Trečiasis kvėpavimas: Pergalės ginklai, išvados

Evgen Dykyj apmąstymų ir pasidėliojimų gruodžio 3 dieną 7 ir 8 dalys

Evgen Dykyj
LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ kuopos vadas,
biologas, profesorius

Trečiasis kvėpavimas

(Pabaiga)
Pradžia žr. —>

7 DALIS. Pergalės ginklai

Taigi, įsivaizduokime, kad ankstesniame skyriuje aprašytas finansinis mobilizavimas tapo realybe ir yra Gynybos fondas su papildomais keliais jardais dolerių. Sąlyga, mano nuomone, būtina, bet pati savaime nepakankama.

Žinoma, jei galingai žmones mobilizuosime (kas iš mūsų liks, jei neisime, jau rašiau, nesikartosiu), tai, be kita ko, suvalgys daug papildomų lėšų atlyginimams, išmokoms ir pan. Tai neišvengiama. Bet vis tiek kažkas išliks tarnyboje. Ir čia, pradžiai, teks išsklaidyti kai kurias įprastas naivias idėjas.

Deja, tik „kung fu teoretikų“ (c) vaizduotėje pinigai savaime pavirsta sviediniais, dronais ar tankais. Realiame pasaulyje ginklų ir prieštankinių ginklų rinkoje dabar labai trūksta, nes visa Vakarų gynybos pramonė jau trisdešimt metų po „geležinės uždangos“ griuvimo dėl pirkėjų trūkumo smunka.

Vakarų, ypač Europos, kariuomenės (kurias vyriausiasis ES diplomatas Borelis taikliai pavadino „bonsų armijomis“) netikėjo didelio karo galimybe ir ruošėsi išskirtinai žemo intensyvumo konfliktams, t.y. paprasčiau tariant, kolonijinėms operacijoms prieš partizanus ir teroristus „trečiojo pasaulio“ šalyse. Norint įvertinti problemos mastą, pakanka pasakyti, kad metinė (!) Prancūzijos kariuomenės norma yra 7000 155 mm kalibro artilerijos sviedinių, tai yra šiek tiek mažiau nei kasdienis (!) UA ginkluotųjų pajėgų poreikis. dabar.

Po 2022-02-24 pasaulis susivokė, o visos gynybos poreikis išaugo ne kelis kartus, o iškart keleriopai, su visomis logiškomis rinkos pasekmėmis – iki debesų šoktelėjusiomis kainomis (pvz., tas pats 155 mm sviedinys praeitą pavasarį kainavo apie 1,5 ,,kilodolerio‘‘, šiuo metu siekia beveik 8, ir taip su beveik visais kariniais gaminiais), momentiniu visų metų metus neišparduotų gamybos įmonių atsargų išgraibstymu, kelerių metų (!) eilėmis dėl jau sutartų ir iš anksto apmokėti produktų…

Taip, situaciją bandoma taisyti, gynybos pramonė investavo daug jardų dolerių į gamybos plėtrą. Bet visa tai yra ilgalaikis procesas, kurio išdavoje po kokių 3 metų daugmaž turėtų nusistovėti pusiausvyra tarp pasiūlos ir paklausos bent jau amunicijai, o šarvuotai technikai ar lėktuvams terminai gerokai ilgesni.

Didindamos gamybos apimtį, net ir pirmaujančios Vakarų įmonės susiduria su daugybe netikėtų kliūčių – nuo reikiamos kvalifikacijos darbo jėgos trūkumo dėl nutrūkusių tiekimo grandinių ir daugelio komponentų gamybos nutraukimo pasibaigus „Šaltajam karo“, iki, galiausiai, paaiškėjimo, jog ypač trūksta kai kurių žaliavų rūšių, dėl kurių prasideda konkurencija tarp skirtingų įmonių gamintojų.

Šioje situacijoje „pasaulinis karo prekeivis“ ne kažką gali mums pasiūlyti net ir už didelius pinigus, o jų mes bet kokiu atveju per daug ir neturėsime.

Atskira problema – politinis ginklų rinkos reguliavimas. Pavyzdžiui, tokie pasauliniai ginklų gamintojai kaip Izraelis, Japonija, Korėja, Austrija, Šveicarija mums už jokius pasaulio pinigus neparduos nė vieno šovinio, o JAV labai griežtai riboja, ką mums galima parduoti ir kas „ves į eskalaciją“.

Išeitis, mano nuomone, būtų laipsniškas perėjimas nuo gatavų užsienietiškų gaminių pirkimo (žinoma, nenuvedant to iki absurdo – jei kariuomenei ką nors naudingo galima įsigyti gatavu pavidalu ir tai mums gali parduoti, tai, aišku, verta imti, nes reikėjo jau užvakar) prie investavimo į savo gamybą. O iš užsienio įmonių pirmiausia reikėtų pirkti technologijas ir gamybos licencijas. Žinoma, susidursime su tomis pačiomis problemomis, kurios šiuo metu riboja Vakarų gamintojų gamybos pajėgumų didinimą. Be to, prie jų prisidėtų mūsų specifinės problemos – nuo apleistos senų gynybos įmonių būklės iki biurokratijos ir korupcijos. Jau nekalbant apie tokią „smulkmeną“, kaip pramoninių objektų pažeidžiamumas nuo priešo antskrydžių.

Tačiau, mano nuomone, be trūkumų, mes taip pat turime nemažai reikšmingų pranašumų, kuriuos šioje situacijoje galėtume panaudoti: pradedant aukšta mūsų inžinerinio-techninio personalo kvalifikacija ir kūrybiškumu, pratęsiant daugybe paruoštų gamybinių aikštelių, tai yra neturėjimu poreikio statyti gamyklas ir fabrikus bei sukurti jų infrastruktūrą (vietoj to tereikia jas pertvarkyti nauja įranga), ir baigiant pigia darbo jėga.

Ir apskritai, kaip rodo praktika, dažnai lengviau viską organizuoti „nuo nulio“, nei perorganizuoti ir sustiprinti seną inertišką gamybą (o sena ir inertiška „gynybinė gamyba“ buvo ne tik „sovoke“, bet nemažai panašios turėjo ir mūsų sąjungininkai – pavyzdžiui, visi JAV kariuomenei skirti sviediniai gaminami ne tik naudojant tą pačią technologiją, bet netgi tomis pačiomis staklėmis kaip ir Antrojo pasaulinio karo metais. Šia prasme turime gerą starto poziciją.

O gautas rezultatas daugiau nei pateisintų visas „pakeliui“ įveiktas problemas. Išdavoje mes galėtume (ir, mano nuomone, privalome!) turėti:

– reikšmingą ekonominį aktyvumą šalies viduje su visais atitinkamais privalumais;
– daugelio modernių technologijų perkėlimą į Ukrainą;
– priklausomybės nuo sąjungininkų karinės ir techninės pagalbos sumažinimą trumpuoju laikotarpiu, o tai savo ruožtu leistų ne tik mažiau domėtis, „kada ten bus išrinktas Trumpulis“, bet ir turėtų įtakos tam, kokius grynai karinius sprendimus galėtume sau leisti (pavyzdžiui, kada nors galėsime pamiršti Bideno draudimą smogti rusijos teritorijai – bet tik tada, kai turėsime ką nors SAVO tinkamo ten smogti);
–visišką kariuomenės apsirūpinimą ginkluote ir prieštankiniais ginklais vidutinės trukmės perspektyvoje, o tai bus itin svarbu kai po karo būtinai reikės visiškai perginkluoti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas – nes tada mums teks įsigyti labai daug visų rūšių ginklų ir technikos, ir būtų labai apmaudu jei tam reikalingi dešimtys milijardų dolerių išplauktų iš šalies, o ne būtų investuoti į savo gamintojus;
– ilgainiui galėtume tapti toli gražu ne paskutiniu žaidėju pasaulinėje ginklų rinkoje, karinė pramonė mums galėtų būti nepalyginamai geresnė eksporto prekė nei dabartinė žaliavų ir „beveik žaliavų“ (grūdų ir valcuotojo metalo).

Betgi, žinoma, visos šios vidutinės ir ilgalaikės perspektyvos atsiras tik tuo atveju, jei trumpalaikėje perspektyvoje mums tikrai pavyktų užsitikrinti pranašumą kare. Taigi, mano nuomone, 2024-ieji turėtų būti lemiami mūsų karinio-technologinio proveržio prasme.

Kai tik pradedu kur nors viešai kalbėti apie gynybos priemonių gamybą, visi kažkodėl iškart pagalvoja apie dronus.

Taigi, kaip bebūtų keista, aš pirmiausia norėčiau pakalbėti ne apie juos, nors ir apie tai galiu pasakyti keletą žodžių.

Dronai – išpopuliarintas dalykas, jie yra pagrindinė šio karo naujovė. Iki jo dronai buvo egzotiški ir „brangūs bei įdomūs žaislai“, mūsų karas juos prilygino AK (Kalašnikovo automatams)– masiniams pigiems ginklams, be kurių neapsieina net eilinis pėstininkų būrys.

Dar tikslesnė būtų analogija su šoviniais ir sviediniais, nes šiuo metu dažniausiai naudojami dronai kamikadzės, kurie yra tokia pati vienkartinė eksploatacinė medžiaga, kaip ir kovinis komplektas.

Bet kai išgirstu „tai dronų karas“, tiesiog apima įsiūtis. Tai ne dronų karas, ne „robotų-bobotų“ karas, tai buvo, yra ir bus karių karas. Šimtų tūkstančių vaikinų ir merginų karas, kurie, kaip ir prieš šimtmetį, apšaudomi šliaužia pilvais per purvą, tada visu ūgiu su automatu bei granata šoka į priešo apkasą. Tiesą sakant, automatas, šarvuota liemenė, šalmas ir dronas yra tik įrenginiai, kurie šiek tiek padidina tų vaikinų ir merginų tikimybę išgyventi patiems ir nužudyti priešą.

Dronai nėra panacėja, „wunderwaffe“ (stebuklingas ginklus) ar sidabrinė kulka. Jie turi savo privalumų ir taip pat savo trūkumų. Gan platus jų pritaikymo spektras, bet ir dar platesnis užduočių, kurioms jie netinka, spektras. Jų stipriosios pusės, dėl kurių jie yra naudingi, ir jų silpnybės, per kurias priešas kovoja su jais (be priešo, taip pat mūsų gimtosios Ukrainos oras, ir jo pasiekimai kovoje su dronais yra daug didesni nei radijo elektroninės gynybos ar oro gynybos). Kaip ir bet kuris kitas ginklas ir technika.

