Balandžio 12 d., šeštadienį, Vilniaus Vingio parke vyko jau vienuoliktą kartą organizuojamas tradicinis bėgimas „Vilkų takais“ („Tropem Wilczym“), skirtas atminti lenkų antinacinio ir antikomunistinio pasipriešinimo kovotojus. Šis tarptautinis renginys kviečia prisiminti tuos, kuriems Antrasis pasaulinis karas nesibaigė 1945 metais – karius, kurie toliau priešinosi sovietiniam okupaciniam režimui.
Renginį organizavo Lenkijos Respublikos ambasada kartu su asociacija „Sporto renginiai“, o jį parėmė ir Lietuvos kariuomenė. Kasmet vis daugiau dalyvių pritraukiantis bėgimas šiemet kvietė išmėginti jėgas 1963 metrų simbolinėje trasoje, taip pat 5 km, 10 km ir pusės maratono – 21 km – distancijose.
Trumpiausios – 1963 metrų – trasos simbolika ypač reikšminga. Ji primena apie partizanų judėjimą, kurio kovotojai nepasidavė ir po karo pabaigos. Būtent 1963 metų rudenį žuvo paskutinis iš šių kovotojų – Józefas Franczakas, pravarde „Laluś“, simbolizuojantis ištikimybę idealams ir pasiaukojimą.
Man šis tradicinis bėgimas buvo pirmasis varžybinis startas šiais metais. Kėliau sau minimalius tikslus – nebūti paskutinis ir aplenkti bent keletą jaunesnių dalyvių. Ir tai pavyko: bendroje įskaitoje tarp 155 dalyvių finišavau 78-as, o tarp 74 vyrų – 50-as. Nors rezultatas prastesnis nei pernai tame pačiame bėgime, džiaugiuosi dalyvavimu ir įveikta trasa.
Tokie renginiai įkvepia ne tik sportuoti, bet ir prisiminti istoriją, kuri dar neseniai buvo nutylima. „Vilkų takais“ – tai ne tik sporto, bet ir atminimo šventė, kurioje bėgimo žingsniais pagerbiami tie, kurie kovojo už laisvę ir nepriklausomybę, net ir pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.
Arturas Čiras
LKKSS VAS narys
