bandymai išties nuslėpti akivaizdžius dalykus, nuslėpti tikslų sunaikinimo mastą, na, tais atvejais, kai akivaizdžiai neįmanoma jų paslėpti. Na, tai iš tikrųjų labai charakteringa. Tai dar viena šiandieninės rusijos savybė.
Jie mažina karinį biudžetą kitiems metams. Na, nes apskritai visas jų biudžetas yra labai stipriai mažinamas. Ir tai, beje, yra tiesioginis mūsų ilgalaikių sankcijų rezultatas. Taigi. Bet yra vienas straipsnis, kuriam jie biudžetą padidina. Tai faktiškai propagandai. Tai yra melui, sakykime aiškiai. Štai ir viskas.
Ir tai labai iškalbinga. Tai reiškia, kad jų reikalai klostosi labai blogai ir jie mano, kad tai galima pridengti paprasčiausiai iškraipant tikrovę. Tai yra, jie išvedinėja iš to, kad nėra taip svarbu, kas vyksta realiame pasaulyje. Daug svarbiau, kad žmonės apie tai nežinotų. O kai jie iš tikrųjų negali paveikti pačios situacijos, jie ten investuoja papildomus išteklius pusantro karto daugiau nei šiemet, [kad iškreiptų tikrąjį žinios vaizdą]. Ir ta istorija su gamyklomis, ji tikrai atitinka tą tendenciją.
– Taip, tiesą sakant, dėl naftos trūkumo, tiksliau, dėl degalų trūkumo. Nuo šio ryto tai reiškia, kad jau OSINT žemėlapiuose yra 68 rusijos regionai. Tačiau pastebėta, kad Sankt Peterburge ir Maskvoje degalų trūkumo nefiksuota nė karto. Ir ar aš teisus manydamas, kad, kol kas Maskva nepajus benzino trūkumo, tada, iš principo, galbūt ir Sankt Peterburgas? putinui visai nerūpi, kaip ten, kituose regionuose, kaip jie stovi eilėse, kaip ten kyla kainos, kaip jau įvedama keturių dienų darbo savaitę „Avtovaz“e. Žemės ūkio technikos gamintojų ten apskritai sumažėjo 40 procentų. Tačiau kol kas Maskvos tai nepaveiks. rusija valgys mažiau. Kaip tai vertinate?
– Na, na, apskritai, taip. Vis dėlto, sakykime taip, bent jau kremliuje, greičiausiai jie tai mato. Tiesą sakant, jei būčiau jų vietoje, nebūčiau toks abejingas dėl, sakykim, visų tų didžiulių, kaip maskviečiai vadina, „tamsiausių platybių už maksvos žiedinės automagistralės“ nuotaikų. Jei būčiau jų vietoje, neignoruočiau to, ką žino ir galvoja „tamsiausių platybių už maksvos žiedinės automagistralės“ gyventojai. Bet rusija yra tokia tradiciška, na, kaip ir turėtų būti imperijose, bet rusijoje tai suabsoliutinta iki kraštutinumų. rusija yra labai kapitalistinė.
Taigi, Maskvos ir likusios rusijos gyvenimas iš tikrųjų yra dvi visiškai skirtingos realybės. Ir išties, kol Maskva nepajus karo savo kailiu, visa kita ji tiesiog užklos propaganda. O kai Maskva jau pajaus, tada ir televizorius įsijungs. Būtent todėl berods rusijos opozicija kažkada labai mėgo kalbėti apie prieštaravimą tarp to, ką žmonės mato savo šaldytuve ir to, ką mato per televiziją.
Taigi, tose „tamsiausiose platybėse už maksvos žiedinės automagistralės“, kur iš tikrųjų dažnai nėra šaldytuvo, na, išskyrus tą „specialiosios karinės operacijos herojaus“ iš Ukrainos atvežtą trofėjinį šaldytuvą, absoliučiai dominuoja televizija. Bet ne Maskvoje. Jei Maskvoje būtų prieštaravimas tarp šaldytuvo ir televizoriaus, arba realistiškiau, kalbant, prieštaravimas tarp degalinės ir televizoriaus, jei jis pasirodytų Maskvoje ir Sankt Peterburge, tada jis taptų tikrai socialiniu veiksniu. Na, mes dėl to dirbame.
– Mes dėl to dirbame. Daugiau informacijos. Taigi, jie paskelbė įvedą planą „Kavior“. Šiandien, na, šiąnakt Nižnij Novgorode Tatarstane. Ketvirtą naktį iš eilės nepilotuojamų orlaivių pavojaus režimas. Tai tokia įdomi istorija. ir netgi prezidento Zelenskio pareiškimai, kad tolimųjų smūgių skaičių galima ir tikriausiai būtina padidinti. Taigi, dabar įžengiame į tą etapą.
–Tiksliai taip. Tiesą sakant, iš viso to, ką darome dabar, šiandien sėkmingiausia ir strategiškiausia yra mūsų tolimųjų smūgių kampanija. Išties mes pagaliau radome tikrai rimtą, silpną savo priešo vietą. Ir atitinkamai mūsų užduotis yra mušti, mušti, mušti į tą silpną vietą ir, na, tai mums pavyksta, to reikia. Štai kur mes iš tikrųjų sugebėjome pagaliau įkalti pleištą, todėl turime jį varyti vis giliau ir giliau. Todėl tolimųjų smūgių kampanija yra pagrindinė mūsų užduotis šį rudenį, žiemą, pavasarį. Tai yra, jei fronte, deja, kol kas mūsų strategija yra tiesiog sulaikyti tą veržimąsi, tiesiog stovėti ir laikytis. Na, tai iš tikrųjų labai specifinė strategija, bet jai reikėtų skirta atskirą, daug sudėtingesnį pokalbį.
Betgi išeitų, kad fronte mes esame gynyboje, o būtent ši tolimųjų smūgių kampanija šiandien duoda didžiausius rezultatus. Jai rusijai sunkiausia pasipriešinti. Todėl savaiminis jos apimčių padidinimas dabar yra mūsų pagrindinė užduotis.
Ir aš sakyčiau, kad, na, žinoma, ne mūsų reikalas duoti patarimus vadovybei. Ji žino, sakykim, turi daug informacijos, kurios mes nežinome, bet man atrodo, kad, pavyzdžiui, yra apribojimų dėl priemonių, kuriomis mes tai darome dabar, kad mes rusijoje iki šiol naudojame, na, beveik išimtinai tik tolimojo nuotolio dronus.
Jau yra tam tikras skaičius tolimojo nuotolio raketų „Neptun“, jau yra tam tikras skaičius tų pačių raketų „Flamingo“, kurios savo taktinėmis techninėmis charakteristikomis faktiškai nėra prastesnės nei, sakykim, „Tamohawk“, o jei deklaruojamos taktinės techninės charakteristikos pasitvirtins, tai jos bus geresnės už „Tamohawk“. Taigi, laikas patikrinti tas deklaruotas taktines technines charakteristikas.
Išties, kai kažkas atskristų ne su 50 kg kovine galvute, kaip tolimojo nuotolio dronų, o su 450 kg, kaip tolimojo nuotolio „Neptun“ arba maždaug tonos, kaip „Flamingo“, tada turėtų visiškai kitokį, daug galingesnį poveikį.
Ir aš stipriai įtariu, kad šių mūsų raketinių argumentų panaudojimas sankcijų režime iki šiol buvo suvaržytas ne kariniais sumetimais, o buvo didelės politikos dalis arba tai buvo tų sudėtingų žaidimų su mūsų labai sudėtingais sąjungininkais dalis. Na, tiesą sakant, su mūsų, būkime sąžiningi, ne tik ne sąjungininku, bet, tiesiog įvardinkime, su vladimiro putino sąjungininku, 47-uoju JAV prezidentu, Donaldu Trumpu. Man atrodo, kad nemažai apribojimų buvo susiję su būtent su tomis politinėmis priežastimis.
Na, tai mes ir galime aptarti su jumis, nes grynai karinius dalykus vadovybė tikrai žino geriau, o kai kalbama apie politiką, na, to niekas geriau nežino. Čia mes visi iš esmės esame toje pačioje padėtyje – tiek mes, tiek ir Generalinio štabo nariai.
Taigi, manau, atėjo laikas panaikinti politinius apribojimus. Sakykime taip, būkime korektiški. Jei politiniai apribojimai iš tiesų buvo veiksnys, laikas juos panaikinti ir leisti skraidyti ne tik FP1, „Liutyj“ ir „Bobr“ dronams, bet paleisti ir rausvuosius paukščius [raketas „Flamingo“].
– Atėjo laikas paleisti rausvuosius paukščius. Na, fiksuojame šią tezę, galbūt jau iš tam tikros perspektyvos pamatysime jų darbą.
Dabar iš tikrųjų apie situaciją ant žemės. Šiandien buvo labai išsami Konstantino Mašoveco apžvalga, kurią nuolat skaitau, nes jis labai detaliai aprašo situaciją. Ir šiandien jis rašo apie Pokrovsko kryptį. Ir todėl jis rašo, kad rusų okupantai dabar, na, pirmiausia, turi tam tikrų problemų, nes, palyginti su tuo, kaip jie puolė Bachmutą, kai jį šturmavo vagneriai ir turėjo beveik neišsemiamą „zonos kreditą“, kaip jis rašo, žmonės, t.y. „zekai“, nuolat būdavo metami į mėsos šturmus ir todėl juos buvo galima naikinti pramoniniais mastais. Dabar jų pastiprinimo tempai ne tokie masiški. O Pokrovske Antrosios bendrosios kariuomenės armijos vadovybė bando panaudoti Kupjansko patirtį, tai yra ne šturmuoti, o įsiskverbti į miestą. Be to, jis jau rašo, kad rusai mažomis grupėmis įsifiltruoja į vieno iš dalinių teritoriją viename iš Pokrovsko pakraščių, bet jie tai daro norėdami įsiskverbti ir sukelti chaosą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynybos sistemoje, kad ten surištų kuo daugiau žmonių, na, ir bandytų įvykdyti pagrindinę užduotį – iš toliau apeiti Pokrovską. Ką manote apie tokius situacijos apibūdinimus?
– Na, su visa pagarba Mašovecui, man atrodo, kad mes susiduriame su, sakykim, tikrovės sušvelninimu. Beje, štai ką girdėjome apie Kupianską, kad ten buvo infiltruotasi ir vyksta valymas. Beje, net kai kurie mūsų aukščiausi kariniai vadai kalbėjo apie kažkokias diversines grupes.
Nagi! Kokios ten diversinės grupes. Ten absoliučiai reguliarios kariuomenės pėstininkai. Tai ne specialiųjų pajėgų grupė, prasiskverbusi giliai į mūsų užnugarį ir bandanti kažką ten padaryti. Ne, tai yra paprasti koviniai pėstininkai, kurių yra daug. Tiesiog jie nesiveržia mechanizuotomis kolonomis ar rikiuotės gretomis kaip parade, bet slenka mažomis grupėmis, tačiau tos grupės seka viena po kitos, po trečios, po ketvirtos. Ir jų užduotis, atleiskite, yra ne tik sukelti chaosą, bet jų užduotis yra užimti miestą ir įsitvirtinti jame.
Mes jau girdėjome, kad diversinės grupės naikinamos Kupjanske, ir apie tai girdime mėnesį. Bet iš tikrųjų matome, kad maždaug trečdalį ar pusę miesto jau kontroliuoja rusai. Ir taip, šįkart jie tai nuveikė ne mechanizuotomis kolonomis, o pasiųsdami daug tokių mažų grupių, kurių žymi dalis, net iki 90 proc., tiesiog žūva. Bet to, kas lieka, pakanka, kad įsitvirtintų, o tada prie jų pritraukiamos naujos grupės ir taip toliau.
Tai yra, dabar mes kalbame apie tai, kad Pokrovske prasidėjo mūšiai. Sakyčiau taip. Tai yra, rusai bando patekti į Pokrovską. Iki šiol mūšiai buvo lokalizuoti viename iš jo pakraščių, tačiau Kupjanske jie taip pat prasidėjo nuo vieno pakraščio.
–Taip. Na, o toliau jis rašo. Tiesą sakant, tai yra jo prielaida. Pokrovsko likimas sprendžiamas ne Pokrovsko kryptyje, o į vakarus nuo Kazenyj Torec upės Dobropilijos kryptyje. Kyla klausimas, ar priešo 51-oji bendrosios kariuomenės armija sugebės ne tik išlaikyti savo placdarmą, bet ir pradėti aktyviai stumtis į priekį? Na, atsakymas – ar mes galime atvirkščiai, ar Ukrainos ginkluotosios pajėgos sugebės išlaikyti visą Pokrovsko gynybinę teritoriją, jei rusams pavyks ten išsiplėsti Dobropilijos kryptimi. Kaip jums tai patinka?
– O, pone Pavlo, sąžiningai, man atrodo, kad mes jau ne kartą kalbėjome apie tai, kaip tai su manimi vyksta. Man nesvarbu, kai mes, sėdėdami užnugaryje ant sofų, krėsluose, studijose, nesvarbu, mes pradedame strateguoti ir galvoti, kuri armija, kur koks placdarmas bus stiprinamas. Na, tai šiek tiek ne tai, kuo mes turėtume užsiimti, garbės žodis. Na, tai ne tai.
Kas mane būtent šiame dalyke taip erzina? Ne tik dėl nekompetencijos, nes bent jau Mašovecas pagal išsilavinimą yra profesionalus kariškis. Mudu – ne. Ir dauguma tų, kurie dalyvauja šiose svarstymuose apie karą žemėlapyje, švelniai tariant, neturi tam pakankamos kompetencijos. Bet labiau juos nervina kitkas.
Aš tai suformuluočiau taip, jog ir Pokrovsko likimas, ir Kupjansko likimas faktiškai sprendžiamas Kyjive ir apskritai užnugaryje. Nes į tą Mašoveco klausimą, ar mes sugebėsime išlaikyti tą Dobropilijos kryptį, atsakymas dabar faktiškai sprendžiamas Kyjive – kiek žmonių bus surinkta ar kiek nebus paimta į kariuomenę.
Ir man atrodo, kad tomis spekuliacijomis prie žemėlapio mes pakeičiame tai, kas yra tikroji užnugario atsakomybė. Tikroji užnugario atsakomybė yra pateikti pakankamą kiekį.
Klausimas: ar turime pakankamai žmonių Dobropilijai, ar turime pakankamai žmonių Kupjanskui? Ir dabar dar klausimas, ar beturime pakankamai žmonių, kad vienu metu užlopytume vieną skylę. O o jei jų jau yra dvi, tai viskas, mes tiesiog neturime ką ten pasiųsti.
O mes toliau stebime, kaip keičiamas [veiksmų] žemėlapis, ir pradedame ten ieškoti kažkokių išmintingų strateginių paaiškinimų.
O paaiškinimas paprastas: užnugaris iki šiol neduoda kariuomenei papildymo.
Tad geriau pakalbėkime apie situaciją fronte ir kur kokie yra šansai išlaikyti priešą.
– Ačiū, kad buvote eteryje, ačiū už sąžiningą poziciją.
Taip, dabar, daug mano pažįstamų vienas po kito mobilizuojasi, bet aišku, kad fronte, deja, nėra pakankamai žmonių.
Auditorijai primenu, kad su mumis bendravo rusijos Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.