Parlamento gynėjo pasakojimas, kodėl iš užsienio atvykę 1991-ųjų vasario 9 d. vykusio plebiscito stebėtojai tą rytą negavo kavos
Dim. kpt. Juozas Barškietis
Kariuomenės kūrėjas savanoris
1991 metų vasario 9 dieną vyko plebiscitas, dėl pakartotinio mūsų valstybės piliečių įrodymo, jog Kovo 11-osios aktas tikrai išreiškė daugumos valią atkurti nuo okupantų nepriklausomą Lietuvos valstybę, o taip pat, kad kuo greičiau būtų išvesta okupacinė kariuomenė!
Stebėti šį mūsų plebiscitą atvyko stebėtojai iš 13-os pasaulio valstybių, o taip pat daug žurnalistų. Iš pat ryto Aukščiausiojoje Taryboje (Parlamente) buvo pilna žmonių. Žinoma ir mūsų – Parlamento gynėjų – taip pat ko gero buvo apie septyni šimtai.
Iš pat ryto visiems norisi kavos, o čia atsitiko nemalonus dalykas – dingo vanduo! Aišku, daugeliui į galvas šovė ta pati mintis: diversija! Juk jiedinstveninkų buvo visose žinybose.
Tačiau iš tikro tais „diversantais“ tapome mes patys.
Parlamento rūsyje buvome įsirengę šaudyklą, nes po Sausio 13-osios visokių ginklų prisivežėme, o taip ir žmonės sunešė. Prisimenu, kaip vieno rajono klebonas savo parapijiečius paskatino atnešti jam, kas tik kokius turi ginklus. Tai ir prinešė… pusę „žigulių“ bagažinės jis mums atvežė! Ginklų buvo ir neveikiančių, todėl rūsyje buvusiose dirbtuvėse patys remontavome t. y. turėjome ginklų meistrą Rimą Kazėną. Ten buvo tekinimo staklės ir visą kita įranga, todėl reikiamą detalę neretai pavykdavo pagaminti. O po to reikėjo išbandyti ir prišaudyti.
Ir nutik tu man taip, kad tą rytą, trys Skučo vadovaujamo Apsaugos būrio vyrai paprašė manęs, kad leisčiau jiems šaudykloje pašaudyti. Aš kaip objekto „R“ komendantas buvau atsakingas už šią šaudyklą. Kas norėjo šaudyti, tas rašė prašymą – tvarka turi būti (Ordnung ist ordnung!), maža kas gali atsitikti. O buvo taip: vienas iš „skučiukų“ nusprendė pamandravot ir į taikinį paleido trumpą seriją iš „kalašnikovo“, laikydamas ginklą taip, kaip vokiečiai šaudydavo iš „pistolmašinių“. Kulkos praskrido aukščiau taikinio, o, kaip žinote, šaudant serijomis iš „kalašo“, vamzdį vis kelia aukštyn. Štai paskutinė kulka ir pataikė į palubėje buvusį maždaug 150 mm diametro vandentiekio vamzdį, išplėšdama nemažą metalo gabalą. Gerai, kad greitai pavyko rasti sklendę, o tai būtų užtvindę visą šaudyklą.
Kol atvyko avarinė tarnyba ir pritaikė tinkamą „manžetą“, praėjo kokios keturios valandos. Šį įvykį, manau, pamena Aukščiausiosios Tarybos pirmininko asmeninėje apsaugoje tarnavęs Jonas Užusienis. Gal ir pavardę to „snaiperio“ prisimintų?
Situacija buvo tikrai nemaloni. Kita dieną buvau iškviestas „ant kilimo“ pas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoją Kazimierą Motieką. Žinoma, teko meluoti… Sakiau… esą kulka, atšokusi nuo taikinio, rikošetu trenkėsi į vandentiekio vamzdį ir jį pramušė!
Jis pakraipė galvą ir pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai tarė: aš ir norėjau išsiaiškinti – не шалили ли ребята (ar neišdykavo vaikinai?).
Štai, gerbiamieji, ši diena man labai jau įsimintina.
