Tarptautinio demokratijų instituto ekspertas, buvęs 24-ojo „Aidar“ bataliono 2-osios kuopos vadas Evgen Dykyj
balandžio 29 d. specialiai „Telegraf“ portalui papasakojo, kaip kuriami Ukrainos dronai.
Okupuotame Sevastopolyje Kryme Kazokų įlankoje balandžio 29 d . gražiai degė naftos bazės kuro talpyklos. O jas atakavo – ir gana sėkmingai – kažkokie neatpažinti nepilotuojami orlaiviai.
Nieko iš esmės naujo neįvyko. Tiesiog stebime dar praėjusią vasarą prasidėjusio proceso tęsinį. Ir jis pamažu įsibėgėja.
Tai tam tikra prasme savadarbių, eksperimentinių, o vėliau ir nedidelės serijinės gamybos ilgo nuotolio dronų kūrimo procesas. Jis startavo nuo to momento, kai prasidėjo problemos dėl tiekimo Ukrainai vadinamosios „ilgosios rankos“ (tolimojo nuotolio ginklų) iš Vakarų sąjungininkų. Kalbame apie ATACMS raketas (MGM-140 ATACMS – amerikietiškas Lockheed Martin operatyvinių-taktinių raketų kompleksas su trumpojo nuotolio balistinėmis raketomis), MQ-9 Reaper tipo dronus. Mes jau seniai jų prašome. Bet jų mums neduoda. Tapo aišku, kad blokuojama dėl politinių priežasčių, vienos iš „raudonųjų linijų“, kurių „senelis Baidenas“ nėra pasiruošęs peržengti.
Todėl dešimtys skirtingų Ukrainos komandų (ir valstybinės gynybos įmonės, ir privačios įmonės, kurios anksčiau užsiėminėjo visiškai kitokiais reikalais, ir tiesiog entuziastų suburtos savanorių grupės) ėmėsi „garažų startuolių“ vaidmens. Ir pradėjo kurti Ukrainos tolimojo nuotolio dronus. Pirmiausia – dronus kamikadzes.
Pagrindiniai tokiems nepilotuojamiems orlaiviams keliami reikalavimai yra tokie.
Pirma – skrydžio nuotolis apie 1 tūkstantis kilometrų, kad būtų galima pasiekti Maskvą baltaakmenę. Nes kiekvienas Ukrainos dronų operatorius svajoja apie smūgius Maskvai.
Antra – galimybė tokius dronus surinkti iš nespecifinių, nekarinių komponentų. Ir remtis, pavyzdžiui, žemės ūkio dronais, kitais civiliniais dronais, kuriuos galima nusipirkti laisvoje rinkoje.
Antroji sąlyga tokius dronus dar ir atpigina. Juk labai didelę vakarietiškų bepiločių orlaivių kainą daugiausia apsprendžia ten naudojamos specialios karinės technologijos.
Taigi, dešimtys Ukrainos komandų, savotiškų „kulibininkų“ (Ivan Kulibin – XVIII-XIX a. savamokslis rusų mechanikas), kuria įvairias smogiamųjų dronų versijas iš komerciškai prieinamų civilių komponentų. Ir jų konstravimo procese juos nuolat išbando. Kaip tik todėl maždaug nuo praėjusių metų rugpjūčio mes periodiškai tampame tokių išbandymų liudininkais. Vykstant dideliam karui niekas neužsiima bandymais poligonuose. Viskas, net ir neužbaigti produktai, yra išbandomi tiesiogiai mūšyje. Jei nenuskris, nesuveiks, mes niekuo nerizikuojame. O jei nuskris – turėsime ne tik sėkmingą bandymą, bet ir įvykdytą kovinę užduotį.
Dvi mėgstamiausios tokių dronų bandymų kryptys yra Maskva ir Krymas. Iš rusiškų viešų šaltinių matome, kaip vis dažniau šen bei ten randama bepiločių orlaivių, kurie nenuskrido. Iš ties, baltaakmenės mes dar nepasiekėme. Tačiau svarbiausia čia yra „kol kas“. Nes atstumas vis mažėja. Paskutiniai nepriskridę dronai aptikti maždaug 50 km atstumu iki Maskvos ir netgi jos teritorijoje. Vadinasi beliko visiškai nedaug.
Antroji šių „amatininkų“, nedidelės serijinės gamybos produkcijos išbandymo kryptis – laikinai okupuotas Krymo pusiasalis. Ir todėl, kad jo išlaisvinimas yra viena iš pagrindinių visos Ukrainos žmonių svajonių. Ir todėl, kad Krymo kryptimi tuo pačiu metu gali būti naudojami ir oro, ir jūriniai dronai. Ir kaip tik jūriniai lėmė kol kas didžiausią mūsų sėkmę – spalį surengtą Rusijos laivų ataką Sevastopolio buchtose. Tai buvo pirmasis istorijoje masinis jūrinių dronų panaudojimas prieš įprastą priešo laivyną. Ir tai jau įtraukta į NATO šalių karinių jūrų pajėgų karininkų rengimo programą. Mes sukūrėme pasaulinį precedentą.
Na, o balandžio 29 d., kai Sevastopolio naftos bazę ištiko „deki, deki-šviesiai“, Vyriausiosios žvalgybos valdybos duomenimis sunaikinęs daugiau nei 10 rezervuarų su naftos produktais, kurių bendra talpa apie 40 tūkst. tonų (skirtų rusijos federacijos Juodosios jūros laivyno poreikiams), aiškiai stebėjome eilinės versijos oro drono bandymus. Ir bandymas akivaizdžiai sėkmingas. Būtent ši naftos bazė aprūpino mazutu ir dyzelinu rusijos federacijos laivus ir povandeninius laivus, iš kurių ir toliau link mūsų paleidžiami „Kalibrai“. Taigi, kariniu požiūriu toks pataikymas gali būti laikomas didele karine sėkme.
Manau, kad ir toliau, kiekvieną savaitę stebėsime vis daugiau panašių sėkmingų bandymų. Kai dešimtys komandų konkurencinėmis sąlygomis, tačiau nuolat besidalindamos informacija, kuria dronus, tie kaskart tampa vis efektyvesni. Ir kai kurie, ko gero, jau gali konkuruoti su Vakarų komerciniais gaminiais.
Na, o Krymo likimą dabar nulems ne dronai. Jo likimas spręsis Chersono srities kairiajame krante ir laikinai okupuotoje Zaporižės dalyje. Nuo to momento, kai mūsų kariai ten pralauš priešo gynybą ir užims kairįjį Dniepro krantą, rusams iš tikrųjų nebeliks galimybių išlaikyti Krymą. Bet iki to dar reikės nusigauti. Tiek kairiajame Dniepro krante, tiek Zaporižės srities Azovo pakrantėje priešas yra rimtai įsitvirtinęs. Bet, pabrėžiu, kai (be jokio „jei“) ši gynyba bus sutriuškinta, pusiasalis galės būti išlaisvintas netgi greičiau nei Donbasas.
