← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Norėdama apsidrausti nuo bet kokių netikėtumų MGB nutarė nedelsti – 1946 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje organizavo tariamą visos Lietuvos rezistencijos vadų pasitarimą. Į pasitarimą atvyko tik naujai paskirtas štabo viršininkas Benediktas Trakimas – Genelis ir Juozas Krilavičius – Vytenis. Pasitarimas įvyko naktį iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją agento Kibirkšties namuose Belmonte,  Vilniaus priemiestyje. Jame dalyvavo trys MGB agentai – T.Krutkis – Kibirkštis, Žemaitijos partizanų atstovą slapyvardžiu Meška vaizduojantis agentas Jonynas ir Juozas Markulis – Erelis, prisistatęs kaip „diplomatas Lietuvos politikos reikalams“, ir keli tikri Lietuvos pogrindžio dalyviai, panašu, aklai tikėję MGB suruoštu tragikomišku spektakliu. Tačiau į pasitarimą kviestas Žalias Velnias neatvyko. Tikėtina, kad jis įtarė klastą ir kol kas delsė.
Gavęs vadovybės užduotį, MGB agentas Kibirkštis paprašė Onutės Trakimaitės – Ožkos, tuo metu buvusios štabo ryšininke, nuvykti automobiliu į numanomą Žalio Velnio slapstymosi vietą, jį surasti ir vis tik pasistengti įtikinti atvykti į tokį svarbų pasitarimą. Ožka buvo DKA štabo viršininko B.Trakimo – Genelio sesuo, todėl ja Žalias Velnias pasitikėjo. Rugpjūčio 13 d. pavakaryje mašina pajudėjo plentu Vilnius – Kaunas. Nurodytą vietą pasiekė apie 8 val. vakaro. Sutartoje vietoje Žalio Velnio laukė iki vidurnakčio. Pirmą valandą nakties jis, pasiruošęs į kelionę, pasirodė kartu su bataliono vadu Petru Petkevičiumi –  Drambliu, Romasiumi Petkevičiumi – Varnėnus, Vincu Čiurinsku – Šermukšniu ir Petru Klimavičiumi – Uosiu. Naktį iš rugpjūčio 13-osios į 14-ąją Žalias Velnias su Drambliu atvyko į Vilnių. Galbūt jį nuramino ramiai praėjusi pirmoji pasitarimo diena…
Vilniuje  Žalias Velnias susitiko su pasitarime dalyvavusiu B.Trakimu – Geneliu, pastarojo buvo informuotas apie priimtus nutarimus. Kiek vėliau neva susitikti su formuojamo „komiteto vadovais“ buvo nuvežtas į specialiai paruoštą butą. Prieš tai, gal nujausdamas nelaimę ir norėdamas apsidrausti, Žalias Velnias įsakė Geneliui, Vyteniui ir Drambliui skubiai grįžti į apygardos teritoriją. Tai buvo paskutinis Žalio Velnio įsakymas…

Vietoj epilogo

J.Misiūnas – Žalias Velnias tą pačią dieną buvo suimtas. Iš saviškių jo daugiau niekas niekada nebepamatė. Atgal į apygardos teritoriją grįžę bendražygiai apie savo vado suėmimą taip pat nieko neįtarė, o vėliau, jam vis neatsirandant, tik spėliojo, kad jis arba paslaptingomis aplinkybėmis žuvo, arba išvyko į Angliją studijuoti karo mokslų. Areštas buvo taip įslaptintas, kad MGB šia žinia nepasidalino net su LSSR MVD skyriais, kurių darbuotojai ir šnipai dar ilgokai klampojo po pelkes ieškodami Žalio Velnio.
Po tardymų Vilniuje J.Misiūnas – Žalias Velnias buvo išvežtas į Maskvą ir Butyrkų kalėjime sušaudytas. Tiksli jo mirties data iki šiol istorikams nėra žinoma, bet numanoma, kad Lietuvos laisvės kovotojo gyvybė užgeso 1947 m. kovo 11 dieną.

Jonas Misiūnas (1911 – 1947)
Fotografuota MGB 1946 m. pabaigoje

Ona Krivickaitė – Misiūnienė (1911 -1945)
fotografuota 1937 m.

J.Misiūnas – Žalias Velnias ant laisvės aukuro paaukojo ne tik savo gyvybę. Tragiškas ir jo šeimos – žmonos ir vaikų – likimas. Jo žmona, Ona Krivickaitė – Misiūnienė, buvo suimta dar 1944 m. pabaigoje Tuo metu ji laukėsi kūdikio. Nėščią Žalio Velnio žmoną kartu su septynmečiais dvynukais Ringaudu Jonu ir Kęstučiu Zigmantu išvežė į Ukmergę ir uždarė saugumo kameroje. Netrukus  kalėjime jai gimė dar vienas sūnus: naujagimį pavadino Vytautu.
1945 m. sausį, pasilikę kalėjime visus tris vaikus (tarp jų ir ką tik gimusį Vytautą) įkaitais, enkavedistai O.Misiūnienei įteikė Žaliam Velniui adresuotą legalizuotis siūlantį laišką ir išsiuntė ją ieškoti vyro. Po kelių savaičių Žalią Velnią ji surado Pigonyse, Musninkų valsčiuje. Visi džiaugėsi susitikimu ir liūdėjo dėl nelaisvėje likusių vaikų. Kurį laiką Ona vaikščiojo su savo vyro būriu. 1945 m. vasario 4-osios pavakare vienoje Pigonių kaimo sodyboje apsistojusius partizanus netikėtai apsupo Musninkų stribai. Prasidėjo susišaudymas. Jo metu O.Misiūnienė žuvo.
Pusiau našlaičiais likę Misiūnų vaikai buvo atiduoti į Čiobiškio vaikų prieglaudą. Tan jie visą laiką buvo žeminami, terorizuojami ir persekiojami. Vėliau vaikus pasiėmė giminės. Bet sovietų valdžia juos ir toliau persekiojo, kol suaugę jie buvo priversti išvykti gyventi į Kaliningrado sritį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Ringaudas Jonas sugrįžo į Lietuvą ir gyveno Rudiliuose, Kupiškio rajone. Mirė 2013 metais. Kęstutis Zigmantas svetur ir mirė, o Vytautas ir dabar gyvena Kaliningrado srityje. Duktė Danutė Ona Misiūnitė – Ilčiukienė, gimusi 1935 m., gyvena Panevėžyje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo deramai įvertintas Didžiosios Kovos apygardos kūrėjo ir vado Jono Misiūno – Žalio Velnio indėlis į laisvės kovas. 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio teisinis statusas (po mirties), 1998 m. suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J.Misiūnas – Žalias Velnias apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabartinis atitikmuo – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) ( po mirties).
Prie Kaišiadorių geležinkelio stoties esanti aikštė pavadinta Jono Misiūno vardu, atidengta atminimo lenta. Jam pastatyti atminimo ženklai Kaišiadoryse, Kaugonyse, Ukmergės Mūšios parke; Jono Misiūno – Žalio Velnio pavardė įrašyta partizanų koplytėlėje Kaišiadorių kapinėse ir ant paminklo Didžiosios Kovos apygardos partizanams atminti Gelvonuose.
1999 m. sausio 15 d. tuometinio krašto apsaugos ministro Česlovo Stankevičiaus įsakymu Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vilnaius apskrities teritorinės gynybos rinktinei suteiktas Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vardas.

Paminklas Gelvonuose Didžiosios Kovos apygardos partizanams atminti (skulptorius Jonas Jagėla, architektės Viktorija Molienė ir Audronė Kaušinienė)

← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias