„Orda prie ES sienos dar nestovi. Bet ar pereis rusijos federacija nuo Europos šantažo prie įsiveržimo į ją? Atsakymas – putino galvoje.“
„Agresija prieš ES – tai ne antras frontas, o tas pats, kaip ir Ukrainoje. Tačiau jei rusijai nepavyko užimti Kyjivo per tris dienas, tai ES užpuolimas gali būti lengvų pasivaikščiojimu.“
rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas Evgenas Dykyj agentūros UNIAN korespondentui Nikitai Šenderovskij papasakojo, ar rusija iš tikrųjų ruošia dirvą pradėti karinę kampaniją prieš Europos valstybes – NATO nares ir ar ji pajėgi kariauti su Europa.
Pastarosiomis savaitėmis rusijos grasinimų Europai smarkiai padaugėjo. Pradžioje ji apkaltino Baltijos šalis ir Suomiją, kad šios suteikia Ukrainai savo teritorijai Ukrainos bepiločių orlaivių skrydžiams. Paskiau rusai paskelbė Ukrainai dronus gaminančių Europos įmonių adresus ir pareiškė, kad jos yra „teisėtas taikinys“. Lygiagrečiai rusijos federacijos valstybės dūma pirmu svarstymu priėmė projektą įstatymo, kuriuo išplečiami prezidento įgaliojimai dėl rusijos federacijos ginkluotųjų pajėgų naudojimo už šalies ribų…
– rusijos generalinio štabo pareiškimų apie visišką Luhansko srities užėmimą ir kitas „pergales“ fone kremlius taip pat sustiprino grasinimus ES adresu, atseit už tai, kad europiečiai padeda Ukrainai smūgiuoti rusijai. Ar tie pareiškimai neliudija, jog rengiamas tam tikras informacinis laukas būsimai rusijos invazijai į Europą – tiesioginei ar sąlyginės Narvos respublikos pasirodymo pretekstu?
– rusijos federacijos hibridinis karas prieš Europą jau įsibėgėjo. rusijos bepiločiai jau buvo pastebėti virš Europos Sąjungos šalių. Galima prisiminti keletą diversijų Europos gynybos gamyklose, pasikėsinimą nužudyti tą patį „Rheinmetall“ direktorių… Vyksta dalykai, kurių net sovietų sąjunga nebūtų sau leidusi.
Galima visiškai užtikrintai teigti, kad rusija dabar stiprina savo šantažą Europai, pakeldama jį į naują lygį. Bet ar rusai pasiruošę pereiti nuo šantažo prie invazijos? Atsakymas – išimtinai vieno žmogaus – vladimiro putino – galvoje.
Žinoma, galime daryti tam tikras prielaidas, bet tam neturime pakankamai informacijos. Grynai kariniu požiūriu nematau net šiek tiek artimesnės pakankamai rusijos pajėgų koncentracijos, su kuo būtų galima patraukti į Europą. Orda prie ES sienos dar nestovi.
– Nestovi, nes didžioji dalis pajėgaus kontingento šiuo metu yra Ukrainoje?
– Išties tai esminis karinis klausimas: kam rusams išvis kariauti dar vieną karą? Jie jau pas mus įstrigę, užbuksavę. Jie – patinėje situacijoje. Ir tokioje situacijoje manyti, kad jie pajėgūs paruošti didelius rezervus (dargi ir per trumpą laiką) antrajam frontui atidaryti? Nematau jokių perspektyvų.
Prisimenant kaip buvo prieš invaziją į Ukrainą, tai tris ar keturis mėnesius stebėjome priešo karinių grupuočių išskleidimą. Stačiai ištisas savaites stebėjome kiek, kur kas buvo išskleidžiama.
– Vadinasi, europiečiams dabar nėra ko bijoti?
– Deja, rusai tą vaizdą gali matyti kitaip.
Pirma, rusijai eiti į Europą – tai eiti va banque. Jei pralaimės, kompromisų nebus, bus nuverstas rusijos režimas, patirtas gėdingas pralaimėjimas; o jei laimės, nugalėtojas iš tikrųjų gaus viską.
Atsižvelgiant į tai, kokioje patinėje situacijoje rusai dabar yra kare su Ukraina, tai gali būti veiksnys, skatinantis juos rimtai apsvarstyti, ar nepereiti nuo Europos šantažo prie visiškai realios agresijos. Juk tokiu atveju Europa mestų išteklius savo pačios gynybai, pagalba Ukrainai būtų nutraukta, o rusams galėtų pasikeisti situacija ir mūsų kare…
Antra, rusai gali manyti, kad Europos užpuolimas – tai ne antras frontas, o tas pats frontas, kaip ir Ukrainoje. Tai yra, jei jiems nepavyko užimti Kyjivo per tris dienas, tai Narvą per dieną, o Baltijos šalis per tris dienas – jie visiškai galėtų sau tai leisti. Jie gali manyti, kad Europos užpuolimas bus lengvu pasivaikščiojimu, ir kad Europa neparodys jokio realaus pasipriešinimo.
– Ar tai nėra susiję su tuo, kad šiuo metu tarp Europos Sąjungos ir JAV ne patys šilčiausi santykiai, ir NATO išgyvena ne pačius geriausius laikus?
– rusijos šantažas Europai pasiekė naują lygį iškart po to, kai Donaldas Trumpas gana tiesiai šviesiai pareiškė, kad negins Europos. Būtent tuomet rusijoje sustiprėjo antieuropietiška retorika, imta skelbti neva teisėtų rusijos taikinių Europos Sąjungoje sąrašai ir kurpti pasaką apie tariamą Ukrainos dronų skraidymą per Europos oro erdvę pagal susitarimą (kas, beje, netiesa – iš esmės mes neskraidome per Europos Sąjungos šalių teritoriją, kad jų nepakišinėtume, o jei keli dronai ten ir užskrido, tai juos iš kurso buvo išmušusios rusijos elektroninės kovos priemonės).
Visas Europos saugumas ilgą laiką buvo grindžiamas Jungtinių Valstijų įsipareigojimu ją ginti (ir čia rusai neturi jokių iliuzijų, jie puikiai supranta, kad Amerikos kariuomenė juos tiesiog sunešiotų į šipulius). Betgi po to, kai Trumpas pasiskolino iš putino grėblį ir ant jo užlipo – įpuolė į savo paties „specialiąją karinę operaciją“, po to, kai Europa atsisakė dalyvauti jo agresyvioje avantiūroje, jis pareiškė, kad tokių sąjungininkų Jungtinėms Valstijoms nereikia. Būtent tada rusija ir sustiprino savo šantažą.
Žinoma, rusija mėgsta ir moka blefuoti. Tai stipriausia putino užsienio politikos pusė. Tačiau šį kartą nebūčiau visiškai tikras, kad šįkart rusijos šantažas yra išimtinai blefas. Tai yra, nemanau, kad kažkoks sprendimas jau galutinai priimtas. Tačiau neatmestina galimybė, kad rusai savo šantažu taip save įkaitins, įsitrauks, jog apsispręs eskaluoti…
rusija mano (ir ne be pagrindo), kad JAV nesikiš. O pati Europa nėra pajėgi rimtai pasipriešinti.
– O kas, jeigu tai klaidingi svarstymai?
– Tai, kad Europa tikrai nesipriešins taip stipriai kaip mes, deja, greičiausiai tiesa. Tuo pačiu metu sunku spręsti, kas kaip elgsis užpuolimo metu, jei jis dar neįvyko. Kai rusija užpuolė mus, mūsų reakcija daugelį nustebino. Tokia pat nenuspėjama gali būti europiečių reakcija į realią grėsmę …
Turime suprasti, kad tikėtina eskalacija priklauso ne nuo to. Ji priklauso nuo to, kas yra rusų galvose. O jų galvose suformuota nuomonė apie absoliučiai silpną, impotentišką Europą, kuri neįstengs pasipriešinti be Jungtinių Valstijų.
– Nors apie grėsmę Baltijos šalims kalbama jau seniai, šiomis dienomis Lietuvos premjerė Inga Ruginienė pareiškė, kad šiandien nėra jokių prielaidų panikai ir signalams apie galimą rusijos antpuolį „čia ir dabar“.
– Tiesą sakant, jei rusijos federacija tikrai pradėtų potencialų įsiveržimą į Baltijos šalis, neabejoju, kad būtent ten pasipriešinimas būtų desperatiškiausias. Baltijos šalys tam tikrai ruošiasi. Tačiau jų esminė problema yra jų dydis. Jos tiesiog mažos šalys ir esmė ne jų gyventojų skaičius, o tai, kaip greitai rusijos kariuomenė galėtų judėti per teritoriją.
Sąlygiškai, jei Ukrainą būtų buvus iš trijų sričių, mūsų karas būtų jau seniai pasibaigęs ir nemalonia pabaiga. Baltijos šalys yra kaip tik tokios „trys sritys“, neturinčios strateginės erdvės ir gylio, kad ilgam sulaikytų rusus. Todėl lemiamą vaidmenį pasipriešinime turėtų suvaidinti kitos Europos šalys. Ir čia vėlgi grįžtame prie silpno gebėjimo pasipriešinti.
E. Dykyj nuomone, europiečiams reikėtų investuoti ne į tankus už 30 milijonų eurų, o į dronus už 700 dolerių / Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo nuotr.
– Betgi per pastaruosius metus Europos šalys pradėjo pertvarkyti savo gynybos strategijas, kaupti ginkluotę ir pan.?
– Europa išties pradėjo investuoti daug pinigų į savo gynybą, tačiau čia yra dvi problemos. Pirma, europiečiai yra labai lėti. Tai yra, nors jie pradėjo veikti teisinga kryptimi, bet itin silpnai.
Antra, jie vis dar neatsižvelgia į visas mūsų karo pamokas – jie ruošiasi karui, kuris vyko 2022-aisiais, o dabar jau 2026-ieji ir skirtumas tiesiog milžiniškas. Europiečiai dar neperprato, ką ir mes, ir rusai jau pasiekėme mūšio lauke. Todėl Europoje pinigai leidžiami brangiems projektams, klasikinei sunkiajai ginkluotei, užuot investuojant į kažką masiško ir pigaus. Sąlyginai ne į tankus, kainuojančius daugiau nei 30 milijonų eurų, o į dronus už 700 dolerių, kurių vienas-du sudegina tokius tankus. Deja, tos matematikos Europa vis dar nesuprato.
Tačiau reikia kalbėti ne tik apie ginklus. Pavyzdžiui, techniškai Lenkijai visiškai ne problema atsakant į rusijos agresiją užimti visą Kaliningrado sritį. Lenkijos kariuomenė pagal dydį ir techniką šiuo metu yra antra Europoje po Ukrainos. Tačiau klausimas, ar bus būtent politinio ryžto. Ar jie to imsis? Ar dvejos, kol rusija praryrinės Baltijos šalis ir tiesiogiai Lenkijos nepuls?
Ir tai taikytina visoms Europos šalims. Ar jos rizikuos? Būtent todėl nuo Europos politikų ryžto galimos invazijos metu priklausys, kaip tas karas klostysis. Jei ryžtas bus, tai bus paskutinis putino rusijos karas, jis truks labai trumpai. Betgi jei tokio ryžto nebus, ko visiškai gali tikėtis kremlius, tuomet įmanoma tikrai paneuropinė katastrofa. Jei Europa atiduotų Baltijos šalis, prasidėtų grandininė reakcija – domino efektas.
putinas dešimtmečius šantažavo Vakarų lyderius savo mėgstamu klausimu: „Ar esate pasiryžę mirti už Narvą?“ Ir labai gali būti, kad rusai išties dabar ruošiasi patikrinti, kas iš tikrųjų pasiryžęs „mirti už Narvą“, o kas ne. Prie to Narva čia neatsitiktinai, nes ji – su didžiuliu skaičiumi rusijos pasus turinčių žmonių, su galinga rusijos agentūra – atrodo kaip patogiausias objektas rusijos užpuolimui. Ir visai gali būti, kad rusijos federacija pirmiausia bandys čia sužaisti hibridinį scenarijų – kaip pas mus 2014-aisias. O paskui jau atvirai įsiveržti.
– Taip pat rusija dabar toli gražu nėra tokia stipri, kokia buvo 2014-aisiais, išsekusi tiek techniškai, tiek ekonomiškai. Ar kremliui prasminga taip rizikuoti?
– rusams svarbu įsitekti į tą galimybių langą, kurį jiems sukūrė Trumpas. Žinoma, kariniu požiūriu jiems vis dar reikia pasiruošti. Tačiau juk ir Europa taip pat po truputį ruošiasi, ir galimybių langas gali užsiverti jau lapkritį… Todėl laikas Europai užpulti – tik iki lapkričio. Ir šis terminas, deja, taip pat gali sugundyti rusiją veikti ryžtingiau.