Vyriausiasis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas savo straipsnyje žurnale „The Economist“ apeliavo į Amerikos elitą, o ant „pergalės užsilaukusios“ ukrainiečių auditorijos galvų išpylė kibirą ledinio vandens. Paaiškėjo, kad Ukrainos pergalė nėra savaiminė. Jos išvis gali nebūti. O, kad nepralaimėtų, Ukraina turi skubiai gerinti padėtį, ypač dėl mobilizacijos. Būtent kaip? Kas vyksta fronte? Ko tikėtis netrukus?

Apie visa tai lapkričio 7 d. programos „Dykyj ir Lykhovij“ laidoje „Novynarnia“ „YouTube“ kanale „ Novynarna “ vyriausiasis redaktorius Dmytro Lykhovij kabėjosi su karo ir politikos ekspertu, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės nariu, ATO veteranu Evgen Dykyj.

– Valerijus Zalužnas padarė didelę paslaugą visiems karine tematika pasisakantiems ir paskelbė karo analizę, Ukrainos ginkluotojų pajėgų problemas ir poreikius trijose  žurnalo „The Economist“ publikacijose – interviu, sutrumpintoje skiltyje ir išplėstiniame „techniniame“ esė.

– …Būtent tas „techninis“ straipsnis apie ginkluotę. Šį ilgą, didelį dokumentą, esu įsitikinęs, parašė tikrai jis. Tiksli karo akademiją baigusio generolo stilistika į lentynėles išdėliojanti operatyvinę ir strateginę situaciją.
O iš kitų dviejų publikacijų, pasirodžiusių populiariame „The Economist“ numeryje, aišku, kad su jomis dirbo žurnalistai. Ir, jų garbei, jie nesugadino turinio. Nors, keičiant formą ir išspaudinėjant esmę akcentai dažnai šiek tiek pasislenka.
Todėl patarčiau susipažinti su kaip tik visa pagrindine Zalužno esė.

Taip, ji nuobodžiai parašyta, kaip ir dera analitiniam kariniam dokumentui. Be jokio vandenėlio, be jokių vaizdingų palyginimų, pavyzdžiui, su Pirmuoju pasauliniu karu. Viskas labai aiškiai išdėstyta.

– Mano nuomone, Zalužnui bent jau padėjo [generolas leitenantas Mychailo] Zabrodskis, kuris maždaug prieš metus buvo tokios pat krypties jo straipsnių bendraautorius.

– Gali būti. Vienas generolas ar du generolai – pagal tą dokumentą tau neišaiškinsiu. Bet kur generolas, o kur žurnalistas – tai matosi.

– Dvi galvos yra geriau, o Zabrodskis yra vyriausiojo vado Zalužno pavaduotojas.
Taigi, Zalužnas sako, kad karas tampa poziciniu, o norint jame konkuruoti, mums reikia:

• paramos, kad pasiektume pranašumą ore;
• tobulinti radioelektroninio karo priemones;
• stiprinti priešpriešinę baterijų kovą (tai iš tikrųjų yra artilerija),;
• naujų išminavimo technologijų, kad būtų galima kirsti gynybos linijas;
• sugebėti sutelkti ir treniruoti daugiau rezervų – t.y. pagerinti mobilizacijos situaciją.

Daugeliui, ypač tiems, kurie nuolat neseka karo eigos, neseka šiek tiek gilesnių už oficialius šaltinių, šaltu dušu ar dideliu nusivylimu tapo Zalužno išvados, kad pasirodo, mes ne taip jau sėkmingai puolame ir pergalė ne taip jau panosėje, kaip daugeliui atrodė. Netgi sakyčiau, kad Zalužnas tose išvadose daug kur prieštarauja ankstesnei oficialiai retorikai. Tam, kad pergalė – vienintelis rezultatas, ir vienintelis klausimas – kiek dar liko iki tos pergalės. Bet kas bus, jei neįvykdysime pergalės sąlygų ir pralaimėsime? Taigi, kaip matau, šis straipsnis daugelį panardino į pesimizmą. Daugelis susimąstė.
Taigi kokia gali būti išeitis, jei ne pergalė?
Pavyzdžiui, feisbuke apie tai teiraujasi du kariškiai. Neslepiantis savo vardo Masi Nayem klausia: „koks planas, jei pralaimėtume?“ Kitas mano draugas žurnalistas, kuris šiuo metu yra kariuomenėje, prašęs jo neįvardinti, užduoda tokį klausimą: „ar galime pradėti pasakoti mūsų žmonėms, kas būtų, jei pralaimėtume? Ir Oleksandras Ravčevas, ne kariškis, klausia: „o koks tada mums būtų pralaimėjimas?“
Kaip iš vis paruošti žmones tam, kad galime nelaimėti?

– Pradėkime nuo to, kodėl šis straipsnis daugeliui tapo šaltu dušu. Visiškai nieko naujo sau ten nepamačiau. Bet sakykime taip, man buvo svarbu įsitikinti, kad mūsų aukštesnė karinė vadovybė visiškai blaiviai ir realistiškai vertina situaciją ir yra gerai informuota. Man tai patiko. Nes, pavyzdžiui, pernai turėjome niuansų.

– Kokių būtent?

– Dabar jau galima apie tai kalbėti. Vidutinio rango vadų lygmenyje pasitaikė nuostatų nepranešti aukštesniems vadams blogų naujienų. Kai, pavyzdžiui, per dieną būdavo apleidžiama 12 atramos punktų, o į ataskaitą įtraukiami du atramos punktai. Likusieji tiesiog „laiku nepateikė ataskaitos“. O tai labai baisi sovietinė praktika – kai dėl to, kad paprasčiausiai pranešei tikrus, bet nemalonius dalykus, tai tu ir kaltas. Ir daugelis savo karjera susirūpinusių  karininkų informaciją bandė dozuoti. Ir atitinkamai kuo aukštesnė kita grandis, tuo didesnis informacijos iškraipymas.
Man Zalužno straipsnis šiuo atžvilgiu labai charakteringas. Taigi, mūsų karinė vadovybė tikrai kontroliuoja situaciją frontuose, tą dundėjimą. Tai pirmoji sąlyga, be kurios visa kita neveikia.
Orkų pavyzdžiu matėme, kas nutinka, kai aukštesnė vadovybė neteisingai įvertina situaciją ir būna neteisingai informuota apie priešą ir savo galimybes. Dėl to blogo informuotumo mes laimėjome pirmąjį karo etapą.
Bet, mano nuomone, kad šis straipsnis žmogui taptų šaltu dušu, reikėjo iki tol labai patogiai lepintis šiltoje vonioje. Tiesą sakant, mes vis dar turime gana laisvą informacinį lauką – ačiū Dievui, nepaisant visų karo laikų apribojimų ir kai kokių piktnaudžiavimų šiais apribojimais. Todėl susiklosto, kad žmonės patys nusistato sau tam tikrus vidinius filtrus, prisiderindami tik prie tų bangų, kurios transliuoja optimizmą. Ir užsispyrusiai negirdi kitų signalų, kurie visą tą laiką buvo mūsų informaciniame lauke.
Paaiškėjo, kad tokių žmonių yra daug. Tiesiog todėl, kad gyventi šiltoje vonioje iš principo patogu.
Labai tikėjausi, kad jau išmokome tą pamoką. Juk kadaise jau labai norėjosi šašlykų gegužės šventėms. Taip, kad kategoriškai netikėjome, jog bus toks didelis karas. Maniau, kad vasario 24-oji tai pakeitė. Kad vis tik išmokome, jog reikia žiūrėti į realybę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią norėtume matyti.
Na, pasirodo, kad kai kurių sugrįžimui į realybę prireikė vyriausiojo vado asmeninio pareiškimo.

