Iš Ukrainos fronto Ukrainos užnugariui.
Kai užnugaris pradeda priekaištauti kariškiui, kad šis tarnaująs netinkamoje vietoje, tai stebina. Nes taip paprastai elgiasi tie, kurie nenori būti mobilizuoti net ir užnugario pozicijoms. Visi tie, kurie „laiko ekonominį frontą“, yra „naudingesni užnugaryje“ ir „nėra gimę karui“.
Pavlo Kazarin
Karas mūsų šalyje tęsiasi jau ketverius metus, tačiau daugelis užnugaryje ir toliau apie jį sprendžia pagal knygas ir filmus. Stereotipai apie frontą pasireiškia bet kokioje konfliktiškoje diskusijoje tarp kariškių ir civilių. Uniforma suteikia ją nešiojančiam asmeniui papildomo teisėtumo ir sustiprina jo pozicijos garsą. Todėl tie, kurie meta jam iššūkį, jaučia poreikį tai nuvertinti.
Mobilizacija. Kariškių atlyginimai. Atsakomybės pasiskirstymas tarp užnugario ir fronto. Bet kokia viešąjį nervą užkliudžiusi tema nuspėjamai virsta diskusija. Kariškių mažiau, bet jie garsesni – ir todėl daugelis linkę nutildyti tuos balsus, kurie sako ką nors nemalonaus. O pats lengviausias būdas – pabandyti atimti iš kito žmogaus jo simbolinį statusą.
„Iš apkasų nerašoma“. Pamenu, kaip pirmaisiais didelio masto karo metais Charkivo srities batalionui buvo atvežta rietuvė popierinių laikraščių. Keturi puslapiai, kažkoks statutinis pavadinimas ir keistas oficiozo bei perspausdintų tekstų mišinys viduje. Laikraštis buvo kaip kokiais 1990-aisiais – kaip tikriausiai ir pulkininkas, kuriam kilo mintis jį išspausdinti.
Kadaise fronto linija informacijos sklaidos požiūriu išties buvo negyvenama sala. Vienintelis naujienų šaltinis – telefono skambučiai šeimos nariams ir atsitiktiniai pokalbiai. Tačiau nuo tų laikų „Starlink“ atnešė civilizaciją į kiekvieno būrio atraminį punktą. Mesendžeriai (bendravimo programos) ir socialiniai tinklai nebėra užnugario požymis. Dabar kiekvienas kareivis gali laisvai rinktis savo laisvalaikį. Kol vieni žiūri pornografiją, kiti taip pat entuziastingai ginčijasi komentaruose.
Palydovinis internetas suteikė mūsų karui internetinio statusą. Mūšio valdymas vyksta per „Signal“. Štabas tiesiogiai stebi priešo kolonų niokojimą. Užnugaris savo dieną pradeda žiūrėdamas vaizdo įrašus iš mūšio lauko. Ir jei manote, kad kareivis nulinėje zonoje yra kaip Robinzonas Kruzas, jūs esate įstrigę praeityje.
„Kariškis neturi laiko socialinei žiniasklaidai“. Vidutiniškai karinę buitį sudaro 90 % rutinos ir 10 % kraštutinumų. Santykis gali skirtis priklausomai nuo situacijos, tačiau bet kokiu atveju tai yra taisyklė, o ne išimtis. Be to, klipinis mąstymas, kuriuo paremti socialiniai tinklai, puikiai dera su kariuomenės tvarkaraščio fragmentiškumu. Todėl socialinė žiniasklaida tampa bet kokios parūkimo pertraukėlės palydove. Taigi mes liekame internete net tada, kai atrodo, kad neturėtume.
Be to, socialiniai tinklai – tai pati patogiausia rakto skylutė, per kurią galima žvilgčioti į užnugarį. Ir tuo pačiu metu patvirtinti savo blogiausius ar geriausius (priklausomai nuo konteksto) stereotipus apie tuos, kurie yra už tavo nugaros. Socialiniai tinklai – tai orlaidė į tą gyvenimą, į kurį visi trokštame sugrįžti. Štai kodėl mes turime laiko jums – net jei jūs neturite laiko mums.
„Uniforma per daug švari“. Mes turime švarią uniformą. Mes kerpamės ir skutamės. Nepaisant to, kad vyksta kažkas nenormalaus, mums reikia normalumo ir mes jį mėgdžiojame kaip tik galime. Be to, tai taip pat bandymas neprarasti ryšio su savo ikikariniu „aš“.
Karinio gyvenimo realybė išprovokuoja skirtingus elgesio modelius. Viena vertus, karas neleidžia mums planuoti. Negalime planuoti rytojaus ir atidėti dalykų iki geresnių laikų. Tavo ateitis neaiški, tavo dabartį kontroliuoja kiti, todėl yra tik „čia“ ir „dabar“ – ir tokia yra mūsų spontaniškų pirkinių prigimtis.
Karas moko mus gyventi dabartimi – ir daugelis iššvaisto savo karo pinigus neįsivaizduojamiems dalykams. Pažįstu žmonių, tarnybos metu nusipirkusių automobilius, nes pavargo gyventi „atidėto gyvenimo“ režimu.
O kartais nutinka priešingai. Kai dabarties neapibrėžtumas verčia mus susikurti aiškų ir pažįstamą ateities švyturį. Dėl šios priežasties kai kurie žmonės įsigyją būstą kreditan. Kai kurie tuokiasi. Kai kurie įstoja į universitetą ir du kartus per metus važinėja į sesijas. Ir jei manote, kad uniformuotas žmogus turi tik vieną teisingą elgesio modelį, tuomet patariu apsidairyti.
Absoliuti dauguma mūsų – vakarykščiai civiliai. Kiekvienas į kariuomenę atsinešė savo užnugario įpročius. Ir jei rytoj užsivilksite maskuojamąją uniformą, tai į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas atsinešite visus savo užnugario gėdingus malonumus.
Vieni iš jūsų išlaidaus. Kiti taupys. Vieni nuspręs atidėti gyvenimą iki rytojaus. Kiti gyvens šia akimirka. Tačiau jus visus neabejotinai suvienys socialinių tinklų tirada, kad higiena, tvarkingumas ir finansinis elgesys išduoda jus kaip persirengėlį.
„Jis tarnauja užnugaryje“. Gana keistas priekaištas, jei atvirai. Duota priesaika tau uždeda daugybę apribojimų. Tampi sistemos, kuri visiškai reguliuoja tavo gyvenimą, dalimi. Kariuomenė sprendžia, ką valgai, kur gyveni, ką veiki ir kaip atrodai. Tampi kariuomenės nuosavybe, o Ukrainos ginkluotosios pajėgos tave įrašo į apskaitą lygiai taip pat, kaip tanką ar reples.
Tarnauti užnugaryje yra komfortiškiau nei fronte. Daug komfortiškiau nei blindaže. Ir daug sudėtingiau nei bet koks gyvenimas užnugaryje. Nes kol kas jūs kalbate apie pergalę, o jis į ją investuoja – savo laiką, savo komfortą ir savo karjerą.
Jo geografija gali pasikeisti bet kurią akimirką. Saugumo lygis – lygiai taip pat. Jis priklauso šaliai, ir būtent ji nustato jo funkcionalumą. Jei panorės – jis dėvės apvalų ir ridens kvadratinį. Jei panorės – ji pakeis jo statusą iš užnugario į fronto.
Kai užnugaris pradeda priekaištauti kariškiui, kad šis tarnaująs netinkamoje vietoje, tai stebina. Nes taip paprastai elgiasi tie, kurie nenori būti mobilizuoti net ir užnugario pozicijoms. Visi tie, kurie „laiko ekonominį frontą“, yra „naudingesni užnugaryje“ ir „nėra gimę karui“.
Taip, kariškiai turi savo hierarchiją. Savo humorą. Savo aroganciją. Tačiau visa tai yra polio piliečių pokštai. Kad turėtumėte teisę į juos, turite tapti polio dalimi. Duoti priesaiką ir stoti į brigadą. Tada visas ironijos arsenalas bus jūsų paslaugoms. Bet ne anksčiau.
Nes kaltinti kariškį užnugaryje gali tik tie, kurie dėl pergalės daro daugiau nei jis, o ne tie, kurie daro mažiau.
Nepainiokite.
Pagal Українськаправда parengė LL, redagavo VK.