Atsiprašau, kad ką nors nuvilsiu, bet tokio dalyko kaip „stebuklingas ginklas“ nėra. Joks ginklas (išskyrus galbūt branduolinį, bet amerikiečių prašymu jį atidavėme rusams) pats savaime negali pakeisti karo eigos.

Tai pasakytina apie „Bairaktarus“ su „Javelinais“ (taip, jie labai padėjo karo pradžioje, bet kada paskutinį kartą apie juos girdėjote?..), Haimarsus“ (pradžioje buvo „žaidimo keitėjais“, nes rusai staiga neteko penkiasdešimties kilometrų užnugario, bet per tam tikrą laiką jie prie to prisitaikė), „Leopardus“ su „Abrams“ (kurie pasirodė tiesiog paprasti tankai, nors ir kokybiškesni nei sovietiniai tankai), išsvajotus „Atakams“ ir F-16. Bet visa tai naudinga, atlieka savo funkciją ir yra būtini bendros dėlionės elementai.

Karo eigą perlaužia ne atskiri ginklų tipai, o tik teisingas jų derinys, ir dar tinkamose rankose. Rankų reikalai visai neblogi, bet ginklų derinys dar toli gražu nesukomplektuotas. Ir prie to dar reikia padirbėti. Dronai šioje schemoje turi savo, aiškiai apibrėžtą vietą, ne mažiau – bet ir ne daugiau.

Tačiau jei jau pradėjome nuo dronų gamybos, tai tęskime. Šiuo metu dronų gamyba yra dinamiškiausia gynybos gamybos šaka – tiek mūsų šalyje, tiek kitoje fronto pusėje.

Abi pusės aktyviai naudojasi tuo, kad absoliuti dauguma bepiločių orlaivių komponentų yra laisvai parduodami civilinėje rinkoje, tiesiogine prasme „AliExpress“.

Vakarų gamintojai buvo šiek tiek „priblokšti“ dėl to, kas vyksta, ir vos neiškrito iš „dronų lenktynių“. Paaiškėjo, kad jie sugeba gaminti „Raptors“ ir „Predators“, t.y. supertechnologiškus ir superbrangius, kosminio lygio technikos žaislus, kuriuos tuo pačiu puikiausiai numušinėja sena sovietinė oro gynyba ar aviacija (ne todėl, kad jie blogi – jie buvo sukurti jau po „šaltojo karo“, orientuojantis į visiškai kitokius priešus). Užtat jie konceptualiai nėra pasiruošę pradėti masinės ir kuo pigesnės produkcijos gamybą, jų pasaulis visiškai kitoks – ir technologijos, ir verslo modelis.

Todėl mes su mūsų priešais šiuo metu besame du pagrindiniai pasaulyje gamintojai, gaminantys būtent tokius dronus, kurie tikrai yra paklausūs šiame kare.

Mūsų stiprybė – kūrybiškumas ir tinklų kūrimas. Mūsų dronų pramonėje dalyvauja daugiau nei 200 pačių įvairiausių lygių komandų, nuo savanorių „garažų startuolių“ iki didelių privačių įmonių ir net valstybinių gamyklų (iki pačios „Antonov“). Sukurta apie 100 visų klasių bepiločių orlaivių modelių – „klasikinių“ su planšetiniu valdymu ir naujausios mados FPV, žvalgybos ir smogiamųjų, daugkartinio naudojimo ir kamikadzių.

Nauji modeliai pasirodo kiekvieną savaitę ir iškart iškeliauja į frontą, kur praeina rimčiausius įmanomus išbandymus. Bendravimas tarp gamintojų ir galutinio vartotojo yra tiesioginis ir operatyvus, į kariuomenės prašymus atsakoma kuo greičiau. Nauji modeliai pasirodo kiekvieną savaitę ir iškart iškeliauja į priekį, kur atlieka rimčiausius įmanomus išbandymus. Bendravimas tarp gamintojų ir galutinio vartotojo – tiesioginis ir operatyvus, į kariuomenės prašymus atsakoma kuo greičiau.

Toks operatyvinis ryšys atsiranda savanorių pirkimų sąskaita, leidžiantis apeiti karinės biurokratijos pragaro ratus, o tai vis dėlto išlieka būtina, jei gamintojas tikisi savo produkciją tiekti už valstybės biudžeto lėšas.

Šiuo metu panašu, kad vyksta „Umerovo reformos“ – seniai (bent jau nuo 2014 m.) sunokę ir pernokę tektoniniai poslinkiai dėl produkcijos ir gamintojų priėmimo į oficialius ginklų ir įrangos pirkimus supaprastinimo. Jei pagaliau tai įvyktų, tai būtų maža revoliucija, tad laikykime špygas.

Beje, net ir grynai technologiniu požiūriu, ne viskas pas mus yra tobula.

