Visoje fronto linijoje toks greitas kontrpuolimas neįvyks, nes Ukrainos ginkluotosios pajėgos nemeta savo kovotojų išskerdimui ir tiksliai apskaičiuoja visus puolimo žingsnius – 2022 m. rugsėjo 13 d. Freedom telemaratono eteryje komentuodamas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sėkmę Charkivo srityje pareiškė LKKSS VAS garbės narys, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgen Dykyj.
Ukrainoje kariaujanti rusijos kariuomenė jau yra „Triškino kaftanas“, bet antrą kartą tokios lengvos pergalės nebebus
Kito tokio sėkmingo ir greito Ukrainos armijos puolimo ir RF ginkluotųjų pajėgų pabėgimo, kaip Charkovo srityje, nebereikėtų tikėtis jokioje kitoje fronto vietoje –pareiškė Evgen Dykyj.
„Šiek tiek išjunkime emocijas, išjunkime euforiją ir pabandykime sutelkti dėmesį į tai, kas buvo, kas bus, kas nuramintų širdį. Aišku, kad tokia nuostabi sėkmė, kokia nutiko Charkivo srityje, jokioje kitoje fronto vietoje daugiau nenutiks. Kad ir kaip to norėtume, nes jei taip nutiktų visoje fronto linijoje, karas baigtųsi kitą mėnesį, tačiau nėra jokios priežasties tam nusiteikti. Turime suvokti, kad puikiai pasinaudojome priešo silpnumu. Šiuo atveju galima sakyti, kad mūsų vadovybė veikė pagal Sun Tzu, tai yra jo senovinę strategemą (gudrybė priešui apgauti; sumanus planas kokiam nors tikslui pasiekti), kad reikia smogti ne ten, kur pilna priešų, o reikia rasti, kur jų nėra, ir taip atsitiko. Labai plačiai išpijarintam ir visų, pradedant kariniais ekspertais ir baigiant tinklaraštininkais, namų šeimininkėmis ir pan., aptartam Chersono puolimui atmušti priešas galiausiai sutelkė visus labiausiai kovai pasiruošusius dalinius. Ir kol visi jo pajėgūs daliniai laikė placdarmą Chersono srityje, dešiniajame Dniepro krante, tuo metu mūsų dalys smogė visai kitoje vietoje, kitame šio 1300 kilometrų ilgio fronto gale netoli Charkivo“.
E. Dykyj manymu, rusijos ginkluotosios pajėgos Ukrainos frontuose šiandien atrodo kaip „Triškino kaftanas“ – nepakanka pajėgų ir rezervų.
„Paaiškėjo, kad dabar Ukrainoje kovojantis rusijos kontingentas iš tiesų jau yra „Triškino kaftanas“(žr. Krylovo pasakėčias). Norint vienoje vietoje užsiūti skylę, jau tenka kitoje nupjauti rankovės gabalėlį. O kadangi kariuomenės perkėlimas prie Chersono okupantams dabar tiek daug atsiėjo, jiems tiesiog nepakako žmonių bent rimtesniam pabandymui sulaikyti mūsų puolimą Charkivo srityje. Juk jie pabiro ne šiap sau, ne todėl, kad ten visi blogi kareiviai, nereikėtų daryti tokių apibendrinimų. Bet faktas yra tas, kad jei jie, pavyzdžiui, Chersono srityje, dabar turi trijų eilių ešeloninę gynybą, kur mūsiškiai prasibrovę pro pirmąją liniją patenka į antrąją, o tuo tarpu į buvusią pirmąją liniją pradeda pilti rusijos artilerija, todėl net ją pralaužus, labai sunku išsilaikyti naujose pozicijose. Čia iš tikrųjų rusai turėjo tik vieną pirmąją liniją, o visi, stovėję tolesniuose antrajame ir trečiame ešelonuose, buvo permesti į pietus. Taigi, kai tik mūsiškiai pralaužė šią liniją pirmose dviejose vietose, iškart pateko į priešo užnugarį ir tame užnugaryje galėjo savo malonumui pasivaikščioti, apsupti grupuotes“.
E. Dykyj taip pat sakė, kad rusijos karių grupei „Izium“ pavyko pabėgti. Jie pabėgo iš gyventojų pavogtais lengvaisiais automobiliais, palikdami sunkiąją techniką ir tankus.
„Deja, daugeliui pavyko pabėgti, nes mums, žinoma, reikalingas mainų fondas, reikia kuo daugiau belaisvių. Kiek aš žinau, daug ką pavyko paimti, bet va iš Izium katilo jie vis tiek daugiausia lengvai žiguliais pabėgo“.
E. Dykyj pareiškė, kad Slobožanščina yra Ukrainos (Slabadų Ukraina), ir rusijos kariuomenė šioje kryptyje šansų nebeturi.
„Bet, žinoma, antrą kartą tokios lengvos pergalės nebus, nes okupantų vadovybė vis tik mokytina, jie jau dabar iš šito daro išvadas… Ši klaida jiems jau nepataisoma, viskas, Slobožanščina jau mūsų, tai jau išspręstas klausimas. Žinoma, dabar jie pasistengs, kad tai nepasikartotų. Ir plius, deja, oras dabar padeda jiems. Faktas yra tas, kad šiais metais kažkaip anksti prasidėjo rudens lietūs, jie jau pila, o būtent šioje situacijoje rudens lietūs vis dėlto labiau padeda okupantams nei mums. Mirkti apsemtuose apkasuose nemalonu ir mūsų kovotojams, ir okupantams. Bet kadangi dabar tapome atakuojančia puse, mums labai svarbu, kad žemė būtų pravažiuojama sunkiajai technikai. Ir kuo ilgiau lis, tuo žemė mažiau bus pravažiuojama, visų pirma vikšrinėms transporto priemonėms, jei šiek tiek daugiau palis, bus jau prastai pravažiuojama ir ratinėms transporto priemonėms ir, žinoma, tai savaime turėtų labai sulėtinti puolimo tempą. Nieko nepadarysi, tai yra gamta “, – reziumavo Evgen Dykyj.
Rusijos karininkų šeimos skubiai parduoda butus Kryme ir išsikrausto – tai geriausias jų perspektyvų įvertinimo rodiklis
Rusijos karininkai, turintys daug daugiau informacijos nei civiliai, sparčiai išveža savo šeimas iš laikinai okupuoto Krymo.
Anot E. Dykyj, pagal isterišką vadinamojo „Krymo vadovo“ Sergejaus Aksionovo reakciją galima suprasti, kiek žmonių laikinai okupuotame pusiasalyje laukia Ukrainos.
„Tiesą sakant, Aksionovo reakcija yra labai orientacinė. Apskritai, labai dažnai apie tai, kas nematoma, taip sakant, apie povandeninę ledkalnio dalį, dažnai gali būti sprendžiama būtent pagal priešo reakciją. Pavyzdžiui, pabrėžiu, partizaninio judėjimo mastas broliškoje mums, nors ir laikinai okupuotoje Baltarusijoje paaiškėjo, kai Lukašenkai teko įvesti mirties bausmę baltarusių partizanams. Tik tada tikrai supratome, kiek jų yra ir kokį puikų darbą jie atlieka. Lygiai taip pat pagal isterišką Aksionovo reakciją galime spręsti, kiek Kryme plinta proukrainietiškos nuotaikos ir kiek žmonių ten iš tikrųjų džiaugsmingai laukia greito išlaisvinimo“.
E.Dykyj nuomone, šiuo atžvilgiu labai būdingas rodiklis yra nekilnojamojo turto rinka.
„Sevastopolyje nekilnojamojo turto rinka dabar žlugusi, rusijos karininkų šeimos masiškai parduoda butus ir išvyksta į žemyną. Beje, labai įdomu būtent tai, kad parduoda, dar kartą pabrėžiu, rusijos karininkų šeimos, labiausiai informuotas kontingentas. Ir šis labiausiai informuotas kontingentas skubiai pusvelčiui parduoda savo nekilnojamą turtą. Manau, kad tai yra geriausias rodiklis, kaip jie patys vertina savo perspektyvas išlaikyti pusiasalį“, – apibendrino Evgen Dykyj.
Paskelbti visuotinę mobilizaciją rusijoje reikštų pralaimėjimo pripažinimą
rusijos federacijai nepavyksta suformuoti pilnaverčių savanorių batalionų – tai liudija, kad rusai neskuba kovoti už prezidentą vladimirą putiną.
E. Dykyj pažymėjo, kad pagrindinis bet kurio karo išteklius yra žmonės. Ir būtent šio išteklio deficitas rusijoje kuo toliau, tuo didesnis.
„Jau praėjo 3 mėnesiai, kai su patosu rusijoje buvo paskelbta apie 49 savanorių batalionų formavimą, buvo duota užduotis visiems kariniams komisariatams ne tik prie to prisidėti, bet ir iš kailio neriantis priverbuoti. Ir per tris mėnesius mes dar taip ir nepamatėme fronte tų savanorių batalionų. Tai labai atskleidžia, tai parodo, koks iš tikrųjų yra entuziazmo lygis, kiek iš tikrųjų rusijoje yra idėjinių patriotų, norinčių mirti mūsų žemėje “.
Anot E. Dykyj, 2014-aisiais toje pusėje jų dar buvo, buvo labai idėjinių savanorių, tikėjusių „rusišku pasauliu“. Bet ir tada jų nebuvo labai daug ir per 8 šio karo metus jie jau seniai baigėsi.
„Dabar jau neina kalba apie idealistus. Kas lieka? Šiandien belieka sutartininkai už pinigus arba įvairiais būdais suviliotieji, pavyzdžiui, kaliniai, kuriems tiesiog siūloma rinktis: arba toliau atsėdėti paskirtus ilgus metus, arba būti paleistam, bet eiti kariauti. Arba antras variantas, kuriam rusija iki šiol neprinoko – pranešti, kad iš tikrųjų nėra jokios specialios karinės operacijos, vyksta didelis karas, ir tada paskelbti visuotinę mobilizaciją. Bet tai reikštų pralaimėjimo pripažinimą“, – aiškino E. Dykyj.
Kodėl v. putinas vis dar nekalba apie visuotinę mobilizaciją
„Pirmiausia, tiesiog paskelbus, kad tai didelis karas, ir kelkis, didžioji šalie, visa imkis ginklo – jau būtų pralaimėjimo pripažinimas. Pirmiausia tektų pripažinti, kad profesionali rusijos kontraktininkų armija, kuria 20 metų gąsdintas visas pasaulis, negalėjo susidoroti su šalimi, apie kurią tuos pačius 20 metų buvo kalbama, jog jos iš tikrųjų nėra, kad ji yra kažkokia pusiau netikra valstybė, ir ją tegins „grupelė nacikų“. O išeitų, kad netikra valstybė su „grupele nacikų“ nugalėjo profesionalią kariuomenę, kurią jie pozicionavo kaip antrąją pasaulyje ir keliančią grėsmę NATO. Ir tada paaiškėtų, kad visa propaganda buvo visiškas melas, ir kiltų klausimas: dėl ko tada iš viso kariauti, ar tai prasminga, kas tada apskritai yra tiesa? Net rusams kiltų toks klausimas“, – sakė E. Dykyj.
Jis pridūrė, kad yra ir daugiau pragmatinių priežasčių.
„Mes jau matome, kad net ir jų turimai armijai jie yra priversti iškonservuoti techniką senovinę, atleiskite man, kaip mamuto šūdą. Jie mus gąsdina raketomis, pagamintomis valdant Chruščiovui, jie iškonservuoja tankus, kurie taip pat buvo kniedyti valdant Chruščiovui septintajame dešimtmetyje. O dabar klausimas: jie mobilizuoja, pavyzdžiui, milijoną žmonių, bet ar turi kuo juos apginkluoti, aprengti, o svarbiausia – techniką, į kurią juos pasodintų? Ir panašu, kad ne “, – mano E. Dykyj.
Dar vienas argumentas – ekonominis.
„Kad ir ką jie sakytų, iš tikrųjų rusijos ekonomika, kuriai taikomos sankcijos, jau aižėja. Ji pradėjo aižėti greičiau, nei tikėjosi dauguma ekspertų. Ir tokioje situacijoje dar šimtų tūkstančių darbingo amžiaus vyrų išvedimas iš gamybos tą laipsnišką byrėjimą, kuri vyksta dabar, paverstų lavinine griūtimi. Manau, kad ekonomistai tai puikiai supranta ir kažkaip perteikia į viršų. Taigi, jiems totali mobilizacija iš tikrųjų yra… Sakykim, dabar jie atsiduria akivaizdoje pasirinkimo: kuris pralaimėjimo variantas jiems būtų mažiau skausmingas – specialios operacijos pralaimėjimas, ar pirmiau suspėjus paskelbti didelį karą, o vėliau jį apgailėtinai pralaimėjus“,– apibendrino Evgen Dykyj.