Kol Ukraina pratinosi prie to, kad didysis karas virsta „ultramaratonu“, paaiškėjo, jog rusija nėra pasiruošusi tokioms ilgoms „lenktynėms“. Jos žmogiškieji ištekliai tikrai yra didžiuliai. Tačiau nepakanka technikos, į kurią būtų galima pasodinti naujokus. Nepakanka oro gynybos sistemų pagrindiniams miestams apsaugoti. Net „be dugniuose“ Šaltojo karo laikų arsenaluose nėra pakankamai sviedinių ir tankų. Todėl rusijos armija vis dažniau „praleidžia“ smūgius. Todėl putinas (ar jo antrininkas?) susitikimuose su Kim Jong Unu yra priverstas žemintis prašydamas amunicijos. Tokia yra viena iš tradicinio kasmėnesinio pokalbio „Dykyj ir Lykhovij“ rugsėjo 19 d. išvadų. Karą ir su juo susijusią politiką komentavo ir aptarė: Evgen Dykyj – karo ir politikos analitikas, Antiteroristinės operacijos (ATO) veteranas, buvęs 2014-2015 m. bataliono „Aidar“ šturmo kuopos vadas, visuomenės veikėjas, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys; Dmytro Lykhovij – žurnalistas, „Novinarnia“ vyriausiasis redaktorius. Šiame pokalbyje aptarti tokie klausimai:

• tebevykstantis lemiamas mūšis dėl Tokmako;
• kodėl rusai sustojo prie Kupjansko;
• netiesioginė diskusija su Butusovu dėl Trečiosios šturmo brigados taktikos;
• raketų smūgiai į laivus Sevastopolyje dėka Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (VŽV)„holivudinių operacijų;
• Baidenas pradėjo keisti nuomonę dėl norimos karo baigties.

Pokalbio vaizdo įrašas:

Mėnesio įvykiai

– Nuo mūsų ankstesnio susitikimo praėjo daug laiko. Tada susumavome tam tikrus pusantrų metų plataus masto invazijos rezultatus. Nuo to laiko Robotynės kaimas Zaporižės kryptyje buvo išlaisvintas, tačiau apskritai puolimas sulėtėjo. Tuo pat metu Ukrainos ginkluotosios pajėgos įžengė į Opytnę, esančią į pietus nuo Avdijivkos, ir išvijo rusus iš Andrijivkos ir Kliščijivkos prie Bachmuto. Rusai tęsė raketų ir dronų atakas prieš žemės ūkio ir uostų infrastruktūrą Dunojaus upėje, Odesos srityje. Ukraina dronais ir raketomis smogė į įvairius taikinius rusijoje ir Kryme. Mūsų kariuomenė perėmė vadinamuosius „Boiko bokštus“. Ir taip pat pataikė – vienintelis klausimas, kuo būtent – į Sevastopolio dokuose stovėjusius povandeninį laivą „Rostov na Donu“ ir didelį desantinį laivą „Minsk“… –…Jau aišku kuo. „Storm Shadow“ raketomis. Tai patvirtinta. – Gerai. Mūsų antvandeniniai dronai taip pat apgadino dar kelis Rusijos laivus – nuo „Tunco“ iki „Samumo“. – „Tunec“ tiesiog nuskandintas. – O iš to, ką išvardijau, koks įvykis, tavo nuomone, yra reikšmingiausias? – Ieškant vieno įvykio, tai reikšmingiausias, žinoma, yra smūgis Sevastopoliui. Bet tik renkantis vieną įvykį. O jei žiūrėsim, kas yra svarbiau mūsų bendrai pergalei, tai ne vienas įvykis, o tie besitęsiantys, sunkūs mūšiai, vykstantys vadinamojoje Surovikino linijoje. Tiesą sakant, mūšis dėl Tokmako. Jau seniai kalbu, kad iš tikrųjų nuo to momento, kai Robotynės kaimas liko už mūsų nugarų, prasidėjo didelis, ilgas mūšis dėl Tokmako. – Dabar ir britų žvalgyba tai jau paskelbė. – …Nepraėjo nė mėnuo, kol britų analitikai prisikasė iki to, kas buvo akivaizdu kiekvienam iš mūsų, realiai susijusių su frontu (šypsosi). Būtent mūšis dėl Tokmako buvo lemiamas visą šį mėnesį, ir manau, kad jis bus pagrindinis kitą mėnesį. Juk jo baigtis (kuri iš tikrųjų gali būti 50 prieš 50) didele dalimi nulems puolimo kampanijos likimą šiais metais. Nes jeigu paimsime Tokmaką – tai vienoks grafikas. Tada toliau, nepaisant rudens liūčių, labai tikėtina, kad išvaduosime Berdianską, Melitopolį ir pasieksime Azovo jūrą. Bet aš primygtinai pabrėžiu žodį „jeigu“. Nes jei Tokmako nepaimsime, tai pralaužti tą gynybą ir prasibrauti prie Azovo jūros kitose kryptyse šansų mažai. Nebent itin sudėtinga operacija permetant desantą į kairįjį [Chersono srities] krantą iš dešiniojo. Kol kas rusai tai supranta ne prasčiau nei tu ir aš. Todėl jie į Tokmaką metė visus savo rezervus. Jie dabar į ten sutempė visa, kas gyva, kas jiems liko. Jie bent padvigubino, jei ne patrigubino, orkų skaičių būtent toje fronto dalyje.

Tai labai nuožmios kapotynės ir jos jau paveikė kitus fronto sektorius.

Visų pirma, Kupjansko-Limano kryptyje. Ten vasarą prasidėjo labai galingas rusijos puolimas, kurį buvo sunku sulaikyti. Todėl ten turėjome perkelti rezervus – tuos, kurie ruošėsi puolimui [Taurijos kryptyje]. Jau niekam ne paslaptis, kad dalis tų brigadų, kurios turėjo pralaužti „Surovikino liniją“, deja, ten nepasirodė, o atvirkščiai – apsikasė gynybai Slobožanščinoje. Nes sustabdyti 100 000 karių rusų grupuotę – nepaprasta užduotis. Taigi, tikėjomės labai sunkios kovos dėl Kupjansko. Ji prasidėjo, bet jau apslopo. Tai nereiškia, kad frontas ten aprimo – vyksta aršūs mūšiai. Tačiau tie mūšiai jau ne tokie intensyvūs, kaip prieš mėnesį ir kokių tikėtasi. Mat orkams teko dalį pajėgų jau iš ten skubiai permesti prie Tokmako. Ir tai stipria paveikė jų puolimo galimybes prie  Kupjansko.

Puikus smūgis į Sevastopolį: kartu su „Storm Shadow“ buvo panaudotos kelios jauko raketos. Dar Boiko bokštai

– Pakalbėkime apie Sevastopolį plačiau. Kas tai buvo? Be to, ką sakei apie „Storm Shadow“ raketų panaudojimą. – Tai buvo tikrai labai graži operacija. Kiek žinau, kovinės Storm Shadow (arba jų prancūziška versija Scalp, jos yra identiškos) panaudotos lygiai dvi. Dvi raketos dviems laivams, abu sunaikinti. Ir desantinis laivas „Minsk“, ir povandeninis laivas „Rostov na Donu“. O maskolių pranešimas, kad skrido apie dešimt sparnuotųjų raketų, būtent atitinka „Storm Shadow“ naudojimo taktiką. Kai kartu paleidžiamos kelios specialiai į Storm Shadow panašios pigios jauko raketos. Kurios turėtų atitraukti priešo oro gynybą, o tada jų šešėlyje eina tikra kovinė raketa. Ir rezultatas yra 100%.

– Paaiškink, kodėl tik dabar su „Storm Shadow“ raketomis pasiekėme Sevastopolį? Žiūrint į žemėlapį, atrodo, jog atstumas yra šiek tiek didesnis, nei buvo laikoma, kokį gali įveikti ta raketa. – Storm Shadow yra iš oro paleidžiama raketa. Svarbu, nuo kur skaičiuosi atstumą. [Arba iš kontroliuojamos Ukrainos teritorijos, arba iš toliau.] Štai kur Su-24 pilotas rizikavo nuskristi ją paleisti – nuo ten reikėtų skaičiuoti atstumą. Galbūt (bet tai tik mano spėjimas) raketos buvo paleistos virš jūros. Ir tai gali būti tiesiogiai susiję su dar kitu įvykiu. Su „Boiko bokštais“. Turėjome šiek tiek iškreiptą informaciją, kad „perėmėme“ jų kontrolę. Atrodytų, lyg mes juos būtume užėmę. Tačiau jų nereikia užimti. Nei mums, nei orkams jų išlaikyti neįmanoma. Nes jų aviacija niekur nedingo. Tačiau problema ta, kad iki tol rusai juos tikrai laikė savais. Žmonių tose dujų gavybos platformose jie nelaikė, bet ten lankėsi kaip namuose, montuodavo įvairią įrangą, naudojosi kaip priešakine baze, papildydavo ten sraigtasparnius degalais. Ten buvo kuro bakai sraigtasparniams. Ir, svarbiausia, ten buvo naujausios kartos rusiška radiolokacinė stotis, kuri faktiškai kontroliavo viską Odesoje. Tai mus labiausiai trikdė. Ir tada VŽV surengė tą operaciją. Apskritai, VŽV operacijos šiame kare yra beveik holivudinės. Nors apskritai šis karas, žinai, visiškai ne kinematografiškas, jis siaubingas ir baisus. Bet, tiesą sakant, labai tikiuosi, kad po karo vaidybinių filmų režisieriai sukurs ryškų nuotykinį serialą būtent apie Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos veiklą. Ši karo dalis netgi tiktų labai populiariam Holivudo filmui. Ir pirmiausia, „Boiko bokštai“ kaip tik visiškai tokio stiliaus. Ten vaikinai suveikė puikiai. Vaikinai nuėmė visą naujausios kartos radarą. Atvežė į krantą. Mūsų specialistai ir sąjungininkai jį jau išardė iki varžtelio ir išsamiai tiria. Tai labai svarbus žingsnis siekiant sukurti ginklus, kurie apeitų tokius radarus. Kad tas radaras prieš juos būtų aklas. Viskas, jau turime užbaigtą egzempliorių. Kartu, kaip bonusą, vaikinai pasiėmė visus rusiškus kovinius komplektus. Va tik cisternų su kuru nepaėmė, o tiesiog sudegino. – Jie ten plaukė guminėmis valtimis. – Taip, todėl nebuvo įmanoma paimti cisternų. O net amuniciją pakrovė į tas valtis. Grįžtant orkai juos „išpirko“. Tikriausiai, kai pamatė degančių cisternų dūmus. Tada pasiuntė „suškę“ jų persekioti. O galiausiai vaikinai tą „suškę“ pašovė iš nešiojamojo zenitinio raketinio komplekso. Tai jau išvis aukštasis pilotažas. Nuotykių kupinos akimirkos tuo nesibaigė. Vienas iš karių iškrito už borto ir išbuvo jūroje 14 valandų. Galiausiai jį surado ir paėmė. Taigi VŽV kovotojai netgi dėl vieno savo vaikino vaikė naktį visą gelbėjimo grupę, galbūt net po priešo ugnimi. Boiko bokštai žemėlapyje

Tiesiog… Atleiskite, tegul kas nors man pasako, kad NATO kovoja geriau nei mes! – Priminei radarą ant bokštų. Ir jei dar prisiminsime oro gynybos sistemą S-400 Triumph Krymo teritorijoje, kuri taip pat buvo sunaikinta tada, ar tai nepadėjo raketoms patekti į Sevastopolį? – Tikriausiai taip. Sunaikinus radarą ant „Boiko bokštų“ ir tą S-400 „Triumph“ kompleksą prie Eupatorijos, maskolių oro gynyboje atsivėrė tokia didelė skylė, kad greičiausiai mūsų lėktuvai su Storm Shadow surizikavo priskristi būtent nuo jūros. Ir rezultatą mes jau matėme. Bet čia matome visko derinį vienu metu. Jei laivus sunaikinome puikiomis britiškomis „Storm Shade“ raketomis arba prancūziška jų versija „Scalp“, tai „Triumph“ sunaikino modernizuota „Neptūno“ raketos versija. Ta pati priešlaivinė raketa, kuri 2022 metų pavasarį padegė kreiserį „Moskva“. Tačiau dabar jau padaryta naują jos modifikacija, skirtą atakoms prieš antžeminius taikinius. Ir paaiškėjo, kad šis mūsų ukrainietiškas produktas puikiai įveikia rusijos oro gynybą. Tiesą sakant, S-400 Triumph yra paskutinis žodis rusijos oro gynyboje. Na, ir „ups“. Be to, ten dalyvavo ir mūsų pačių ukrainietiškos gamybos oro dronai, kurie greičiausiai atitraukė dėmesį. Nors gal ir ne tik. – Beje, ir „Moskva“ taip pat pamušė. Oro gynybos dėmesį atitraukė „Bairaktaras“. – Na, ir „Bairaktaro“ pagalba buvo nutaikytos raketos, taigi. – Kitas klausimas apie Sevastopolį. Ar galima tai padidinti ir laukti pakartojimų? O gal rusai jau bus tam pasiruošę? – Sprendžiant iš to, kad trys dideli desantiniai laivai, tokie patys kaip sunaikintas „Minsk“, tuojau pat paliko Sevastopolį ir išplaukė į Azovo jūrą, rusai mano, kad pavojus didėja. Tai yra, jie mato, kad neturi kuo pridengti skylės oro gynyboje. – Ką tai mums duoda? Ar bus mažiau apšaudymų? – Na, pavyzdžiui, povandeninis laivas, kurį sunaikinome, – vienas pagrindinių „Kalibr“ raketų nešėjų. Dar keli nešėjai liko, bet juos medžioja mūsų jūriniai dronai. Ir čia, galima sakyti, yra konkurencija. Tai atskira įdomi istorija, jog mūsuose jūrų dronus vienu metu kuria trys struktūros. Yra VŽV jūrų dronai, yra Ukrainos saugumo tarnybos (UŽT) jūrų dronai ir yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karinių jūrų pajėgų (KJP) jūrų dronai. Be to, tai visi skirtingi modeliai, jie užsakomi skirtingose įmonėse. Kiekvienas modelis turi privalumų ir trūkumų, nė vienas nėra tobulas. Vyksta tikrai sveika konkurencija – struktūros kontaktuoja ir bendradarbiauja. Paskutinėse atakose prieš rusijos laivą tikrai dalyvavo ir VŽV ir UST dronai. Galbūt ir KJP dronai, bet tai nėra tiksliai žinoma. – Yra atskira jūrų dronų brigada. – Tai KJP. O „Морський малюк“ (Sea Baby)  dronų liniją kuria UST. Dronų liniją „Magura“ vysto VŽV.

Be „Magura“, VŽV tobulina ir daugiau dronų. Bet apie tai jau negaliu kalbėti.

Mūšis dėl Tokmako: kam pirmiems baigsis rezervai

– Gerai, greitai pamatysime, kaip jie dirba. Sevastopolyje baigėme, grįžtame į Tokmaką. Paruošiau tavo citatą iš ankstesnio mūsų pokalbio rugpjūtį. Tu pasakei: „Ir aš tikrai surizikuosiu paprognozuoti, kad iki kito mūsų susitikimo (rugsėjo viduryje) vyks beprotiškas baisus mūšis dėl Tokmako. Ir jis gali būti lemiamu visai tai kampanijai“. Ar tas mūšis jau vyksta? Tau komentaruose šiek tiek priekaištauta, kad mūšis dėl paties Tokmako dar gali ir neprasidėti, kad mums nereikia miesto užimti – tiesiog pakaktų jį apsupti… – …Mano supratimu, mūšis dėl Tokmako nėra kovos Tokmako gatvėse. Tiesą sakant, mums reikia praeiti Tokmaką. Kai jis liks už nugaros – viskas, atsivers operacinė erdvė į Azovą, į Melitopolį, į Berdianską. O kaip tiksliai Ukrainos ginkluotosios pajėgos paims Tokmaką – nedrįstu prognozuoti, aš Zalužno nevaidinu. Palikite karinei vadovybei nuspręsti, kaip imti Tokmaką. Dabar paaiškinsiu, koks etapas vyksta. Viskas, kas dabar vyksta rajone nuo Robotynės į pietus, – tai mūšis dėl Tokmako. – Neseniai „War on the Rocks“ tinklapyje buvo paskelbtas didelis amerikiečių analitikų Michaelo Coffmano ir Robo Lee straipsnis apie Ukrainos puolimo vasaros dalies analizę. Juose yra tokia sentencija, kaip „priešo pajėgų ištempimas“: „Žvelgiant į puolimo padėtį šiandien, Ukrainos sprendimas ištempti rusijos pajėgas ir palaipsniui judėti į priekį mažais daliniais buvo naudingas“. Ar sutinki su išvada, kad nuo birželio Ukrainos ginkluotosios pajėgos „čiupinėjo“ daugelio šimtų kilometrų frontą, „užčiuopė“ tris taškus: Robotynę (netoli Orichovo), Staromajorskę (Velyka Novosilka rajonas) ir, kaip bebūtų keista, Bachmutą . Ir ar tai dabar yra pagrindinės tolesnio puolimo kryptys? Šie analitikai taip pat rašo, kad partneriai turėtų mažiau kritikuoti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, esą jos puolančios „neteisingai“, puolančios būriais, o ne batalionais, o šiam puolimui paremti skirti daugiau tolimojo nuotolio raketų ir aviacijos. – Aš nesuvesčiau visko iki tų trijų taškų. Tačiau tų analitikų išvados yra visiškai teisingos. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau Vakaruose pasigirdo tokie balsai. Per pastarąjį mėnesį, mano nuomone, įvyko tam tikras lūžis būtent mūsų karo ir puolimo nušvietime Vakarų žiniasklaidoje. Anksčiau mes su tavimi išsamiai aptardavome visą chorą, kuris dar pirmąją savaitę „palaidojo“ mūsų puolimą. – Tempą skaičiavo kilometrais per valandą. – Būtent. Tas choras dar neužsičiaupė. Tokie balsai girdisi ir toliau. Tačiau pagaliau jie nustojo būti pagrindiniais. Ir kuo toliau, tuo daugiau prasimuša karinių analitikų balsų, visiškai kitaip vertinančių situaciją. Ir kurie pagaliau užduoda klausimą, ar galėjome turėti kitokią taktiką ir strategiją su ištekliais, kuriuos jie mums suteikė? Ir priminsiu, kad mums dangaus kontrolei nebuvo duota nei vieno lėktuvo, mums buvo duotas juokingas kiekis taktinio lygmens oro gynybos sistemų, puolančių dalinių pridengimui, buvo pažadėta šarvuotų mašinų dviem amerikiečių divizijoms – bet iš tikrųjų, iki puolimo pradžios suspėjo atvažiuoti technikos tik maždaug vienai amerikiečių brigadai. Ir su tokiu resursu iš tikrųjų turėjome pasirinkimą: arba ištiesti letenėles ir nepulti, arba pulti taip, kaip tai darome dabar. Tai yra, sakykime, netikėtu būdu: hibridiškai kombinuojant tarp atskirų bendrų kariuomenės puolimo praktikų ir atskirų, tiesiog pusiau partizaninių praktikų. Tai, kad esame priversti pulti būriais ir kuopomis – ne šiaip sau. Tai vienintelis būdas, kuris nesuteikia rusams pranašumo ore. Nes kai tik susirenkame bent į BTGr – bataliono-taktinę grupę (jau nekalbant apie brigados grupę, kaip kai kurie teoretikai iš mūsų tikėjosi), tada rusų pranašumas danguje 10-12 kartų tampa tiesiog mirtinu. Jie tiesiog užskrenda ir viską naikina, o „gradai“ galutinai „nušlifuoja“. Bet kai kaunamės būriais ar kuopomis, net maskoliams nepakanka aviacijos kiekvienam būriui. Ir dėl to mes taip puolame. Todėl ir Vakarų analitikai prieina prie išvados, kad su turimais ištekliais, kurie mums buvo suteikti, tai priverstinė praktika. Dvi pagrindinės žinutės. Pirmoji – susiklosčiusiomis sąlygomis ukrainiečiai puola netgi labai sėkmingai. Antra  – kiek tie pasiekimai kuklūs, lemia materialinis aprūpinimas. Ir ne Kyjive, o Vašingtone. O kalbant apie puolimo taškus, faktas yra tas, kad mes per visą frontą praktikuojame jų (rusų) resursų ištampymą. Ko mes dabar tikimės? Ir kas sprendžiama visame fronte apskritai? Neturint dangaus kontrolės, nepaisant to, kad puolimo pradžioje jie vis dar turėjo didelį artilerijos pranašumą kartais. Beje, dabar esame arti pariteto artilerijoje. Bet ne todėl, kad mums kažko daug atvežė, o todėl, kad mes labai juos naikinome ir toliau naikiname. Pagal šarvus, dėl tos pačios priežasties esame arti pariteto. Išskirtinai todėl, kad palaikome labai aukštą rusiškų šarvų naikinimo tempą. Didžiausia šio puolimo sėkmė yra aukų santykis. Jis du tris kartus mūsų naudai. Taip yra nepaisant to, kad mes puolame, o orkai ginasi.  

Visas frontas yra tarpusavyje susijęs, nes permesti dalinius iš Slobožanščinos į Chersoną ar Zaporižę nėra tokia didelė problema. Šios sistemos rėmuose prateka vienas ir tas žmonių kliekis. Ir iš tikrųjų

Visi mūsų skaičiavimai remiasi vienu – kad jų (rusijos) rezervai išseks greičiau nei mūsų. ir jie jau turi problemą dėl rezervų.

Įrodymas – tai, kad jie buvo priversti sustabdyti Kupjansko puolimą ir iš ten išvežti kai kuriuos labiau kovai paruoštus dalinius. Perkelti juos specialiai į Tokmaką. Tai, kad jie priversti iš dalies apnuoginti jiems itin svarbų kairįjį Dniepro krantą. Tačiau jie 76-ąją Pskovo desantinę taip pat pirmiau permetė prie Robotynės. O dabar tai, kas iš jos liko, traukiasi į Tokmaką. Iš esmės tai yra rodiklis. Kalbant apie žmogiškuosius išteklius, jiems jau prasideda tai, kas rusiškai vadinama „Triškino kaftanu“ (durtiniu) – norint prisiūti prie dešinės rankovės, reikia nukirpti nuo kairės, nes daugiau iš niekur nepaimsi. Tai tapo pastebima dar Prigožino pučo metu, kai pulkininkas Utkinas, stiklo vatos jam žemelė tebūnie, nuvažiavo 800 kilometrų Maskvos link, o pakeliui nebuvo nė vieno kovai parengto dalinio, kurį būtų galima išvesti jam sustabdyti. Tai yra, rusai tikrai neturi giluminių rezervų – jie verčiasi tose ribose, kas yra okupuotose teritorijose. Ir dabar faktiškai kyla klausimas – kam pirmam baigsis rezervai? Nes ir pas mus jie, švelniai tariant, nėra begaliniai. Ir šia prasme tokia taktika – kandžioti juos įvairiose vietose, verčiant visą laiką manevruoti, permetinėti rezervus iš vieno taško į kitą – tikrai labai išmintinga. Tai geriausias dalykas, kurį sugalvojome šią vasaros kampaniją. Taigi kalba eina ne apie tris taškus, o apie daugiau taškų.

Kariaujančių šalių santykis

– Čia norėčiau šiek tiek „ne į temą“ apie kai kuriuos skaičius, kurie, mano nuomone, žiniasklaidoje nušviečiami nekorektiškai. 420 tūkstančių orkų – okupacinio kontingento kiekis pagal VŽV duomenis. Ir milijonas – Ukrainos gynybos pajėgų kiekis, į kurį įeina 800 tūkstančių Ukrainos ginkluotųjų pajėgose ir 200 tūkstančių kituose junginiuose. Tie skaičiai dažnai prisimenami kartu. Ir kyla logiškas klausimas: kodėl tada mes negalime rusų tiesiog išspardyti, jei mūsų yra du su puse karto daugiau? Ir tai yra visiškai neteisingas palyginimas. Faktas yra tas, kad tai yra visiškai skirtingi skaičiai. 420 tūkstančių yra praktiškai orkų kiekis fronte ar artimame užnugaryje. Ir aš nesu tikras, ar čia atsižvelgta į rusijos federacijos Krymo užnugario padalinius. O be to, jie turi visą užnugarį iki Uralo ir už jo ribų. Ir, pavyzdžiui, sužeisti orkai neskaičiuojami, nes tuoj pat išvežami. O mūsų milijonas žmonių – visi kartu. Ir tie, kurie yra fronte, ir tie, kurie saugo šiaurinę sieną, ir tie, kurie užtikrina visą logistiką, visą karo mediciną. Visos kitos saugumo pajėgos, išskyrus Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Galiausiai visi, kurie sužeisti ir gydosi. Dar nenurašyti iš kariuomenės, o laikomi atsinaujinančiais ir grįšiančiais į rikiuotę. Taigi, iš tikrųjų fronte yra toli gražu ne milijonas ukrainiečių. Todėl šių skaičių jokiu būdu negalima lyginti. Nieko daugiau nebesakysiu, bet žiūrint tik į frontą santykis  nėra net vienas prieš vieną.

 „Mes jau išsisukome nuo Korėjos varianto pavojaus“

– Taip pat paminėsiu dviejų protingų amerikiečių analitikų išvadą: „Ukrainos puolimas nesibaigė ir nežlugo. Ukrainos perspektyvos priklauso nuo to, kaip Vakarų šalys rudenį palaikys Ukrainos karines pastangas, pakeis prarastą įrangą ir aprūpins reikiamomis priemonėmis, ypač artilerijos amunicija. Vakarų pastangos turėtų būti sutelktos į prielaidą, kad karas tęsis ir kitais metais, subalansuojant ilgalaikes paramos programas, tokias kaip F-16 perdavimas ir išplėstiniai padalinių mokymai. Derinant tai su aktualesnių Ukrainos poreikių tenkinimu… Parama turėtų būti labiau savikritiška, kad nebūtų praleisti svarbių sprendimų, turinčių didelę įtaką karo eigai, priėmimo momentai. Man atrodo, kad žmonės pasisakė logiškai. Beveik kaip mūsų vadovybė. – Visiškai logiškai. Netgi pasakyčiau, jog linkėjimai nuo Kapitono Akivaizdumo. Bet kas mums yra kapitonas Akivaizdumas, deja, Vakaruose tik pradedama gaudytis.. Todėl dabar dėkojame kiekvienam balsui, kuris pagaliau pradeda laužyti seną požiūrį. Bet man atrodo, kad šia prasme mes jau perėjome tašką, nuo kur nebegalima pasukti atgal. Tad jei šį rudenį jie pradėtų mums išsukinėti rankas ir sodinti prie derybų stalo dėl vadinamojo „korėjietiško varianto“ – bijau suklysti, bet atrodo, kad viskas, mes tai jau praėjome. Mes jau įveikėme tą pavojų. – Kaip tai gali paveikti paramą Ukrainai ištekliais? – Dabartiniame tvarkaraštyje yra tam tikrų signalų, kad sąjungininkai gali padidinti savo pagalbą mums. Visų pirma, toks signaliukas yra F-16, kad gali būti peržengta dar vieną raudona linija. Baidenas vis dar bando priversti rusiją suprasti, kad karas pralaimėtas ir jie turėtų pradėti derėtis. O rusai vis neprisiverčia ir neprisiverčia. Ir pagaliau suskambo choras balsų, kad neįmanoma priversti rusų vadovautis sveiku protu – juos galima tik nugalėti. „Na, duokite pagaliau ukrainiečiams tiek ginklų, kiek jiems reikia laimėti“. Nes iki šiol mums sąmoningai nebuvo duodama to, kas leistų mums laimėti. Mums davė, kad rusija kariaudama susiprotėtų. Tačiau dabar skamba balsai, kurie, tikiuosi, kada nors taps pagrindiniu požiūriu:

„Na, jei rusai taip nepasirengę pradėti vadovautis sveiku protu, vadinasi juos reikia nugalėti“.

Atrodo, kad Vakaruose palaipsniui bręsta toks supratimas apie rusijos nesugebėjimą derėtis. Taigi, pagalbą mums iš tikrųjų gali netgi padidinti.

„Vakarai mus mokė ne taip“

— Apie Vakarų pagalbą apmokant Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karius. Mokymai užsienyje tęsiasi ir toliau. Ir panašu, kad atsižvelgiant į puolimo specifiką Zaporižės kryptimi – būriais, su vienu ar dviem tankais – partneriai jau suprato, kad… — Iki šiol Ukrainos ginkluotąsias pajėgas mokė ne taip (šypsosi). „Taigi, jei mūsiškiai būtų įgyvendinę puolimo brigadomis taktiką, būtų važiavę mašinomis per minų laukus, šis puolimas būtų žlugęs per pirmas tris dienas. – Na, iš tikrųjų taip ir nutiko. Būkime atviri. [47-oji atskiroji mechanizuota brigada] „Magura“ pradžioje pradėjo pulti, kaip buvo mokyta užsienyje. Siaubingi nuostoliai per pirmas tris dienas, po kurių jie perėjo prie pusiau partizaninės taktikos – ir per visą kitą mėnesį tepatyrė tiek pat nuostolių, kiek per pirmas tris dienas. Tai reiškia, kad nuostoliai iš karto sumažėjo dešimt kartų. Ir tada buvo kita istorija Slobožanščinoje, kur teko permesti vieną iš šviežių brigadų iš Vakarų poligono. Jie buvo rengti puolimui, o gavosi priešingai, turėjo sulaikyti orkų puolimą prie Kupjansko. Ir paaiškėjo, kad jie nebuvo mokomi gintis. Ir vadovybei teko skubiai imtis permaišymo – sumaišyti su senais daliniais, kurių niekada nemokė NATO, bet kurie kovojo nuo praėjusių metų ir stovėjo gynyboje iki šio didelio puolimo. Permaišius santykiu 50 su 50, gavosi kovoti pajėgi fronto linija.

Užsiminei apie puolimą būriu su vienu ar dviem tankais, todėl dar pridėsiu. Net ir toks puolimas nevyksta taip, kad priekyje būtų vienas ar du tankai, o už jų – pėstininkai. Atvirkščiai, pirmieji šliaužia pėstininkai, o iš paskos, snaiperio šautuvo vaidmenyje, galima sakyti, šliaužia tankas. Būrio vadas per raciją kviečia tankistą: „Prieš mus kulkosvaidžio lizdas, kuris labai trukdo, išjunk“. Taip ir tenka kovoti. – Pasirodo, kad „leopardai“ yra, jie dirba, bet dirba ne taip arba visai ne taip, kaip pradžioje buvo tikėtasi.

„Tegul dėl Artiomovsko jų propagandistai nugali savo kariškius“

Persikelkime kiek šiauriau – prie Bachmuto. Kaip teigia Karo studijų institutas, po Kleščejevkos praradimo rusai meta „santykinai elitinius“ oro desantininkų dalinius prie Tokmako. Čia nematau loginio ryšio. Jei Bachmutas ir Kleščejevka jiems tokie brangūs, kodėl jie ten nesilaiko iki galo? – Labai bijau, kad juose laimi karinė logika. Iš ties karinės logikos požiūriu rusai dabar turėtų tiesiog atiduoti mums Bachmutą. Palikti jį po velnių, o visas pajėgas mesti į pietus. Tačiau iki šiol labai gerai naudojomės tuo, kad jų karinė logika ne visada dominuoja. O kai kurias užduotis jie nubrėžia dėl politinių priežasčių. Ir Bachmutas – kaip tik tokia istorija. Mums jis „Bachmuto tvirtovė“. Bet mes vis tiek blaivūs. Bachmuto tvirtovę mes laikėme dešimt mėnesių. Vėliau vietą, kur kadaise buvo Bachmutas, teko palikti orkams. Atsitraukti. Ir tragedija neįvyko. Mes juos ten siaubingai išvarginome ir pasitraukėme į kitą gynybos liniją. Va tokia mūsų Bachmuto versija. O rusijos vizija –  tai „šventasis Artiomovskas“, dėl kurio jie kovojo dešimt mėnesių, per kuriuos jie neteko, įvairiais vertinimais, nuo 20 iki 40 tūkstančių vien tik žuvusių. Iš viso 100 tūkstančių, įskaitant sužeistus ir suluošintus. Ir po to imti ir grąžinti Artiomovską  „chocholams“… Na, kariniu požiūriu, jiems tai irgi nebūtų tragedija. O va politiniu – jiems tai didžiulis pliaukštelėjimas per marmūzę. Ir jie to labai nenori. Jiems duotas politinis įsakymas Artiomovske „kovoti iki mirties“. Ir tai mums tikrai labai padėjo per ankstesnius mūšius pietuose. Nes Bachmutas „parišo“ 50 tūkstančių orkų. Kol jie laikė ne itin reikalingą miestą, mes laužėme „Surovikino liniją“. Ir labai bijau, kad dabar rusų generolai pasiklauso ir pasakys: velniop tą „šventąjį Artiomovską“, mums reikia visų žmonių Tokmake, kitaip ištiks katastrofa. Labai bijau, kad juose nugalės karinė logika. – Vadinasi, pagal tą logiką priartėjome prie Bachmuto susigrąžinimo? – Prie Bachmutu susigrąžinimo arba  Artiomovsko ištrynimo iš žemėlapio. Taip, priartėjome, bet tai pagal karinę logiką. Kol kas nežinau, kas pas juos laimės – kariškiai ar propagandistai. Tikiuosi, kad vėl bent kurį laiką laimės propagandistai, tai mums būtų į naudą. Ir pakartosiu tai, ką sakiau ne kartą: mums dabar ne taip svarbu paimti Bachmutą, kaip svarbu dar kurį laiką jį imti. – Prieš tai pietiniame Bachmuto flange Ukrainos kariuomenė užėmė Andrejevkos kaimą – kurio visai nieko neliko. Namai ten tiesiog sulyginti su žeme. Ne tik namai, bet ir medžiai.

– Beje, tose vietose net daugelio miško želdinių iš principo tiesiog nebėra. Plokščias peizažas, tik šiekštai styro. – Mažą 50 namų kaimą laikė visa rusų brigada su 10-osios specialiųjų pajėgų brigados papildomais padaliniais, su „Espanjola“, su „Achmatu“. Po to buvo Kleščejevkos užėmimas. – Iš pietų. Lieka šiaurė, kur Soledaras vis dar yra rusų kontroliuojamas. – Tokia išvada, kad Andrejevkos ir Kleščejevkos išlaisvinimas atvėrė kelią į Bachmuto išlaisvinimą. Ir antroji išvada – beje, apie tai rašė Jurijus Butusovas – apie tai, kad būtina atsižvelgti į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 3-iosios šturmo brigados patirtį imant Andrejevką, nors rusų pajėgos ten buvo gausesnės, – Na, Butusovas iš tikrųjų yra beveik toks pat maskuojamosios aprangos ir šarvuotos liemenės dėvėtojas kaip ir mes. Tačiau jis yra bent jau labiau artimesnis kariškiams ir todėl mano, kad turi teisę patarti dėl taktikos ir strategijos. Aš manau, kad tokios teisės neturiu. Manau, kad ten esantiems batalionų, kuopų, būrių vadams nereikalingi mūsų su tavim samprotavimai, kaip tiksliai jie turėtų tai daryti. – Gerbiu Butusovą kaip žmogų, artimą tiesioginiams vidutinio ir žemesnio lygio kariniams vadams, todėl pacituosiu jo žinutę apie Andrejevką: „Rusų nuostoliai daug kartų didesni. Kodėl? 3-oji šturmo brigada nevykdė „mėsos šturmų“, o, priešingai, sukūrė pranašumą ugnies manevruose, nuolat gerino situacijos suvokimą, kruopščiai kūrė sąveiką ir darną, aplenkė priešą taktika ir sprendimų priėmimo greičiu. Pagrindinis principas buvo išvengti žymesnių personalo aukų ir išlaikyti aukštą priešo nuostolių tempą…“ – Klausyk, tau nereikia toliau cituoti, jei nenori, kad keikčiausi. Nes kai civilis, po velnių, pradeda pasakoti apie… kaip, dar kartą, tai ten vadinasi? „Pagerino situacijos suvokimą”?.. „Bulšit“ – tai delikačiausia, ką galiu pasakyti. Visi šie teoriniai žodžiai yra iš karinių „kakodemijų“. Ką tai reiškia šiuo atveju? – Jei taikome protingą taktiką ten, kur gresia daugelio netektis, tokio puolimo geriau vengti. – Taip, tokiame lygyje, patikėk, kiekvienas žmogus ten tai žino. O sumanusis Butusovas, cituodamas frazes iš vadovėlio karininkams, niekaip nepadės. Kiekvienas kareivis, po šimts, žino, kad yra galimybė bėgti kaktomuša į priešo ugnį, ir yra galimybė to nedaryti, o pasielgti kitaip. Atsiprašau, mane čia pykina! Aš, suskis, [2014 m.] buvau tuo šturmo pėstininku, ir jei kas nors būtų pradėjęs man tada taip pasakoti, būčiau tiesiog iškart užčiaupęs. Juk aš tuziną gyvenviečių išlaisvinau, jas kaip tik šturmavau. Ir todėl žinau, kur kišti tokius patarimus. Butusovo „išmintys“ neturės įtakos tam, kas kaip kovoja. Žinoma, yra mėsininkų, taip jie vadinami kariuomenėje, ir yra žukovizmas. Tai taip pat žodis, kurį ten pat išgirdau iš vaikinų. O nuo to, kad Butusovas tai protingai parašė, deja, konkretus debilas brigados vadas ar debilas bataliono vadas nesusiprotės. Taigi, kam virpinti orą? – Apibendrinant šį skyrių – dėl puolamųjų veiksmų. Kokia tavo manymu, yra 2023 m. puolimo laiko riba? O gal jis pasibaigs ir kitąmet turėsime ruošti naują – po žiemos pertraukos, vėlgi su kažkokiomis priemonėmis? Ar tai bus viena nuolatinė išsitęsusi laike puolimo operacija? – Dar visai neseniai buvau įsitikinęs, kad rudeninės liūtys kaip nors sustabdys progresą. Dabar jau nesu tuo visiškai tikras. Visų pirma daug kas priklausys nuo to, kur būtent tos liūtys mus užtiks. Jeigu jau už Tokmako, tai, manau, net ir lyjant judėjimas pirmyn  vis tiek tęsis. O jeigu dabartinėje gerai apkastoje priešo linijoje – tada blogiau. Ir daug kas priklausys nuo to, kaip mums bus tiekiami ištekliai ir kaip vyks mūsų papildoma mobilizacija. Tai taip pat labai svarbus puolimo veiksnys, apie kurį kažkodėl labai mažai kalbama. Tai yra, jei mes turėsime galimybę reguliariai bent jau padengti visus nuostolius tiek žmonių – kas priklauso nuo mūsų, tiek technikos – kas priklauso nuo sąjungininkų. Taigi, jei bus nuolatinis papildymas, bent jau išlaikant dabartinį lygį (apie potencialo didinimo galimybę jau tyliu), tai iš principo manau, kad puolimas vienaip ar kitaip gali vietomis būti lėtesnis, bet tęsis visą žiemą. Tačiau tam turime išspręsti daug mūsų problemų, susijusių su mobilizacija ir pusantrų metų nuo 2022-ųjų žiemos kariaujančių karių rotacija. (Šią pokalbio su Evgenu Dykyji dalį skaitykite atskirame „Novynarnia“ straipsnyje).

Karo iki išsekimo terminai. Rusijos galimybės yra pervertintos

– Kaip manai, kieno didesni šansai kare iki išsekimo, jeigu jau kalbame, kad šis karas iš „maratono“ virsta „ultramaratonu“? – Mes kovojame su rusija ne tik fizine prasme, bet ir su rusiškais naratyvais. Tiek mūsų, tiek ir Vakarų visuomenių sąmonėje. Ir mes ne kartą su tavim esame kalbėję, kad kartais rusiški naratyvai taip pasklinda Vakaruose, kad Vakarų fronte pralaimime daugiau nei Rytų fronte. Taigi, dabar apie vieną tokį rusų naratyvą, kuris yra labai gyvybingas. Vakaruose juo dalijasi beveik visi, o Ukrainoje – dauguma. Yra giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad karui užsitęsus ir jam virstant karu iki išsekimo, tai rusija tiesiog pasmerkta pergalei. Kad karas iki išsekimo yra naudingas išimtinai tik rusijos federacijai, nes ji yra didelė ir turi daug išteklių. – Tai tai, apie ką sakoma, pakol storulis sulieknės, džiūsnius nusibaigs. – Taip. Prieš metus lygiai taip pat galvojau. Labai tikėjausi, kad prašuoliuosim, kad maždaug per metus vis tiek pavyks laimėti. O šie metai parodė, kad karalius ne šiaip nuogas, jis iš tiesų laksto su praskystančiu užpakaliu. Paaiškėjo, kad tai blefas. Tai dar vienas rusiškas blefas. Lygiai taip pat, kaip buvo blefas apie „neįveikiamą antrąją pasaulio armiją“. Prisiminkime, kokios buvo prognozės specialiosios karinės operacijos pradžioje, kai 180 tūkstančių orkų ruošėsi okupuoti visą Ukrainą ir visas pasaulis manė, kad jie tai garantuotai padarysi. Bet iš tikrųjų mes patys matome, kad jie pajėgė okupuoti daugiausiai 20% teritorijos ir tik todėl, kad karo pradžioje mes padarėme nemažai lemtingų klaidų. – Tiesą sakant, pasirodė, jog abi armijos beveik panašios. – Visiškai. Netgi mūsų tuo momentu improvizuota, pusiau partizaninė kariuomenė pasirodė geresnė. O kiti metai parodė, kad patrankų mėsos išteklių rusai turi, tai jau tikrai. Praeitą rudenį kalbėjome, kad jie labai protingai išleido iš rusijos visus, kurie galėjo pasipriešinti mobilizacijai, o liko paklusnūs liurbiai, kurie siurbčiodami degtinę išeis pagal šaukimą, niekur nesidės. Priimkime tai kaip duotybę, bet padalinkime iš mobilizacinės sistemos pajėgumo. Tai yra, nemanykime, kad jei jie turi milijonus avinų, pasiruošusių eiti į skerdyklą, tai nereiškia, kad jie visus tuos milijonus gali vienu metu pasiųsti į frontą. Jiems 200-250 tūkstančių – galimybė mobilizuoti tu pačiu metu. Ir maždaug tokie mobilizacijos ciklai užtrunka nuo 4 iki 6 mėnesių. Du ar tris kartus per metus jie sugeba surinkti po ketvirtį milijono žmonių – tai taip pat velnioniškai daug, tačiau visiškai ne 10 milijonų tuo pačiu metu. Esminis skirtumas. Gerai, jie turi šį resursą. Bet norint tą patrankų mėsą struktūrizuoti, jau reikalingas seržantų korpusas, karininkų korpusas. O va čia rusija, kaip pasirodo, rezervų neturi. Mes jau dabar matome fronte pas juos 2 ir 3 kursų kariūnus. Paskutinį kartą taip buvo elgiamasi Antrojo pasaulinio karo metais, kai pusiau apmokyti kursantai buvo iš karto metami į karininkų pareigas – vadovauti būriams, kuopoms, nes daugiau nebuvo kam. Taip, mes patyrėme lygiai tą patį didžiojo karo pradžioje. Tai nebuvo skelbiama viešai, bet visi buvę fronte matė ten mūsų kariūnus. Dabar mūsuose taip nėra. Dabar mūsų kariūnai mokosi įprastai ir laukia pilno karininkų kurso baigimo. O rusai tai išgyvena dabar. Kalbant apie žmonių trūkumą.

Betgi paaiškėjo, jog „geležies“ situacija pas juos žymiai blogesnė nei „mėsos“.

Ir tai net man tapo, tarkime, šokiruojančiu atradimu. Teigiamai šokiruojančiu. Pradėkime nuo oro gynybos. Visai neseniai pamatėme tokius aiškius ženklus, kad jie turi problemų su oro gynyba. Aš net nekalbu apie tai, kad ta oro gynyba pasirodė kokybiškai bloga, jog jie praleido mūsų dronus į Maskvą ir Sevastopolį. Bet mes dabar kalbame ne apie kokybę, o apie kiekybę. Neseniai išgirdome apie vienintelį S-300 divizioną iš Kurilų salų. Pirmą kartą nuo 1945 m., kai rusai iš Japonijos atėmė Kurilų salas, jas palieka neuždengtas iš dangaus. Tie S-300 iškeliavo arba į mūsų frontą, arba pridengti Maskvos. | Toliau matome zenitinį raketinį kompleksą „Pancir-S1, kokiais jie apstatė Maskvą. Jie daro tas juokingas piramides, kurių viršuje statomi tie „panciriai“. Tai tokia pigi rusiška Antrojo pasaulinio karo vokiečių priešlėktuvinių bokštų parodija. Išteklių požiūriu įdomu kitkas. Daugelyje nuotraukų šie kompleksai yra arktinio apipavidalinimo. Išeitų, jie nuima oro gynybą iš Tolimosios Šiaurės. O Arktis – tai, beje, strateginiai branduoliniai objektai, Murmansko uostas, Naujosios žemės poligonas. O jie nuima iš ten oro gynybos sistemas ir išveža, kad pridengtų vieną Maskvą. Tai labai daug ką pasako. Pirmiausia, viskas sprendžiasi žemėje ir fronte. O kaip pas juos reikalai su tankais? Per mėnesį jie pagamina iki 20 naujų tankų ir iš sandėlių iškonservuoja iki 50 tankų. Dauguma mano, kad jei sandėliuose deklaruojamas tam tikras skaičius tankų, tai galima į juos sėsti ir važiuoti. Visiškai ne taip. Tankams iš ilgalaikio saugojimo sandėlių reikia mėnesio ar daugiau atstatymo darbų. Tai yra, juos reikia iš ten atvežti į gamyklą, ten jiems atlikti galingą aptarnavimą, pakeisti nemažai mechanizmų ir tik tada jie važiuoja ir šaudo. Taigi, jų gamybos pajėgumai gamyklose – 50 tankų po konservavimo ir iki 20 naujų. Atrodytų pusė velnio – 70 tankų per mėnesį papildymas. Tačiau faktas yra tas, kad per mėnesį sunaikiname apie 200 jų tankų. Ir vietoje maždaug 200 sunaikintų atvažiuoja 70 naujų tankų. Taigi tirpsta, tirpsta, tirpsta – skirtumas auga. O tai, kad tas skirtumas auga, aišku iš palydovinių nuotraukų. Faktas yra tas, kad tie dideli strateginiai saugojimo sandėliai yra atvirame ore. Ten stovi tūkstančiai Šaltojo karo laikų tankų. Ir paprasčiausia palydovinių duomenų analizė rodo, kad iš šių sandėlių jau išimta 40% tankų. Taigi, per pusantrų šio karo metų rusija išeikvojo, pirmiausia, tuos tankus, kurie buvo rikiuotėje iki karo pradžios, plius 40% atsargų. Tai fantastiški skaičiai. Artilerijos situacija. Mūsų gynėjai puikiai įvaldė jų artilerijos medžioklės meną. Kova prieš baterijas. Čia jau turime akivaizdų pranašumą. Be to, ne dėl kiekio, o tik dėl savybių. Mūsų gynėjai išmoko šaudyti daug tiksliau nei orkai. O čia tikslumas yra viskas.

Taigi, mūsų gynėjai dabar kartais per dieną sunaikina po keliolika rusų artilerijos sistemų. Išeitų realiai 200-300 per mėnesį. Tai fantastiški skaičiai. Ir aš neoperuoju mūsų generalinio štabo skaičiais. Su visa pagarba Generaliniam štabui, bet kiekviena pusė visada perdeda priešo nuostolius. Nėra pagrindo manyti, kad mes, ukrainiečiai, esame unikali išimtis visoje žmonijos istorijoje. Atlikdamas savo analizę nesiremiu mūsų Generalinio štabo duomenimis. Ir remiuosi tik Oryx ir kitais nepriklausomais stebėtojais, kurie patikimais laiko tik tuos nuostolius, kuriuos aiškiai patvirtina nuotraukos ir vaizdo įrašai. Žinome, kad šis skaičius yra sumažintas, nes ne viskas užfiksuota nuotraukose ir vaizdo įrašuose. Savo laiku Kyjivo srityje, kai iš tikrųjų galėjome suskaičiuoti visą sunaikintą rusišką techniką ir palyginti ją su patvirtintais „Oryx“ duomenimis, gavosi, kad skirtingų tipų technikai koeficientą reikėtų padauginti iš 1,5–1,8. Bet aš net nedauginu. Kaip pagrindą imu Oryx skaičius. Nes geriau sumažinti priešo nuostolius, nei juos padidinti. Taigi rusijos gynybos pramonė per mėnesį pagamina iki dešimties naujų savaeigių įrenginių – o mes per dieną sunaikiname apie dešimt artilerijos sistemų (tiek savaeigių, tiek velkamųjų). Jie visiškai negamina naujų velkamų. Jie ima jas iš sandėlių ir iškonservuoja.  Čia situacija labai panaši į situaciją su tankais – jau vos ne pusė iš sandėlių jau iškeliavo. Tiek apie geležį. Dabar apie kovinius komplektus (amuniciją). Jei jų „karinių korespondentų“ šauksmai apie „sviedinių badą“ niekam nieko nereiškė – juk duok Dieve mums tokį „badą“… Bet draugo pu susitikimas su draugu Unu – pagaliau padėjo tašką, kad rusai tikrai turi beprotiškų problemų su amunicija. Įvairių Vakarų žvalgybos šaltinių teigimu, dabar jie atseit iššauna 2 milijonus sviedinių per metus. Tačiau patikimesni šaltiniai teigė, kad per ateinančius kelerius metus planuoja padidinti iki 2 mln. Išeitų, jog dabar šis skaičius yra žymiai mažesnis – kažkur apie milijoną per metus. Suprantu, kad, pavyzdžiui, visa Europos Sąjunga šiemet bando surinkti milijoną sviedinių. O rusai jau pagamina mažiausiai milijoną, o gal ir iki dviejų. Bet pažiūrėkime, kaip jie tai eikvoja. Per šiuos pusantrų metų jie jau išeikvojo apie 12 mln. Sulyginame gamybos skaičių, net ir maksimalų, ir sąnaudų skaičių – ir matome, kad jie išgyvena krizę. Taigi, kad nekiltų klausimų, kokia gili ši krizė, galime tiesiog pažiūrėti, kaip putinas ar jo antrininkas šoko Kim Jong-Unui. Visiškai akivaizdu, kam to reikia. Jo (KLDR lyderio) akivaizdoje rusai taip nusižemino, kad tiesiog buvo malonu žiūrėti. Ši situacija išties yra labai akivaizdi. Putinas skrido per rusiją susitikti su Unu, kuris, tebūnie, sutiko kelias valandas savo šarvuotu traukiniu pavažiuoti iki artimiausio rusijos miesto Vladivostoko. Ten jam surengė baleto spektaklį ir kosmodromą, trumpai tariant, sukosi ir šoko aplink jį… Tai yra, jie net neslėpė, kaip jiems dabar reikia korėjietiškų atsargų. Tai yra rodiklis, kaip technologinė rusija degradavo per putino valdymo laikus. Štai putinas šiandieninę rusiją pozicionuoja kaip SSRS reinkarnaciją. Tačiau ta blogio imperija bent jau iš tikrųjų aprūpino save ginklais ir labai dosniai tiekė juos savo satelitams. Kol dėl to nesugriuvo ekonomika, bet apie tai jau kita kalba. Tačiau įsivaizduoti, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto generalinis sekretorius iš Korėjos darbininkų partijos centrinio komiteto generalinio sekretoriaus išprašinėtų sviedinių – sovietmečiu tai būtų nuskambėję kaip kvailas anekdotas.

Vadinasi iš tikrųjų, putino rusija –tai ne SSRS reinkarnacija. Tai labai degraduota SSRS parodija.

Na, ir akivaizdu, kiek iš tiesų aktualus amunicijos poreikis, jei jie sutinka imti korėjietišką. Tuo metu, kai po Pchenjaną važinėja medienos varomi sunkvežimiai. Ta šalis 2020 metais surengė pavyzdinį parodomąjį šaudymą į negyvenamą Pietų Korėjos salą – buvo iššauta 2400 sviedinių, iki salos nuskriejo 400. Ir jų sprogo apie 80. Elementari aritmetika rodo, kad neatsitiktinai. Jei turi malkomis varomus sunkvežimius, tai atleisk, tu ir tokius sviedinius kniediji pagal sovietinę licenciją. Jei Šiaurės Korėja duos rusijai, tarkime, milijoną sviedinių, sprogs 30–40 tūkst. Na, atrodo irgi daug, bet realiai rusams to pakaks trims karo dienoms. O dar norėčiau pamatyti, kaip rusų ginklininkai drebančiomis rankomis užtaisinės tuos sviedinius! Nes tai dar bus ta „korėjietiška ruletė“ – neaišku kur ji sprogs, gal ne tiesiog patrankoje. Bet visai kas kita, jei korėjietiški sviediniai pasirodytų kaip „baltarusiškos austrės“. Taip, jei iš tikrųjų, prisidengdamas Korėja, draugas Xi pakeitė savo poziciją ir yra pasirengęs atidaryti arsenalus putinui – tai keistų visą šio karo eigą. Tačiau tai keistų daug ką, nes Kinijos dalyvavimas pakeistų Vakarų poziciją. Vis dar laikau tą variantą labai mažai tikėtinu. Pirma, tada putinui nereikėtų tiek daug lankstytis ir šokinėti prieš Kim Jong-Uną, nes iš tikrųjų tada ne jis spręstų. Antra, „baltarusiškos krevetės“ tapo įmanomos, nes iš tikrųjų Vakarai nenorėjo laikytis tuomet dėl Krymo okupacijos įvestų sankcijų. Jie oficialiai įvedė sankcijas rusijos federacijai, tačiau iš tikrųjų jų nesilaikė. Visus tenkino variantas, jog prekės keliaus per Baltarusiją. Just business (Tik verslas). O čia kitokia situacija. Kas dėl Kinijos tiekimo, tai tikra raudonoji linija, kurią Xi Jinping‘ui nubrėžė Baltieji rūmai. Ir, žinoma, Vakarų žvalgyba iš karto sužinotų, kad ir kiek Korėja nesimuštų kumščiu į krūtinę. Jei į frontą atvažiuotų ne korėjietiški sviediniai, o kiniški, tai taptų žinoma po mėnesio. Ir jie turėtų labai rimtų pasekmių, didelių, geopolitinių. Todėl kol kas nematau pagrindo manyti, kad draugas Xi yra pasirengęs atidaryti savo sandėlius draugui pu. Panašu, kad tai vis dar yra nevilties gestas – rusija griebiasi už [Šiaurės] Korėjos, nes daugiau niekas kitas nėra pasirengęs tiekti. Taigi grįžtame prie išvados, kiek rusija iš tikrųjų yra pasirengusi karui iki išteklių išeikvojimo. Ji turi patrankų mėsos ir naftos pinigų (nors ir mažiau nei prieš karą, bet vis tiek pakankamai). Tačiau bėda ta, kad kare ne viską galima nusipirkti už pinigus. Tai tas pats, kai Vakarų žiniasklaida šaukė apie mūsų puolimą – atseit, tiek pinigų jie ten investavo, o kur rezultatas? Tarsi mūsų kovotojai turėtų išvaikyti orkus baksų ryšuliais. Tačiau tiesiogiai kovoja ne pinigai, o tai, į ką jie investuoti. Ir pasirodo, kad net už visais savo naftos baksus rusija daug ko dabar nusipirkti negali. Nes tie, kurie turi, nėra pasiruošę tai parduoti. O tie, kurie būtų pasiruošę, to tiesiog neturi. Dabar sakyčiau, kad jei Kinijos pozicija nepasikeis, tai nepaisant visų rusijos karinės pramonės bandymų, jai vis dar lieka realių karinių-techninių išteklių maždaug metams karo. Su sąlyga, kad bus išlaikytas dabartinis Vakarų pagalbos Ukrainai lygis. Dabar net nesvarstau teigiamo scenarijaus, pagal kurį mums pagaliau būtų duota daugiau, nei buvo duodama iki tol. – O metai, beje,– jų horizonte galimas Trampo sugrįžimas į valdžią Amerikoje. – Taigi, bet aš tas istorijas su Xi ir Trampu kol kas iškeliu į skliaustelius. Yra daug daugiau veiksnių, galinčių šiais metais pasukti situaciją viena ar kita kryptimi. Tačiau šiandien tai atrodo būtent taip. Jei mums bus išlaikytas esamas paramos lygis, jei sugebėsime vykdyti savo mobilizaciją –

rusijai lieka karinių techninių išteklių daugiausia metams.

Ir panašu, kad rusai tai supranta. Štai kodėl vyksta tie isteriški gestai su Korėja. Galbūt net metų jie neturi. Kitaip jie taip nesiskubintų. Taigi jie tikrai mato krizę, mato, kad jų „bedugniuose“ sandėliuose jau šviečiasi dugnas – ir dėl to tokie „kūno judesiai“. Todėl atsisveikiname su dar vienu rusijos propagandos naratyvu – esą rusija tarsi pasiruošusi karui iki išteklių išeikvojimo. Paaiškėjo, kad ji tam nepasiruošusi. Kaip ir Vakarai nebuvo pasiruošę. Bet vis tiek apskritai Vakarai turi daugiau resursų.

Pagal novynarnia.com 2023-09-23