Turėdami du šimtus gamintojų kažkodėl vis dar nesugebėjome sukurti savo „Šachedo“ analogo (visi mūsų tolimo nuotolio dronai iki šiol skraido du ar tris kartus arčiau nei „Šachedas“ ir neša nuo dviejų iki dešimties kartų mažesnes kovines galvutes, o kainuoja žymiai daugiau), arba mūsų analogas „Lancetui“ (kurio stiprybė – automatinis privedimas prie taikinio paskutinėje distancijos dalyje, apsaugantis jį nuo „apkasų“ elektroninės karybos priemonių). Mūsų žvalgybiniai dronai ne prastesni, o pastebimai geresni už „Orlanus“ (tačiau daug prastesni už vakarietiškus analogus – betgi, laimei su NATO nekariaujame), bet tai tik vienos rūšies dronai iš plataus spektre, kituose dviejuose segmentuose vis dar nieko nepasiekiame.

Jūrinių dronų pramonėje mes tikrai pirmaujame ir keleriais metais lenkiame ne tik priešininkus, bet ir konkurentus iš sąjungininkų šalių. Šioje srityje šiuo metu esame lyderiai ir iš ties tuo vertėtų didžiuotis.

Tačiau jūriniai dronai, su kuriais rusijos Juodosios jūros laivyną tiesiogine prasme suvarėme  į įlankų gilumas ir privertėme ,,šokinėti‘‘ į akvatoriją tik trumpiems „partizaniškiems išpuoliams“, vis tik neišsprendžia problemų pusantro tūkstančio kilometro sausumos fronte, kaip ir problemų dėl smūgių į priešo teritorijos gilumą. Tos abi sritys –  dangaus dronams, o apie juos jau pasisakiau.

Bet pagrindinė mūsų silpnybė – ne technologinis lygis, o gamybos apimčių lygis. Čia, už „porebriko“ mus pavijo (taip, karo pradžioje dronų gamyboje ir panaudojime pirmavome, o priešai mokėsi iš mūsų) ir aplenkė.

Mes naudojame ištisą zoologijos sodą eksperimentinių ir mažo tiražo modelių, o priešai pasirinko tik kelis (iš tikrųjų pagrindinį vaidmenį vykdo trys jau įvardinti modeliai – „Šachedas“, „Lancetas“ ir „Orlanas“), bet iš karto paleido jų gamybą tikrai pramoniniu mastu. Atrodo, kad mūsų šalyje pilna  Edisonų ar Markonių, tačiau neatsiranda nė vieno Henrio Fordo, gebančio suorganizuoti didelį konvejerį.

Man atrodo, kad čia susiduriame su objektyviais apribojimais, kuriuos lemia kliovimasis vien tik laisvosios rinkos galimybėmis. Laisva rinka, kaip ir priklauso, suteikė erdvės kūrybiškumui ir pasiūlymų įvairovei – tačiau dėl kiekvieno iš gamintojų noro parduoti „iki raktų“ būtent savo gatavą gaminį (vengiant bendradarbiavimo su „rinkos konkurentais“), ir dėl tų gamintojų nepakankamų resursų (įskaitant kvalifikuotą darbo jėgą) didelės apimties gamybai, visi tie pasiūlymai taip ir nesitiražuoja.

O jei prie to pridėsime faktą, kad beveik visi 200 gamintojų kuria ir montuoja savo gaminius iš tų pačių, 99% kiniškų komponentų, dėl kurių jau prasideda tiek vis aršesnė konkurencija tiek tarp įvairių mūsų gamintojų, tiek ir dar aršesnės varžybos tarp mūsų ir priešo dronų gamintojų, paaiškėja problemos gylis ir galima rizika, kad visa industrija žlugs, jei Kinija staiga uždraustų parduoti mums komponentus. Ir paprasti dronų pirkimai laisvojoje rinkoje, net ir pagal labai supaprastintas taisykles, šių problemų neišspręs.

Karas apskritai yra visiškai ne rinkos dalykas, ir net labiausiai į rinką orientuotos pasaulio šalys – JAV ir Didžioji Britanija – per didžiuosius karus neapsieidavo vien tik su laisvąja rinka.

Nekalbu apie jokius papildomus reguliavimus ar valstybės spaudimą verslui – neduok Dieve, pas mus to jau ir taip per daug. Kalbu apie tai, kad valstybė turėtų ne tik tikėtis gatavų gaminių pasiūlos iš gamintojų, bet aktyviai padėti visuose etapuose – pradedant techninės užduoties formulavimu (šiuo metu patys gamintojai arba geriausiu atveju per asmeninius kontaktus su kariais nustato, kokių parametrų gaminiai reikalingi ginkluotosioms pajėgoms), pratęsiant inžineriniu konsultavimu,  padedant steigti gamybos kooperatyvus ir t.t.

Tačiau svarbiausia, kad valstybė privalo imtis pagrindinio vaidmens didinant gamybą, ir, žinoma, pagrindinis įrankis tam turėtų būti tinkami pirkimai.

Kai Antrojo pasaulinio karo metais JAV susidūrė su būtinybe pradėti masinę ne bet kokių, o kovinių lėktuvų gamybą, problema buvo išspręsta vien pirkimų organizavimu. Kaip ir priklauso, pirmiausia buvo surengtas konkursas – kariuomenė išsakė savo reikalavimus, kelios įmonės – gamintojai pristatė savo modelius. Kol kas viskas pagal klasikinę rinkos schemą.