Na, gerai, jis pareiškė. Dabar nuo to momento galime stebėti, kaip visuomenė supranta tikrąją karinę situaciją atskaitą.
Dabar šiuo klausimu vyriausiojo vado skiltis disonuoja su kai kuriais kitais viešais pareiškimais. Na, sakykim, vienintelis telemaratonas nepriklauso nuo kariuomenės vado. Tačiau Generalinio štabo reliacijos – tai jo vertikalė.
Taip susiklostė, kad nors straipsnis skirtas anglakalbei auditorijai ir parašytas specialiai amerikiečiams, į ukrainiečių kalbą išverstas greičiau nei per dieną ir pas mus (Ukrainoje) tapo daug galingesniu žiniasklaidos įvykiu nei Jungtinėse Valstijose.
Zalužnas ir kartu su juo rengę medžiagą manė, kad Vakarų elitas, kuriam adresavo tą „laišką“, yra pakankamai gerai informuotas, ir bandyti juos suklaidinti kainuotų brangiau. Todėl buvo pasirinktas sąžiningo realių problemų iškomunikavimo kelias. Mano nuomone, tai yra visiškai teisingas pasirinkimas.
Tuo tarpu mūsų visuomenė padarė sau tokių keistų atradimų: pasirodo, mes dar ne tik nelaimėjome karo, bet toli gražu neaišku, kad jį išvis laimėsime.
Faktas yra tas, kad mes labai atsipalaidavome.
Na, prisiminkime nuotaikų kaitą įvykių eigoje.
Prieš prasidedant didžiajam karui: „Viešpatie, neduok Dieve, kad kiltų didelis karas, mes neturime jokių šansų jį laimėti. Mes būsime sunaikinti!“
Vėliau – didelio karo pradžioje: „Greičiausiai mus sunaikins, bet brangiai save parduosime“. Tuo metu išlaikyti Kyjivą buvo užduotis virš galimybių ribų. Aš, „kareivis vienam mūšiui“ po 2014-ųjų, tada ruošiausi stoti į tą vienintelį mūšį jau Kyjivo gatvėse. Ir tokių buvo labai daug. Eilėse prie ginklų nebuvo įmanoma prasigrūsti pro atėjusius mirti, bet prigriebti su savimi bent porą maskolių.
Tokioje nuotaikoje įvyko pirmasis stebuklas: pasirodo, orkus galima nugalėti. Pasirodo, kad jie visiškai nesitikėjo tokio įnirtingo pasipriešinimo. Ir šis stebuklas įvyko prie Kyjivo. Orkai atsitraukė iš Ukrainos šiaurės.
Įvyko pirmasis persilaužimas. Galiausiai pripažinome, kad galime nepralaimėti.
Tada buvo siaubinga išsunkianti vasaros kampanija Donbase su siaubingais nuostoliais, su kasdieniu 60 tūkstančių artilerijos sviedinių ugnies škvalu iš rusijos pusės. Laipsniškas mūsų kariuomenės traukimasis, atidavimas vieno miesto po kito, bet tik po įnirtingų kovų. Tiesą sakant – lėtas, beveik beviltiškas traukimasis, bet kaskart pridarantis nuostolių, nuostolių ir nuostolių priešui.
Tada buvo kitas lūžis. Tai Chersono operacija ir tai, ką vadinu Charkivo stebuklu. Palygintiną su Kyjivo. Tą akimirką sutikome, kad galime ne tik nepralaimėti, bet netgi laimėti, kad orkus galima sumušti ir nugalėti.
Labai svarbu, kad mes tai supratome ir priėmėme.

Tačiau iš to vėliau buvo padaryta klaidinga išvada: Jeigu mes iš esmės galime laimėti, tai vadinas pergalė mums jau garantuota. 

Jei orkai gali pralaimėti šį karą – vadinas globaliai jie jau pralaimėjo. Vienintelis klausimas kiek dar liko laukti. Mažiau ar daugiau.
Manęs šiuo požiūriu konkreti kompanija neužveda, bet tai nuotaikos rodiklis. Kai skambini per „Kyjiv Star“ ir kažkieno telefonas užimtas, toks gražus mechaninis balsas praneša: „Tavo abonentas dabar kalba, o kol jis kalba, artėja pergalė“.
Milijonams ukrainiečių susidarė įspūdis, kad galima tiesiog užsiiminėti savo reikalais, o pergalė ateis. Lyg kokie sumauti Naujieji metai – nori to ar nenori, bet tiesiog, pasak kalendoriaus, – jie ateis.
Tačiau pergalė taip neateis.
Perlaužėme karo eigą ir pradėjome laimėti, nes įdėjome daugiau pastangų nei galėjome. O kai patikėjome, kad pergalė įmanoma, užuot patrigubinę tas pastangas, atsipalaidavome. Nusprendėme, kad jei ji įmanoma, tai tikrai taip ir bus. Ir tai ypač atitolino užnugarį nuo fronto. Žmonės persijungė į kažką kitą. „Na, viskas, iš esmės viskas jau padaryta. Na, tada dėl įvairių priežasčių aš nesuspėjau išeiti kariauti – o dabar kokia prasmė? Jau pakanka tų, kurie yra dabar“.
Žinau, kad kai kuriuos mūsų žiūrovus labai užveda rusų roko citatos. Taip jau nutiko, atleiskit, mes ant jo užaugome. Todėl prisimenu Jehorą Letovą: „Komunizme viskas bus puiku, jis greit prasidės, reikia tik palaukti… [Turbūt ten išvis nebereikės mirti]“. Tiesą sakant, būtent taip nutiko su mūsų pergale.
Kad ir kokia palankiausia mums linkme besiklostytų įvykiai  – ir aš vis dar manau, kad tai įmanoma, o pergalę ir dabar laikau visiškai pasiekiama – tai nenutiks, neatsitiks taip, kad buvo sunku, sunku, o paskui pamažu tapo lengviau. Ne. Vėl primenu Antrąjį pasaulinį karą. Tada nacių reichas – kaip ir dabar putino reichas – neketino pripažinti pralaimėjimo iki paskutinių dienų. Jie mobilizavo vis daugiau ir daugiau žmonių. Jie plėtė gynybinę gamybą, kniedijo krūvas ginklų, gamino visokius naujus „Wunderwaffe“ (stebuklingus ginklus). Ir būtent 1944 metais visa Britanija buvo subombarduota „Fau“ raketomis, tiesiogine prasme buvo nušluoti ištisi miestai. Tačiau dėl to sąjungininkų pergalė netapo mažiau negrįžtama.
Ir mūsų dinamika bus tokia. Orkostanas kovos vis smarkiau, kol sulūš. O laipsniškas pagerėjimas nuo šiandien neprasidės.
Tačiau, kad tai įvyktų, pirmiausia turime nepalūžti. Tam reikia ne tik kovoti ir kovoti, bet ir arti bei arti. Tai užnugariui galioja ne mažiau nei frontui.
Šiuo metu frontas daro viską, ką gali. Klausimai, kokių jam galimybių suteikti, kad frontas galėtų padaryti daugiau. Tai ir geležis, ir žmonės. Be to, pastaraisiais mėnesiais žmonės tapo kritiškesniu ištekliu, atsiprašau už tokį išsireiškimą.
Bandau trumpai suformuluoti, kas iš ties nutiko, po ko Zalužnui teko parašyti tokį straipsnį. Tiesą sakant, liūdna ir nelinksma. Bet visai ne beviltiška. Tai visiškai skirtingi dalykai. Nemalonios realybės konstatavimas ir beviltiškumas ateityje – du didžiuliai skirtumai, kaip sakytų Odesoje.
Ilgą laiką daugmaž mums pakako žmonių, bet labai trūko geležies, ginklų ir amunicijos. Ir tik šios vasaros pabaigoje geležies kiekis tapo daugmaž priimtinas. Tačiau tada pritrūko žmonių.
Jei anksčiau nuolat girdėdavome verksmus ir dejones dėl sviedinių ir minų trūkumo, tai dabar – bent jau kritiškiausiomis kryptimis, kur mūsiškiai puola, arba atvirkščiai, kur reikia atremti labai aktyvias priešo atakas – koviniai komplektai pristatomi. Tačiau iš minosvaidininkų girdžiu: „Griauname orkų atramą, bet nėra kam ją užimti“. Ir tai klausimas jau ne mūsų Vakarų sąjungininkams. Tame senelis Baidenas mums nepadės.

– Mano nuomone, punktą apie mobilizaciją ir rezervų personalo stiprinimą Zalužnas straipsnyje nukėlė į penktą vietą tik todėl, kad tai buvo kreipimasis į Amerikos auditoriją. Ji gali mums padėti artilerija, elektroninės karybos, priešmininėmis priemonėmis bet žmonėmis nepadės. Tačiau Ukrainai tai yra vidinė prioritetinė problema. 

– Penktas punktas amerikiečiams buvo apie tai, kur turėtume ruošti tuos rezervus. Buvo kalbama apie tai, kad mes negalime suburti žmonių didelėmis masėmis, nes iš karto atskris [raketa]; mes tai jau patyrėme. O kreipimasis į Vakarus – „suteikite mums poligonus mūsų rezervų rengimui“. Todėl straipsnyje klausimai išdėstyti būtent tokia svarbos tvarka.

– Tačiau glaustoje Zalužno rubrikoje kalbama ne tik apie parengimo procesą ir poligonus. Jis taip pat kalba apie tai, kad „mūsų teisės aktuose yra spragų, leidžiančių piliečiams išvengti savo pareigų“, ir apie bandymus tas problemas spręsti. Apie vieningą karo prievolininkų registrą. Apie tai, kad „turėtume plėsti piliečių, kurie gali būti šaukiami į mobilizaciją, kategoriją“ ir kt. Ir iš tiesų, šiame kontekste neaišku, kodėl prezidentas Zelenskis vis dar nepasirašė Rados priimto įstatymo dėl mobilizacijos šaukiamojo amžiaus sumažinimo nuo 28 iki 25 metų.

– Taip, yra toks dalykas. Bet aš kalbu apie pagrindines jo žinutes, skirtas būtent Amerikos auditorijai. Tai reiškia, kad apskritai Zalužno pasisakymas buvo skirtas ne Ukrainos visuomenei.
Pasakysiu dabar kaip valstybinės institucijos (Nacionalinio Antarkties mokslo centro) direktorius. Mano darbe panašūs dokumentai vadinami „būtinybės gauti tokias prekes ir paslaugas pagrindimu“. Tiesą sakant, Zalužno rašinys yra kreipimasis į mūsų sąjungininkus, pagrindžiantis tam tikrų rūšių karinės-techninės pagalbos poreikį kitais metais. Taip ir reikia jį suprasti. Kitas dalykas, kad Ukrainos visuomenė jame įžvelgė daug ką giliau.

– …Ir jame pirmą kartą pamatėme Zalužno klaidos pripažinimą dėl laukto puolimo laiko Pietuose. Jis teigia manęs: jei bus surinktas tankų kumštis, naujai sukurtos brigados vėl įvykdys savo misiją ir nuveiks tai, ko jos buvo išmokytos Vakarų poligonuose, tai po keturių mėnesių būsime Kryme. Taip neatsitiko. Ir Zalužnas pripažįsta, kad 150 000 nukautų maskolių taip pat nesustabdė rusijos.
Beje, vyriausiasis vadas kalba apie 150, o mes šventėme 300 tūkstančių sunaikintų okupantų…

– Todėl, kad jis kalba Amerikos auditorijai, kuri turi savo informacijos šaltinius. Beje, šis skaičius (150 tūkstančių) man atrodo labai realus.
Pameni, kalbėjome, kad tarp tų „nutekėjimų“ iš Pentagono, kurie įvyko dėl kažkokio neklaužados, buvo labai panašus į tikrą dokumentas, įvardijantis rusijos nuostolių skaičių – 120 tūkstančių žuvusių ir 300 tūkstančių iš viso. Tai buvo vasario mėnesį, t.y. prieš mūsų didžiojo puolimo pradžią. Zalužnas iš tikrųjų taip sako, kad per vasarą pridėjome dar 30 tūkstančių [rusų] vien tik „du šimtųjų“. Mano nuomone, tai labai geras skaičius.
Priminsiu, kad per dvejus Čečėnijos karo metus žuvo 7,5 tūkstančių maskolių. O per dešimt Afganistano karo metų žuvo 14 tūkstančių sovietų.
Zalužnas konstatuoja, kad šis baisių nuostolių skaičius rusijos nesustabdė, ji ir toliau slenka pirmyn.
Šiaip, labai gerai, kad vyriausiasis vadas prisiėmė atsakomybę ir pripažino savo klaidas.
Bet pirmiausia imkim ir patikslinkim, kad tai buvo ne tik vyriausiojo vado klaidos. Tai buvo mūsų kolektyvinė klaidinga įvykių raidos vizija.
Ir trumpai paanalizuokime: a) kokios buvo pagrindinės klaidos, iš ko jos susidėjo? b) ar viskas buvo ne taip?
Dabartinė padėtis negali būti supaprastinta tik iki to, ko prisidirbome. Buvo tikrų klaidų, bet buvo ir tam tikrų joms sąlygų.
Pradėkime nuo pagrindinės mūsų visų klaidos. Aš taip pat labai ilgai to laikiausi. Tai įsivaizdavimas, kad yra tam tikra riba, kai į rusiją parvežamų cinko karstų skaičius virs kokybe – rusijos visuomenės atsimetimu nuo šio karo ir visko, kas iš to seka. Ir, ko gero, tai peraugtų ir į rusijos vadovybės supratimą, kad kaina per didelė, geriau atsakykime, nei toliau liekime tiek kraujo.
Nuo pat pirmos šio karo valandos laikėmės nuostatos, kad reikia sunaikinti kuo daugiau maskolių, ir likusieji atsitrauks. Būtent taip nutiko Ukrainos šiaurėje. Tada rusijos kariuomenės nuostoliai peržengė ribą, už kurios tie daliniai tapo tiesiog nevaldomais. Jie tapo lengvu grobiu net kaimo teritorinių bendruomenių savanoriškosioms formuotėms. Į juos šaudė iš už kiekvieno kampo, visuose keliuose degė jų kuro sunkvežimiai ir t.t. Ir todėl jie buvo išvesti. Bet paaiškėjo, kad tai grynai taktinis, operatyvinis lygmuo.
Ir buvo tokia mintis, kad priešui galima nuleisti kraują globaliai, o ne tik Ukrainos šiaurėje. Nes tai veikė Čečėnijos kare. Jie pasakė: „Ne, mums užtenka. Kaip norite, derėkitės su tais „čiurkolakiais“, netgi pripažinkite pralaimėjimą, bet išeikite iš ten, mums užtenka cinko karstų“. O čia 150 tūkstančių – ir nieko. Tos pačios kareivių mamos, kurios pirmojo Čečėnijos karo metu žuvus 7 tūkstančiams ėjo į masines demonstracijas, dabar eina į socialinio aprūpinimo skyrius ir registruojasi „Ladai-Kalinai“.
Mes neatsižvelgėme į tai, kiek pasikeitė rusijos visuomenė.

Mes visi neatsižvelgėme į tai, kiek dabartinė Raška degradavo, palyginti su „sovoku“ ir ankstyvąja Jelcino raška. 

Jiems dabar gyvenimas visiškai nustojo būti vertybe. Ir jie eis į skerdyklą tiesiog nesustodami.
Na, gerai, gal kažkur ta riba ir yra. Galbūt, užmušus milijoną maskolių, tai vis tik suveiktų. Bet tai labai tolimas tikslas.
Kol kas paaiškėjo, kad taip nėra, reikia ieškoti kitų požiūrių. Cinko karstų kiekis nėra rusijos silpnoji vieta.
Tai viena mūsų klaida. O toliau sekė dar viena. Priminsiu, kokiomis sąlygomis Zalužnas paskelbė, kad mūsų pavasario puolimas, kaip tada tikėtasi, pralauš orkų frontą, kad išeisime į Krymą ir taip toliau. 2022 metų gruodį jis mūsų sąjungininkams paskelbė konkrečius poreikius: 300–400 tankų, 500–700 „bechų“ (kovinių desanto mašinų), 500 pabūklų ir kt. Atsiprašau, o kas į tai buvo duota? Buvo duota apie šimtas tankų. Panaši istorija su patrankomis ir PKM. Iš pradžių mums buvo pažadėta geriausiu atveju pusė to, ko prašyta – kaip dviem Amerikos divizijoms. O realiai puolimo pradžiai tebuvo pristatyta tik kaip vienai amerikiečių brigadai. O visa kita atkeliavo po truputį iki rudens pradžios.
Atleiskit, tai visiškai ne tie terminai, apie kuriuos buvo kalbama. Kol atvyko ATACMS. F-16 vis dar kažkur skraido, bet dar ne čia.
Per tą laiką orkai apsikasė – jiems faktiškai buvo duoti devyni mėnesiai sukurti didžiulę gynybos sistemą, kurios dar nebuvo tuo metu, kai Zalužnas išreiškė tą poreikį.
Ir reikia deramai įvertinti savo priešą, kuris kritiniu momentu įvykdė absoliučiai nusikalstamą, bet kariniu požiūriu genialų žingsnį: susprogdino Kachovkos hidroelektrinę. Jis tiesiog sugriovė mūsų planą „A“ forsuoti Dnieprą ir veržtis į orkų užnugarį per Chersono sritį. Po to ir beliko šturmuoti Surovikino liniją su tam labai nepakankamomis priemonėmis.
Taip ir nutiko. Tai yra karas.
Karas visada yra toks dalykas, kai tu turi savo planų ir norų, o priešas turi savo planų ir troškimų. Ir mūšyje realizuojasi tik tam tikras procentas viso to. Niekas niekada nesirealizuoja visu 100%. Ir šiuo atveju sutapo beveik 50 ir 50, deja.
Juolab kad orkams buvo duotas laikas mobilizuotis 2022 metų rudenį. Tiesą sakant, juos buvo galima pribaigti dar tada. Tačiau tam mums reikėjo 2022-aisiais turėti bent jau tuos išteklius, kurie mums buvo suteikti 2023-aisiais. Bet taip kvailai susiklostė, kad nebuvo kuo. Tada kaip tik buvo kam, bet nebuvo su kuo (buvo žmonių bet trūko ginklų). O rusų įvykdyta 400 tūkstančių sieliūkščių mobilizacija pakeitė visą tvarkaraštį.
Orkai prisipažino, kad jie jau per silpni kurti strategiją didelėms kampanijoms į Kyjivą, Charkivą ir Odesą. Tam išteklių jiems nepakanka ir greit neatsiras. Tada jie pradėjo kurti strategiją įtraukti mus į užsitęsusį pozicinį karą, kol ištekliai išseks.
Nes jie yra visiškai įsitikinę, kad tokiame kare raška visada laimės. Tiesiog todėl, kad ji didesnė ir turi daugiau išteklių. Ir tiek Vakaruose, tiek mūsų šalyje daugelis žmonių tuo tiki.
Nors iš tikrųjų man didžiulė mįslė, ar raška tikrai pasiruošusi ilgam karui, kol ištekliai išseks.

Ar Zalužnas atsako Dykyjui?

– Paruošiau citatą iš ilgo Zalužno straipsnio. Toje citatoje daugelis turėtų pamatyti atsakymus į tavo vertinimus. Asmenį, kuriam atsako, autorius vadina „kariniu analitiku“ ir kalbama apie tokias išvadas kaip taviškės. Štai citata: 

Kontrbaterinė (baterijų prieš baterijas) darosi svarbia ginkluotos konfrontacijos dalimi. Ir nepaisant kai kurių vadinamųjų karinių analitikų, įvairių publikacijų, taip pat ir rusijos žiniasklaidoje, apie laipsnišką rusijos silpnėjimą, mums nesuteikia teisės menkinti rusijos ginkluotės reikšmės ir galimybių svarbos, jos žvalgybos ir atsakomųjų priemonių, šalies agresorės karinio-pramoninio komplekso pajėgumų aprūpinti kariuomenę reikšmingais kiekiais tiek pasenusia, tiek ir šiuolaikine ginkluote ir karine technika.
Turime realiai vertinti grėsmes, analizuoti patirtį ir daryti išvadas. 

„Ir nepaisant kai kurių vadinamųjų karinių analitikų, įvairių publikacijų, taip pat ir rusijos žiniasklaidoje, apie laipsnišką rusijos silpnėjimą, mes neturime teisės nuvertinti rusijos ginkluotės reikšmės ir galimybių, jos žvalgybos ir atsakomųjų priemonių, valstybės agresorės karinio pramoninio komplekso gebėjimo aprūpinti kariuomenę reikšmingais kiekiais tiek pasenusia, tiek ir šiuolaikine ginkluote ir karine technika“.
Ankstesniais kartais čia kalbėjai kaip tik apie tai, kad „skaičiuojant geležį“ rusija pasirodė nelabai apsirūpinusi, nei mums atrodė. Užginčyk. 

– Taip, ir aš tai sakau su labai konkrečiais skaičiais.
Bet čia aš kaip tik nematau skaičių. Čia matau būtent įpuolimą į tam tikrą patosą su visokiais „vadinamaisiais analitikais“ Na, kadangi aš pats niekada nesivadinau „karo analitiku“, tai sutinku su „vadinamuoju“. Čia nematau problemų. Nieko asmeniško.
Bet vėlgi, atsižvelgiant į tai, kam jis tai rašė, jis galėjo turėti omenyje mano pasisakymus. Manyčiau, kad šiuo atveju jį kur kas labiau domino tai, ką rašo Vakarų analitikai.
Taigi, kai tu kreipiesi su prašymu duoti tau papildomų ginklų, logiška ne menkinti rusijos pajėgumus, o, priešingai, juos perdėti. „Štai koks didelis baisus priešas, duokite mums dar bent ką nors“. Tai įprastas poreikio pagrindimo būdas.
Bet jei kalbame apie tai, kad tuos pasažus perskaitė dar ir dalis mūsų visuomenės, tai pastarieji ten galėjo pamatyti rusiškos propagandos tezę apie Raškos nenugalimumą, kurią maskoliai stropiai kala į galvas tiek Vakarams, tiek ir mums.
Štai kodėl tai turėtų būti nagrinėjama su skaičiumi, apie kurį jau kalbėjome. O kur tas nenugalimumas ir kiek tiksliai to nenugalimumo?

Taip pat skaitykite:
E.Dykyj: Karinių techninių resursų rusijai belieka daugiausia vieneriems karo metams

Rusijos gynybos pramonė tikrai stengiasi „pakilti iš klūpančiojo pozos“, didinti savo pajėgumus, dirbti pusantros pamainos, ir taip toliau, ir panašiai. Tačiau jie vis tiek negali susidoroti su dviem problemomis. Tai kritiškai svarbios komplektuojančiosios, kurių pakeisti neįmanoma. Ir kvalifikuoto personalo trūkumas. Jei kas netiki, kad jie iš tiesų susiduria su šiomis problemomis, tiesiog prisiminkite putino „šokius“ prieš Kim Čong Iną.
Atleiskit, rusija dabar, kad išlaikytų frontą, tikrai priversta kaulyti sviedinių Šiaurės Korėjoje. Taip, miljonuką išsikaulijo.
rusams liko apie 4 milijonus sviedinių, be to, atkeliavo milijonas korėjietiškų. Tačiau per metus jie išnaudojo 10–12 milijonų.
Kitas dalykas, šitame fone nereikėtų jų nuvertinti. Tiesiog tereikia matyti silpnąsias priešo vietas ir į jas smūgiuoti. O, pavyzdžiui, su dronais jie pasirodė daug kūrybingesni ir labiau prisitaikantys nei mes. Nepaisant to, kad šio karo pradžioje turėjome pranašumą bepiločių orlaivių srityje – dėl to, kad mūsuose dronais užsiiminėjo savanorių bendruomenė, kuri savaime yra kūrybinga, gyva ir aktyvi. O rusijos federacijoje tokios savanorystės koncepcijos išvis nėra. Apgailėtini bandymai kažką pamėgdžioti…
Bet kai nėra savanorių bendruomenės, už viską atsako valstybė. Ir rusijoje išvadas apie dronus jie padarė valstybiniu lygiu – buvo pradėta masinė gamyba. O pas mus  dabar virš 200 komandų kniedija dronus. Ir naudojama daugiau nei šimtas modelių. Tačiau nė vieno iš jų nėra surenkama daugiau nei dešimtimis vienetų. Rodos tik dabar kai kurie gamintojai surinko pirmuosius šimtukus. Gi rusai turi nedaugiau dešimties modelių, o dažniausiai naudojami tik trys. Jie toli gražu nėra idealūs, bet masyvūs: „Lancet“, „Orlan“, „Šached“. Visais šiais trimis atvejais jie lenkia kiekybe.
Štai, pavyzdžiui, tas pats S. Prytulos dronas „Bober“ (Bebras) pagal technines charakteristikas lenkia „Šachedą“ visu šimtu taškų. O kiekiu, deja, tai nesulyginami dalykai.

– Beje, prisiminsiu, kaip trynėme rankas per „bebrų“ antskrydžius virš „Maskva-City“ liepą–rugpjūtį, kai rusai biurų centruose ėmė laisvadienius laukdami kitų mūsų antpuolių. Bet kada paskutinį kartą buvo tokie veiksmingi apčiuopiami išpuoliai prieš Maskvą?

– Čia galiu nebent pastebėti, kaip mūsuose dažnai aiškinama, kodėl jau seniai nebuvo rusijos federacijos masinių raketų atakų: „jie kaupia atsargas“.

–Kaupiame ir mes?

– Manau, kad taip. Ko gero, ir mes kaupiame. Tačiau klausimas, kokiu tempu kaupiame.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nors rusai ir turi labai rimtų sėkmių gynybos pramonėje, tačiau paaiškėjo, kad tankams elektronikos jie negamina, netgi guolių tankams negamina. Nes, pasirodo, pastaruosius 25 metus visi guoliai buvo vokiški, o dabar jiems taikomos sankcijos. O jei dronai susideda iš civilinių komponentų (išskyrus sprogmenis, kurių rusijos federacijoje pakankamai), tai guolio iš civilinio autobuso į tanką neįkiši. Todėl rusijos karinis-pramoninis kompleksas per metus vargu ar galės smarkiai pakilti.

„Rusų strategija – laukti antrojo antpuolio“

– Dar viena vyriausiojo vado išvada, šokiravusi daugelį, – tai, kad pereiname prie pozicinio karo. Ir ši žinia, visų pirma, daugelį šiek tiek nuliūdino, o iš kitos pusės atnešė tai, apie ką oficiali propaganda nekalbėjo. Kad šiame kare gali būti ir taip. Kad yra paralelių su 2014–2015-aisiais, kai ATO įžengė į statinį etapą. O Zalužną tokia situacija pagrįstai skatina lyginti su Pirmuoju pasauliniu karu. 

– Čia reikia suprasti, kokia yra dabartinė rusų strategija. Tai yra antrojo antpuolio laukimo strategija.
Jie aiškiai pripažįsta, kad 2024-aisiais jiems neverta tikėtis kokios rimtesnės karinės sėkmės. Kyjivo, Charkivo vėl nepuls, į Odesą neis. Jie tai žino. Tačiau jų užduotis 2024-iesiems – išlaikyti dabar okupuotas teritorijas, išlaikyti fronto liniją ir kiek įmanoma labiau mus sumalti, kai tik bandysime prasiveržti pro tą fronto liniją.

Taip jie nori sulaukti „antrojo atėjimo“ to, kurį taip meiliai vadina Trumpuliu.

Va, po 2024-ųjų Donaldas Trumpas grįš į Baltuosius rūmus pagal jų versiją (ir tai visiškai neatmestina), o tada gerasis, gerulis Trumpulis visiškai uždarys vožtuvą chocholams – nustos tiekti ginklus, kovinius komplektus. Ir va tada orkai sugrįš ir atkeršys su kaupu. Šitai yra beveik oficiali jų karinė strategija, siekiant pergalės 2025 metais.
Ir rinkčiausi būtent tokį – blogiausią – scenarijų. Tarkime, kad viskas tikrai nuo 2025 metų užsidarys. Matome, kokios didelės „sūpuoklės“ siūbuoja Vakarų visuomenėse ir JAV, ypač dėl pagalbos Ukrainai.
Tam atvejui vienas iš mano mėgstamiausių anekdotų. Apie tai, kaip Dievas griausmingu balsu skelbia visai žmonijai: „Žmonės, jūs mane užknisote, aš jumis nebetikiu, jūs beviltiški, todėl po savaitės –pasaulinis tvanas. Tačiau šį kartą nebus nei Ararato, nei Nojaus arkos. Aš tiesiog viską užliesiu“. Na, visi ištikti šoko, žinoma, panika. Rusai riaumoja juodai. Kažkur Prancūzijoje kiekviename skvere orgijos. Reikia bent paskutinę savaitę pagyventi, bent tiek. Senas rabi sušaukia žydus į sinagogą. Sako: „Na ką žydai, girdėjote naujienas? – „Girdėjome“. – Gailestingasis Viešpats davė mums visą savaitę išmokti kvėpuoti po vandeniu!“
Manau, kad dabar esame panašioje situacijoje. Dar turime visus metus išmokti apsirūpinti ginklais bei koviniais komplektais ir tapti daug mažiau priklausomiems nuo to, ką ten beišrinktų į Baltuosius rūmus. Ir jei šių metų nepaleisime vėjais, jei nepakartosime šašlykų laukimo istorijos ar net naujesnės istorijos – belaukiant, kad kažkas ten pats prasibraus į Krymą – ir jei tam susitelksime kaip į super-užduotį, lygiai taip pat sunkią, kaip buvo ginant Kyjivą 2022-aisias, – jei mes lygiai taip pat mesimės į šią užduotį – tai tada mes laimėsime.

Mobilizacijos problemos ir paralelės su Ukrainos Liaudies Respublikos pralaimėjimu

– Tu patari kaip blogiausią scenarijų laikyti Amerikos pagalbos nutraukimą. O aš, žvelgdamas į mobilizacijos, karinių komisariatų, TKC (teritorinių komplektavimo centrų) tvarkymosi su šaukimo planu problemas, galiu pridurti, kad dar vienas blogiausias scenarijus galėtų realizuotis anksčiau D. Trumpo sugrįžimo. Jeigu nepataisysime situacijos su mobilizacija, tai po metų tiesiog nebegalėsime papildyti nuo 2022 metų kovojančių dalinių iki kovinės būklės. Jau nekalbant apie jų pakeitimą, rotaciją.

– Tai tikrai kritiškai svarbus momentas. Ir mes abu čia pradėjome kalbėti apie didelės „namobilizacijos“ (demobilizacijos namop) poreikį dar tada, kai tai buvo „ne madoje“. Ir komentaruose teko perrausti krūvas mėšlo. Tačiau dabar tą problemą įgarsina ir Zalužnas.

– …Ir ši tema tampa dominuojančia. Didelė dalis žmonių vis dar nenori to priimti, mato tūkstančius priežasčių, kodėl nereikia mobilizuotis, kelia daug sąlygų. Bet juk tai taip nesuveiks – jeigu visi sėdėsime ir lauksime, kol TKC bus reformuoti, kol rekrūtavimas taps skaitmeniniu, o visa korupcija bus įveikta.

– Tai be galo „nuostabu“. Prisieti prie visiškos pergalės prieš korupciją, kad ir kas benutiktų – neabejotinai nerealus pasiteisinimas, kad to niekada netektų daryti. Nes niekur pasaulyje korupcija iki galo nebuvo įveikta.

– Per pastarąsias kelias savaites galėjau tiesiogiai susipažinti su TKC veikla ir noriu pasakyti, kad ten, be kita ko, labai pasireiškė ta informacinė audra vasarą – su masiniais demaskavimais ir kyšininkų karinių komisarų apkaltinimais. Dabar TKC darbas beveik paralyžiuotas. Mat TKC vadovai buvo atleisti, tačiau į jų vietas efektyvūs vadovai neatėjo. Tiems, kurie buvo perkelti į karinius komisariatus, reikia laiko susivokti, kaip tai veikia, kokia ten norminė bazė. Kovose dalyvavę karininkai nenori užimti sukompromituotas pareigas, kur suklysi, neapsižiūrėsi – ir tapsi kaltinamuoju. Todėl šaukimo planas nevykdomas apibūdinant žodžio „visai“ (kaip jau minėjome, Poltavos srityje rugsėjo mėn. – 13%). Taigi šie rodikliai po kurio laiko labai atsilieps Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.

– Čia vertėtų pabrėžti, kad mūsų istorijoje taip jau yra buvę. Ukrainos Liaudies Respublika buvo nuostabi, labai demokratiška šalis. Tiek, kad nevykdė mobilizacinio šaukimo. Ji kvietė tik savanorius. Ir pasirodė, kad savanorių neužteko pasipriešinti rusijos kariuomenei, kur raudonieji vykdė totalines mobilizacijas su bandžiusiųjų to išvengti sušaudymais. Ir kai rusai čia atvarė milijoninę „mobikų“ armiją, dešimtys tūkstančių ULR savanorių nesugebėjo to milijono sulaikyti.
Tuo tarpu milijonai ukrainiečių užsisėdėjo namuose. Jie manė, jog yra labai protingi, kad ši taurė buvo nuo jų atitolinta, kad jie nežuvo fronte. Ir po to tie patys žmonės mirė iš bado 1933-aisiais. Jie valgė savo vaikus. Ir tai buvo milijonai žmonių.
O jei šie milijonai valstiečių, mirusių iš bado 1933-aisiais, anksčiau būtų įstoję į Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenę, tai Holodomoro-1933 nebūtų buvę. Ukrainiečiai nebūtų išbuožinti ir ištremti į Sibirą. Palyginkime tuometinę Suomiją ir Ukrainos Liaudies Respubliką.
Kažkas klausė, koks planas, jei pralaimėtume karą? Common, žiūrint kam, priklausomai nuo nuotaikos. Arba žūti paskutiniuose mūšiuose, atsitraukiant. Arba laukti pagal principą „vargas nugalėtiesiems“, tikintis atėjusiųjų pasigailėjimo. Tačiau ta viltis dėl pasigailėjimo akivaizdžiai nepagrįsta.
Asmeniškai pažįstu žmonių, kurie kartais taip tyliai leidžia sau kur nors paistyti: „Na, va Krymą juk atidavėme – ir ką? Ten gi gyvena žmonės“. Na, kaip jie gyvena? Kryme baisus rusijos režimas, kaip ir pačioje rusijoje. Tas režimas sunaikina tuos, kurie ką nors sumurma ne taip. Bet jei tu ne plepi, o tyliai ari, siurbi degtinę ir nepareiški jokių pretenzijų valdžiai, tai iš principo taip, tikrai ramiai gyveni. Jie tavęs neliečia, tai tiesa. Daugelį žmonių tai tenkina.
Bet yra niuansas. Kad būtų taip, kaip Kryme, reikėjo pasiduoti be kovos. Ir net ne vasario 24-ąją, o 2014-aisiais. O po dešimties metų karo, įskaitant pusantrų metų didžiojo karo, kai užvertėme 150 tūkstančių maskolių, jokio Krymo nebus. Bus didelė Buča. Net ir Buča tebuvo apšilimas, jie tik apšilinėjo. Bus Mariupolis. Bus policijos nuovada Nova Kachovkoje su kruvinais pjūklais ir panašiai.
Ir nereikėtų turėti iliuzijų, kad Europos Sąjunga priims dar 30 milijonų pabėgėlių. Prieš pusantrų metų Europos Sąjungoje buvo simpatijų mums, empatijos pikas. Jie atvėrė visas duris, visas sienas. Dabar to nebebus. Jie tiesiog suskaičiuos, kiek žmonių nori atvykti, ir jų nepriims.
Na, išskyrus tai, kad paskutinis Zalužno įsakymas [savo kariams], kai bus aišku, kad armija sumušta, bus išvykti per Vengriją (juokiasi), taip pat organizuojant koridorių civiliams gyventojams išvykti.
Beje, jei būtų mano valia, paleisčiau tokį IPSO (informacinė psichologinė specialioji operacija) pranešimą į Vengrijos spaudą – esą „nutekinamas“ slaptas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dokumentas apie Ukrainos kariuomenės veiksmus karo pralaimėjimo atveju (juokiasi). Tegu jie šiek tiek pagalvoja, ar verta padėti rusams laimėti šį karą. Bet tai visiškai kita istorija.

– Išvedei paralelę su ULR prieš 100 metų. Zalužnas pozicinio karo atžvilgiu kalba apie paraleles su Pirmuoju pasauliniu karu. Pastebiu ir kitą panašumą su to meto įvykiais: Ukrainos pajėgų tarpusavio konkurencija karo metu. Matau nuotaikas socialiniuose tinkluose, matau reakciją, jei apeliuojama į mobilizacijos vengiančių karo prievolininkų sąžinę. Ir darau išvadą, kad norime to ar ne, dabartinėmis sąlygomis mums reikia savotiškos visuomeninės sutarties.
Ši sutartis užfiksuotų problemos supratimą ir galimą jos įveikimą. Kalba eitų apie vieningą šauktinių registrą, apie TKC ir KMK (karinių medicininių komisijų) problemų sprendimą, apie korupcinių schemų įveikimą, apie perėjimą prie rekrūtavimo pagal vakansijas, kurias skelbtų kariniai daliniai – kaip dabar daro LobbyX. Taip pat turėtų būti nustatytas terminas, kuriam pašaukiama mobilizuojant – kad žmonės žinotų, kiek laiko turės ištarnauti iki paleidimo. Kartu karo prievolininkai užnugaryje turėtų sudaryti legitimią eilę mobilizacijai ir tarnybai kariuomenėje – skirtingu laiku, skirtingose pareigose, pagal įsipareigojimus ir visuomenės poreikius.

– Nuolat perkratau šią tezę, bet dabar ją puikiai suformulavai. Kad tai turėtų būti karo laiko visuomeninė sutartis. Tokios formuluotės dar iš nieko negirdėjau ir ji labai, mano nuomone, labai tiksli.

Tu kaip tik pataikei į esmę. Įdėk tai į antraštę. Karo meto visuomeninė sutartis.

Nes kalbėjau apie valstybės žingsnius link visuomenės ir visuomenės link valstybės. Bet tu šiuo atveju tai suformulavai daug esmingiau. Taip ir yra.

– Taigi. Nes kiekvienas iš mūsų gali rasti šimtus priežasčių, kodėl šiuo metu negali eiti tarnauti, negali užimti kokios nors vakansijos armijoje užnugaryje ar fronte (o mobilizacija – ne vien „apkasai“). Bet jei visi tai sako vienu metu, tai tiesiog visiška bėda. Ir apie šią grėsmę būtina kalbėti per visus įmanomus ruporus. Štai ir Zalužnas iš tikrųjų pradeda tai perteikti.

– Beje, norėjau iš Zalužno išgirsti abi tezes. Išgirdome apie mobilizacijos poreikį. O apie būtinybę demobilizuoti tuos, kurie jau savo atkariavo? O, tai mūsų generolams problema.

– Jeigu situacija dėl šaukimo išliks tokia, kokia yra dabar, tai tiesiog nematau, kas galėtų juos pakeisti.

– Bet jei nebus užsibrėžtas tikslas, kad, pavyzdžiui, po pusmečio turime juos demobilizuoti, o visi, kurie dabar renkami, tarnaus metus, pusantrų ar dvejus metus – tai toliau mobilizuoti bus vis sunkiau.
Tarnavimo trukmės nustatymas – pagrindinis dalykas. Tai esminis skirtumas: atiduoti valstybei metus ar net dvejus – arba gauti bilietą tik į vieną pusę.

– Reikia žinoti, kad tave pakeis kiti apmokyti žmonės, gynybinis pajėgumas nepablogės. Bet norint šį klausimą išspręsti per metus, reikėjo pradėti net ne dabar, o prieš metus.

– Gėda prisipažinti, bet orkai taip ir daro. Jie pagal mobilizaciją tarnauja ne neribotą laiką, o nurodytą terminą – 12 mėnesių. Kitas dalykas, kad vėliau juos bando prismeigti ir nepaleisti. rusijoje tą įveikti labai sunku, bet iš esmės yra numatyta, kad metus atkariavai – eik kur nori.

– Klausimas iš facebook. „Skaitmeninė mobilizacija į tuos padalinius, kur pageidauji“. „Išmanioji mobilizacija“, įvardinta vice premjero Fiodorovo. Ar ta idėja perspektyvi? 

–Pati „išmanioji mobilizacija“ savaime problemos neišsprendžia. Bet tai žingsnis teisinga kryptimi. Kaip priemonių komplekso dalis, ši idėja yra labai išmintinga.
Šiaip [vice premjeras – ministras inovacijoms, švietimo, mokslo ir technologijų plėtrai – skaitmeninės transformacijos ministras Mykhailo] Fiodorovas šiame kare iš principo dažnai yra ryškus pavyzdys civilio, kuris kuria sisteminius teisingus dalykus, kad laimėtume šį karą. „Dronų armija“, „Brave1“ ir kt. Žinai, yra toks posakis: „Karas – per daug rimtas dalykas, kad jį būtų galima patikėti tik kariuomenei“.
Pačių karinių dalinių komplektavimasis, tai, mano nuomone, antras pagal svarbą žingsnis [mobilizacijos problemoms spręsti] po tarnybos laikotarpio apribojimo. Suteikti galimybę pačioms karinėms dalims  tiesiogiai vykdyti rekrūtavimo kampaniją. Tai iš dalies išspręstų paralyžiuotų karinių komisariatų problemą.

Taip pat skaitykite:
E.Dykyj: Kartu turime sudaryti sąlygas ilgiau nei pusantrų metų kariaujančių karių demobilizavimui

– Bet tam reikia, kad veiktų raštai iš karinių dalių. O ne taip, kaip dabar.

– Taigi. Tam reikia panaikinti tik vieną Generalinio štabo viršininko Šaptalos praėjusių metų liepos mėnesio įsakymą, draudžiantį kariniams komisariatams siųsti žmones pagal raštus į karinius dalinius.
Pavyzdžiui, yra žmogus, pasiruošęs kariauti, bet nenori patekti į prastos reputacijos karinį dalinį, vadovaujamą kvailo vado, „vietinio masto Žukovo“. Kas taip pat pasitaiko. Užtat žmogus žino kitą karinį dalinį, yra pasirengęs jame kovoti, ir ten yra jam vieta – yra pasirengę jį paimti ir dėl to pateikia oficialų raštą. Žmogus su tokiu raštu eina į karinį komisariatą, o ten sako: ne, mes vykdome Šaptalos įsakymą, mes neturime teisės tave ten pasiųsti, nes šiuo metu komplektuojame kitą karinį dalinį, ir visus turime ten siųsti, kol jo neužpildysime.
Kažkada maniau, kad kariniai komisariatai tiesiog taip vykdo planą. Ogi ne, tai Generalinio štabo įsakymas.

– Žinau istorijų, kai paskutiniame etape – jau iš „mokyklės“ (mokymo įstaigos) poligono – vyrą išsivežė pirmasis karinis dalinys. Tas, kuris siuntė raštą. Bet jį „išpirko“, pavyzdžiui, už generatorių.

– Tai jau grubus statuto pažeidimas (juokiasi). Arba tai tikrai vertingas specialistas. Būdamas kuopos vadas už eilinį pėstininką generatoriaus neatiduočiau.

– Jeigu karys motyvuotas ir nori tarnauti būtent tame kariniame dalinyje, jis pats nupirks generatorių.

– Čia jau kitas reikalas. Aš apie tai nepagalvojau.
Šia linkme dar daug apie ką būtų galima kalbėti. Tačiau, manyčiau, du esminiai žingsniai – tai tarnybos termino apribojimas ir galimybė tarnauti ten, kur susitarei.
O apie korupcijos išnaikinimą kariuomenėje visi ir taip kalbą. Ir apie vieningą aktyvų karo prievolininkų registrą Zalužnas rašo. Nes kariniai komisariatai iki šiol nežino, kas kur gyvena ir ką į kur būtų galima pakviesti. Juk absoliuti dauguma mūsų šalies gyventojų gyvena ne pagal [senąją] registraciją.
Be elektroninio registro, pridurčiau dar vieną dalyką. Ir tai labai nepopuliaru. Tačiau po tų žingsnių žmonių link, apie kuriuos kalbėjome, reikia kažkaip priveržti veržles. Juk dabar teisės aktuose yra didžiulė skylė. Jei jau tave pašaukė ir tu pasislėpei – tai jau kriminalas. O jeigu tik nesi įskaitoje ir atsisakai į ją įsirašyti ir gauti šaukimus – tik administracinis nusižengimas, už kurį teskiriama bauda. O baudas galima mokėti iki begalybės.  Todėl, manyčiau, būtina kriminalizuoti įskaitos vengimą.

Fronto linija: kieno iniciatyvą?

– Iš Zalužno straipsnio daugelis daro išvadą, kad jis konstatuoja puolimo nesėkmę ir perėjimą į kitą karo etapą. Oleksandras Kurta feisbuke klausia: ar tai reiškia, kad Tokmakas nepuolamas?

– Kol mes čia diskutuojame, mūšiai prie Tokmako tęsiasi.

Ir tęsiasi būtent mūsų puolamieji veiksmai. Nuo tada, kai buvo paskelbtas Zalužno straipsnis buvo gana rimtai pasistūmėta nuo Robotynės. Todėl sakyčiau „neskubėkite mūsų laidoti“.
Bet iš tikrųjų kiekvieną savaitę vis didėja rizika, kad šiais metais Azovo jūros neprieisime, ir prasidės žiemos pauzė, po kurios teks tai atnaujinti. Tai netgi ne rizika, o reali prognozė. Prognozė, bet dar ne įvykęs faktas.
Jei Ukrainos ginkluotosios pajėgos nebūtų sukūrusios placdarmo kairiajame Chersono srities krante, pripažinčiau, kad šiais metais [puolimui] jau viskas. Tačiau Kairiajame krante yra placdarmas. Beje, kaip tik dabar ten yra draugų. Sveikinimų neperduosiu, jie tikrai to nežiūrės. Vietoj to jiems perduosiu porą krosnelių, kurių jie paprašė.
O tai labai daug pasako:

Jie jau yra Kairiajame krante ir prašo krosnelių. Jie ten jau apsikasinėja ir įsitvirtina. Placdarmas plečiasi. Bet, žinoma, mūšai yra beprotiški. 

Kad sulaikytų puolimą orkai suvarė krūvą rezervų. Kol kas placdarmas dar nėra pakankamai platus, kad jau būtų galima permesti techniką.
Bet jei pavyks placdarmą išplėsti tiek, kad ten galėtų atvykti ir mechanizuoti vienetai, tai būtų galimybė grįžti prie senojo „plano A“, kurį rusai sugriovė susprogdindami Kachovkos užtvanką, ir smogti į Surovikino linijos užnugarį (po pokalbio įrašymo tapo žinoma, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau perkelia šarvuotą techniką į kairįjį Dniepro krantą).
Jei šio plano įgyvendinti nepavyks, tai orkų gynybos linijų frontalinėse atakose link Tokmako mūsų kariai iais metais greičiausiai nepralauš. Dar ir dėl to, kad nėra pakankamai žmonių.
Nes būna, kad mūsiškiai sudaužo orkų įtvirtinimus, o juos užimti nėra kam.

– Zalužno medžiagoje, be penkių punktų apie poreikius, yra dar viena labai svarbi pastraipa. Jis tvirtina, kad nepaisant „pozicinio karo“, mes neturime kitos išeities, kaip tik vykdyti puolamuosius veiksmus. Nes apsikasinėjimas – kaip tik tai, ko siekia Rusija, kad būtų „užšaldyta“ kontaktinė linija. O mums reikia pažangos. 

– O jeigu mes neišspręstume esminių savo mobilizacijos problemų, tai nebūtų prasmės toliau diskutuoti apie kokią nors taktiką, strategiją ir pan. Tai grynai Ukrainos problema, ir sąjungininkai žmonėmis mums nepagelbės.

– Šioje vietoje tave vėl kaltins, kad nori 500 tūkstančių ar milijoną žmonių nuvaryti „į skerdyklą“.

– Pagal mūsuose priimtą terminiją, kas aš tada būčiau? Ogi, „Kruvinasis pingvinas“ (šypsosi).

– Dar prieš daugeliui lediniu dušu tapusį Zalužnij straipsnį pasigirdo vertinimų, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos per pastarąsias savaites prarado iniciatyvą. Viena iš priežasčių taip teigti – padėtis Avdijivkoje, kur priešas puola didelėmis bangomis, ir rusų puolamieji veiksmai kai kuriuose kituose ruožuose.

Tuo pačiu metu informaciniame lauke pasirodo tezė apie „Avdjiivkos tvirtovę“ ir kad ją reikėtų ginti neribotą laiką, nepaisant nuostolių, kaip buvo Bachmuto atveju.

– Tačiau Avdijivka, skirtingai nei Bachmutas, yra tvirtovė fizine prasme.

– Tačiau matome, kad po pirmųjų spalio mėnesio bandymų kaktomuša pulti Avdijivką rusai pradėjo miestą „imti į žnyples“, supti jį ir perkirtinėti susisiekimo kelius. Ir pastarosiomis dienomis jiems tai pavyksta. Ir čia kyla klausimas: kiek laiko gali tęstis tas apsupimas?

– Tuo pačiu metu nesiliauja ir frontaliniai puolimai. Aš tai vadinu „Gerasimovo mįsle“.

– Nes jie gali. Iš vienos pusės jie veržiasi per Opytne ir Vodijane kaimus, iš kitos pusės puola link Stepove ir Berdychi. Rusai kirto geležinkelį ir užėmė svarbų terikoną į šiaurę nuo miesto.

– Esu beveik tikras, kad Avdijivka nebus atiduota iki kito mūsų pokalbio. Tebūnie tai ne prognozė, o tokia vizija.
Prasminga laikyti Avdijivką taip pat ilgai, kaip laikėme Bachmutą, jei situacija bus tokia kaip dabar. Kadangi miestas yra įtvirtintas ir apsaugotas, ne izoliuotas, jame galima laikytis. O priešo „žnypliški“ išsikišimai fronto linijoje gali būti nupjauti. Na, o koks kitas ten būtų patogus gynybai miestas su tokia pramonine zona ir įtvirtinimais?…

Placdarmas kairiajame krante

– Mūsų oficialios struktūros apie placdarmą kairiajame Dniepro krante kalba labai mažai. Nors karą sekantys pagal išsamesnius šaltinius mato, kad puolamieji veiksmai ten vyksta jau seniai. Karo studijų institutas fiksuoja [placdarmo] buvimą Krynkų kaimo rajone ir toliau link Oleškų bendruomenės.
Kas tiksliai ten vyksta, kokiu mastu, kokia to placdarmo reikšmė ir kas iš to galėtų išsivystyti?

– Jau nebe paslaptis, kad ten iš tiesų yra šeši skirtingų dydžių mūsų placdarmai. Neskaičiuoju reidų grupių ir jų bazių, SOP sukurtų dar prieš kelis mėnesius. Kalbu apie šešis placdarmus, kuriuose mūsiškiai įsitvirtino, apsikasė ir atremia orkų atakas. Didžiausias placdarmas yra Krynkų rajone.
Prie SOP, kurios ten dirba jau metus, dabar ten prisijungė ir jūrų pėstininkai.
Jau galime kalbėti apie pagrindines problemas.
Kodėl ten neįmanoma perkelti sunkiosios technikos? Nes nepavyksta pakankamai toli nustumti rusijos artilerijos, kad ji nepasiektų tos siauros pakrantės juostos. Jei pėstininkai gali apsikasti ir pasislėpti, tai technikos ten taip lengvai nepaslėpsi.
Ir antra – rusijos aviacija. Kodėl tiek daug [valdomųjų aviacinių bombų] KAB-500 dabar atlekia ant Chersono srities dešiniojo kranto?

Tai orkų bandymai pataikyti į stovinčių ir besiruošiančių persikėlimui mūsiškių koncentraciją.

Skaičius bombos KAB-500 pavadinime – tai svoris, tai 500 kilogramų bomba. Tačiau ir jos pataikymo tikslumas – taip pat 500 metrų. Aš ne ironizuoju, tai tiesa. Su tokiu tikslumu jie retai pataiko į mūsų dalinius. Tačiau civiliai gyventojai kenčia beprotiškai. Tačiau sunku surinkti techniką perkėlimui.
Aš ne pranašas, nesiimu prognozuoti, pavyks mūsų planas su placdarmu, ar ne. Tiesiog suprantu, kas būtų abiem variantais.
Tuo atveju, jei nepavyktų, mūsų padaliniai po kurio laiko turėtų grįžti į dešinįjį krantą. Nes neribotą laiką ten laikyti placdarmus nėra išeitis. Tada grįžtų situacija, kai dešinysis krantas visas mūsų, o kairiajame yra „pilkoji zona“, kurią apšaudome artilerija, ir dirba specialiosios pajėgos. O toliau jau orkų pozicijos.

O jei pavyktų prasimušti, atsivertų visai kitos galimybės. Jei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų mechanizuoti daliniai ten prasiskverbtų, tai būtų išėjimas jau tiesiai į Perekopą ir Čongarą, aplenkiant „Surovikino liniją“. Ir tai būtų smūgis į užnugarį, į visos tos „Surovikino linijos“ aprūpinimą.
Galime tik palinkėti vaikinams ir merginoms atsilaikyti.

Straipsniai žurnale „Time“. Agento Šusterio nesėkmė

– Mes susikoncentravome į Zalužno straipsnį, o Vakarų žiniasklaidoje pasirodė dar vienas rezonansinis straipsnis apie Ukrainą. Tai Saimono Šusterio (Simon Shuster) straipsnis žurnale „Time“.

– Prisimenu žurnalistų skambučių bangą su maždaug tokiais prašymais jį pakomentuoti: o kaip jūs manote, kokiose fronto zonose prezidentūra davė įsakymus pulti, o kariškiai jų nevykdė?
Sakiau: stop-stop. O kodėl jūs taip prašote tai pakomentuoti, lyg tai būtų faktas? Pirmiausia paklauskime, ar tikrai tokie įsakymai buvo duoti? Kodėl iš karto prarijote šį masalą? Nes kažkas parašė? Ant tvoros užrašytas žodis iš trijų raidžių, o iš tikro už jos guli malkos.
O jei rimtai, tai straipsnis buvo labai svarbus ir pasirodė labai svarbiu momentu.
Man labai nepatinka šios keturios raidės IPSO – „informacine psichologinė specialioji operacija“. Kai skaitai ar išgirsti ką nors, kas tau nepatinka, iškart pasakai, kad tai „rusiškas IPSO“. Tačiau su Šusterio straipsniu žurnale „Time“, manau, mes turime būtent tai. Labai profesionali, aukštos kokybės IPSO. Ir, kaip ne būtų gaila pripažinti, labai nusisekusi.

Nepriekaištingas IPSO produktas, skirtas ne kvailam skaitytojui. Tai, kai pateikiama bent 90-95% tikros informacijos – nors ji taip pat labai tendencingai atrenkama, akcentuojama taip, kad būtų daromos reikiamos išvados. Taip sukuriamas pasitikėjimas visu tekstu. Bet į jį įmetama 5-10% esminio melo, kuris kartu su tuo kontekstu praryjamas kartu.
Taip dirba profesionalai. O Saimonas Šusteris yra profesionalas.

– Kas iš tikrųjų šiame straipsnyje yra melas?

– Pagrindinė žinia. Apie tai, kad pats prezidentas vis dar tiki mūsų pergalės galimybe, o visi kiti aplink jį įsitikinę, kad taip negali būti.
O dabar paimkime pagrindinę žinią, sausą koncentratą – kas mums belieka? Mums liko toks vaizdas: Prezidento biure Bankovaja gatvėje sėdi „kruvinas klounas“, kuris paskutinis tiki galimybe nugalėti maskolius. Likusieji supranta, kad tai neįmanoma, o jo aplinka vagia, kaip paskutinę dieną, ir bijo pasakyti jam tiesą. Kariškiai viską supranta ir sabotuoja jo kvailus įsakymus. O tuo tarpu jie labai nori karo pabaigos ir paliaubų. Ir žmonės pavargo nuo karo ir nori paliaubų.
O dabar „Kruvinąjį klouną“ pakeiskime „Kruvinuoju baryga“ (perpardavinėtoju), Jermaką pakeiskime Svinarčiuku. Kažką primena, tiesa?

– „Tai gi jau buvo“.

– Tai lygiai tokia pati žinutė, kuri mums išmetama. Ir praeitą kartą tai sėkmingai suveikė.
Galima, žinoma, pulti į piktdžiugą. Galima pasakyti: „Cha-cha-cha, kuo tave pagimdė [prezidente Zelenski] tuo tave ir žudo“. Bet, mano nuomone, tai būtų visiškai nesveika reakcija.
Nes šiuo atveju kalba eina ne apie Zelenskį. Kaip ir tada – ne apie Porošenką. Prezidentų pavardės rusams dzin. Jiems svarbu visai kita. Prezidento biure Bankovaja gatvėj sėdi žmogus, kuris atsisakė pasiduoti. „Aha, tu nepasiduodi? Gerai, pradedame operaciją „Kruvinasis kažkas“, kuris vienas nori karo, ir todėl tas tęsiasi. Ir štai mes matome tą operaciją „Kruvinasis baryga-2“, dabar – variante „Kruvinasis klounas“.
Ar mūsų visuomenė antrą kartą nuris tą patį masalą? Ar vis tik bent iš tokių sunkių klaidų mokosi? Pažiūrėkime.

– Tikriausiai šiek tiek daugiau skaitau feisbuką, tad šiuo požiūriu esu pesimistas.

– Na, tada viskas labai blogai.
Bet pabaigai, kodėl aš įsitikinęs, kad Šusteris – ne tik žurnalistas, turintis tokį požiūrį, „jis menininkas, jis taip mato“, bet tai yra užsakyta rusijos IPSO. Aš tiesiog priminsiu kas per asmuo straipsnio autorius. Kažkodėl mūsų pareigūnai susitikinėjo su tuo Šusteriu, pusantrų metų su juo dirbo. Jie nesidomėjo, kas buvo anksčiau. O 2018 metais šis draugas jau apsišvietė.

„Time“ buvo paskelbtas to paties Šusterio straipsnis apie 17 tūkstančių „Azovo“ „neonacių“, kurie renka pamišusius kriminalinius nusikaltėlius „nacius“ iš visos Europos. Ir kilo beprotiškas skandalas, net iki tyrimo JAV Kongrese, kuris tada labai smogė per iš sąjungininkų gautą pagalbą.
Taigi, matome profesionalų rusijos kadrą, jau pasireiškusį kaip veiksmingą kovotoją prieš Vakarų pagalbą Ukrainai.
Ir būtent jis yra aktyvuojamas susiklosčius aplinkybėms, tuo metu, kai JAV Kongrese kritinė situacija dėl pagalbos Ukrainai. Kai JAV Kongrese respublikonai viską blokuoja. Ir čia jiems pateikiamas toks puikus argumentas. Tai tiesiog „bingo“. Deja, labai laiku orkams ir netinkamu metu mums.
Taip, man buvo užduotas priešingas klausimas: pernai buvo išspausdinti du Šusterio straipsniai, kuriuose jis žavėjosi mūsų prezidentu ir pan. O aš prisiminiau filmą „17 pavasario akimirkų“, ant kurio užaugo kelios rusų kagėbistų kartos. Tam, kad pulkininkas Isajevas kritiniu tinkamu momentu, 1945 m. balandį, įvykdytų savo istorinę misiją, jis turėjo du dešimtmečius sąžiningai ir veiksmingai tarnauti Reichui štandartenfiureriu.

Raketų ir dronų žiemos laukimas

– Lapkričio 3-iosios naktį įvyko didžiausia pastaruoju metu dronų ataka, pirmiausia prieš Vakarų Ukrainą.  Iš keturių dešimčių „šahedų“ atskrido 16. Ir panašu, kad ši ataka yra naujos sunkios „raketų-dronų“ žiemos prologas. Daug kam kyla klausimas, jei į Vakarų Ukrainą atskrido tiek „šachedų“ ir buvo pataikymų, tai ką veikia mūsų nedidelės mobilios oro gynybos ugnies grupės?

– Manau, kad didelės paslapties neišduosiu sakydamas, kad šių mažų mobiliųjų grupių tankumas Vakarų Ukrainoje šiandien yra mažiausias šalyje. Tiesą sakant, jos buvo dislokuotos pagal pavojaus laipsnį.
Tačiau yra klausimų kaip tik vietos valdžiai. Juk būtent vietinė valdžia kariškiams perka automobilius, ant kurių įrengiami zenitiniai kulkosvaidžiai, prožektoriai, idealiu atveju dar ir radaras, ir visa tai darbui prieš „šachedus“. Juk ne „patriotais“ juos numušinėti.

Situaciją tikrai galima pagerinti. Jei rusai padidins „šahedų“ skaičių, vadinasi turės būti padidintas ir mobiliųjų oro gynybos grupių skaičius. Taip pat turės būti padidintas ir aptikimo priemonių kiekis.

– Tiesą sakant, tai turėjo būti padaryta prieš pusmetį.

– Taip, bet dar ne vėlu tai padaryti.

– Mums naujuose Vakarų pagalbos paketuose nuolat pristatomos naujos oro gynybos priemonės ir joms skirtos raketos. Kaip tai keičia situaciją?

– Man net suskaudo, kai pamačiau vaizdo įraše, kaip pirmą kartą buvo panaudota priešlėktuvinė raketa HAWK prieš „šachedus“. Na, po velnių, iš patrankos į žvirblius…

Numušinėti šimtus tūkstančių dolerių kainuojančia raketa pusiau namudinį irano-rusijos gynybos pramonės „šedevrą“, ne daugiau kaip penkių šimtų vertės, tikrai skaudu… Tai galima numušti su „Igla“, „Strila“, galima numušinėti iš kulkosvaidžio.

– Bet jis gi atskrenda, nuo jo taip pat labai skauda ir padaroma didžiulė žala.

– Taip ir yra. Bet juk nesakau, kad nereikia numušinėti. Aš sakau, kad tą patį galima pasiekti šiek tiek pigiau.

– Zalužno straipsniai daugeliui atvėrė akis į tikrąją padėtį. Daugelis krito į pesimizmą. Nepaisant to, kad žmonės Kyjive ir didelėje Ukrainos teritorijoje jau įprato gyventi be antskrydžių ir beveik be pavojaus sirenų. Tačiau ekspertai perspėja, kad gali atsinaujinti masinės raketų atakos ir smūgiai energetikos infrastruktūrai. Kam konkrečiai patartum žmonėms ruoštis, kad vėliau netektų kentėti nuo naujų netikėtų „atradimų“?

– Patarčiau pasiruošti praėjusios žiemos sudėtingumui, padaugintam iš pusantro ar dviejų kartų. Bus siaubingiau.
Kai praėjusiais metais orkai pradėjo tą kampaniją prieš mūsų energetiką, iš esmės turėjome 100% ir generuojančių, ir paskirstymo pajėgumų. Rusai sunaikino apie pusę, jei ne daugiau. Net ir to, kas liko, užteko išgyventi. O elektros energijos tiekimo sutrikimų beveik nebuvo – dingdavo valandai kitai. Tačiau per vasarą ne viskas buvo atstatyta. Taigi, dabar pradedame nuo daug žemesnio atskaitos taško. Šiuo metu turime gal 60 ar 70% praėjusių metų generuojančių ir paskirstymo pajėgumų. Ogi ir orkai dar šio to išmoko. Ir „šachedų“ pas juos atsirado kur kas daugiau.
Raketų tai ne. Su raketomis jie vos sugebėjo atsilaikyti.  Apskritai raketų jiems turėjo pritrūkti, bet rusai pasiekė gamybos tempą, pavyzdžiui, sparnuotųjų raketų – maždaug apie 30-40 vienetų per mėnesį. Visokių „kinžalų“ ir „iskanderių“ – mažiau nei keliolika per mėnesį. Ir, atkreipk dėmesį, dabar būtent tiek jie per mėnesį ir iššauna. Taigi, jie tiesiogine prasme viską paleidžia tiesiai nuo konvejerio.
O „šahedus“ jie kniedija, deja, šimtais kiekvieną mėnesį. Ir tokiu skaičiumi jie ir atskris.
Taigi, manau, visiški elektros energijos tiekimo nutrūkimai gali trukti jau ne kelias valandas, o gal dvi ar tris dienas. Taigi įkrovimo stotelės bus naudingos bet kokiu atveju.
Betgi vėl, palyginkime su karių sąlygomis fronte: elektros ten tiesiog nėra, nebent iš savų generatorių.
Ir kita vertus, Ukrainoje generatorių dabar yra daug daugiau nei pernai.

– Jie stovi, laukia prie kiekvieno kiosko.

– Ir tai gali šiek tiek pagerinti mūsų situaciją. Bent jau bus kur pasikrauti.
– Todėl užsisakykime interneto svetainėse, pirkime įkrovimo stoteles ir visus tuos energijos įrenginius parduotuvėse. Greičiausiai jie vis tiek bus labai reikalingi.

Pagal novynarnia.com 2023-11-08 20:52