Rugsėjo 8-osios ryte „Radio NV“ eteryje Evgen Dykyj kalbėjo apie iki šiol stipriausią kombinuotą smūgį Ukrainai, apie putiną, kuris davė neįvykdomą įsakymą fronte, ir jo nuostatas siekiant priversti Ukrainą kapituliuoti, apie Ukrainos oro gynybą ir tai, ar ji gali atlaikyti kritinį pavojų padidėjimą, apie problemas, su kuriomis susiduriama, apie sėkmingą „šachedų“ numušinėjimą zenitiniais dronais ir kaip greitai plečiama jų gamyba, apie rusų suaktyvėjimą Kupjansko ir Pokrovsko kryptyse ir lemiamą mūšį dėl Donbaso, kuris netrukus turėtų įvykti.
– Sveikinu visus. Pirmadienis, rugsėjo 8 d. Pradedame specialią Radio NV laidą. Esu Pavelas Novikov. […]Kiekvieną laidą, žinoma, pradedame nuo karo situacijos analizės. Štai keletas naujų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo duomenų apie vakarykščius okupantų nuostolius: minus 910 žmonių personalo, minus 5 tankai, minus 4 šarvuotos kovos mašinos, minus 29 artilerijos sistemos, minus 81 motorinių transporto priemonių automobilinės technikos ir cisternų su degalais ir tepalais vienetas. Na, ir dar keli minusai. Informacija jau yra paviešinta ir su ja galima susipažinti.
O mes pradedame pokalbį su svečiu. Kalbamės su Evgenu Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Vakar daug aiškinomės, daug skaitėme ir daug kas rašėme apie tai, kad tai buvo didžiausia kombinuota ataka Ukrainos teritorijoje nuo plataus masto invazijos pradžios. Panaudota jau daugiau nei 800 bepiločių. Taigi. Dar raketų, įskaitant „Iskander K“, „Iskander M“ ar KN23. Na, ir pirmą kartą jie pataikė į Ukrainos ministrų kabineto pastatą. Suskaičiavus pagal tai, ką mačiau, numušta daugiau nei 91%. Atitinkamai, vis tiek skausminga, nes tie 8 procentai „ir uodegėlė“ – tai, kas atskrido. Kalbama apie 33 lokacijas, kur patirti smūgiai. Ir atitinkamai kyla klausimas: kokia yra Ukrainos oro gynyba, jei negali apsaugoti net vyriausybės pastato? Kaip analizuojate vakarykštės nakties ir ryto įvykius?
– Kaip tai, kam turime ruoštis, manyčiau. Tai yra, nemanau, kad tai buvo kažkas unikalaus. Tai galingiausias smūgis iš buvusių, ne tai, ko ilgą laiką nebus. Priešingai, tai yra lygis, kurį šiandien įgijo mūsų priešas. Ir jis išlaikys tą lygį toliau ir stengsis tą lygį dar labiau pakelti. Taigi, tai dar ne pabaiga, ne galimybių maksimumas. Tiksliau, jei šiandien tai daugiausia, ką rusija sugeba išspausti, tačiau jie stengsis užtikrinti, kad toks išskirtinis smūgis ateityje taptų priešišku atskaitos tašku, nuo kurio jie dar labiau padidins atakas.
Išties dabar jie faktiškai sutelkia dėmesį smūgiams Ukrainos užnugaryje, į oro smūgius, nes fronte jie nelabai turi kuo pasigirti. Apie frontą pakalbėsime vėliau. Manyčiau, kad taip pat turėtume tikėtis labai rimto spaudimo sustiprėjimo tam tikrose kryptyse, nes Vladimiras vladimirovičius reikalauja, jis reikalauja iš savo karių. O čia kaip tik tas atvejis, kai sakoma, jog reikalaujama neįmanomo. Fronte jie iš esmės yra įstrigę. Jie stumiasi pirmyn už vieną linijinį metrą ,,paklodami‘‘ vieną būrį, toks jų principas. Na, ir tas stūmimasis paklojant būrį už linijinį metrą netgi jų požiūriu, na, nelabai panašus į sėkmės istoriją.
O ir iš tikrųjų, jie niekada neatsisakė savo galutinio tikslo. Galutinis tikslas – visiška pergalė prieš Ukrainą, įskaitant kovos gebos atėmimą, kapituliacijos pasirašymą ir taip toliau. Jie ta linkme ir veikia, o ne dėl įšaldymo ir ne dėl kompromisų. Taigi, jie veikia dėl pergalės, dėl programos maksimum. Ir dabar pagrindinis kirtis yra smūgiai iš oro. Smūgius iš oro jie realiai rengia kuo toliau, tuo geriau.
Deja, tenka pripažinti, kad mūsų kontrpriemonės šiek tiek atsilieka. Na, mes taip pat stipriname savo pajėgumus, mes juos didiname, bet mes vis juos didiname tik vydamiesi. Taigi, deja, mes dar nepriėjome prie varianto, kada bent šiek lenktume jų smūgius iš oro savo oro gynyba. Priešingai, mes reaguojame į tai, kas jau vyksta, ir tada „pritempinėjame“ savo oro gynybos pajėgumus. Na, atitinkamai, kol mes „pritempinėjame“, per tą laiką jie žengia jau kitą žingsnį. Ir tose lenktynėse, deja, esame besivejančio padėtyje. Ir tai turi būti sulaužyta šį rudenį. Šį rudenį mūsų oro gynyba turėtų pasiekti tokį grėsmių lygį, kokį iš tikrųjų ir turime. Nes, deja, šiandien mūsų oro gynyba teatitinka maždaug vasaros pradžioje buvusį grėsmių lygį. Taigi. O priešas nuėjo toliau.
Ir, beje, tai yra kažkas, į ką galėtų įsitraukti beveik kiekvienas iš mūsų, nes mūsų dangaus apsauga yra tikrai sunki užduotis, tikrai sunki. Ir jos techninis – technologinis komponentas, tai yra, kuo numušinėti, [svarbiausias]. Na, tuo klausimu gali užsiimti tik pati valstybė, tik centralizuotai. Bet taip pat, kaip ir bet kuriame kare, jis turi ir kitą komponentą: kas numušinėja, tai yra, į kieno rankas tos technologinės galimybės atiduodamos.
Ir čia primenu, kad nuo šios vasaros galioja Ministrų kabineto nutarimas, leidžiantis įtraukti civilius asmenis į oro gynybos užduotis. Kiekvienas iš mūsų gali užsiregistruoti atitinkamam savanoriškame [ginkluotame] teritorinių bendrijų vienete (STBV). Faktiškai užtikrinama, kad kiekvienas gautų savo pamainos grafiką, kas vieniems yra svarbu, kitiems ne, betgi už tai netgi mokama.
Na, be to, tarp mano draugų yra žmonių, kurie nepažeidžia savo įprasto civilinio gyvenimo. Taigi, tai ne tas pat, kas stoti į kariuomenę. Tu lieki civiliniame gyvenime, bet tris naktis per savaitę budi mobiliose ginkluotose grupėse. Ir kuo daugiau mūsų jose bus, tuo mažiau tų [bepiločių] atskris, nes, kartoju, yra du nepakeičiami komponentai. Viena vertus, turi būti kuo numušinėti. Šiandien dėl to yra tikra problema ir tą problemą gali išspręsti tik vyriausybė. Tačiau taip pat kyla klausimas, kas turėtų numušinėti, tai yra, kam į rankas būtų atiduodama tai, ką vyriausybė kažkaip prikalėdoja visame pasaulyje bei užsako pas mūsų gamintojus. Ir čia tikrai norėčiau pasakyti, kad čia turėtų būti mūsų, civilių asmenų žodis. Tai mūsų užnugaris. Bent jau to imkimės patys. Kariuomenė ir taip turi ką veikti, švelniai tariant, jai nelengva.
– Gerai. Tiesą sakant, įdomią istoriją vakar aprašė Oleksandras Karpiuk. Jis taip pat yra Serge’as Marco. Jis rašo apie ,,antišachedus“. Šių metų vasario pabaigoje Bepiločių sistemų pajėgų vadas informavo apie pirmuosius sėkmingus „šachedų“ numušimus zenitiniais dronais. Na, toliau jis aprašo įdomią istoriją, nes, žinoma, matėme nuotraukas, kur, pavyzdžiui, tokių trikampių „šachedų“ siluetai nupiešti ant sraigtasparnių ar net kai kurių lėktuvų. Bet istorija kalba apie konkretų vienetą, o tai reiškia, kad, kaip jis rašo, jie neturi jokių „fragų“ (taškų už numuštus priešininkus), kaip jis rašo, ant įrangos, nes jau vasaros pradžioje jų numuštų rusų dronų skaičius viršijo penkis šimtus, ir jie tai padarė viename vienete tik keturiais antžeminiais kompleksais.Tai reiškia, kad keturios antžeminės stotys per šį laikotarpį sunaikino daugiau nei penkis šimtus „šachedų“. Ir dabar ta istorija plečiama. Tobulėja vietiniai zenitinių dronų gamintojai. Ir dabar, kaip rašo Serge’as Marco, mes esame vienintelė šalis, kuri žino, kaip atremti tą kombinuotų atakų invaziją šimtais dronų ir raketų, kad ir patirdami nuostolius. Ši istorija kalba apie naujus sprendinius, remiuosi tuo, ką perskaičiau, dabar jų gamyba bus plečiama. Ir galbūt tai kaip tik dar vienas dalykas, kuris sustiprins pastangas tų, kurie siekia padėti užnugariui, kad nenukentėtų nuo „šachedų“ smūgių. Kaip tai vertinate?
