Ištvermingas, pakylantis iš negandų, taiklus, tikslingas bei raštingas pavyzdys jaunuomenei

Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus Karininkų ramovėse vyko Žilvaro Braznausko knygos ,,Vandenyne“ sutiktuvių vakarai.

Taikliai pasakyta: ,, Naujausia knyga skirta profesionalų, saugančių laivų krovinius bei įgulas nuo jūrų piratų, darbui, romantiškai ir kartu labai pavojingai apsaugininkų kasdienybei. Knygos autorius pats trejus metus dirbo tokį darbą, rizikavo gyvybe, matė žūstančius draugus. Paklaustas, kam rašė knygą „Vandenyne“, Ž.Braznauskas neabejodamas teigė norįs, kad pirmiausiai ją paskaitytų tarnybą Lietuvos kariuomenėje baigę kariškiai“ (http://kauno.diena.lt/).

2017-03-22 Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. M.Abaravičiaus nuotr.Atėjo Vilniaus ramovėn daug šauliško jaunimo su vadovais, mokinių. Ginklo draugai santūriai pritarė temperamentingam ir veržliam autoriaus pokalbiui su auditorija, kur ne tik buvo pasakojama, bet ir prisimenama nueiti nelengvi takai takeliai…

Atletiškas, stoiškas, taiklus, ištvermingas ir raštingas, — karys, o svarbiausia, — sektinas pavyzdys jaunimui, kuriam ieškosi daug kelių.

Knyga tarsi stojasi greta didžio keliautojo ir mokslininko Antano Poškos aštuontomio ,,Nuo Baltijos iki Bengalijos“, gal tik kiek kitu kampu atveriant tolimą pasaulį, praturtinant žmogų, kuris nori pažvelgti, kas už horizonto linijos.

Knyga pati byloja, ir atveria – gal kiekvienam savaip – nuostatas, kurios yra kertinės.

Įvyko labai puikus vakaras, kur norėjosi, kad vakaras nesibaigtų, bet… kad ir baigtųsi, nes tada kuo greičiau nusipirksi, užrašys vertingą autografą Autorius, ir tada!..

Koks tai yra tas, į vieną visetą, autorius-pasakotojas, o ir veikėjas? Ką ,,Vandenyno“ bangos gena?

Pasekim klasikinio rašinio trikampio, kurį sudaro autorius, pasakotojas ir veikėjas erdvėlaikiu bei nuostatomis, kurias atranda skaitytojas, ypač, jaunas paniręs į ,,Vandenyno“ gelmes bei niekad nerimstančias bangas…

Kaip liejasi ir lūžta bangos?: ,,Kai esi krante, matai tvarkingai iš jūros ateinančias bangas, čia, iš kapitono tiltelio, esančio už dvidešimt penkių metrų nuo jūros paviršiaus, jokios tvarkos nematyti. Niekaip nesusigaudžiau, į katrą pusę tos bangos eina. Žiū, kelios nuvilnijo viena kryptimi, atrodo tendencijos ryškėjo, o štai iš šono atsirita kelios kitos ir anas sugriauna. Žodžiu, jūra ošia, juda, banguoja be jokios tvarkos“(p. 35).

Kietai atrodanti kuprinė, patogi avalynė: ,,Vyrukus, panašius į mus, lengva atpažinti: labiau pasitempę nei suglebę, su kariškomis ar panašiomis jas kuprinėmis, avi patogią avalynę <…>“ (p.12).

Staigiai nukeliauti kiton pasaulio pusėn: ,,<…> vakar dar pusnių pilna Lietuva, šiandien Afrikos dykuma – žolės jokios, na, keletas parudavusių kupstelių, o ir tie tokie nuvargę, beveik be gyvybės ženklų“(p.13).

Kertiniai momentai – ryškūs: ,,Slemas įvertino, kad mes krikščionys, ir didžiuodamasis parodė dvi viena šalia kitos stovinčias bažnyčias, neužmiršo patikinti jog musulmonai su krikščionimis kuo puikiausia sutaria“ (p. 15).

Patikimas visada, prireikus, — nė nestabtelnant: ,,Pakilus į denį mūsų laukė greitas susitikimas su kapitono padėjėju, prisistatymas kapitonui, greitosiomis aptartos gynybinės koncepcijos, procedūros. Stengėmis išlaikyti rūsčius, kariškus veidus, kad ekipažas jaustųsi kaip už sienos“(p. 16).

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinė šimtametė erdvė visada svarbi: ,,Antros dienos pietų stalą papuošė fantastiško skonio barščiai. Buvom nusiteikę visai be sriubos gyventi, o čia nacionalinis Ukrainos paveldas – barščiai. Na, skanūs buvo tik todėl, kad nesitikėjome jų čia gauti, o šitos rūšies raudonos sriubos tūkstančius kartų valgiau ir daug skanesnės. Kai juokaudami pasiteiravome, kurgi ukrainietiški lašiniai, koko padėjėjas svarstė, ar neištraukus ir jų“(p. 18.).

Pasirengęs visada įgyja persvarą: ,,Šeši manekenai, pritvirtinti prie turėklų, pavyzdingai nepavargstančiu žvilgsniu skrodė jūrą. Užpuolimo atveju jie piratams turėjo sudaryti kiekybinės mūsų persvaros įspūdį. Keli netgi ginkluoti ,,šautuvais“ – į rankas jiems buvo įstatyti šluotkočiai. Vilkėjo senais kombinezonais“ (p. 19).

Poste nesnausti. Padėtį vertinti adekvačiai žvelgiant tolesnės perspektyvos požiūriu: ,, Mėnulio pilnatis kaip geras prožektorius apšvietė jūrą gan toli. Prie bortų stovintys manekenai klaidina, naktį jie atrodo ypač tikroviškai. Laivugalyje vienas iš trijų manekenų sujuda: mat manekenai tik du, trečias vienas ekipažo narių, naktimis budintis laivo gale. <…> apeidamas laivą, laivugalyje radau kažką netipiško: manekenai ištvermingai stovėjo savo vietose, o trečiasis ,,manekenas“ iš ekipažo ant kėdės, atsirėmęs į dirbtuvėlės-įrankinės sieną, miegojo. Lengvai papurčiau jį žadindamas, bet jam sunku buvo sugrįžti į mūsų dimensiją“ (p. p. 20).

Neišsižadėk ligos, bet atsarginio ,,sraigto“ galimybę visada turėk: ,,Laivo vyrai tikrai manimi rūpinosi, tai vienas, tai kitas vis ateidavo su pilnom rankom vaistų pakuočių, ne išimtis ir laivo kapitonas, tas irgi su vaistais atlėkė.

  • Matysim, jei bus visai blogai, iškviesim sraigtą iš čia patruliuojančių laivų, nes Indijos vandenyne pagalbos nebus iš kur kviestis <…>“(p. 21).

Saugok patikėtą turtą: ,,Plaukdami su vienu iš agentų sutikrinome ginklus ir šaudmenis. Krante laukė autobusiukas. Kas porą šimtų metrų vis sustodavome: pridavėm ginklus, patikrino pasus, iškrėtė daiktus, apžiūrėjo kuprinių turinį“ (p. 22).

Šypsena angliškai nekalba: ,,Angliškai kai kurie [patarnautojai.-red.] kalbėjo prastai, labai prastai, todėl kalbos trūkumą <…> kompensuodavo šypsenos“ (p. 26).

Pareiga tai gerai įvykdyta užduotis: ,,Apsauga su ,,dantimis“ ar be jų, eliminuotina pirmiausia. Apie bloguosius scenarijus bijojau net pagalvoti, bet buvau pilnas ryžto neleisti mažoms greitaeigėms valtelėms, pilnoms juodų, apkvaitusių, ginkluotų žmonių, prisiartinti prie saugomo laivo, kad galėčiau kontroliuoti padėtį. Apsiginklavęs šautuvu, žiūronais, radaru, užaštrinęs atidumą stebėjau begalinius tolius ir pilnais plaučiais kvėpavau vandenyno gaiva <…> (p. 30).

Kai gali – miegok: ,,Nepaisant noro kietai užmigti ir kuo ilgiau pamiegoti, maži lovos gabaritai, nuolatinis dažniausiai šoninis supimas tokio šanso nesuteikia“ (p. 42).

Sąlygos ir kliūtys – nestabdo, o įveikiamos: ,,Arbatos ir vandens čia reikia išgerti dešimtimis litrų. Bet gerdamas kaip arklys kibirais vos spėdavau kompensuoti, ką prarasdavau prakaituotuodamas. <…>Mano kajutėje ne mažiau kaip keturiasdešimt laipsnių ir didelė drėgmė. Prakaitas žliaugia dieną naktį, todėl skysčius reikia atstatinėti nuolat.Po tokios pirties, praėjus dešimt plaukimo parų, būsiu skaistus kaip kūdikis, visos nuodėmingos druskos bei šlakai bus iš manęs pasišalinę. Bet teks druskeles atgauti per maistą“ (p. 31).

Viltis, kol kvėpuoji: Tokiose skylėse belieka džiaugtis maistu, bet jei ir maistas baigiasi, lieka tik viltis“ (p. 41).

Paraką laikyk sausą: ,,Surengėm ginklų prišaudymą. Ginklai mašina visus, kuriems kažkas kabo tarp kojų. Normalios orientacijos vyras neabejingas moterims ir ginklams. Kapitonas ir trys padėjėjai, mūsų prižiūrimi, galėjo paleisti po vieną, du šūvius. Po to vyko fotosesija su ginklais“ (p. 32).

Nepamesk akių kontakto su auditorija: ,,Kapitono tiltelyje esantis tualetas šiek tiek stebino. Kituose laivuose jis būdavo iškart už tiltelio durų, o čia tiltelyje. Stebino ne jo vieta, o stiklinės durys. Praktiškumo tame įžvelgti galima. Kapitonas, prispaustas reikalo, įsitaiso ant unitazo, bet jokiu būdu neatsitraukia nuo laivo valdymo, vizualinį kontaktą su prietaisais išlaiko ir žvilgsniu budintį laivo personalą akimis gano. Nuo įtampos išplėstomis akimis geba matyti daugiau nei įprastai, o laivo ekipažo budinti dalis periferiniu matymu mato išpūstus veizolus ir nuo akylaus žvilgsnio jaučiasi lyg po presu: ir klaidų sau daryti neleidžia, ir atmestinai į pareigas nežiūri“ (p.33) .

Vaizduotės galia yra / gali būti neišmatuojama: ,,Vandenyje, tiksliau, virš vandens skrajojo nesuskaičiuojama daugybė –žuvų skraiduolių – man gi norėjosi pamatyti skraidančius banginius, ryklius ir aštunkojus“ (p. 32).

Plastikas yra šūdas: ,,Neapykanta mane įveikia greitai, labai greitai, tolerancijos man su išlygomis užtenka tik tiems indams ir kitiems spalvotiesiems, kurie nemėto už borto plastikų“ (p. 41).

Svajok!: ,,<…> ten netgi būtų galimybė išlipti ant kranto ir, apsikabinus kokią nors palmę kaip tautinį beržą, pasvajoti“ (p. 39).

Apibendrink apmąstydamas, ką patyręs: ,,Vandenynas yra tokia vieta, kuri išvalo mintis. Žiūrėdamas į begalinius tolius, permąstau visą savo gyvenimą, klaidas, kurias padariau. Žiūrėdamas į begalinius tolius, permąstau visą savo gyvenimą, klaidas, kurias padariau. Po kelių dienų vėl; pergalvodamas pastebiu, kad liko tik gražesni  dalykai. Dar po kelių dienų žiūrėjimo į bekraštes erdves galvoje lieka vien gražūs dalykai. Panašiai ir su problemomis – vandenynas jas sugeria. Būdamas viduryje vandenyno jų spręsti negali, todėl belieka arba atiduoti problemas vandenynui – negalvoti apie jas, arba nuolat save graužti dėl to, ko vis tiek negali pakeisti. Manau, man naudinga taip žiūrėti į vandenį“ (p. 33).

Apžvelgė bei ,,Vandenyne“ bangomis lingavo
savanoris Vidmantas Petras Kuprevičius,
ats. vyr. ltn.

2017-03-22 Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. M.Abaravičiaus nuotr.

Daugiau nuotraukų  iš 2017-03-22 knygos pristatymo LK Vilniaus įgulos karininkų ramovėje žiūrėkite skiltyje „Fotogalerija“

Paskelbta Naujienos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *