1993 m. rugpjūčio 31 d. iš mūsų valstybės teritorijos pasitraukė paskutinis okupacinės Rusijos kariuomenės ešelonas.
Važiuodami per mūsų sienos su Baltarusija Kenos postą, kai kurie okupantai metė tokią frazę: „Išeiname, kad grįžtume!”.
Tik su okupacinės kariuomenės pasitraukimu mums baigėsi Antrasis Pasaulinis karas!
Tikėkimės, kad tos m@skolinės ordos daugiau mūsų Lietuvos žemės niekada netryps! Žinoma, tai priklausys nuo viso civilizuoto pasaulio gyventojų valios – nuo jų politinio išprusimo. Ar jie ir toliau palaikys savo valstybių vadovus, remiančius Ukrainą ginklais ir teikiančius humanitarinę pagalbą.
O mums Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams tikrai yra dėl ko džiaugtis ir ką prisiminti.
Iškovojus laisvę vieni Parlamento gynėjai išėjo į civilinį gyvenimą, o kiti į įvairias karines struktūras. Mūsų šaunus vadas Česlovas Jezerskas, įkūręs „Mokomąjį Junginį“ Parlamento patalpose, liko ir toliau vadovauti šiai struktūrai, tik persikėlėme į buvusio sovietinio karinio komisariato patalpas Naujininkuose, Kapsų g. 44. Iš aštuonių batalionų buvo suformuota brigada „Geležinis Vilkas“.
Tada 1991 metų rudenį, nors Rusija ir pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe, tačiau sovietinės kariuomenės vadai rengė įvairias provokacijas, o Klaipėdoje dislokuotos divizijos generolas Černych grasino su tankais važiuoti į Vilnių ir padaryti karinį perversmą.
Esu laimingas, kad mūsų brigadai „Geležinis Vilkas“ vadovavo kietas vadas Česlovas Jezerskas, todėl ir mes karininkai ir eiliniai kariai jautėmės taip pat kietais!
Tada dar vidaus reikalų ministerijos pulkuose tarnavo ir šauktiniai kariai. Vienas iš jų man paatviravo: mes grįžę į namus savo merginoms nesakome, kur iš tikrųjų tarnaujame, o pasigiriame – Geležiniame Vilke…
Malonu, kad esame apdovanoti „Kariuomenės išvedimo“ ženklais simbolizuojančiais vilką.
Juozas Barškietis
LKKSS VAS narys