Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Toliau →

Slapyvardis Žalias Velnias. Jo kilmė ir naudojimo forma

Knygose, straipsniuose, mokslininkų darbuose vartojami su Jonu Misiūnu susiję Žalio Velnio ar Žaliojo Velnio slapyvardžiai. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad pirmiausiai J.Misiūnas pasirinko Žalio Velnio slapyvardį. Taip pasirašyti 1944 – 1946 m. atsišaukimai, įsakymai, leistas laikraštis „Žalia giria“. Žinoma, kad netoli Kaugonių, kur liko gyventi J.Misiūno žmona Onutė Krivickaitė – Misiūnienė su sūnumis, buvo Žalio Rago kaimas. Istoriko Kęstučio Kasparo sudarytame DKA partizanų žinyne užfiksuota apie 4.000 šios apygardos kovotojų, ryšininkų, rėmėjų pavardžių ir slapyvardžių. Tarp slapyvardžių vyrauja augalų, paukščių, žvėrių, pagonių dievų vardai. Dviejų žodžių slapyvardžiai gana reti. Vienas iš DKA būrių vadų Antanas Paškevičius pasirinko Neries Akmens slapyvardį, savo ryšininkę Aldoną Sipavičiūtę Žalias Velnias vadino Velnio Išpera, o Semeliškių valsčiaus bataliono vadas Antanas Galinis pasivadino Juodąja Kauke.
Plečiantis DKA partizanų veiklos teritorijai, dažniausiai naudotas vado slapyvardžio trumpesnis variantas Žalias Velnias. Šiuo slapyvardžiu pasirašyti ir platinti atsišaukimai. Tačiau taip pat yra išlikusių dokumentų su Žaliojo Velnio vardu. Šiandienos istorikams aiškinantis šią problemėlę, padėtį sunkina tai, kad DKA archyvo beveik neišliko, o Lietuvos ypatingajame archyve daugiausia tėra anų dokumentų vertimai į rusų kalbą, o juose Žalias ir Žaliasis veržiami vienodai – zielionyj.
Yra dar viena aplinkybė, suponuojanti J.Misiūną vadinti ne Žaliuoju, bet Žaliu Velniu. KGB užsakymu 1960 m. išleistoje knygelėje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ yra spausdinami vadinamieji savanoriški kunigo, Čiobiškio parapijos klebono Liudviko Puzono< parodymai. Aštuonių puslapių „prisipažinime“ kunigas savo ranka aprašė Didžiosios Kovos junginio vyrų kovos pradžią nuo 1944 m. liepos pirmųjų dienų. Tad jis buvo neabejotinai vienas iš pirmųjų liudininkų J.Misiūno slapyvardžio pasirinkimo istorijoje. Knygoje L.Puzonas J.Misiūną vadina Žaliuoju Velniu, tačiau ten pat publikuojamuose dviejuose to „prisipažinimo“ rankraščio faksimilės puslapiuose lengva perskaityti, kad iš tiesų kunigas, vienas iš pirmųjų jo bendražygių, J.Misiūną vadino Žaliu Velniu. Šiandien sunku suprasti, dėl ko KGB darė knygoje tas pataisas, iškraipė faktą ir koks buvo tikslas.
Skaitytojams pateikiame ištrauką iš MGB suimto Čiobiškio parapijos klebono Liudviko Puzono 1946 m. vasario 13 d. prieš atstatytą šautuvo vamzdį parašytų vadinamųjų savanoriškų parodymų „Kaip aš ir Žalias Velnias pradėjome organizuoti Didžiosios Kovos rinktinę“ rankraščio:
„Žalias Velnias su savo vienu draugu buvo demobilizuoti iš Plechavičiaus armijos. Žalio Velnio pavardė Jonas Misiūnas. Jo draugo pavardės nežinau. Misiūnas Plechavičiaus armijoje buvo viršila. Jis yra pilnas puikybės ir žiaurus vyras. Jis norėjo, kad šis darbas skaitytųsi jo vieno. Todėl nenorėjo duoti niekam kitam jo pavaduoti. Ginklus išslapstė miške ir pas žmones. Jam padėjo iš Plechavičiaus armijos išėję vyrai. Tai, kiek man žinoma, – Tveraga Česlovas, Marcinauskas Stasys, Marcinauskas Juozas, Marcinauskas Vladas ir kiti. Pas mane klojime buvo palikti jo kariški ratai, pakinktai dviejų arklių ir balnas. Arklius nuvarė į prieglaudą. Ten su jai dirbo ir juos šėrė. Paskui vežimą iš klojimo atsiėmė Misiūnas su kitu draugu. Žinau, kad tas draugas buvo kautynėse paskui užmuštas. Liko vienas Misiūnas. Jis pasivadino Žaliu Velniu. Ir pradėjo užmušinėti tarybiškai nusiteikusius žmones. Tuomet užmušęs pasirašydavo Žaliu Velniu ir palikdavo įdėtą kortelę į lavono rankas ar kaip kitaip. Žmonės juos pradėjo vadinti „Žaliais Velniais“. Paskui tik sužinojo, kad Žalias Velnias yra vienas, o kiti visi jo pagalbininkai. Savo grupę jis pavadino Didžiosios Kovos rinktine.
Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiuose DKA atsišaukimuose į Lietuvos žmones, partizaninėje spaudoje buvo vartojami abu Jono Misiūno slapyvardžio variantai – Žalias Velnias ir Žaliasis Velnias. Tik reikia žinoti, kad vado vardu atsišaukimai buvo rašomi, spausdinami ir padaliniuose (kuopose, rinktinėse).
Ilgai ieškota priežasčių, nulėmusių tokį J.Misiūno slapyvardžio pasirinkimą. Jis nebuvo baugus, mistifikuotas, nes vadas buvo drąsus, išmanantis partizaninio karo ypatumus, tausojo savuosius kovotojus. Šiandien sunku tiksliai pasakyti, kodėl J.Misiūnas pasirinko Žalio Velnio slapyvardį. Tačiau galima pasamprotauti.
Tokio pasamprotavimo kelrodė – netikėtas atradimas. 1944 m. iki sovietams sugrįžtant, J.Misiūno geležinkelio apsaugos būrio vado, būstinė buvo Kaugonių geležinkelio stotelėje. Čia prie stotelės pastato, apsaugininkai prisistatė trisienį, laikė dokumentus ir ginklus, buvo pasiruošę atremti raudonųjų partizanų puolimus, persekiojo juos, pasirodžiusius prie geležinkelio ar jiems užpuolus kaimų gyventojus. Kaip teigė liudytojai, 1944 m. vasaros pradžioje, jausdami, kad sovietų kariuomenė artėja Lietuvos link, geležinkelį saugoję vyrai įsigijo ginklų, ten juos kaupė, taip pat slėpė miškuose, sunkiau prieinamose vietose, kol liepos pirmosiomis dienomis surinko visus į vieną vietą, pasikrovė į vežimus ir patraukė į Čiobiškį.
Viena iš ginklų slėpimo vietų buvo J.Misiūnui gerai žinomame miške, maždaug 3 km. Nuo Žaslių ir 4 km. nuo Kaugonių geležinkelio stotelių. Tai Žalias raistas – pelkė, durpynas, apie 134 ha šlapia vieta, priaugusi samanų, menkų beržiukų ir pušaičių. Cineikių miške. Čia ir vasarą samanos visiškai neišdžiūdavo. Apie šią vietovę sklido baugios legendos, žmonės čia lankydavosi retai.
Elektrėniškė Ona Rasutė Šakienė 2013 m. išleido to krašto etnografinę istorinę knygą „Buvom“, paremtą senų žmonių atsiminimais. Jie pateikti tarmiškai, patraukliai. Štai kas rašoma apie Žalią raistą:
Miške yra Lapakalnis. Ty lapės turėja daug urvų. Yra Žalias raistas, saka ty žalias velnias gyvena. Seniau, kai mergos gulėdava ant šieną, tai naktį pas jas ateidava velniai. Ateina gražūs bernai, juodai apsirengį, ale jų plaukai kaip rateliai. Nosij tik viena skylė..
Baisiomis istorijomis apipinta vieta tikrai tiko ginklams slėpti, o čia gyvenę velniai baugino. Tikėtina, kad Žalio Velnio slapyvardis būtent ir susijęs su Cineikių miško Žalio raisto žaliu velniu.

← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Toliau →