Evgen Dykyj apmąstymų ir pasidėliojimų gruodžio 2 dieną 5 ir 6 dalys

Evgen Dykyj
LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ kuopos vadas,
biologas, profesorius

Trečiasis kvėpavimas

5 DALIS. Mobilizacija – 2024

Mūsų sėkmę pirmaisiais didžiojo karo metais labiausiai nulėmė totalinis mūsų nacionalinio pasipriešinimo pobūdis. Ne kiekvienas paėmė automatą, bet beveik visi šį karą jautė ir kaip grėsmę sau asmeniškai, ir kaip savo asmeninį reikalą. Buvo nemalonių išimčių, tačiau iš tikrųjų jų buvo labai mažai –net jie patys pasijuto išimtimis ir slėpėsi.

Šiais metais mūsų gynėjai ir gynėjos taip gerai atliko savo darbą, kad mes užfrontėje atsipalaidavome. Užfrontėje išlaikydami gyvenimo būdą, minimaliai besiskiriantį nuo prieškarinio, kas karo pradžioje atrodė gana teisinga, mes perlenkėme lazdą. Ta, iš pradžių teisinga, mintis (neleisti karui mūsų visų laikyti nuolatiniame strese ir tuo pat metu kiek įmanoma išsaugoti savo taikos meto ekonomiką) mums iškrėtė žiaurų pokštą.

Ryškus pavyzdys to, iki ko nusiritome, būtų „Kyivstar“ pyptonas, kurį dažnai girdžiu savo telefone: „abonentas kalba, o kol jis kalba, artėja Pergalė! Nėra labiau iškreiptos pasaulėžiūros, nei išreiškiama tame tariamai teigiamame pyptone.

Kol kalbame telefonu, pergalė pati savaime nepriartėja. Ją reikėtų priartinti kiekvieną dieną, ir tai turėtų daryti ne tik fronte esantys, bet ir visi, už jų nugarų besimėgaujantys ramybe. Kitaip ji diena iš dienos tols, o toldama nuo mūsų artės prie Maskvos.

Stiprus frontas, puikus oro gynybos darbas ir ekonominė pagalba iš Vakarų, kartu su šleiva mobilizavimo sistema, atimančia galimybę kartą maskuojamąją uniformą užsivilkusiam žmogui ją kada nors nusivilkti, lėmė šalies padalijimą į dvi „kastas“ – tų, kurie „tiki Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis ir laukia pergalės“ mėgaudamiesi beveik tokiu pat, kaip ir prieš karą, užfrontės gyvenimu, ir tų, kurie visam laikui išvyko kur nors ten „toli“ į karą.

Tokio masto karų, kaip mūsų, vien tik kariuomenė nelaimi, juos laimi tik tautos, bendromis ypatingomis pastangomis. Praėjusiais metais parodėme savo gebėjimą rodyti tokias ypatingas pastangas, o paskiau nusprendėme, kad jau padarėme pakankamai. Deja, taip nėra, o darbo laukia dar daugiau, nei mes jau įdėjome.

Tai tikrai normalu – tai tokia pati dinamika, kaip ir Antrajame pasauliniame kare, kai metai iš metų ne tik nepalengvėjo, bet priešingai darėsi dar sunkiau, o Reichas kasmet vis atkakliau priešinosi, kol galutinai „neužsilenkė“. 1943-ųjų mūšiai buvo sunkesni nei 1942-ųjų, 1944-ųjų – daug sunkesni nei 1943-ųjų, tačiau 1945-ųjų pavasario mūšiai prisimenami kaip precedento neturintis pragaras. „Fau“ raketomis Londonas buvo užpiltas ne karo pradžioje, o kaip tik 1944-aisiais.

Dabar esame sąlyginiuose 1943-iuosiuose (o gal net 1944-uosiuose, nors vis tiek geriau laikytis atsargesnės prognozės), ir pagrindinės kremliaus ypatingos pastangos dėl „pergalės“ dar ateityje; tos ypatingos pastangos taip pat bus pasmerktos, kaip ir Reicho konvulsijos, jei į karą įsitrauksime su tokia pat energija, kaip prieš metus, tik jau daug ramiau ir sistemingiau. Mums reikia daug daugiau pastangų, nei pernai, jau nekalbant apie šiuos metus. Tiesa, pastangų labiau subalansuotų, pamatuotų, be nervų ir skubėjimo.

Pirmiausia turime labai pakeisti kiekybinį santykį tarp esančių užfrontėje ir tų, kurie dėvi maskuojamąją uniformą.

Man toli iki emocingų šūksnių „visi tarnaus! – Tokio poreikio tikrai neturime. Tačiau poreikis per ateinančius metus (geriausia – pirmąjį pusmetį) Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas papildyti dar bent puse milijono žmonių ir turėti pasiruošusių realiame, o ne virtualiame rezerve dar kone milijoną yra būtina ir visiškai realu. Ir iš tikrųjų šie skaičiai labai toli nuo „visi tarnauja“.

Mano nuomone, neišsprendus didelės mobilizacijos problemos, mūsų šansai laimėti būtų itin maži, jei išvis būtų.

Yra dalykų, kurių negalima kompensuoti niekuo kitu, tik didžiuliu personalo skaičiumi. Jei išspręstume šią problemą, tai jau būtų bent pusė pergalės, kai dėl antros pusės – „geležies“, mums bent kažkaip padeda sąjungininkai, nors ir mes patys taip pat turime ką tobulinti. Tačiau suverbuoti žmonių mums niekas niekada nepadės, tai yra tik mūsų užduotis. Ir užduotis kaip tik užfrontei.

Mano nuomone, milijoninio papildymo mums neįmanoma užtikrinti nei tik „botagu“, nei vien „pyragėliais“. To negali padaryti pati valstybė, kaip prievartinis aparatas – mūsų visuomenė per daug laisva, kad užtektų plikos „vertikalės“.

Reikalingas dvipusis judėjimas, kur iš vienos pusės būtent užfrontės visuomenė turi kardinaliai pakeisti savo požiūrį į mobilizaciją ir pradėti demonstruoti šį pasikeitusį požiūrį, o valstybė turi išgirsti visuomenės patarimus dėl žingsnių, kuriuos jai reikėtų žengti kiekvieno „mobiko“ link, kad užfrontės žmonės su kitokia nuotaika, nei dabar, eitų į teritorinius komplektavimo centrus (TKC), o jų šeimos išlydėtų juos su pasididžiavimu, o ne įkalbinėtų išsisukti. Na, nepavyks apsieiti ir be griežtų ir nepopuliarių priemonių, „varžtų priveržimas“ taip pat būtinas ir pagrįstas.

Ir visų pirma, dėl mums reikalingos namų mobilizacijos turi būti išspręstas DEmobilizacijos klausimas.

Suprantu vadus, kurie nenori paleisti labiausiai patyrusių kovotojų. Tačiau yra paprastas medicininis faktas – kare žmonės susidėvi ir susidėvi greitai. Visi kariaujantys nuo praėjusių metų pavasario ir vasaros pagal sveikatos būklę toli gražu nėra patys geriausi kariai. Net ir dėl tų priežasčių juos reikia palaipsniui grąžinti namo.

Bet žymiai svarbesnė net ne pati jų būklė, lai būna man atleista už pragmatiškumą ir nehumaniškumą, o psichologinė būsena ir motyvacijos tų, kuriuos reikėtų mobilizuoti pakeisti pirmųjų pakeitimui.

Kai 2022 metų pavasarį žmonės išeidavo kovoti „iki pergalės!“, niekas to neįsivaizdavo kaip daugiametės epopėjos. Rodos, pirmasis aš tada parašiau, kad karas yra maratonas, o ne sprintas. Bet net kai tai rašiau, turėjau omenyje pusantrų metų, o ne kelis metus. Tuometinių „dviejų ar trijų savaičių“ fone mano prognozė atrodė niūri. Tuo tarpu dabar susiduriame su būtinybe susitaikyti su nemaloniu faktu: visiškai nežinome, kiek dar turėsime kovoti. Ir tai verčia mus persvarstyti daugelį dalykų, ypač tarnavimo laiką.

Mobilizuotis – bet kuriuo atveju sunkus pasirinkimas. Bet mobilizuotis metams, pusantrų-dvejiems, net trejiems ir žinoti, kad po to tave pakeis kažkas kitas, kuris tuos metus ar trejus pragyvens už tavo nugaros, o tu grįši į civilinį gyvenimą – tai viena. Pirkti bilietą į vieną pusę ir kovoti „iki pergalės“ yra visai kas kita, nepalyginamai sunkiau.

Nesu pasiruošęs pasakyti, koks tikslus tarnavimo laikas dabar būtų optimalus– tam reikėtų gauti daugiau informacijos apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dydį, nei man galima žinoti. Bet pats faktas, kad reikia nustatyti tokį terminą, man yra akivaizdus ir man atrodo, kad tai pirmas ir galbūt pagrindinis žingsnis į sėkmingą masinę mobilizaciją.

Lygiagrečiai su šiuo žingsniu vertėtų „priveržti varžtus“, būtent, panaikinti didžiausią spragą mūsų mobilizacijos teisės aktuose – kriminalizuoti karinės įskaitos vengimą.

Mobilizuotas karys, net ir tarnaujantis pirmą minutę, jau nebeturi teisės pabėgti – tai kvalifikuojama kaip dezertyravimo nusikaltimas. Tuo pačiu laiku karinės įskaitos vengimas, atsisakymas gauti šaukimą, net pabėgimas pro langą iš TKC – administracinis nusižengimas, lengvesnis nei vairuotojui viršijus greitį. Karo padėties laikotarpiu privalome vengimą registruotis prilyginti dezertyravimui su atitinkama bausme.

Žinoma, reikėtų kiek įmanoma supaprastinti įrašymo į įskaitą ir šaukimo gavimo procedūras, visų pirma, jų elektroninė versija turėtų atsirasti vieningame valstybės paslaugų portale.

Įskaitos situacijos pataisymas visų pirma leistų išspręsti vieną skaudžiausių klausimų – mobilizuojamųjų amžių. Dėl akivaizdžių istorinių priežasčių būtent mano karta „50+“, „gimusieji eseseser“ (c) yra daug pilniau atstovaujama TKC įskaitoje, nei jaunesnės kartos, jau užaugusios manydamos, kad visa tai yra nereikalingas formalumas. Tuo tarpu virš penkiasdešimties ar apie penkiasdešimties metų amžiaus karys jau grynai fiziškai toli gražu ne pats geriausias kovotojas, savo kūno ir savo sveikatos, deja, neapgausi, nori ar nenori, bet toji žiauriai primena amžių.

Aš nesiūlau imti 18-mečių vaikų. Bet geriausias karys – 25-35 metų žmogus, psichologiškai jau gana subrendęs, bet dar fiziškai sveikas ir galintis atlaikyti didelius krūvius. Tuo tarpu būtent ši amžiaus kategorija karinės įskaitos sistemoje, švelniai tariant, atstovaujama nepilnai.

Na, be šių dviejų pagrindinių žingsnių, mano nuomone, reikėtų imtis dar kai kurių priemonių, kurių kiekviena savaime nėra lemiama, bet kartu, man atrodo, jos leistų radikaliai pakeisti situaciją Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretų papildyme.

Pirmiausia vertėtų kuo greičiau atšaukti praėjusių metų liepos mėnesio Generalinio štabo įsakymą, uždraudžiantį TKC mobilizuoti žmones pagal karinio dalinio raštą. Tai yra, jei aš noriu tarnauti konkrečiame dalinyje, kuris yra pasirengęs mane paimti, ir ateičiau į TKC su atitinkamu popieriumi iš karinio dalinio, dabar jie mane pasiųstų. Tačiau, jie mane pasiųstų ne į mano pageidaujamą, o į kitą karinį dalinį, kurį mano TKC tuo metu baigtų komplektuoti. Ir ne dėl to, kad karinis komisaras blogas – karinis komisaras turi tiesioginį generalinio štabo draudimą nukreipti mane pagal raštą, ir, žinoma, jis nepažeis to draudimo.

Suprantu priežastis, kodėl Generalinis štabas davė tokį įsakymą – buvo per daug žmonių, norinčių gauti raštus iš užnugario dalinių.

Tačiau, pirma, šiose dalyse vis tiek turi dirbti kas nors ir jos turi atlikti savo funkcijas. Juk pagal JAV kariuomenės standartus vienam fronto kariui tenka 11 (žodžiais: vienuolika!) karių visoje kariaujančios armijos tiekimo grandinėje. Žinoma, negalime sau leisti tokio santykio, betgi bet kokiu atveju „palaikymo“ skaičius yra daug kartų didesnis nei kovotojų skaičius „nulinėje zonoje“ir tai yra objektyvi būtinybė.

Bet jei tai ką nors per daug erzina, gerai, kraštutiniu atveju mobilizacija galėtų būti leidžiama tik kovinėms pozicijoms koviniuose daliniuose. Bet tai tikrai turėtų būti išspręsta, o daliniams turėtų būti suteikta teisė patiems vykdyti rekrutavimą, o ne tik laukti tų, kuriuos TKC jiems atsiųs.

„Puolimo gvardijos“, „Azovo“ ir Trečiosios šturmo brigados patirtis įtikinamai įrodo, kad šalyje netrūksta ne tik pagal šaukimą mobilizuotis pasiruošusių žmonių, bet netgi ir savanorių.

Trečioji šturmo brigada kol kas ne tik neturi problemų dėl kandidatų, priešingai – dar ir rengia konkursus ir ne visus atsirenka! Šis kontrastas su dauguma padalinių, kurie užpildyti vidutiniškai 60 procentų ir jokiu būdu ne pačiais fiziškai sveikiausiais, daugiausia pagyvenusio amžiaus „mobikais“, rodo, kad savanorių gynėjų potencialas Ukrainoje vis dar yra didelis. Bet žmonės nenori „pirkti katės maiše“, bijo pakliūti kokio nors vietinio „žukovo“ valdžion (būkime atviri – Ukrainos ginkluotosiose pajėgose tokių, deja, pakankamai) ir linkę žinoti, kam vadovaujant ir su kuo kartu turės eiti į mūšį, ir toks noras yra normalus.

Taip pat labai svarbu šiek tiek pakeisti mobilizuotųjų paskirstymo į pareigas Ukrainos ginkluotosiose pajėgose sistemą, nors tai techniškai nėra taip paprasta padaryti, kaip ankstesnius žingsnius. Reikėtų atsižvelgti į žmogaus civilinius įgūdžius ir patirtį, o ne tik į jo formalią karinę specialybę, nurodytą įskaitoje. Kol kas nesvarbu kas tu esi –informatikas, vadybininkas, verslininkas, meistras remontininkas ir t.t. – jei neturi kokios specifinės karinės specialybės, tapsi kariu pėstininku. Į vadovaujančias pareigas bus iš naftalino traukiami sovietinio išpilstymo atsarginiai, o IT paslaugų bus iš vis ieškoma nežinia nei kur nei kaip.

Ar tikrai turime prabangą švaistytis vertingų profesinių įgūdžių turinčiais žmonėmis vien dėl to, kad tai neatsispindi kariniame vadove? O gal vis dėlto turėtų būti tam tikras atitikimas tarp to, ką žmogus veiks kare ir ką žmogus gali daryti apskritai?

Kažkodėl TKC akivaizdu, kad traktorininką geriau pasiųsti vairuoti ar remontuoti šarvuotą techniką, tolimųjų reisų vairuotojas armijoje turėtų vairuoti vilkikus ar benzovežius, o profesionalus virėjas greičiausiai armijoje taip pat maitins karius. Tačiau toks pat požiūris netaikomas daugeliui kitų civilių įgūdžių, kurie ne mažiau reikalingi Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms šiuolaikinėmis sąlygomis.

Nepopuliarus, bet mano nuomone taip pat būtinas žingsnis – panaikinti šaukimo atidėjimą besiekiantiesiems antrojo ir trečiojo aukštojo išsilavinimo. Nemanau, kad visi, kurie jį įgijinėja dabar, būtinai turėtų vengti mobilizacijos (nors 2022 m. ir 2023 m. padidėjusio įstojimų statistiniai duomenys yra labai iškalbingi). Galbūt kažkas tikrai atsitiktinai būtent dabar subrendo gauti kitą specialybę. Atsiprašau, bet tai yra prabanga, kurios negalime sau leisti. Karinės padėties laikotarpiu šaukimo atidėjimas turėtų būti atšauktas, o vietoj jo suteiktos akademinės atostogos visam tarnybos laikui, kad po karo nereikėtų perstoti.

Vien šis žingsnis duotų armijai dešimtis tūkstančių vyrų, daugiausia „tinkamo“ amžiaus, kaip tik nuo 30 iki 40 metų. Be to, visi šie žmonės jau turi pirmąjį aukštąjį išsilavinimą, todėl juos visus galima siųsti į trijų mėnesių karininkų kursus ir gauti daug jaunesniųjų leitenantų – būrių ir skyrių vadų. Jei šis žingsnis būtų žengtas jau dabar, prieš žiemos sesiją, tada iškart po jos visiems tiems šauktiniams būtų galima įforminti akademines atostogas ir reikšmingai papildyti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas ne palaipsniui, o viena trumpa banga, kas savaime suteikia nemažai privalumų.

Na, o jei karas užsitęstų kur kas ilgiau, reikėtų pasiruošti, kad gali tekti atšaukti šaukimo atidėjimą ir stojantiesiems į magistro studijas, net siekiantiems pirmojo išsilavinimo. Baigusiems bakalauro studijas tektų eiti į karą, galbūt taip pat per karininkų ar seržantų kursus, o magistrantūroje studijuoti jau vėliau, įgijus karinę patirtį.

Kalbant apie žingsnius, leisiančius per trumpą laiką gerokai papildyti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas, svarstyčiau dar keletą labai paprastų priemonių, kurioms, žinoma, priešins dauguma profesionalių lobistų, bet kurios mano nuomone, taip pat būtinos.

Sakykite, ar tikrai kenčiame nuo nusikaltėlių dominavimo? Ar bijome išeiti iš namų, nes ten mūsų laukia ginkluotos gaujos? Ne? Gal karo metu svarbiau mus ginti nuo ordos įsiveržimo, o ne nuo sukčių ar chuliganų? Ir gal būtent tenai vertėtų nukreipti bent dalį iš ketvirtadalio milijono policijos pareigūnų?

Taip, ketvirtis milijono – tai tik nacionalinė policija. O dar yra Valstybinis tyrimų biuras, Ukrainos saugumo tarnyba (švelniai tariant, ne visi užimti rusijos šnipų, išdavikų ir diversantų paieškomis), Ukrainos nacionalinis kovos su korupcija biuras, Nacionalinė korupcijos prevencijos agentūra, prokuratūra, fiskalinė policija, muitinė, teismai, teismų apsauga ir kalėjimų apsauga, iš viso ne mažiau kaip pusė milijono sveikų vyrų su tarnybiniais ginklais.

Ne, aš nemanau, kad karo metu reikia panaikinti teisėtvarkos ir teisėsaugos apsaugą. Bet teisėsaugos pareigūnų skaičius rodos, švelniai tariant, neatitinka realių poreikių, ypač lyginant su žmonių poreikiu kare.

Paskutiniame Červinskio teismo posėdyje tik teismo salėje apsaugą užtikrino 32 kareiviai, tai yra visas būrys, o dar du būriai kieme budėjo konvojaus automobiliuose – taigi sykiu buvo panaudota visa pilna kuopa pareigūnų (!). Fronte dabar sunku rasti kuopą, sukomplektuotą ne tik visu 100, bet net ir 80 procentų…

Bent trečdalio (jau nekalbant apie pusę) teisėsaugos pareigūnų pasiuntimas į frontą išspręstų aibę problemų kariuomenėje, juolab, kad kalbame apie žmones, kurie reguliariai tikrinasi sveikatą, išlaiko fizinio pasirengimo normatyvus ir turi bent jau bazinius ginklų valdymo įgūdžių, t. y. akivaizdžiai geresnį parengimą lyginant su vidutiniu civiliu „mobiku“. Tai taip pat potencialūs seržantai ir jaunesnieji karininkai, kurių labai trūksta fronte.

O tam, kad būtų galima sumažinti kalėjimo apsaugos kiekius ir atlaisvintus karius (o čia kalbame apie karius pilna prasme, labai gerai parengtus ir ginkluotus) pasiųsti kariauti, būtų galima lygiagrečiai leisti ir kaliniams, nuteistiems ne už pačius sunkiausius nusikaltimus, vietoj kalėjimo eiti ir išpirkti savo kaltę visuomenei fronte. Kol kas tai įmanoma tik nuteistiems ATO kariams, ir tai teismo sprendimo dėl leidimo eiti į frontą gavimo procedūra primena kelis pragaro ratus ir trunka daug mėnesių. Mūsų priešai būtent su išlaisvintais kaliniais užėmė Soledarą ir Bachmutą, o dabar spaudžia Avdijivką.

Taip, visi šie dalykai yra nepopuliarūs. Tačiau karas – ne dėl populiarumo, o dėl išlikimo. Mums vienintelė alternatyva didelei galingai mobilizacijai yra pralaimėtas karas. Tokiu atveju mums jokių kompromisų nebus, niekas su mumis „vidurkelyje“ nesusitikinės – jei būsime silpni, būsime tiesiog sunaikinti.

Hibridinių „specialiųjų operacijų“ laikas praėjo, rusija neslepia ketinimų „Ukrainos klausimą“ išspręsti kartą ir visiems laikams – būtent ta prasme, kaip kad Hitleris kalbėjo apie galutinį žydų klausimo sprendimą. Jei tai mums geriau, nei imtis nepopuliarių žingsnių ir mobilizuotis, reiškia, mes nusipelnėme, kad mūsų problema būtų išspręsta.

Kadaise mūsų protėviai jau padarė panašų klaidingą pasirinkimą. Ukrainos Liaudies Respublika buvo nuostabi demokratinė šalis, netgi per daug demokratiška. Ji nevykdė mobilizacijos, o savanorių, pasiryžusių už ją mirti, buvo nedaug. Ukrainos Liaudies Respubliką okupavo rusai, o po kelerių metų tie patys paprasti ukrainiečiai, kurie karą prasėdėjo namuose ir nerizikavo gyvybėmis dėl savo šalies, masiškai mirė baisia mirtimi Gulage ir tremtyje, mirė iš bado, išprotėjo ir valgė savo vaikus… Galbūt ši patirtis mus išmokė, kad eiti į frontą nėra blogiausia, kas gali nutikti žmogui? Netrukus pamatysime, ar išmokome šią pamoką.

Beje, apie karo trukmę ir mobilizaciją kalbame kaip apie neva nesusijusius dalykus. Bet jie labai susiję. Mūsų nėra tiek mažai, kad frontas sugriūtų, ir okupantai rytoj vėl trauktų į Kyjivą. Bet mums neužtenka sukurti skaitinį pranašumą, kad galėtume tinkamai prispausti okupantus ir išmėžti juos už „porebriko“. Todėl, esant dabartiniam „lėtam“ nepakankamos mobilizacijos tempui, karas tęsis dar ilgai, kol visiškai išeikvosime mūsų žmogiškuosius išteklius ir Vakarų sąjungininkų kantrybę (apie rusijos „pabedos“ planą žr. aukščiau). Gi galinga mobilizacija keliomis vieną kitą vejančiomis bangomis gerokai padidintų šansus ne tik užbaigti karą mūsų pergale, bet ir padaryti tai per daugmaž nuspėjamą laikotarpį, galbūt net iki kremliaus trokštamų 2025-ųjų.

Beje, mobilizuoti reikėtų ne tik žmones, bet ir visus kitus resursus.

6 DALIS. Finansinė mobilizacija

Užsitęsęs karas reikalauja didelių išlaidų, tai tokia banalybė, kad net kažkaip nepatogu apie tai rašyti.

Tačiau nepaisant viso šio fakto aiškumo, atrodo, kad ukrainiečiai tiesiog nenori su tuo sutikti. Kiekviena šviežiai pakloto šaligatvio plytelė, kiekvienas suremontuotas komunalinis statinys, kiekvienas naujas fontanas ar gėlynas tiesiog rėkia: „ne, mes netikime karu, pas mus viskas kaip buvo!”

Pirmas laaaabai atsargus žingsnis teisinga linkme užtruko mėnesius diskusijų, ir netgi baigėsi šiek tiek nei luptas, nei skustas. Turiu omenyje, kad pagaliau iš bendruomenių atimtas karinis pajamų mokestis, kuris visiškai nepelnytai nukrito bendruomenėms, kaip ryškus posakio „kam karas, o kam jų pačių motina” iliustracija.

Išties, kai jį pagaliau atėmė, tai jis kažkaip stebuklingai pasiekė ne Gynybos ministeriją ar Strateginės plėtros ministeriją, o Ukrainos valstybinę specialiųjų ryšių ir informacijos apsaugos tarnybą. Kodėl būtent ši labai specializuota ir specifinė kontora staiga nežinia kur ir nežinia iš ko pradės pirkti dronus frontui už dešimtis milijardų grivinų – labai keistas posūkis, iš dalies anuliuojantis pačio žingsnio valstybei atimant karinį pajamų mokestį iš bendruomenių teisingumą. Tačiau tą „netobulumą“ bus gana lengva ištaisyti, kai (na ar jei – visgi galioja nekaltumo prezumpcija) Valstybinė specialiųjų ryšių ir informacijos apsaugos tarnyba nesusitvarkys su užduotimi.

Tačiau mūsų karinių poreikių apimtyje šis kosmetinis žingsnis, mano nuomone, atskirai beveik nieko neišsprendžia. Būtina peržiūrėti visą mūsų biudžeto sudarymo didžiojo karo metu struktūrą.

Decentralizacija yra vienas iš pagrindinių mūsų pasiekimų reformų kelyje, ir tai apskritai yra gražus dalykas taikos metu. Nėra nieko labiau centralizuoto, kaip didelis karas. O tai ypač susiję su nematomu ir nepriimtinu normaliame gyvenime, tačiau karo metu gyvybiškai svarbiu išteklių centralizavimu.

Iš bendruomenių turėtų būti atimtas ne tik karinis pajamų mokestis, bet ir didžioji dalis decentralizacijos reformos lėšų. Tikrai ne visam, bet tik didžiojo karo metu.

Ir ne abstrakčiai „į Tėvynės aruodus“ – juk iš valstybės biudžeto galima ne tik nusipirkti ginklų, bet ir finansuoti serijinius užsakymus. Visa, kas skirta kariuomenės poreikiams, turėtų būti sukoncentruota viename Gynybos fonde, apie kurį jau seniai skelbiama, tačiau jis kažkodėl vis dar neegzistuoja. Be operavimo finansais patogumo, tai leistų piliečiams (ir man) bent iš dalies kontroliuoti, kas tiksliai ir kaip perkama mūsų pergalei.

Žinoma, jokios sveikos idėjos nereikėtų įkūnyti iki absurdo. Niekas net negalvoja siūlyti atiminėti algas iš gydytojų ar mokytojų, nustoti mokyti vaikus, stabdyti troleibusus ir t. t.

Bet dabartinės išlaidos yra viena, o vystymasis šiek tiek kita. Karo metu galima finansuoti tik minimalius einamuosius poreikius, o visus pagerinimus ir patobulinimus galima atidėti iki pergalės. Mokyti vaikus – būtinai reikia, o mokyklos remontas (jei žinoma kalba ne apie apšaudymo metu apgriautą stogą ar naujus langus ir pan.) galėtų ir palaukti. Ir tokį požiūrį reikėtų taikyti viskam.

Mes taip pat galėtume mokėti daugiau. Pusantro procento karinės rinkliavos, švelniai tariant, neatitinka mums kylančio iššūkio masto. Tą rinkliavą daugumai iš mūsų vertėtų padvigubinti, mokėdami tris procentus, kažkaip alkani neliktume.

Ir aš dar ją padaryčiau progresyvine, tai reiškia, kad nuo tam tikro pajamų lygio ji galėtų tapti 4-ių, o nuo dar didesnio – net 5 procentų. Tai lyg ir smulkmena, bet kartu tai suteiktų reikšmingas papildomas įplaukas į tą patį vis dar nesukurtą, bet ypatingai reikalingą Gynybos fondą ir tuo pačiu mikroskopiškai, bet vis tiek tolygiau paskirstytų karo naštą tarp užfrontės žmonių.

Karo padėtis yra pakankama priežastis laikinai padidinti akcizus visoms akcizinėms prekėms ir nukreipti akcizus į Gynybos fondą. Šioje schemoje svarbiausia yra laikinumas, pirmą dieną po karo akcizai turėtų automatiškai grįžti į prieškarinį lygį. Bet šiuo metu jie gali mums duoti daugiau sviedinių, minų ar dronų.

Šių itin nepopuliarių „finansinės mobilizacijos“ priemonių įgyvendinimas leistų per metus investuoti į mūsų gynybos pramonės „kvantinį šuolį“.

Jei tai padarytume, 2024-ųjų pabaigoje JAV Kongreso debatus ir rinkimus sąjungininkų šalyse stebėtume daug ramiau.

Kuo stipresni, pilnavertiškesni ir labiau savimi pasitikintys tapsime, tuo lengviau bus išsaugoti ir netgi padidinti Vakarų pagalbą mums. Ką ten bekalbėtų, bet realiame pasaulyje investuojama ne į silpnuosius, kad ir didvyriškus, bet į stiprius, savarankiškus ir linkusius laimėti. Padedama tiems, kurie sugeba sau padėti, o ne į gailestį apeliuojantiems prašytojams.

Kaip tiksliai užsitikrinti įvardintą kvantinį šuolį, kadangi lėšų sąlyga būtina, bet vien ji nėra pakankama, – manyčiau, kad tai atskiro ilgo rašinio tema, čia jau netilpsianti. Jei įdomu, galėčiau apibūdinti mūsų gynybos plėtros 2024-aisiais metais proveržio savą viziją, bet vis tiek šiek tiek vėliau.

Kol kas tik pranešu, kad taip, vizija ką daryti egzistuoja, ir apskritai mano prognozė dėl mūsų pajėgumo pasiekti savarankiškumą apsirūpinant bent jau pagrindiniais kovinių komplektų tipais, ir galbūt taip pat susikuriant pranašumą prieš priešą bent jau pagal tam tikrus ginkluotės tipus yra teigiama.

Žinoma, tik darant labai ryžtingus ir dažnai nepopuliarius žingsnius.

(Bus daugiau)

Pagal E. Dykyj 2023-12-0210:11 ir 17:13 įrašus facebook sienoje, umoloda.kyiv.ua