2020 m. lapkričio 1 d. buvo pagerbti Laisvės kovotojai Ukmergės Vaižganto, Dukstynos, Lėno bei Lyduokių kapinėse. Ukmergės senosiose Vaižganto g. kapinėse yra 69 kryžiai, kurių dauguma skirta žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę iš Pirmojo pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko. Gediminėnai paaukojo gyvybes dėl Laisvės, norėdami ją išsaugoti, dėl Tėvynės, nes jie ją mylėjo. Žodžiai „Lietuva“, „Laisvė“, „Aš esu Savanoris“ turėtų būti kiekvieno lietuvio širdyje. Tikiu, kad ir jaunesnės kartos niekada nepamirš Laisvės kovotojų. Pernai sūnus Vincentas 5 m. pirmą kartą degė žvakutes ir jam kilo daug klausimų: kam reikia ir kodėl, kodėl tiek daug kryžių? Šiemet klausimų nekilo. Paklausus, ar važiuosi į kapines, ar prisimeni ką pasakojau pernai, už ką žuvo šie žmonės, atsakymas buvo – už Laisvę. Kariai savanoriai niekada nebus pamiršti.
Jau tapo tradicija kiekvienais metais aplankyti karių savanorių kapus Ukmergėje, Vilniaus Rasų, Antakalnio kapinėse, pagerbiant žuvusius uždegti žvakutes prie Nežinomo kareivio kapo, paminklo „Motinėlė“, garsiausios Lietuvos žvalgės Marcelės Kubiliūtės, pagerbti valstybės patriarchą dr. Joną Basanavičių, M. K. Čiurlionį, taip pat mirusius bendražygius – 1990/1991 metų kariuomenės kūrėjus savanorius Liepynės kapinėse.
Žvakės kaip ir kasmet buvo nupirktos iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus lėšų. Trispalvė juostelė buvo duota iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono S5 skyriaus.
vyr. ltn. Audrius Vareikis
LKKSS VAS narys
Gediminas Trakimas
Nuotrauka „Prie partizano Petkevičiaus-Narsuolio kapo Kaugonių kapinėse”. Iš B.Trakimo-Genelio atsiminimų: „Kartą eilinis Petkevičius-Narsuolis manęs paprašė, kad leisčiau aplankyti jam motiną Mijaugonių kaime. Narsuolis su Romu Petkevičiumi-Varnėnu nuėjo į Mijaugonis. Pakeliui įvyko kautynės su Žežmarių milicija. Narsuolį sunkiai sužeidė į galvą… Lygiai po paros Ožka Narsuolį be sąmonės išgabeno į sostinę. Ožka sugebėjo žmogų su peršauta galva paguldyti į ligoninę. Narsuolis po aštuoniolikos dienų atgavo sąmone. Kartą atėjo į ligoninę jo aplankyti Snieguolė. Jis jei pareiškė: „Šalia manęs guli čekistas. Jei manęs iš čia neišvesite, aš paimsiu jo ginklą ir nušausiu jį“…
Narsuolis liko laukti mirties, jį paslėpiau Kaugonių miške, apleistos sodybos kluone…
Viena sekmadienio rytą Snieguolei liepiau nueiti ir sužinoti, kaip jaučiasi Narsuolis… Tas kluonas vos gyvas, atidarant durys čirškėjo visokiais balsais, o viduje saulės spinduliai kryžiavosi kaip pasakoje. Snieguolei pasidarė kažkaip nejauku, lyg ir baimė apėmė. Kampe pastebėjusi ant šiaudų gulinti žmogų, pašaukė: „Narsuoli!“ Niekas neatsakė. Narsuolis gulėjo užsimerkęs, lupos praviros, apie akis ir lūpas ropojo musės…
Po daugelio metų sužinojau, kur jis palaidotas. Jį palaidojo žmonės Kaugonių kaimo kapinėse…“