Bet kai kariuomenė iš šių modelių išsirinko optimaliausią, „dėdė Semas“ iš kūrėjo nupirko patentą ir visą techninę dokumentaciją. Ir tada visoms konkurse dalyvavusioms įmonėms buvo pasiūlytas „riebus“ valstybės užsakymas – tik ne už jų modelius, o būtent už vieno konkursą laimėjusio modelio gamybą. Ir taip vieną lėktuvo modelį vienu metu pradėjo „kniedyti“ visi šalies orlaivių gamintojai, taip „užsukdami“ išties masinę gamybą (karo pabaigoje kas 50 minučių nuo konvejerio nuriedėdavo po naują lėktuvą). Lygiai taip pat taikos metu konkuravusiems visiems gamintojams, dalyvavusiems galutiniame produkcijos surinkime, buvo „išbarstomi užsakymai visų komponentų gamybai.

Man atrodo, kad tai labai geras modelis mūsų situacijoje.

Taip pat mūsų situacijoje aktuali ir kita tų pačių JAV praktika tame pačiame kare. Karo pradžioje Amerikos kariškai bent labai apytiksliai įvertino, kiek ginklų, technikos ir kovinių komplektų jiems galėtų prireikti ilgam karui. Ir iškart po to ekonomistai įvertino, kiek įvairių rūšių žaliavų reikėtų pramonei, išsiaiškino, kokios kritinių žaliavų atsargos yra Valstijose, o ką reikėtų pirkti pasaulinėje rinkoje, kuriose šalyse jų galima įsigyti, pradėjo iš anksto sudarinėti sutartis dėl tų žaliavų.

Pavyzdžiui, pramonės aprūpinimas kaučiuku pasirodė be galo sudėtinga užduotimi (nes Japonija okupavo didžiąją dalį kaučiukmedžių plantacijų), ją kartu sprendė ekonomistai, finansininkai ir diplomatai, vos ne vos sukrapštę reikiamą kiekį iš viso pasaulio. Ir šis deficitas buvo paskirstytas centralizuotai, kad neatsirastų konkurencija tarp skirtingų Amerikos gamintojų.

Dronams skirtus komponentus mums vis dar parduoda „Dangaus imperija“ (senas Kinijos pavadinimas), nors tai jau savaime yra labai silpna grandis. Bet kai kalbame apie savo sviedinių ir šovinių šaunamiesiems ginklams gamybą, žinoma, galime nusipirkti paruoštą jų surinkimo liniją, bet kur gauti žaliavų?

Ir štai pasirodo, kad parako dabar trūksta visame pasaulyje, o mes jo gamybą nutraukėme prieš keletą metų. Ir dar paaiškėja, kad žalvaris tūtoms yra daromas iš metalų, kurie nėra kasami Ukrainoje, tai yra visiškas importas –  o šiuo metu daug kas, be mūsų, staiga panoro gaminti sviedinius ir šovinius. Taigi čia reikia arba didelių išankstinių kontraktų, kad tikrai neliktume be kritinių žaliavų kol pirksime ir montuosime surinkimo linijas, arba… arba atsisakyti bandyti pasivyti pasaulį  Antrojo pasaulinio karo technologijų rėmuose ir ieškoti naujų technologijų, nesusijusių su deficitinėmis medžiagomis.

Taigi, nors apie 99 procentų šovinių pasaulyje vis dar gaminami žalvarinėse gilzėse, jau yra technologijos gilzių iš polimerinių kompozitų ir juodųjų metalų – o tiek vieną, tiek ir kitą gamina pati Ukraina, galbūt tiek, keik reiktų. Tai reiškia, kad daugelio problemų sprendiniai jau yra, ir mes sqavo labai ribotas lėšas galėtume investuoti iš karto į XXI amžiaus, o ne į XIX ar XX amžiaus technologijas, tačiau kažkas turėtų tuo sistemingai užsiimti, ir tikriausia tuo turėtų būti kaip tik kariaujanti valstybė.

Tas pats su raketų technologijomis, kur kažkada buvome pasaulio lyderiai, o dabar jau daugiau nei metus maldaujame iš senelio Bideno dar Reigano laikais sukurtų „Atakamsų“, su krūva politinių apribojimų  dėl naudojimo ir nelaimingų trijų šimtų km spinduliu.

Galime prisiminti, kad prie „sovoko“  mūsų „ Južmaš“ gamindavo  „Šėtoną“ – tarpžemyninę balistinę raketą, galinčią nuskristi į bet kurį pasaulio tašką. Atgavę nepriklausomybę, ilgus metus „Šėtonus“ perdirbinėjome į palydovų nešėjas ir būtent todėl kurį laiką buvome kosminių paleidėjų pasaulinių lyderių trejetuke. To realaus „wunderwaffe“ per metus pagamindavome maždaug 100 raketų.

Galime tiesiog tai prisiminti, sėdėti ir verkti dėl prarastų galimybių. Bet kažkas manyje pasakinėja, kad vargu ar tai priartins pergalę.

Reikėtų investuoti didžiules lėšas, kad vėl įbristume į gerokai išdžiūvusią upę ir bandytume atkurti tokią gamybą, kokia buvo anksčiau. Tai realu, bet tai ne tik pinigai – visų pirma tam prireiks daug laiko, o tiek jo mes neturime. O vietoj to galime prisiminti, kad Makso Poliakovo kompanija, pagal tuos pačius „Južmaš‘‘ raketų variklius (o tai sudėtingiausia ir technologiškiausia raketos dalis, visa kita, net „Hamas“ kniedija iš vandentiekio vamzdžių) padarė supaprastintą jų versiją. specialiai pritaikytą spausdinti 3D spausdintuvais, kaip tik pigiai ir masinei gamybai.

Taip pat galime prisiminti, kad visi reikalingi lydiniai gaminami Ukrainoje. Ir net 3D spausdinimo su šiais metalais technologija mūsuose jau seniai sukurta – tiesiog tai padarė skirtingi žmonės ir įmonės, kurių nė viena niekada negamino balistinių raketų ir dar niekam netoptelėjo mintis juos visus suburti ir pasiūlyti visiems tokią bendrą užduotį.

O kol Poliakovas pritaikinėjo 3D spausdinimui „Šėtono“ skystojo kuro variklį, tuo pačiu metu kiti žmonės kūrė kietojo kuro variklių 3D spausdinimą galvodami apie raketas „Himarsams“ (kurios iki šiol mums tiekiamos vos ne po vieną, nes JAV kariuomenė jų turi gan ribotas atsargas), apie masinę ir greitą, o ne lėtą klasikinę mūsų raketų gamybos technologiją salvinės ugnies reaktyvinėms sistemoms „Vilcha“, „Verba“ ir prieštankinėms valdomų raketų sistemoms „Stugna“.

Beje, 3D technologijos – ne tik greitą ir pigi gamyba. Tai taip pat galimybė organizuoti gamybą, išsibarsčiusiose po šalį nedidelėse patalpose, netgi gamybos konteineriuose (kurie savo ruožtu gali „keliauti“ per geležinkelio stotis, neatkreipdami priešo dėmesio) – ko ne sprendimas šaliai, priverstai kariauti šiek tiek partizaninį karą prieš raketomis ginkluotą priešą?

Taip pat dar yra valdomas sviedinys „Kvitnyk“, dar žinomas kaip „Barvinok“ – išmaniojo sviedinio „Escalibur“ arba „Krasnopol“ ukrainietiškas analogas, pigesnis nei pirmasis, toks pat tikslus. Jo kūrėjai niekad neparengs serijinei gamybai, nes kūrėjai – dėdulės iš devintojo dešimtmečio, savo laiku sukūrę tikrai progresyvų sviedinį, tačiau skylės šiuolaikiniame gamybos organizavime neatsispindi.

Vietoj to, valstybė (kuriai priklauso šis kūrinys) galėtų surinkti įvairias įmones, turinčias skirtingus atskirus elementus galimai gamybai, ir gauti pigų didelio tikslumo sviedinį ginkluotosioms pajėgoms. Tai daug realiau, nei greitai pasiruošti pagaminti milijoną „klasikinių“ sviedinių (nors mums to irgi anksčiau ar vėliau reikės), nes pataikymui į tą patį skaičių taikinių „Barvinok“ų reikia 16 kartų mažiau.

Tokių „Kvitnik“ų, t.y. atitinkamo meto sovietinės gynybos pramonės projektų-proveržių, kurie liko nesuprasti dėl posovietinio senų gynybos įmonių valdymo ypatumų, dar nemažai rastume (tik aš žinau bent keliolika). Bet reikėtų atsikratyti tiek „mūsų gynybos pramonės didybės“ iliuzijos, tiek ir jos suvokimo, kaip vienos didelės ir beviltiškos „80-ųjų diskotekos“ .

Deja, antrasis įsivaizdavimas 95 procentais teisingas, bet likusieji 5 procentai tikri perliukai mėšlo krūvoje, visiškai tinkami reanimavimui šiuolaikinėmis sąlygomis prie šiuolaikinės vadybos ir iki šiol labai konkurencingi.

Tik reikėtų atskirti šių unikalių projektų likimą nuo pusiau mirusių senosios gynybos pramonės įmonių likimo ir išsaugoti atskirus gaminius keičiant jų gamintojus (dažniausiai į privačias įmones), o ne bandyti be galo involtuoti lavonus.

Taip pat yra galimybė vienu sprendimu išspręsti ginkluotųjų pajėgų dyzelinio kuro problemą (kuris kainuoja nerealius pinigus, o tiekiamas iš užsienio, ir tai yra silpniausioji grandis – pavyzdžiui, dėl Lenkijos sienos blokados jau ryškėja degalų deficito šmėkla), ir nuo transporto bėdų nekentėjusių žemės ūkio produktų gamintojų problemą. Tam reikėtų kariuomenės techniką perorientuoti į Ukrainoje iš Ukrainos žaliavų gaminamą biodyzeliną. Šalyje yra visos reikalingos technologijos (įskaitant mažas modulines biodyzelino gamyklas, išsprendžiančias potencialių priešų atakų problemą – tai nėra lengvai pažęidžiami naftos perdirbimo milžinai).

Apie tokias galimybes (turiu omenyje visas 8 dalis kartu) būtų galima parašyti ne vieną tokio pat ilgio rašinį, kaip ir visas šis 8 dalių rašinys. Tačiau vietoj to vertėtų pagalvoti, kas tiksliai turėtų būti atsakingu už siūlomus dalykus, nes Gynybos fondas – gamybos finansavimo, o jokiu būdu ne jos valdymo įrankis.

Manyčiau, kad „Strategpromo ir Gynybos ministerijos“ atsakomybė būtų tuo pačiu ir teisinga, ir nepilna.

Taip, be šių dviejų ministerijų visa tai tikrai „nepakils“. Jos turėtų palengvinti gamybos procesą (Minstrateg) ir galiausiai nupirkti galutinius produktus (Gynybos ministerija) – bet jokia ministerija negali ir neturėtų valdyti gamybos „rankiniu režimu“, tai niekada nėra efektyvu.

„Ukroboronprom” (Ukrainos gynybos pramonė)? Taip pat ne. Ji turėtų būti svarbi proceso dalis, įskaitant daugelį senų inžinerinių projektų, kuriuos galima modernizuoti, pritaikyti dabartiniam technologiniam lygiui ir paleisti iš naujo (pvz., „Kvitnyk“/„Pervinok“), ir kaip galimų gamybos vietų rinkinys. Tačiau kaip įmonei „Oboronprom“ pirmiausia rūpi savo įmonių išlikimas ir reorganizavimas, tačiau dabar į šias įmones reikia žiūrėti išskirtinai kaip į valstybės išteklių bazę, o ne kaip į ūkio subjektus, turinčius savų interesų.

Kalbant apie technologinį aspektą, tiek naujų kūrimo, tiek perspektyvių technologijų tobulinimo, tiek užsienio inovatyvių technologijų perkėlimo į Ukrainą požiūriu, sprendimas jau yra, bet dar neįgyvendintas.

Dar 2021 metais buvo sukurta teisinė bazė ir priimti politiniai sprendimai dėl „Ukrainietiško DARPA analogo“ (inovatyvių technologijų agentūros prie Pentagono) – Gynybos technologijų agentūros (GTA) sukūrimo.

Struktūra turėjo pasirodyti 2022 metų vasarą ir dėl akivaizdžių priežasčių tada niekas apie tai neužsiminė. Tačiau dabar, mano nuomone, pats laikas grįžti prie tos idėjos, o kartu ir ją įgyvendinti „už vakar“.

Be kita ko, GTA galėtų tapti „intelektinės mobilizacijos“ įrankiu. Juk turime dešimtis inžinerinių institutų ir technikos universitetų, o visi jų mokslų kandidatai ir daktarai yra apsaugoti nuo šaukimo į karinę tarnybą, taip pat ir jų studentai bei magistrantai.

Daugelis iš jų patys bando rasti savo žinių ir įgūdžių pritaikymą kariniams tikslams ir daro daug įdomių ir naudingų dalykų savanoriškai – bet daro tai chaotiškai, „partizaniškai“ tiesiog todėl, kad niekas nepasiūlo jiems ką nors geresnio. Visų pirma, valstybės vardu niekas jiems taip ir nepasiūlė neatidėliotinų užduočių, kurias reikėtų išspręsti ginkluotųjų pajėgų labui. Kaip tik GTA ir  turėtų tapti to unikalaus žmogiškojo potencialo panaudojimo moderatoriumi.

Beje, apie žmogiškąjį  potencialą. Daug problemų būtų galima išspręsti, jei visoms gynybos pramonės gamyboje dalyvaujančioms įmonėms (nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos) būtų leista rezervuoti darbuotojus.

Tai vienu metu išspręstų ir tų įmonių problemas, kylančias mobilizavus jų unikalius specialistus, be kurių sustoja ištisos darbų kryptys, ir taip pat leistų išspręsti gamybos apimties didinimo sąlygojamas papildomos darbo jėgos įdarbinimo problemas: būkime atviri, dėl rezervavimo , daugelis sutiktų dirbti ir dvi pamainas, ir už nedidelį atlyginimą…

Žinoma, toks sprendimas pareikalautų labai rimtos kontrolės, ar tikrai įmonė vykdo gynybinį užsakymą ir ar tikrai visi darbuotojai dalyvauja tame darbe, kitaip neapsieitume be piktnaudžiavimų ir sukčiavimo. Bet tai nėra neįmanoma, tik vertėtų nuo pat pradžių aiškiai surašyti taisykles ir apsispręsti, kaip vykdyti kontrolę.

Grįžtant prie „viso šito reikalo bendro valdymo“ klausimo, galbūt pirmiausia vertėtų prie Strategijos ir pramonės ministerijos įkurti patariamąją instituciją (savanorišką, be biudžeto išlaidų) –operatyvinio kontakto tarp Strategijos ir pramonės ministerijos, ginkluotųjų pajėgų ir gamintojų platformą (sąlygiškai „kariniųs prekių unifikavimo ir masinės gamybos biuras“).

Tas sąlyginis „biuras“ turėtų inventorizuoti esamus ir potencialius gamintojus bei jų gamybinius pajėgumus ir sukurti atitinkamą duomenų bazę, sukurti maksimaliai supaprastintą duomenų operatyvinių mainų sistemą pagal kariuomenės prašymus ir gamintojų galimybes juos patenkinti.

Kai kas galėtų man paprieštarauti, kad jau yra gynybos pramonės įmonių asociacija, bet faktas, kad kol kas ji vienija tik didelius galingus žaidėjus, tokius kaip „Ukrainos šarvuotoji technika“. Mano nuomone, būtina maksimaliai išnaudoti ir smulkaus bei vidutinio verslo potencialą.

Vertėtų įvertinti galimybes bei tikslingumą nuo mūsų priešų nusikopijuoti įstatymiškai įgyvendinamą privalomą valstybės gynybinio užsakymo vykdymą įmonėse karo padėties metu.

Kiek galiu spręsti, problema šiuo metu neaktuali – greičiau atvirkščiai, pačios įmonės labai suinteresuotos gauti gynybinio užsakymo lėšas. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau, ir gal būt mums tos praktikos iš už „porebriko“ visiškai neprireiks – bet jeigu ką, nepamirškime ir tokios galimybės.

Viskas, kas čia parašyta, absoliučiai ne fikcija, tereikia suvokti poreikį ir pradėti jį sistemingai spręsti.

Esu įsitikinęs, kad jei sugebėsime tai padaryti, galėtume visiškai tikėtis, kad per 2024 m. pasieksime minimalų būtiną apsirūpinimo lygį ginklais, šaudmenimis ir karine technika, kad galėtume tęsti aktyvius karo veiksmus net ir nutrūkus ar reikšmingai sumažėjus Vakarų karinei pagalbai.

8 DALIS. Išvadų apibendrinimas

Šiaip, apibendrindamas šį rašinį (kuris savo ruožtu apibendrina mano asmeninius išgyvenimus, pastebėjimus ir apmąstymus per labai sunkius antruosius karo metus), noriu pasakyti štai ką:

– Iššūkiai – beprotiški ir egzistenciniai; priešas ne tik nesusitaikė su pralaimėjimu, bet priešingai, atkakliai ketina mus visiškai sunaikinti ir net turi savo „pabedos“ planą nutaikytą į 2025 metus;

– Mūsų užduotys kitiems metams yra ne lengvesnės nei pirmaisiais karo metais, o galbūt žymiai  sunkesnės;

– Mes atsipalaidavome, užfrontė kažkodėl patikėjo, jog pergalė jau garantuota – ir būtent šis įsitikinimas lėmė apgailėtiną prablaivėjimą metų pabaigoje; tas prablaivėjimas atėjo vėlai,  tačiau dar ne per vėlai, dar turime šiek tiek laiko (bet visai nebedaug! ) „mentalinei mobilizacijai“;

raška realiai neturi to resurso, garantuojančio pergalę užsitęsusiame kare iki išsekimo, kuriuo šantažuoja mus ir sąjungininkus, tai dar vienas putino blefas; iš tiesų mūsų priešai turi ne mažiau problemų nei turime mes, jei ne daugiau, o galimybės spręsti problemas objektyviai apribotos;

– Tai, žinoma, nereiškia, kad priešas nieko nebegali; todėl mes privalome blaiviai vertinti priešą: jokiu būdu jo nenuvertinti (tai labai brangiai atsieitų), bet ir nesiduoti paveikiami to tariamai „begalinio resurso“ ir tos iškreiptos „sovoko“ parodijos „nenugalimumo“;

– Taip pat negalima leistis būti įtakojamais kitų rašistų IPSO, kurių dauguma gali būti apibūdinami „vertimu sudaryti paliaubas“;

– Laikinas ugnies nutraukimas, į ką tik įvyniotą mums jį bepateiktų, suteiktų mūsų priešams ypač reikalingų išteklių – laiko nuostolių atstatymui ir armijos bei gynybos pramonės atnaujinimui, mums gi priešingai, būtų labai nelaimingos pabaigos pradžia;

– Mes turime pakankamai materialinių išteklių ir žmogiškojo kapitalo, kad laimėtume net ir ilgame varginančiame kare, net ir mažėjant sąjungininkų pagalbai, net ir vien savo jėgomis;

– Būtina pergalės sąlyga yra visiškas mūsų mąstymo paradigmos pakeitimas ir jos pertvarkymas pagal karo tvarką, ko per 2023 metus ne tik nepadarėme, bet netgi priešingai…;

– Mentalinę mobilizaciją nedelsiant turi sekti organizacinė ir finansinė mobilizacija – visas paketas neatidėliotinų žingsnių, kurie kartu turėtų suteikti mums kokybišką proveržį tiek fronte, tiek ir kariaujančios armijos aprūpinime užfrontėje;

– Dauguma šių žingsnių (nors ne visi) bus nepopuliarūs ir lems valdžios reitingų smukimą; bet po to iškovota pergalė daug labiau kompensuos tuos nuostolius; gi nepopuliarių žingsnių atsisakymas privestų prie pralaimėjimo kare, po kurio pati reitingų sąvoka prarastų bet kokią reikšmę;

– Žmonių mobilizacija (kuriai turime pakankamą mobilizacijos rezervą) žymiai didesniu mastu nei ankstesnis mastas turėtų sukurti mums prieš priešą fronte kiekybinį pranašumą  (kurio mes iki šiol neturėjome ir dar neturime);

– Finansų ir pramonės mobilizavimas turėtų padaryti mus savarankiškais apsirūpinant bent jau bazinių koviniu komplektų ir ginklų gamyba, sudaryti sąlygas mūsų dominavimui bent jau pagal tam tikrų rūšių ginklus;

– Abu šie tikslai yra realūs ir pasiekiami 2024 metais – tačiau norint tai pasiekti reikia pradėti jau vakar.

Taigi laimėsime. Слава Україні (šlovė Ukrainai)!

Pagal E. Dykyj 2023-12-03 13:10 ir 20:07įrašus facebook sienoje, umoloda.kyiv.ua

Paskelbta Pilietinė gynyba, Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *