Iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos istorijos

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga (LKKSS) įsteigta 1927 m. sausio 9 d. Iki 1931 m. oficialiai vadinosi Lietuvos savanorių kūrėjų sąjunga. Į LKKSS buvo priimami stoję savanoriais į Lietuvos kariuomenę 1918– 1920 metais ir turį kūrėjų savanorių medalį.
LKKSS tikslas pagal 1927 m. įstatus:
a. saugoti ir ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę,
b. kelti ir ugdyti tautišką lietuvių sąmonę,
c. gerinti savo narių ir žuvusių savanorių šeimų ekonomišką būklę,
d. rūpintis Lietuvos karžygių gerbimu.

LKKSS steigimu susirūpinta 1926 m. Vienkart tuo pačiu laiku Kaune, Šakiuose ir Joniškyje (buvę partizanai) įsisteigė organizaciniai komitetai ir per spaudą ragino ir kitų apskričių savanorius organizuotis. 1926 m. lapkričio 7 d. Kaune įvyko organizacinių komitetų atstovų suvažiavimas. Dalyvavo 41 atstovas. Suvažiavimas nutarė: steigti savanorių sąjungą ir šaukti pirmąjį savanorių kongresą. Šiam reikalui išrinko Organizacinio komiteto centro valdybą. Valdybai pirmininkavo pulkininkas leitenantas Antanas Zubrys. Organizaciniam komitetui pradėjus veikti, apskrityse susidarė skyriai. 1927 m. sausio 8 – 9 d. Kaune įvyko pirmasis savanorių kongresas. Dalyvavo 107 atstovai. Kongresas nustatė LKKSS pagrindus ir išrinko centro valdybą. Valdybos pirmininku liko pulkininkas leitenantas Julius Čaplikas. LKKSS buvo legalizuota su centro būstine Kaune. LKKSS buvo nepolitinė organizacija, daugiausia rūpinosi savo narių ekonominiais reikalais. 
Pagrindinis savanorių sąjungos organizacijos vienetas buvo skyrius, apimąs vienos apskrities plotą.
Nuo 1927 m. beveik kasmet LKKSS šaukdavo suvažiavimus Kaune. 1938 m. rugsėjo 7 – 8 d. Kaune įvyko savanorių kongresas ir jame dalyvavo apie 5000 savanorių.
1928 m. gegužės 12 d. priimtas LKKSS vėliavos projektas, kurį parengė Panevėžio skyriaus narys Juozas Kaminskas. 1929 m. liepos 21– 22 d. vykusiame savanorių suvažiavime kunigas – poetas Adolfas Sabaliauskas (Žalia Rūta) pašventino LKKSS vėliavą – tamsiai žalios spalvos su parašu „Tėvynės laisvė – mūsų laimė”, apačioje ąžuolo lapai ir 1918–20 data. Antroje vėliavos pusėje –  Gedimino stulpai.

J.Čaplikas 1928 m. rugpjūčio 5 d. grįžo į kariuomenę, savanorių sąjungos pirmininku liko Kazys Matulevičius. Nuo 1931 m. sąjungai ilgą laiką vadovavo teisininkas pulkininkas leitenantas Petras Gužas.
1940 m. birželio 15 d. bolševikams okupavus Lietuvą, LKKSS buvo tuoj uždrausta. Daugelis vadovaujančių asmenų buvo suimta, turtas konfiskuotas.

 

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, vakarų Vokietijoje atsirado dalis kūrėjų – savanorių. Didesnis jų skaičius gyveno Hanau stovykloje. Leono Balzerio, Jurgio Dragūnevičiaus, Jono Liepinaičio ir Juozo Kaminsko iniciatyva LKKSS buvo atgaivinta. 1945 m. rugpjūčio 21 d. Centro valdybos pirmininku buvo išrinktas Leonas Šeštokaitis. Susidarė skyriai kitose lietuvių stovyklose Vokietijoje. LKKSS turėjo du skyrių atstovų suvažiavimus: pirmas Hanau 1948 m. vasario 15 – 18 d., antras 1949 m. vasario 16 d. Schenfelde. Dailininkas J.Kaminskas atkūrė LKKSS vėliavą, kuri vėliau buvo nuvežta į JAV.
1949 m. susitelkus didesniam kūrėjų savanorių skaičiui Čikagoje, pulkininko Jurgis Bobelio iniciatyva buvo atgaivinta LKKSS. Susiorganizavus skyriams JAV ir kituose kraštuose, 1953 m. korespondenciniu būdu buvo išrinkta LKKSS centro valdyba. Pirmininku buvo išrinktas plk. J.Bobelis, jam buvo įteikta sąjungos vėliava. Mirus plk. J.Bobeliui LKKSS pirmininkavo dr. Kristupas Gudaitis, generolas Mikas Rėklaitis ir pulkininkas leitenantas Jonas Švedas. Be JAV LKKSS turėjo skyrius Anglijoje, Australijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, vakarų Vokietijoje, Argentinoje ir Kolumbijoje; iš viso apie 200 narių. Kultūrinėje veikloje glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos veteranų „Ramovės“ sąjunga.

parengta pagal:

ats. plk. Kazys Ališauskas. Savanorių sąjunga. Lietuvių enciklopedija. XXV tomas. Lietuvių enciklopedijos leidyka, Boston, 1962