„КРАЇНА“ Nr. 641 2022-09-27 (gazeta.ua)
Putinas įeis į istoriją ne tik kaip kruvinas diktatorius, bet ir kaip unikalus „Overtono langų“ atidarymo meistras. Daugelis dalykų, kurie visai neseniai atrodė kaip nemokslinė fantastika ir nebuvo rimtai aptariami, tapo realybe. O dar daugiau ja gali tapti artimiausiu metu.
Evgen Dykyj, Ukrainos nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius, ATO veteranas
Todėl Rusijos skilimo, kaip artimiausios ateities perspektyvos, aptarimas iš „isteriškų“ pokalbių ir ukrainiečių nacionalistų puoselėtų svajonių plotmės virsta aktualiu pasaulio politikos klausimu. Ir nepaprastai svarbu, kad tai pagaliau nuskambėjo ne iš ukrainiečių, čečėnų ar gruzinų, net ne iš lenkų ar Baltijos šalių, o iš Amerikos generolo lūpų, kuris de jure atstovauja savo asmeninį požiūrį, bet de facto yra spaudos atstovas visos Amerikos karinės bendruomenės ir karinių ekspertų, tų pačių, kuriuos Rusijos propaganda šlovina kaip „Pentagono vanagus“.
„Kolektyviniai Vakarai“, kurie, deja, kaip atskiras subjektas egzistuoja tik Maskvos propagandoje, iš tikrųjų susideda iš gan didelio kiekio įtakos grupių, ekspertų ir lobistų ratų, turinčių skirtingus interesus ir pasaulėžiūras. Ir vienokios ar kitokios naujos realybės priėmimas vyksta ilgų diskusijų tarp šių ratų, grupių ir aplinkų procese. Bet pats faktas, kad bent viena labai įtakinga aplinka – kariuomenė – pradėjo viešą diskusiją apie ateitį „po Rusijos“, vis dar yra negirdėtas reiškinys, apie kurį dar prieš pusmetį net pasvajoti nebuvo verta. Iki intervencijos Ukrainoje žlugimo, Rusijos Federacija atrodė kaip neįveikiama monolitinė jėga. Dabar tapo akivaizdu, kad ši „didybė“ yra informacinė širma, už kurios slepiasi padrika struktūra, bet kaip sulipdyta iš išmatų ir pagaliukų. Kitas logiškas žingsnis – pagalvoti apie jos ilgaamžiškumą.
Už „didybės“ slypi padrika struktūra, bet kaip sulipdyta iš išmatų ir pagaliukų
Vakaruose tęsiasi ankstesnių dešimtmečių klaidų taisymo ir prasišovimų suvokimo procesas. Vakarų elito kaltės dėl Putino režimo atsiradimo ir įsigalėjimo faktas tapo visuotinai pripažintas – dabartinę Rusiją išpenėjo ir išugdė europiniai pinigai bei visuotine tolerancija vis labiau neteisėtiems veiksmams, kuriuos Kremliui metai iš metų leido ir atleido. Kasdien vis aiškiau suvokiama šiuolaikinės Rusijos Federacijos, nacių „tūkstantmečio Reicho“ analogo esmė – ukrainiečiams seniai akivaizdi, bet Vakaruose dar prieš pusmetį nepriimtina tezė.
Generolas Ben‘as Hodges‘as žengė žingsnį toliau: jis uždavė klausimą apie Vakarų klaidas, padarytas Šaltojo karo pabaigoje, prieš SSRS žlugimą ir žlugimo metu. Puikiai prisimename, kaip tuometinis prezidentas Džordžas H. V. Bušas mus įtikinėjo neatsiskirti nuo Rusijos ir kartu su Borisu Jelcinu kurti naują pasaulį po komunizmo. Bušo balsu tuo metu prabilo visi „kolektyviniai Vakarai“, kurie pasijuto nepasirengę greitam Rusijos pavergtų tautų dekolonizacijos procesui ir baiminosi naujų branduolinių valstybių atsiradimo. Ir apskritai jiems labiau norėjosi bendrauti su vienu partneriu, o ne su 15.
Laimei, mes tada nepaklausėme „gera linkinčiųjų“ balsų ir padarėme istorinį pasirinkimą. Gaila tik, kad akla Vakarų baimė atsidurti pasaulyje, kuriame nevaldomai pasklinda branduoliniai ginklai, pavirto rankų išsukinėjimu mums, kad pasirašytume gėdingą Budapešto memorandumą.
Šiandieninę Rusiją išugdė europiniai pinigai ir bendra tolerancija
Jeigu Vakarai tada būtų girdėję Ukrainos, Baltijos šalių ir Sakartvelo, o ne „analitikų“ balsus, pasaulis būtų kitoks ir dabartinis karas nebūtų įmanomas. Gaila, kad už Vakarų klaidas tūkstančiais gyvybių mokame mes, ukrainiečiai. Bet tuo labiau turėtume kiek įmanoma padėti nebekartoti tų klaidų po mūsų pergalės.
Mano nuomone, generolas B. Hodges‘as šiek tiek pervertina daugiatautiškumo vaidmenį šiuolaikinėje Rusijos Federacijoje. Skirtingai nei SSRS, kur kiekvienoje sąjunginėje respublikoje buvo vietinė tauta, laikyta valstybės kūrimo subjektu ir toje respublikoje sudariusi aritmetinę daugumą (nuo daugiau nei 80% Lietuvoje ir Armėnijoje iki mažiausiai 60% Estijoje ir Latvijoje), šiuolaikinėje Rusijoje senbuviai yra mažuma beveik visuose federacijos subjektuose. Ir dažniausiai – beveik išnykusi etninė grupė. Išimtis yra musulmoniškos Šiaurės Kaukazo ir Tatarstano respublikos, kiek mažesniu mastu Kalmukija, Tuva ir Buriatija. Likusias 120 B. Hodges‘o paminėtų senbuvių tautų imperija yra praktiškai sunaikinusi ir jos negali tapti nacionalinių išsivadavimo judėjimų varomąja jėga. Tačiau ar iš to išplaukia Rusijos monolitiškumas ir „neliečiamumas“? Visai ne.
„Iki plataus masto karo prieš Ukrainą Rusija atrodė kaip monolitinė galia. Dabar tapo akivaizdu, kad tai informacinė širma“, – sako mokslininkas ir ATO veteranas Evgen Dykyj. Dailininkas Dmytro Skazhenyk šią mintį įkūnija taip
Pakaktų Kaukazo ar Tatarstano, kad prasidėtų grandininis imperijos žlugimo procesas, kurio antrajame etape varomąjį vaidmenį galėtų atlikti regioninis separatizmas. Juk etniniai rusai iš Sibiro, Uralo ir Tolimųjų Rytų jau ne kartą kėlė klausimą, kodėl visa imperija maitinasi jų regionų gamtos ištekliais, o beveik visas perteklinis pelnas iš šių išteklių nusėda Maskvoje. Šie trys regionai netgi turi savo, nors ir trumpą, atskirų valstybių kūrimo patirtį 1918–1921 m. Kai kur antiimperiniai „ekstremistai“ ant tvorų naktimis vis dar piešia tuometinių Sibiro, Tolimųjų Rytų ir Itilo-Uralo respublikų simbolius.
Tuo tarpu Sankt Peterburge vietinė antiputininė opozicija pastaraisiais metais, šalia bendrų demokratinių naratyvų skleidžia ir įdomią žinią apie tariamą Šiaurės vakarų Rusijos „artimumą“ Fenoskandijos ir Baltijos šalims, priešingai nei Maskvos ordos tradicija.
Už Vakarų klaidas tūkstančiais gyvybių moka Ukraina
Lygiai taip pat „visos Rusijos suirutės“ metu savo žodį galėtų tarti Dono ir Kubanės kazokai, tvirtai inkorporuoti į imperijos projektą, tačiau dar išlaikę atskiros tapatybės likučius, kurie galėtų iššauti, kai aiškiai ir vienareikšmiškai bankrutuos imperijos projektas.
Smulkmena, bet šiame fone gerai į kontekstą įsipaišo nuotaikos Kaliningrade ir Kuriluose bei Sachaline, kur vietiniai etniniai rusai ne vienerius metus tyliai aptarinėja galimybę su šiomis aneksuotomis teritorijomis grįžti atitinkamai į Vokietiją ir Japoniją. Priešingai nei Kryme ir Donbase, kur referendumas dėl priklausomybės pakeitimo visai realiai duotų teigiamą rezultatą, kai tik atsirastų atitinkamas galimybių langas.
Šiuo metu regioninis separatizmas Rusijoje tikrai nėra įtakinga jėga ir jam skiriama mažai dėmesio. Tačiau su kiekviena Kremliaus nesėkmingo karo Ukrainoje diena „Overtono langai“ prasiveria. O rugsėjo 21-ąją paskelbtas „totalinis mobilizec“ tapo vėju, kuris juos atvers iki galo. Tai, kas šiandien atrodo kaip teoretizavimas, jau po kelių savaičių ar mėnesių gali tapti aktualia darbotvarke, ir tam reikėtų pasiruošti.
Ukrainiečiai turėtų atidžiau įsižiūrėti į plyšius, per kuriuos gali skilti imperinis „tautų kalėjimas“, ir pradėti į šiuos plyšius pilti vandenį – užmegzti ryšius su potencialiais separatistinių judėjimų lyderiais, padėti jiems tiek organizaciniu, tiek medijų aspektais.
Iš beždžionės granatą reikėtų atimti
Taip pat būtent mes turėtume tapti tarpininkais tarp tų judėjimų ir Vakarų ir apskritai aktyviai propaguoti „pasaulio be Rusijos“ darbotvarkę kaip ne „apokaliptinį branduolinį chaosą“, o atvirkščiai – visiškai normalią naują pasaulio tvarką.
Na, o kol mes pagal geriausias „prometėjizmo“ tradicijas padėsime pavergtoms Rusijos tautoms ir patiems rusams suvokti gyvenimo perspektyvas nepriklausomybę atkūrusiose valstybėse, manyčiau, Ben‘o Hodges‘o kolegos jau pradėjo planuoti savo dalį šioje byloje: didžiulio surūdijusio branduolinio arsenalo perėmimą „didžiosios sumaišties“ ir Blogio Imperijos žlugimo metu. Iš beždžionės granatą reiktų atimti, ir prie to jau intensyviai dirba Hodges‘o „ofisas“.