Ar Ukrainos gynybai reikalinga prievartinė mobilizacija?

Iš kovo 5 d. Ukrainos savanorio, LKKSS VAS garbės nario biologijos profesoriaus Evgen Dykyj įrašo Facebook sienoje:

2022-03-05 22:40

Valstybės sienos tarnyba išdidžiai praneša, kad pasienyje sulaikė 60 šaukiamojo amžiaus vyrų, pravedė jiems patriotizmo pamoką ir išsiuntė į kariuomenę. Suprantu, kad tokie pokštai padeda pasieniečiams pasiteisint, kad jie – mūsų mokesčių mokėtojų išlaikomos profesionalios saugumo pajėgos –saugo mūsų vakarinę, o ne rytinę sieną: tipo, taip pat dalyvauja šalies gynyboje, sugavo net 10 kariuomenės „vengiančių“ ir taip pateisino savo buvimą užnugaryje.
Bet mano klausimas grynai praktinis: ar tokių žmonių mums iš tikrųjų reikia priešakinėse fronto linijose?
Jeigu žmogus nori pabėgti nuo karo, nes neturi arba noro, arba moralinių jėgų nei ginti šalį, nei padėti gynėjams, manau, kad būtų didelė klaida priversti jį pasilikti.
Laimei, mes neturime užtvaros būrių, kurie išsigandusią mėsą varytų prieš priešo tankus ir šaudytų jiems į nugaras – ir netgi ir dėl to kovojame, kad to niekada nebūtų.
Taigi, priverstinai mobilizuotas žmogus atsidurs vienoje gretoje su motyvuotais kovotojais, jie dės į jį viltis, pasitikės. Kai kuriuos tai paveiks – žmogus, kuris išsigando būdamas vienas, rikiuotėje gėdijasi pavesti savo bendražygius ir tampa tokiu pat kovotoju kaip ir visi. Tačiau kai kurie niekada nepajėgs įveikti savo baimės. Gi dar kažkam tarp jo ir karinio komisariato buvo ne baimė, o abejonė dėl tokios tvarkos – jis gyvena šioje šalyje, tačiau ją laiko nevisiškai sava. Ir dabar ne laikas svarstyti, kodėl taip atsitiko – dabar svarbu tik tai, kaip šis žmogus pasielgs mūšyje. Ir labiausiai tikėtina, jog jis nuvils.
Taigi, manau, kad priverstinė mobilizacija tų, kurie bando jos išvengti yra ne tik nereikalinga, bet, netgi priešingai, žalinga. Kviesdami „išsisukinėtojus“ mes kariuomenę silpniname ir kaip tik tuo metu, kai tūkstančiai motyvuotų savanorių vis dar tebestovi eilėje prie ginklų ir vis dar jų negauna.
Turime leisti išvykti visiems, kas nori – iš Kijevo, iš Charkovo ir apskritai iš Ukrainos. Jie bent jau netrukdys tiems, kurie liko, o gal net taps naudingi emigracijoje – ramins sąžinę piniginėmis subsidijomis, Ukrainos paramos akcijomis, „kovomis“ internete.
Mes tuo tarpu žinosime, kiek mūsų sąmoningų liko, kuo ir kiek galime pasikliauti.
Beje, tai galioja ne tik kariuomenei – kur kas geriau už savęs turėti tuos civilius, kurie sąmoningai pasirinko pasilikti, o ne „masuotę“, įskaitant ir krūvą iš baimės paralyžiuotų ir į paniką linkusių žmonių.
Visiškai nėra gėdinga išsigąsti karo ir bandyti nuo jo kuo toliau pabėgti, atvirkščiai – kas gali ir nori, lai bėga ir bus naudingas evakuacijoje, darbo tolimajame užnugaryje ne ką mažiau nei artimajame.
Laimei, nėra jokių užuominų, jog mums trūktų savanorių. Pažiūrėkite į eiles prie karinių komisariatų, teritorinės gynybos. Mes dar neapginklavome nė pusės, gal tik kokį ketvirtadalį tų, kurie patys veržiasi sutikti priešą. Tokioje situacijoje priverstinis šaukimas yra visiškai perteklinis. Kariaujame šventą išsivadavimo karą, ir lai pats dalyvavimo jame faktas ir šio dalyvavimo matas tampa kiekvieno sąmoningu asmeniniu pasirinkimu– tokią prabangą galime sau leisti. Ir tai padarys mūsų pergalę dar gražesnę ir teisingesnę.
Kai rašau šias eilutes, mano antiteroristinės operacijos laikų bendražygis ir kolega, jūrų biologas Andrejus Zotovas mažyte burine jachta plaukia per audringą Dreiko sąsiaurį. Jis „pabėgo“ iš Antarkties ekspedicijos anksčiau laiko, nes nori patekti į savo 28-ąją brigadą. Patikėkite, iš jo vieno bus daugiau naudos nei iš šešiasdešimties pasienio tarnybos aukų.
Turime su kuo kariauti mūsų kare, nenaudojant jokios prievartos ir represijų. Tiesiog duokite ginklus tiems, kurie pasiruošę juos paimti, to užteks. Слава Україні (Šlovė Ukrainai).

Paskelbta Naujienos, Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *