„Studenčiokai atėjo“

1991 m. sausio m. 8 d. rytą aš ir kiti Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos ir geografijos fakulteto studentai ruošėmės paskaitai. Tuo metu atėjo fakulteto prodekanas Algimantas Šatas ir pasakė: „Vyrai skubiai renkamės kieme“.

Kai išėjau į lauką, ten jau buvo daug studentų. Kieme stovėjęs vyresnio amžiaus žmogus pasakė, kad „Jedinstvo“ šturmuoja Aukščiausiąją Tarybą.
Mes nubėgome iki parlamento, kur prie AT antrųjų rūmų laukė žmogus iš AT apsaugos ir nurodė, kad eitume prie pagrindinio įėjimo iš lauko pusės pasieniu ir taip įsimaišytume į riaušininkų minią, o vėliau juos po truputį išstumtume iš kiemo. Tas ir buvo padaryta. Atlaikius puolimą, AT vadovybė prašė visų vyrų, kas gali, pasilikti rūmuose, nes „Jedinstvo“ taip paprastai nenusiramins.

Nuo tos dienos apsigyvenau AT rūmuose. Grupei, kurioje buvau, vadovavo Nerijus Songaila – mes kažkaip nusprendėm, kad taip turi būti. Tuo metu Nerijus žinojo visus AT koridorius, nes jo brolis Gintaras dirbo AT. Mes miegodavome arba AT antrųjų rūmų antro aukšto fojė, arba deputato Virgilijaus Čepaičio kabinete. V.Čepaitis maloniai mus ten priėmė. Mūsų grupelėje buvo apie 11 – 12 vyrų: Nerijus Songaila, aš, Arūnas Puplesis, Ričardas Vičys, Vytautas Druteika, Žilvinas Bliūdžius, dar keli vaikinukai iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto ir Vilniaus pedagoginio instituto. Visi turėjome ant rankų raiščius su Vytimi ir armatūros gabalą.

Dienos bėgo nuobodžiai: tryniesi nuo kampo į kampą po AT pastatą ir žiūri televizorių. Su V.Druteika išeidavome į lauką pasižvalgyti ir susitikti su mano tėvais. Mano tėvai atveždavo iš namų valgyti ir pinigų, nes nemokamo maitinimo neturėjome, nes buvome „Niekas“, „Minia“. Tik sausio 11 d. Nerijus Songaila per savo brolį Gintarą išrūpino mums (gerai pamenu) 7 maisto talonus 10-čiai ar 12-kai žmonių. Mums užteko. Jei ko trūko, mano tėvai atveždavo. Iš lauko grįžti be leidimo irgi buvo ne taip paprasta. Po keleto pasivaikščiojimų mūsų nenorėjo įleisti, nes vien raiščio su Vytimi kaip ir mažoka, kad į parlamentą patektum. V.Druteika surado išeitį. Priėjęs prie vyrų, saugojusių įėjimą, parodė raištį ir pasilenkęs prie saugotojo į ausį pašnibždomis pasakė: „Mes „Songailos grupė“. Šis posakis suveikė. Saugotojas palinksėjo galvą, kad supranta ir mus praleido. Po to daugiau mes į lauką nėjome.

Kariuomenės kūrėjas savanoris Arturas Čiras
2021-01-08

Paskelbta Trečioji banga, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *