Brigados generolas Povilas Plechavičius
1890 – 1973

Gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių vnk., Židikų vls. Mažeikių aps. Mokėsi Lietuvoje, vėliau Rusijoje. 1908 m. baigė gimnaziją Maskvoje, 1911 m. – Komercijos institutą ir 1914 m. gegužės 15 d. – Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Tarnaudamas Rusijos kavalerijoje (5-ajame raitelių pulke), dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose prieš vokiečius, austro-vengrus ir turkus. Turėjo poručiko laipsnį. Tuo metu tris kartus sužeistas ir vieną kartą — Lietuvoje prie Šiaulių. Po bolševikų perversmo kovojo su bolševikais Rusijos pietuose.
1918 m. liepos 25 d. grįžo į Lietuvą. Suorganizavo Žemaičių partizanų rinktinę ir kovojo su bolševikais, užėmusiais Mažeikius ir Telšius. Mažeikius atsiėmus, tapo Sedos—Mažeikių karo komendantu. Tuo metu negalėjo palaikyti ryšių su Lietuvos vyriausybe. Kovoje taikė ryžtingas priemones – Lietuvos valdžia net tyrė, ar karininkas neviršijo įgaliojimų. Vėliau kovojo su bermontininkais.
1920 m. sausį perkeltas į 5-ąjį pėstininkų pulką ir paskirtas septintos kuopos, vėliau 3-ojo bataliono vadu. 1920 m. rugpjūčio – spalio mėn. dalyvavo kovose su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose ir prie Varėnos.
Organizuojant kavalerijos pulkus, kaip kavalerijos karininkas, 1920 m. spalio 18 d. perkeltas į 1-ąjį ulonų pulką, lapkričio 6 d. – į 2-ąjį ulonų pulką eskadrono vadu. 1920 m. vasario 13 d. pripažintas kapitono laipsnis. 1921 m. kovo 30 d. su savo eskadronu dalyvavo iškilmėse iš latvių perimant Palangą.
1921 m. gegužės 17 d. paskirtas 1-ojo husarų pulko vadu. 1922 m. rugsėjo 1 d. pakeltas į majorus. 1924 m. rugpjūčio 15 d. baigė Aukštuosius karininkų kursus ir spalio 1 d. pasiųstas į Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją, kurią baigęs 1926 m. rugsėjo 1 d., paskirtas Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų lektoriumi.
1926 m. gruodžio 17-ąją vadovavo perversmui Lietuvoje. 1927 m. sausio 4 d. paskirtas Vyriausiuoju kariuomenės štabo kavalerijos inspektoriumi, liepos 31 d. – Kavalerijos viršininku, kartu ėjo ir Generalinio štabo valdybos viršininko pareigas. 1927  m. vasario 5 d. pakeltas į generalinio štabo pulkininkus leitenantus, 1927 m. rugpjūčio 1 d. – į generalinio štabo pulkininkus. Nuo 1927 m. rugpjūčio 26 d. – Kavalerijos ir Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas. 1928 m. Išleido vadovėlį „Jojų tarnyba, divizijos eskadronas ir mišri žvalgomoji rinktinė“. 1929 m. vasario 10 d. pakeltas į generolus leitenantus (1936 m. gruodžio 28 d. laipsnis pakeistas į brigados generolo) ir vasario 13 d., pačiam prašant, paleistas į atsargą.
Skuode buvo įsigijęs seną malūną, kurį pavertė modernia įmone. Kartu ūkininkavo savo dvare Čiuteliuose, netoli Šiaulių.
Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. birželio 15 d. pasitraukė į Vokietiją (išvykdamas iš Čiutelių ūkio, juokais pasakė, kad darbininkai neiškirstų liepų alėjos, nes „tada nebus kur karti bolševikų“). Prasidėjus Vokietijos – SSRS karui 1941 m. vasarą grįžo į Lietuvą.
1944 m. Vietinės rinktinės kūrėjas ir vadas. 1944 m. vasario 16-ąją per radiją kreipėsi į Lietuvos vyrus ragindamas stoti į rinktinę (nuo vasario 21 iki kovo 1 d. užsiregistravo 19 500). 1944 m. balandžio 15 d. Vokietijos karinei vadovybei nutarus Vietinę rinktinę pertvarkyti į SS dalinius, 1944 m. gegužės 9 d. įsakė batalionams klausyti tik jo įsakymų, o rinktinės karo mokyklą paleisti. Jo pastangomis vilkinta, o vėliau ir sužlugdyta nacių reikalauta mobilizacija. 1944 m. gegužės 15-ąją drauge su Vietinės rinktinės štabu suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje. Sovietų dalims supant Rygą, perduotas Rygos vokiečių saugumui ir išgabentas į Dancigą. Netrukus iš Dancigo per Karaliaučių ir Tilžę nugabentas į Klaipėdą ir ten paleistas, bet paliktas vokiečių saugumo priežiūroje.
Raudonajai armijai užimant Lietuvą išvyko į Vokietiją ir apsigyveno netoli Berlyno saugumo priežiūroje.
Karui pasibaigus, gyveno Oldenburge, vėliau — Uchtėje, Vakarų Vokietijoje. Tuo metu į Vokietiją iš Lietuvos buvo atvykusi speciali NKVD grupė, kurios tikslas buvo pagrobti Vakarų zonose gyvenusius žymesnius Lietuvos karininkus. Povilą Plechavičių nuo tokios lemties išgelbėjo paprastas atsitiktinumas…
1949 m. rugsėjo 26 d. per Bremeną išvyko į JAV. Įsidarbino paprastu darbininku „Carnegie—lllinois Steel Corporation” fabrike pietinėje Čikagoje. Nuo 1950 m. balandžio Lietuvių karių veteranų sąjungos „Ramovė“ centro valdybos pirmininkas, nuo 1962 m. – garbės narys. Daug bendradarbiavo su Amerikos lietuvių legionu.
Mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje. Palaidotas Šv. Kazimiero lietuviškose kapinėse.

Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu (1923 m.), DLK Gedimino 2 laipsnio ordinu (1928 m.), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1928 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.), Latvijos gynybos sąjungos bronzos medaliu (1926 m.), Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929 m.), Italijos Karūnos 2 laipsnio ordinu (1928 m.), Amerikos lietuvių legiono garbės ženklu (1952 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2004 m., po mirties).

pagal „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ 6 tomas, 133-134 p.