Balandžio 3 d. „Aidar“ bataliono veteranas Evgen Dykyj TV kanalui „Nastojaščeje vremia“ pakomentavo situaciją fronte ir sparnuotų bombų panaudojimą rusijos armijoje.
Įvairaus intensyvumo mūšiai ir apšaudymai tęsiasi Bachmuto, Avdiiivkos, Marjinkos ir Bilohorivkos rajonuose, o taip pat beveik palei visą fronto liniją, besitęsiančią pusantro tūkstančio kilometrų. Pasienyje su rusija esantys Ukrainos miestai ir kaimai atakuojami beveik kasdien.
Be to, pastarosiomis dienomis pasirodė nauja grėsmė – sparnuotos valdomos bombos. Pasak Ukrainos oro pajėgų vadovybės spaudos sekretoriaus Jurij Ignat, rusijos aviacija jas išmeta iš lėktuvų, dar neįskridusių į Ukrainos oro gynybos veikimo zoną. Su tokiomis bombomis galėtų kovoti daugiafunkciniai naikintuvai, tačiau šalys partnerės Ukrainai jų dar neperdavė. Sparnuotosios valdomos aviacinės bombos pafrontės zonoje pasirodo kone kasdien, sako J. Ignat. Būtent tokiomis bombomis neseniai buvo atakuotas Sumų srities miestas Bilopilia.
Pagal žiniasklaidos naujienas pastarąjį pusmetį frontas lyg ir sustojo, o mūšiai tevyksta tik Bachmute ir Avdijivkoje. Ar taip yra iš tikrųjų?
Žinoma ne. Tik giliame užnugaryje visiškam civiliokui gali susidaryti „sustojusio fronto“ vaizdas lyg žemėlapyje. O frontas – ne žemėlapis, tai pusantro tūkstančio kilometrų pragaro. Ir tai, ką mes su jumis žemėlapyje matome, kaip „niekur nepajudėjusią liniją“, iš tikrųjų yra išdava to, kad per tas paras, kai linija nė kiek neapjudėjo, dešimtys tūkstančių žmonių iš abiejų pusių rizikavo savo gyvybėmis, mirė, buvo sužeisti ir tapo invalidais visam likusiam gyvenimui. Tiesiog šalių pastangos daugmaž kompensavo viena kitą. Ir dėl to žemėlapyje niekas nepasikeitė.
Prisimename tą patį Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, kur tai puikiai perteikta. Tai, kas iš tolo, iš užnugario, atrodo kaip „be pokyčių“ – tai dešimtys tūkstančių gyvenimų, kuriuos per tas dienas permalė karas.
– Jei anksčiau matėme, kad rusija koncentruojasi į Mariupolį, Avdijivką, Bachmutą, tai Sumų srities apšaudymas, kai į Bilopilios pastatus nukreipiamos aviacinės bombos, koks čia tikslas?
– Vėlgi, pradėkime nuo to, kad apskritai Sumų ir Černigovo srityse niekad ir nebuvo ramu. Nuo to momento, kai balandį iš ten pasitraukė okupantai, ramybės ten nebuvo nė vieną dieną. Ir apskritai, viskas priklauso nuo palyginimo masto.
Tiesiog susiformavus frontui su Bachmutu, Avdiiivka, Kremina, Svatovu, jo fone viskas, kas ramiau, pradėjo atrodyti kaip taikus gyvenimas. Bet iš tikrųjų palei visą rusijos ir Ukrainos sieną (ten, kur nėra didelio fronto, o tik Černigovo, Sumų ir Charkovo sričių siena su rusijos Briansko, Kursko, Belgorodo sritimis) visą šį laiką vyksta nedidelio intensyvumo kariniai susirėmimai. Maždaug tokio pat intensyvumo, koks buvo Donbase per pusiau įšaldytą konfliktą 2016–2022 m., o tada mes tai laikėme karu.
Maždaug tokio intensyvumo kariniai susirėmimai visą laiką vyksta prie rusijos ir Ukrainos sienos už fronto ribų – reguliarios minosvaidžių atakos, nuolatiniai apšaudymai iš pabūklų. Bet tuo pat metu pačios sienos niekas „nestumdo“, per ją nesiveržia. O užtat veikia diversinės-žvalgybinės grupės, dirba snaiperiai, vyksta apšaudymai.
Ir neseniai prie to prisijungė naujas veiksnys. Anksčiau maksimalus atstumas iki taikinių, kuriuos rusai rinkosi mūsų pusėje, buvo iki 30 km, bet iš esmės jie pataikydavo į taikinius iki 20 km. Tokį didžiausią nuotolį pasiekdavo jų artilerijos pabūklai. Tiesa, kartais jie panaudodavo S-300, kas atstumą padidindavo iki 75 km, bet tuo pačiu metu pačius S-300 kompleksus tekdavo traukti visai arti sienos ir iškildavo pavojus jų netekti. Taigi dabar jie rado tos problemos sprendimą. Jie pradėjo naudoti sklendžiančias valdomas bombas.
Tai naujas sprendinys, tiksliau pats sumanymas senas, bet tai aplamai pirmasis jo kovinis panaudojimas, anksčiau dar nenaudotas. Konstruktyvo pagrindas – įprastinė nevaldoma sovietinė aviacinė bomba, tačiau prie jos pridėtas valdymo blokas ir sparneliai – aš tai šiek tiek supaprastinu. Ir taip ta nevaldoma sovietinė 500 kilogramų bomba, pirma, pradeda skristi toliau, nes dėka sparnelių ji sugeba sklęsti, antra, smarkiai padidėja jos pataikymo tikslumas. Deja, ji virsta jei ne didelio tikslumo, tai vis tik gana tiksliu ginklu. Ir svarbiausia – kad tą ginklą panaudoti rusai kol kas gali visiškai saugiai.
– Evgenai, ar galite paaiškinti, koks viso to tikslas? Jei, pavyzdžiui, dar galima numanyti, kodėl griaunamas Bachmuto miestas, Avdijivka – kad būtų vykdomas puolimas, tai koks tikslas rusijos kariškiams apšaudyti Sumų sritį? Ar jie ketina pulti Sumų sritį? Kodėl apšaudytą Bilopilia? Taigi jie sunaikino miesto pastatus, ir kas toliau?
– O kodėl jie, pavyzdžiui, pliekia į elektrines? Tai yra bendros teroristinės strategijos dalis. Tiesiog jie tiki, kad tokiu būdu jie išvargins mūsų gyventojus ir anksčiau ar vėliau tie gyventojai pradės prašyti taikos bet kokiomis sąlygomis. Tai iš esmės viskas, ką jie darė nuo praėjusio rudens, kai nebeturėjo iliuzijų, kad gali greitai užgrobti Ukrainą, – tai, galima sakyti, bandymas priversti sudaryti paliaubas.
Jie jau nelabai slepia, kad bando įšaldyti konfliktą palei dabartinę fronto liniją. Mes manome, kad toks scenarijus Ukrainai būtų katastrofiškas, todėl kategoriškai su juo nesutinkame. Ir va dabar jie politiniais metodais bando pakirsti Vakarus, kad iš ten mus privestų sudaryti tokias paliaubas. O kariniais metodais jie bando, atleiskite už išsireiškimą, kaip tik „užkošmarinti“ civilius gyventojus.
Jie puikiai supranta, kad net karo metu mūsų valstybė išlieka gana demokratiška, ir net per karą mūsų valdžia gana jautriai reaguoja į visuomenės nuomonę. Ir jie tikisi, kad civiliai gyventojai, išvarginti to nuolatinio teroro, ilgainiui neatlaikys ir pradės iš Zelenskio reikalauti: „Pakaks, gana, mes daugiau taip nebegalime, eik jau, susitark!
Bet nemanau, kad tai suveiks. Tie, kurie taip būtų pasielgę, tiesiog pasinaudojo galimybe palikti Ukrainą ir tapti pabėgėliais. O tie, kurie jau pasiliko, nuo to teroro tik dar labiau supyksta.
– Tai toks karas prieš civilius gyventojus?
– Jūs taip su nuostaba sakote: „Karas prieš civilius gyventojus“. O, atleiskite, kada rusai kovojo kitaip? Prisiminkime du Čečėnijos karus, prisiminkime Siriją – visais atvejais vienas pagrindinių karinės strategijos elementų buvo būtent civilių gyventojų teroras, dargi kaip tik ir naudojant aviaciją. O skirtumas tas, kad Čečėnijoje ir Sirijoje rusai visiškai kontroliavo dangų ir ten jų aviacija apskritai galėjo sau leisti bet ką.
Mes turime gerą oro gynybą, todėl iki šių sklendžiančių bombų pasirodymo jų aviacijos galimybės iš ties buvo labai ribotos. Tačiau dabar tas galimybes jie praplėtė maždaug penkiasdešimčia kilometrų.