Evgen Dykyj apmąstymų ir pasidėliojimų gruodžio 1 dieną 3 ir 4 dalys
Apmąstymų ir pasidėliojimų lapkričio 30 d. 1 ir 2 dalis skaitykite čia–>
3 DALIS. „Kruvinasis klounas“, „Pirmasis pasaulinis“ ir kitos rudens IPSO
Kol realiame fronte mūsų reikalai klostosi toli gražu ne idealiai, bet ir priešams gana sudėtingai, tai informaciniame fronte, regis, priešas jau antrą kartą per metus ėmėsi iniciatyvos ir pradeda galingą informacinį puolimą (IPSO – informacinė psichologinė specialioji operacija).
Pirmą kartą priešui pavyko užsukti informacinį puolimą tiesiog pirmąją mūsų puolimo kampanijos savaitę. Mūsų kovotojai dar tik porą kartų buvo pabandę atakuoti „surovikino liniją“, prarado pirmuosius porą tankų ir pėstininkų kovos mašinų – ir jau buvo įjungtas visas galingas „laidotuvių choras“, puolęs laidoti visą mūsų puolimą, pripažinęs jį „nesėkmingu“ ir sugiedojęs mums labai pažįstamą giesmelę apie „abiejų pusių pasiektus savo maksimumus“, „tolesnio fronto linijos keitimo neįmanomumą“, ir atseit logiška išvada – apie būtinybę derėtis ir įšaldyti konfliktą.
Choras skambėjo darniai ir garsiai, jame susiliejo žinomų Pu draugų ir neva mūsų gerbėjų balsai, diplomatai ir politologai sėdėjo prie skaičiuoklių ir skaičiavo, kiek dešimtmečių tokiu tempu eisime į Krymą ir t.t…
Bet kai mūsų kovotojai metras po metro graužė „surovikino liniją“, o iš trijų ešelonuotų gynybos linijų pamažu pradžioj liko dvi, o paskui pusantros, per tą laidotuvių chorą pradėjo prasimušinėti Vakarų kariškių balsai, kurie visiškai kitaip vertino mūsų pasiekimus šioje kampanijoje ir baksnojo, švelniai tariant, į visiškai užduotims neadekvatų sąjungininkų vykdytą mūsų kariuomenės aprūpinimą resursais, akcentavo šalių patiriamų nuostolių santykį ir t.t.
Galiausiai buvęs JAV pajėgų Europoje vadas generolas Benas Hodgesas tiesiai pareiškė, kad jo kariuomenė su tokiais ištekliais net nebūtų pradėjusi tokio puolimo kaip mūsų, o Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasiekimai su turimais ištekliais ir visišku priešo pranašumu danguje, jį tiesiog stebina. Vasarinę rusų informacinę ofenzyvą su sąjungininkais atmušėme, ji atsitraukė, kaip atsitraukinėja nuo mūsų pozicijų nesėkmingos „mėsos šturmų“ bangos. Gerai sustyguotas laidotuvių choras pamažu pritilo – nutilo laukdamas patogesnės progos ir nurodymų.
Ir dabar, po pauzės, kai rudeniški orai objektyviai labai apsunkina bet kokį judėjimą pirmyn, duotas startas naujai informacinei ofenzyvai. Pirmąjį šūvį joje paleido patyręs ir patikrintas priešo informacinis snaiperis Saimonas Šusteris.
Šitas veikėjas gerai žinomas tiems ukrainiečiams, kurių atmintis bent kiek skiriasi nuo auksinės žuvelės atminties, kaip autorius „tyrimo“ apie „neonacių Azovo batalioną, į savo gretas telkiantį nusikaltėlius – nacius iš visos Europos“. Tas „tyrimas“ 2018 metais sukėlė didelį skandalą, netgi klausymus JAV Kongreso komitete ir stipriai smogė per Ukrainai pagrindinės sąjungininkės teiktą pagalbą. Visiškai logiška, kad dabartinės JAV Kongreso krizės metu, kurios įkaite tapo ir pagalba Ukrainai, mūsų priešas suaktyvino būtent šį įtakos agentą, turintį sėkmingos patirties smogti būtent Ukrainos ir Amerikos bendradarbiavimui.
