Iš tikrųjų, daugumos Ukrainos kariuomenės padalinių gyvenimą sudaro 90% rutinos ir 10% super pastangų. Be to, rutina – tai ne tik staigi tyla apkasuose. Tai daugybė specialybių, kur reikia rankų ir smegenų, smegenų ir rankų.
Pavlo Kazarin
Aš gimęs ne karui.
Kare nesutikau tokių, kurie būtų tam gimę. Kuopoje, kurioje pradėjau tarnybą, buvo mokytoja, informatikas iš Ivano Frankivsko ir cirko mimas iš Kyjivo. Armijoje mačiau traktorininkus ir rinkodaros specialistus, verslininkus ir barmenus, bitynų ir degalinių savininkus.
Galbūt reikalas tame, kad aš nesuspėjau pakariauti kadrinėje kariuomenėje. Ji išlošė mums laiko 2022-aisiais, laikė frontą kol greitai buvo apmokyti tie, kurie pirmosiomis invazijos dienomis prisistatė į karinius komisariatus. Ir tada mobilizuotųjų ir kadrinių santykis tapo toks, kad kariuomenė virto liaudies kariuomene.
Prieš 25 mėnesius apie karą žinojau iš filmų ir kompiuterinių žaidimų. Nekartokite mano klaidų. Karas nepanašus nei į vieną, nei į kitą. Mes nešaudome nuo ryto iki vakaro. Neatliekame žygdarbių 24/7 režimu. Mes visiškai neprivalome atrodyti epiniais ir tikrai neprimename populiarių kovinių filmų herojų. Kai bus sukamas filmas apie šį karą, mes net nebūsime pakviesti į masuotes.
Ir dar aš nežiūriu televizoriaus.
Ir ne todėl, kad ten nerodoma jokių siužetų apie kariuomenę. Bėda ta, kad tuose siužetuose nėra kariuomenės. Tie, kurie filmuoja karą, kaskart papuola į tuos pačius spąstus. Jų medžiagoje antžmogiai atlieka antžmogiškus žygdarbius: kasdien šturmuoja sodinių plotus, trise ginasi nuo visos kuopos, atlieka žygdarbius ir keršija už savo draugus. Tų istorijų herojais galima žavėtis, Juos galima dievinti. Tačiau neįmanoma su jais susitapatinti.
Jei žiūrėčiau tuos siužetus, tai nepaprastai bijočiau kariuomenės. Kiekviena istorija primena kultinio serialo kulminaciją. Kiekvienas herojus – jauną graikų dievą. Žiūrėdamas kiekvieną kūrinį patirčiau keistą susižavėjimo ir gėdos mišinį. Ir dar – jausdamas aštrų savęs neatitikimą tam, ką matau. Ir taip – tikrai būčiau tikras, kad gimiau ne karui.
Gi iš tikrųjų, daugumos kariuomenės padalinių gyvenimą sudaro 90% rutinos ir 10% super pastangų. Be to, rutina – tai ne tik staigi tyla apkasuose. Tai mašinų remontas ir technikos priežiūra. Apskaita ir popierių pildymas. Logistika ir aprūpinimas produktais. Tai daugybė specialybių, kur reikia rankų ir smegenų, smegenų ir rankų. Tačiau ypatumas tas, kad žurnalistai iš armijos atsineša istorijas tik apie tuos pačius 10% super pastangų, kurios žiūrovui įkvepia pamaldumo ir baimės. To išdavoje kariuomenė atsiduria šlovinimo pinklėse.
Žiniasklaida Ukrainoje sukūrė dvi priešingas nuotaikas. Pirmoji: „kariuomenė – žygdarbius atliekančių didvyrių teritorija“. Antroji: „Aš ne toks kaip jie, todėl tai ne man“. Dėl to kariuomenė yra pasitikėjimo reitingo viršūnėje, gatvės nukabinėtos verbavimo skelbimų skydais, o žmonės nuo šaukimų bėga.
Tie, kurie norėjo tapti herojais, jau seniai jais tapo. Tie, kurie svajojo apie šlovę ir karjerą, kaip tik dabar gauna ir vieną, ir kitą. Apeliuoti į juos beprasmiška, visi tie žmonės jau spėjo užsivilkti maskuojamąją uniformą. Jau nebereikia heroizuoti tarnybos kariuomenėje. Tarnybą kariuomenėje reikia rutinizuoti.
Kariuomenė yra darbdavys, mokantis didelius – pagal šalies standartus – atlyginimus. Be to, ji juos moka ne tik už pergalę prieš Nemėjos liūtą ar Lernos hidrą. Ji moka juos tiems, kurie galanda Herakliui kardą, remontuoja jo kovos vežimą ir veda jo žygdarbių apskaitą. Ji moka atlyginimą Gynybos ministerijos seržantui, kuris pagal išdavimų žiniaraštį išduoda šakes Augėjo arklidžių mėžimui. Vyresniajam technikui – kuris prižiūri Diomedo žirgus. Ryšininkams – kurie perprogramuoja raciją Herakliui ir nustato planšetės „varneles“.
Tačiau visi šie žmonės nepatenka į Ukrainos žiniasklaidos radarus. Visas žiniasklaidos turinys tebyloja, kad Heraklis kovoja vienas. Kad vienintelis būdas būti šalia jo – būti panašiu į jį. Kad kariuomenė yra vieta pusdieviams, kuriais galima grožėtis tik iš tolo. Ir tai formuoja iškreipimą, kuris mobilizacijos idėją daro neįmanoma.
Žiniasklaidos pasaulyje emocijos yra nafta. Tas, kas jų išgavo, tas ir apipilamas auksu. Štai kodėl žiniasklaida iš daugybės armijos istorijų išsirenka būtent tokias, kurios gali sukelti šoką, baimę ir sielvartą. Tai puikus būdas užsidirbti klikbaitų (paspaudimus provokuojanti (klaidinanti, sensacinga) interneto straipsnio antraštė ar paveikslėlis). Ir visiškai nenaudinga – pardavinėti kariuomenę kaip darbdavį.
Kariuomenės virėjo darbo dienos yra neįtikėtinai įprastos. Vyresniam vairuotojui nereikia Mjolniro (skandinavų dievo Toro kūjis) savanorių vežimų remontui. Išduodamas turtą pagal važtaraštį logistas neatlieka žygdarbio. Pildydamas eilinį žurnalą raštvedys neatrodo kaip Tony Stark. Ir jų istorijų žurnalistai įprato kratytis.
Beje, žurnalistai nėra vieninteliai. Kinematografija išmokė kare pamatyti žygdarbį ir tragediją, epą ir mirtį, dvasios triumfą ir aukos didybę. Kompiuteriniai žaidimai išmokė, kad kario kasdienybę sudaro 24/7 ugnies kontaktas. Jei kovotojas nemiega, tai šaudo. Jei nešaudo, tai miega.
Trečioji šturmo brigada jau perprato tuos spąstus – štai kodėl reklaminiuose stenduose kabo kvietimas „darbuotis armijoje“. Nes armijoje tikrai galima dirbti. Nenugalint Tanoso (Amerikos komiksų piktadarys). Negręžiant meteorito. Nesprogdinant mirties žvaigždės. Galvoti, virti barščius, taisyti daiktus. Kaip premija atsiranda priklausymo jausmas, priežastis savigarbai, lengvatos ir statusas.
Tačiau vietoj to jau trečius metus gyvename sudaužytos optikos situacijoje. Kuo aukščiau esame statomi ant pjedestalo, tuo mažiau žmonių nori pas mus. Kuo herojiškiau aprašoma mūsų buitis, tuo mažiau kiti nori ja su mumis dalytis. Prieš karą kalbėjome apie tai, kad sveikas protas – klikbeito įkaitas.
Tačiau pastaruosius trejus metus karinio klikbeito įkaitas – tai visa šalis Ukraina.