Šusterio figūra leidžia suprasti, kad už naujos „ukrainietiško skepticizmo“ bangos Vakarų informaciniame lauke stovi kremlius, net jei dauguma, jau po Šusterio transliuojančių pagrindines šios kampanijos žinutes, galbūt jomis gana nuoširdžiai tiki ir nelaiko savęs puilo sąjungininkais.
Viename Šusterio straipsnyje sukoncentruotos visos pagrindinės naujosios informacinės ofenzyvos žinutės, kurios toliau skaidomos ir „išplaukia“ dešimtyse kitų publikacijų, dabar aptarinėjamų tiek Vakaruose, tiek pas mus. Būtent jo straipsnyje iškelti visi pagrindiniai naratyvai, kuriais kremlius nori įtikinti Vakarų ir Ukrainos visuomenes.
Taigi, kokį paveikslą mums nupiešė?
Bankovaja gatvėje (prezidento biure) sėdi nuo žiaurios fronto realybės atitrūkęs prezidentas. Toje realybėje abi pusės jau seniai išnaudojo savo puolimo potencialą, frontas sustingo kaip Pirmajame pasauliniame kare ir kaip Pirmajame pasauliniame galima ir toliau žudyti milijonus žmonių nė vienai pusei taip niekur ir neprasiveržiant. Armija pavargusi, supranta šio karo beprasmybę ir bet kokia kaina norėtų taikos, tačiau kruvino prezidento įsakymai ją gena į bergždžius puolimus. Viską sušvelnina tik tai, kad patys kariškiai bando nepaisyti kvailų įsakymų iš Bankovajos (be to, anot Šusterio, būktai prezidentas asmeniškai įsakinėja vos ne kiekvienam būriui dėl kiekvieno miško želdyno). Užnugaris taip pat pavargo nuo karo ir siekia taikos derybų su raška, tačiau niekas vis nesukaupia drąsos parodyti prezidentui tikrąjį vaizdą. Tuo tarpu prezidento aplinka vagia, kaip paskutinę dieną, ir visa tai tęsia beviltišką, niekam nereikalingą karą, kuris beje vis tiek atsidurtų aklavietėje…
Argi ne labai pažįstamas vaizdas? Didįjį karą pakeičiame ATO, Zelenskį – Porošenka, o Jermaką – Svinarčiuku, ir gauname tą pačią informacinę operaciją, su kurios pagalba buvo verčiamas ankstesnis prezidentas. Tada mes tam pasidavėme, todėl rusai tikisi, kad „gali pakartoti“.
Galima būtų smagiai pasilinksminti tema „kuo tave pagimdė, tuo tave ir naikina“. Bet tikrai neverta. Nes tie, kurie sukūrė ir propaguoja tą informacinę konstrukciją, yra visiškai abejingi asmens Bankovaja gatvėje pavardei. Jiems svarbu viena: Bankovaja gatvėje sėdi žmogus atsisakęs kapituliuoti prieš rašką.
Nepasidavė kremliaus sąlygoms – pradedama operacija „kruvinasis diktatorius“, tik parenkami atitinkami epitetai. Jei prisimenate, pirmasis buvo „kruvinasis pastorius“, paskui jį pakeitė „kruvinasis baryga” (perpardavinėtojas), dabar eilė „kruvinajam klounui“. Jei ten būtų šių eilučių autorius, jis tikriausiai būtų „kruvinasis pingvinas“ arba „kruvinasis vėpla“, reikalo esmė nuo to nesikeičia.
Yra vilties, kad mūsų visuomenė per pastaruosius metus bent ko nors išmoko ir antrą kartą ant to paties grėblio neužlips. Tačiau yra ir kita grėsmė – nei „kruvinasis pastorius“, nei „kruvinasis baryga“ nebuvo taip kritiškai priklausomi nuo Vakarų karinės pagalbos, kaip mes dabar. Taigi tai, kas mūsų visuomenėje nesuveiks (bet ar tikrai nesuveiks?.. ar aš vėl savo atitrūkusiame nuo realybės „burbule“?..) gali gana sėkmingai „iššauti“ Vakaruose.
Šia prasme indikatorius yra nauja injekcija per „Bild“ (taip pat jau patikrintas rusams reikalingų žinučių įmetimo į informacinę erdvę būdas), kur visas vaizdas „kaip Šusteris mano“ iš tikrųjų pateikiamas taip, tarsi tai būtų jau įprasta vieta, visiems akivaizdi, o tada remiantis tuo kaip „duotybe“ pasakojama, kaip išmintingieji Baidenas ir Šolcas manipuliuodami ginklų pateikimu ir nepateikimu „priversdinės“, tiesiog švelniai. bet nenumaldomai privers mūsų „užsispyrusį“ prezidentą pradėti taikos derybas su kremliumi ir įšaldyti konfliktą.
Beje, toji mestelta medžiaga naudoja tą pačią Vakarų mąstymo ydą, apie kurią rašiau šiek tiek aukščiau: jei tikėti „Bild“ (tam, beje, nėra pakankamo pagrindo), Šolcas ir Baidenas planuoja kitais metais subalansuoti pagalbą taip, kad, viena vertus, mums būtų neleista nugalėti rusus (kas, pasak „Bild“, akivaizdžiai neįmanoma – pažįstamas kremliaus propagandos naratyvas; be to, jei tai „akivaizdžiai neįmanoma“, kam dar riboti pagalba mums, kad netyčia nelaimėtume? Naratyvų autoriai šiuo nelogiškumu patys save „sudegina“, bet, deja, žmonėms patinka…), o kita vertus, palaiko mūsų gynybą ir „didina kainą raškai“, kol abi pusės nepribręs taikos deryboms…
Vėl ta pati mintis apie raškai „priimtiną ir nepriimtiną kainą“, pagrįsta vakariečių negebėjimu įsivaizduoti radikaliai kitokio mąstymo nei jų…
Tai, kad Baltuosiuose rūmuose ir Šolco kanceliarijoje tikrai bijoma mūsų pergalės, deja, jau įrodytas faktas, ir tai tikrai turi įtakos pagalbos teikimo apimtims ir tempams. Kalbant apie sąmoningą „privertimą“ prie derybų – kol kas toli gražu ne faktas, greičiau atvirkščiai. Tai vis dar labiau panašu į kremliaus „šlapią svajonę“, kuriai pritaria daugelis Vakarų „ekspertų“ ir „taikdarių“.
Taigi, matome pradžią galingos operacijos, kurią rusų stiliumi vertėtų vadinti „paliaubų įvedimu“. Kol kas vyksta šios kampanijos informacinis etapas, tačiau jei tas etapas bus sėkmingas, gali prasidėti kitas – organizacinis ar materialinis-techninis. Tai yra, jei Vakarai prarytų Šusterio paveikslą ir nuoširdžiai juo patikėtų, „Bild“ aprašyta priverstinio konflikto sustabdymo schema iš rusijospadirbinio (kuo ji ir yra dabar) galėtų patapti liūdna mūsų sąjungininkų politikos realybe.
Kam rusams to reikia ir kokią vietą ši galinga rudens IPSO užima bendroje „pabeda 2025“ strategijoje?
Kad tai suprastume, teks pereiti per keletą kitų aukščiau pateiktą paveikslą papildančių naratyvų, kurie kažkodėl nekritiškai suvokiami tiek Vakaruose, tiek pas mus.
4 DALIS. „Neriboti nenugalimos rusijos ištekliai“
Dalį rusijos informacinės kampanijos užima tvirtinimas, kad ilgo karo iki išteklių išsekimo atveju rusija jau savaime yra pasmerkta laimėti – vien dėl to, kad yra didelė ir turi daug išteklių.
Išties, situacija kremliui toli gražu nėra tokia rožinė, nors ji ir visai ne tokia, kokią norėtume matyti mes.
rusijos ekonomikos apžvalga ir sankcijų poveikis jai gerokai viršytų šio ir taip užsitęsusio skaitymuko apimtį. Trumpai tariant, „trečiasis pasaulis“, drąsiai besivadinantis „globaliais pietumis“, išgelbėjo rašką nuo žlugimo.
Sankcijos galioja, ekonomika smunka, daugelis pokyčių yra negrįžtami ir lemtingi. Tačiau 2025-aisiais raška turės pakankamai pinigų tęsti karą, o gyventojai badu tikrai nemirs. Kas ir kaip bus toliau – jau kita istorija.
Atskiri rusijos gynybos pramonės pasiekimai, pirmiausia masinė konvejerinė „lancetų“ ir licencinių „šachedų“ gamyba, taip pat toli gražu ne masinė, bet visgi, lyginant su taikos metu, šiek tiek išaugusi tolimojo nuotolio raketų gamyba sukūrė iliuziją, kad su ginkluote ir amunicija „antrajai pasaulio armijai“ viskas gerai. Ir ši iliuzija yra dabartinio Vakarams adresuoto rusijos blefo pagrindinis elementas. Bedugniai podėliai, užpildyti arsenalai, kariauk kad ir iki pasaulio pabaigos…
Išties situacija ne tik skiriasi nuo aprašytos propagandos, bet ir labai sunki mūsų priešui.
Ir kaip bebūtų keista, silpnąja grandimi pasirodė ne naujieji dronai, o senoji sunkioji „geležis“ – tankai, patrankos ir sviediniai.
Tačiau tai gali pasirodyti keista tik iš pirmo žvilgsnio. Visa dronų gamyba tiek pas mus, tiek rusijoj 99% paremta komponentais iš civilinės rinkos, iš tikrųjų tik koviniame bloke naudojamas grynai karinis daiktas – sprogmenys. Todėl nė vienam iš „šachedų“ ar „lancetų“ komponentų, išskyrus kovinius blokus, negalioja sankcijų režimas, juos galima laisvai įsigyti ir įdiegti rusijoje, o toliau tik gamybos vadybos klausimai (ir reikia pripažinti, kad su tais klausimais mūsų priešai kol kas tvarkosi geriau nei mes).
Visai kitas reikalas – artilerija, šarvuota technika ir sviediniai. Čia, laikantis sankcijų (o karinių technologijų atžvilgiu, kitaip nei civilinių technologijų, galinčių būti dvejopos paskirties, režimas iš tikrųjų palaikomas), rusijos gynybos pramonė susiduria su poreikiu pakeisti didelį importą, kam ji pasirodė visiškai nepasirengusi po tris dešimtmečius trukusios visiškos priklausomybės nuo vakarietiškų komponentų.
Tai gali atrodyti kaip paradoksas, bet dabartinė putino raška pati negamina netgi guolių tankams, jau nekalbant apie optiką ar elektroniką. O tanke jų nepakeisi „apytiksliu analogu iš civilinių automobilių rinkos“, taip nedirbama.
Todėl stebime titaniškas kremliaus režimo pastangas atkurti ikikarinę gynybinę gamybą ir idealiu atveju padidinti jos apimtis, tačiau kol kas rezultatai yra kuklesni nei kuklūs.
Pavyzdžiui, visa rusijos gynybos pramonė per mėnesį pagamina nuo 10 iki 20 naujų tankų, ir tai yra viršutinės lubos, net ir gamykloms dirbant trimis pamainomis – viskas priklauso nuo kritinių komponentų. Tačiau net ir tuos tankus naujais galima vadinti gana sąlyginai, nes optika ir nemažai joms skirtų detalių yra „kanibalizuotos“ iš senų sovietinių, kurie yra sandėliavimo aikštelėse ir jau nebetinkami atnaujinimui, naudojami tik kaip atsarginių dalių donorai.
Bet juk galima kovoti ne tik su naujomis mašinomis, yra tie patys bedugniai sandėliai, kuriuose nuo Šaltojo karo laikų prikaupta tūkstančiai tankų ir kitos technikos? Yra, ir jų technika aktyviai iškonservuojama. Iškonservavimas yra ilgas procesas, kada reikia pakeisti gana daug dalių. Per mėnesį „ant karinių bėgių perkeltoji“ rusijos gynybos pramonė įsigudrina iškonservuoti iki 50 mašinų. Taigi, kartu su naujais, kas mėnesį į frontą atkeliauja kone 70 tankų.
Jei lygintume tai su mūsų sąjungininkų tankų pristatymų tempais, galėtų gautis apokaliptinis vaizdas. Bet lyginti reikėtų visai ne su tuo, o su nuostolių kiekiu, kurį keičia nauji ir iškonservuoti tankai. Ir čia, net jei atsižvelgsime tik į išorinių nepriklausomų stebėtojų pagal foto ir vaizdo medžiagą patvirtintus nuostolius, vaizdas išrodo visai mūsų priešų neguodžiantis. Septyniasdešimt naujų mašinų kas mėnesį turi pakeisti nuo pusantro iki dviejų šimtų (!) per tą patį laiką mūsų gynėjų sudegintų mašinų. Aritmetika labiau nei akivaizdi, ir tas skirtumas tarp „debeto ir kredito“ kiekvieną mėnesį didėja.
Šį „kasmėnesinį minusą“ jau galima pamatyti „iš paukščio skrydžio“, nes tuose pačiuose sandėliuose už Uralo, kuriuos raška įtraukia į savo „beribių rezervų“ mitą, mašinos stovi po atviru dangumi, po tentais, todėl jas nesunku apžvelgti palydovinėse nuotraukose. Taigi per šią vasarą tos atsargos sumažėjo 40 proc.
Tai yra, paprasčiau išsireiškiant – per pusantrų karo metų rusijos kariuomenė prarado visus tankus, kurie buvo rikiuotėje specialiosios karinės operacijos pradžioje, ir beveik pusę savo atsargų! Nesunku suskaičiuoti, kokiam laikui užteks to, kas liko, ir ryškėja skaičius toli gražu ne metų metams.
Jau nekalbant apie tai, kad pirmiau buvo iškonservuotos naujesnės mašinos, o dabar iš sandėlių traukiamos vis senesnės ir senesnės – net nespėjome atsistebėti T-62 pasirodymu fronte, kai jiems į pamainą masiškai atvyksta seniai pamiršti T-55 ir T-54…
Artilerijos ir lengvųjų šarvuočių situacija labai panaši, tik dar blogesnė raškai – per mėnesį pagaminant iki 10 naujų savaeigių pabūklų, iš sandėlių tenka išimti senus velkamus pabūklus, kurie šiuolaikiniame kare ilgai neišgyvena, o paruoštų pėstininkų kovos mašinų ir šarvuotų transporterių trūkumas lemia, kad fronte atsiranda vis įdomesnių ir įdomesnių „šušpancerių“, a la nepatogūs lengvai šarvuoto mototransporterio-vilkiko važiuoklės deriniai su nuo jūrinių katerių nupjautais patrankų bokšteliais.
Reikėtų atskirai paskaičiuoti priešo sviedinius. Jų rusijos sandėliuose yra apie 4 mln., be to, draugas Pu neseniai draugo Uno maldavo dar vieno milijono. Metinė produkcija – 1,1 mln., neturint šansų greitai ją padidinti (net pagal bravūrinį rusijos planą 2 mln. per metus tikisi pasiekti per 3 metus).
Skaičiai gali pasirodyti baisūs, palyginus juos su sviedinių gamyba Vakaruose – taip, visa ES taip ir nesugebėjo mums per metus pagaminti žadėto milijono 155 mm sviedinių, ir čia jau kalba ne apie politiką, o būtent apie gamybos apribojimus.
Tačiau lyginti reikėtų ne su mūsų sąjungininkais, o su priešo poreikiais. O „antroji pasaulio armija“ moka kovoti tik prie labai tankios ir labai netikslios artilerijos ugnies. Suvartojant 20 tūkstančių sviedinių per dieną, jų „karo korespondentai“ dejuoja apie „sviedinių alkį“, o mums 10 tūkstančių per dieną yra beveik niekada nepasiektas svajonių skaičius.
Šią vasarą rusai buvo iššaudę nuo 10 iki 12 milijonų sviedinių, tai yra, nuo 5 iki 6 milijonų per kiekvieną pusmetį! Taigi, pagal jų apetitus, likusių atsargų kartu su metine gamyba tikrai neužteks ne tik „pergalingiesiems“ 2025-iesiems, bet toli gražu net iki 2024-ųjų pabaigos, daugiausiai iki vasaros ar per vasarą. Tiesiog „bedugniuose podėliuose“ jau ryškiai prasišviečia dugnas.
Vargu ar draugas Unas išgalėtų pridėti daug daugiau prie to, ką jau davė, netgi, jei jis ir pridėtų dar vieną milijoną, tai, kaip matote, vaizdo reikšmingai nepakeistų. Tačiau kiek iš Uno naudos rusams, o kiek mums – atskiras klausimas, nes tie patys „karo korespondentai“ jau dejuoja apie rusijos artilerijos nuostolius dėl korėjietiškų stebuklinių gaminių sprogimų patrankų vamzdžiuose.
Patrankų problemų fone atrodytų, kad su „patrankų mėsa“ rusijoje viskas gerai. Lyginant su tankais ir sviediniais, tai tikrai, bet palyginus su fronto poreikiais ir mūsų galimybėmis, vaizdas nebeatrodo toks pergalingas.
Turėdama iš viso 7–9 mln. mobilizacinių išteklių (tai, žinoma, daugiau nei mūsų 3–4 mln., bet toli gražu ne visa eile), rusija atsiremia į „butelio kaklelį“ – mobilizacinės sistemos pajėgumų pralaidumą.
Pernykštis bandymas vienu metu pagriebti 450 tūkstančių „mobikų“ sukėlė visišką sistemos kolapsą, kai tūkstančiai „mobikų“ mėnesius gyveno po atviru dangumi miškuose be palapinių, dar daugiau jų tiesiai iš karinių komisariatų civiliais drabužiais buvo pasiųsta į frontą ir t.t.
Dabar eksperimentiškai nustatyta, kad rusijos sistema vienu metu pajėgi pašaukti ir „suvirškinti“ mažiau nei 200–250 tūkstančių mobilizuotųjų, ir sąvoka „vienu metu“ reiškia 4–6 mėnesių laikotarpį kiekvienai mobilizacijos bangai.
Taigi, net jei žvelgtumėme į mums blogesnius skaičius (250 tūkstančių ir 4 mėnesius), per metus rusija į frontą gali pasiųsti ne daugiau kaip 750 tūkstančių karių ir ne iš karto, o trimis bangomis (nors 500–600 tūkstančių skaičius per metus iš tikrųjų atrodo realesnis). Tai daug, netgi labai daug. Tačiau visai ne begalybė ir visai ne nesunaikinama. Ir ne daugiau, nei mes galime ir privalome pašaukti bei apginkluoti.
Be to, šie skaičiai neapima kai kurių esminių poreikių, kurių problemos pagilėjo ir paaštrėjo nuo praėjusių metų „mobilizec“o. Neužtenka žmonėms išduoti šaukimus ir aprengti uniforma – juos reikia kažkuo apginkluoti, pasodinti į kažką judančio (o pageidautina, kad tas „kažkas“ būtų ir šarvuotas, ir šaudytų) ir, svarbiausia – jiems reikia duoti protingų seržantų ir jaunesniųjų vadų, kad jie taptų ne biomase, o armija.
Jau praėjusį rudenį visos šios grandys pasirodė besančios kritiškos ir silpnos, o per praėjusius metus mūsų priešams liko žymiai mažiau technikos ir patyrusio personalo. Taigi realų raškai pakeliamą mobilizacijos mastą pamatysime kitą pavasarį, ir jis turbūt bus reikšmingas, bet greičiausiai ne įspūdingas.
Žinoma, priešų Generaliniame štabe puikiai supranta tikrąją reikalų padėtį. Tačiau puilo stiprybė visada buvo jo sugebėjimas blefuoti ir išlaikyti pokerininko išraišką situacijose, kurios blogos kremliui. Būtent tai dabar ir vyksta.
Kaip tik dėl kritinių poreikių, kurių rusija dar nepajėgi patenkinti, įsukamas visas smagratis, turintis mus priversti sudaryti laikinas paliaubas. rusijai kritiškai būtina ilga pauzė, idealiausia visiems 2024 metams.
Kam eikvoti beprotiškus išteklius ir rizikuoti, kad armija vis tik gali neatlaikyti ir kitais metais pabirti nuo mūsų smūgių, jeigu galima tiesiog pailsėti, „išsilaižyti žaizdas“ ir padirbėti prie klaidų?
Tas pats planas „pabeda – 2025“ taptų daug realesnis, jei nereikėtų „atlaikyti dieną ir naktį ištverti“, ir belaukiant grįžtančio Trumpulio patirti tokius pačius beprotiškus nuostolius kaip ir šiemet, jeigu pavyktų „išskirti“ mus su Vakarais ir gauti ramius metus pasirengti naujam dideliam puolimui.
Todėl operacija „priversti paliauboms“ yra labai svarbi bendro antrojo atėjimo laukimo ir „pabeda – 2025“ plano dalis. Ir jei ši operacija pavyks, mums tikrai bus labai sunku – daug kartų sunkiau nei dabar.
Pas mus situacija yra priešinga.
Mums sankcijos netaikomos, todėl galime lygiagrečiai naikinti savo priešus tais ginklais, kuriuos mums pateiks sąjungininkai 2024-aisiais, ir tuo pačiu maksimaliai padidinti savo gamybą, apsidrausdami nuo pagalbos sumažėjimo 2025-aisiais.
Jau 2024 metais galėtume mobilizuoti pakankamai žmonių, kad pagaliau (pirmą kartą šiame kare) sukurtume mūsų skaitinio pranašumo prieš priešą situaciją.
Paskutinis teiginys galėtų pasirodyti keistas – juk okupantų mūsų žemėje yra 420 – 450 tūkstančių, kai tuo tarpu mus saugo apie milijonas žmonių maskuojamaisiais rūbais.
Tačiau jų keturi šimtai tūkstančių – tai būtent kariaujanti armija, tie, kas fronte ir artimiausiame užnugaryje. Į tą skaičių nepapuola mokomieji poligonai su „mobikais“, tai yra jų rezervai, į užnugarį nurotuotos dalys, sužeistieji (gydomi rusijoje), ligoninės, visa užnugario logistika, štabai ir sandėliai, išskyrus tuos, kurie jau yra tiesiog „priekinėje linijoje“ ir t.t .
Mūsų milijonas – visos gynybos pajėgos, įskaitant frontą, šiaurinę sieną (kur reikia laikyti nemažas pajėgas), rezervus, rotacinius dalinius, dešimtis (jei ne šimtus) tūkstančių gydomų sužeistųjų, visą užnugario logistiką, paramos vienetus, remonto batalionus, netgi Teritorinius komplektavimo centrus.
Taigi fronte visada kovojame mažesnėmis jėgomis prieš pranašesnes, ir tai galėtume pakeisti jau kitais metais – žinoma, jei išsikelsime sau tikslą.
Pauzė kare mums praktiškai neduotų nieko, ko neturėtume aktyvių karo veiksmų metu, bet būtų pilnai priešo išnaudota tiek pajėgų išauginimui, tiek ir jėgų kaupimui (to nenutiks, kol tęsiasi kovos, varginančios mus, bet juo labiau priešą) tiek ir tarptautinės paramos mums sunaikinimui (kuri jau ir taip silpsta, o atsiradus galimybei „atsikvėpti“ ir pasakyti „na, neleidome Pu laimėti, ten dabar kad ir bloga, bet taika“, tiesiog tuo pačiu metu subyrėtų).
Puikiai suprantame, kad niekas mums tikrai nesiūlo „korėjietiško varianto“, tai yra, įšaldyti konfliktą palei dabartinę fronto liniją metams ar dešimtmečiams. Tas variantas turi daug trūkumų, tačiau jų net nereikia aptarinėti, nes iš tikrųjų mums to nėra.
Mums siūlomas „vietnamietiškas“ arba „čečėniškas“ variantas, kai pasirašomos paliaubos, kurios konflikto neišsprendžia, o tik jį „įšaldo“ ir „pristabdo“.
rusija išsilaižytų žaizdas ir atstatytų jėgas, dirbtų prie klaidų, o kai tik situacija susiklostytų jai palankia linkme, visi taikos susitarimai akimirksniu būtų pažeisti, kaip nutiko jau ne kartą ir ne du.
Mūsų atmintyje Vietnamas ir Čečėnija yra palyginti neseniai, tačiau šiaip pati mūsų šalis jau buvo rusijos taikos susitarimų pažeidimo auka – taip nustojo egzistuoti Ukrainos Liaudies Respublika.
Tęsti karą 2024-aisiais, didinti puolimo pastangas, didinti armiją per masinę mobilizaciją – sunkus pasirinkimas mums, tačiau tai yra mažesnė blogybė iš dviejų realiai įmanomų.
Tai būtų pasirinkimas, paliekantis mums galimybę laimėti ir netgi labai tikėtiną to galimybę. Paliaubos praktiškai prilygtų mūsų pralaimėjimui. O kam prilygsta mūsų pralaimėjimas galima paklausti Bučos gyventojų.
Tačiau tam, kad mūsų šansas laimėti virstų pergale, o ne papildytų didžiulį mūsų praleistų šansų rinkinį, visi turėtume gyventi 2024-aisias visai ne taip, kaip 2023-aisiais, o šiek tiek panašiau kaip 2022-aisiais.
Pagal E. Dykyj 2023-12-01 09:48ir 17:52įrašus facebook sienoje, umoloda.kyiv.ua