– Na, aš nuoširdžiai niekada netikėjau ir netikiu, kad nuo vampyro gelbėja sidabrinė kulka. Jokia techninė pažanga nėra ypač svarbu. Na ne, jie visi yra svarbūs, bet nė vienas iš jų nėra lemiamas. Jei imsime tokį, sakykim, paprastą dalyką kaip „šachedų“ numušimas, ir tai išties toli gražu nėra pati sunkiausia iš įvairių karinių užduočių. Taigi, mes vis dar primygtinai reikalaujame, kad skirtinguose ešelonuose juos reikia numušinėti skirtingomis priemonėmis. Čia zenitiniai dronai yra labai šaunus dalykas, ypač kalbant apie kainos ir kokybės santykį. O, šiaip, pati idėja droną numušti dronu yra labai logiška, ji turi dideles perspektyvas, bet nereikėtų manyti, kad zenitiniai dronai viską išsprendžia.
Na, o dabar rusai savo „geranj“ jau paįvairino, sakykim taip, kad jie jau skrenda aukštyje nuo itin žemo, kai jų visai neužfiksuoja radarai ir juos tegalima aptikti tik akimis. Matėte, kad jis skrenda visiškai kitame aukštyje – aukščiau nei 5 km, tai yra, visiškai nepasiekiami tam, kuo paprastai ginkluotos mobiliosios grupės. Taigi, atsižvelgiant į tokį aukščių diapazoną ir labai skirtingus greičius, šiuo metu prieš mus kovoja dvi „šachedų“ kartos. Na, pirmoji karta iš tikrųjų yra su turbopropeleriniais varikliais, o antroji karta jau yra su turboreaktyviniais varikliais ir jų greitis labai skiriasi.
Atitinkamai reikalingas visas produkcijos asortimentas. Numušimui daugiau nei 2 km aukštyje, reikalingi zenitiniai pabūklai. Tie klasikiniai absoliučiai zenitiniai automatai, kurių kalibrai didesni nei standartiniai, tie sovietiniai 23 mm zenitiniai automatai. O dar reikia 40 mm ir daugiau. Taigi, kad numušti 5-7 km aukštyje, gerąja prasme, paprastai reikia 76 mm. Būtent taip ir tinklai montuojami laivuose. Norint numušti itin žemame… Na, o numušimui ypač žemame 50, 150, 200 m aukštyje naudojamas įprastas stambaus kalibro kulkosvaidis. Tik problema, kad nieko nemato radarai. Atitinkamai reikia daugybės grupių, aprūpintų termovizoriais ir optinėmis nutaikymo stotimis.
Taigi, vidutiniame diapazone yra tikrai gana didelis, sakykim, laukas zenitinių dronų veiklai. Visų pirma, žinoma, būtent prieš turbopropelerinius „šachedus“, nes labai mažai zenitinių dronų geba pasivyti reaktyvinį „šachedą“. Čia užduotis yra ne tik matyti, bet zenitinis dronas turi skristi greičiau ir būti manevringesnis už tą, kurį turi numušti.
Tai yra, čia problema dar nėra visiškai išspręsta. Ne todėl, kad niekas nieko nedaro, o todėl, kad tikroji problema yra rimtesnė, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Rodos paprasta numušti „šachedą“. Betgi ne. Reikalingas visas kompleksas mobilių grupių, kurios turi pridengti antžeminius ešelonus, ir jų turi būti daug, na, tiesiog labai daug. Nes, kaip sakiau, kad tai yra žemiau radaro fiksavimo aukščio, galima tik tiesiogiai pamatyti. Toliau, vidurinį ešeloną turėtų pridengti priešlėktuviniai dronai. Na, galų gale turėtų būti arba zenitiniai pabūklai, arba, beje, kaip dabar praktikuojama, lėktuvai ir sraigtasparniai, kad būtų galima numušti kaip tik 5-7 km aukštyje. Trumpai tariant, tokia yra istorija.
– Na, taip, reikėtų skirstyti ešelonais. Taigi, išties neretai ekspertai mūsų transliacijose sako, kad dar viena dalis, kuri į tai turėtų būti įtraukta, – tai dvišakė aptikimo ir nustatymo sistema, kad būtų nustatytos tikslios oro taikinio koordinatės ir būtų galima paskirstyti, kas ten skrenda ar kas juo pasirūpina. Ar mobili grupė, ar zenitinių dronų grupė, ar išties pakeliami kažkokie sraigtasparniai, ar kažkas, kas veikia aukščiausiuose oro ešelonuose. Suprantama.
Pereikime prie situacijos kare. Ir išties pastarosiomis dienomis daug kalbama apie rusų suaktyvėjimą prie Kupjansko ir, atitinkamai, apie Pokrovsko kryptį.
Pradėkime nuo Kupjansko krypties. Šįryt Kostiantinas Mašuvec įdomiai aprašė, kad bendra padėtis Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ten išlieka labai sunki, tačiau iki šiol buvo pasiekta didelių sėkmių, net ir prieš mažas, kaip jis rašo, grupes ir netgi vilkinčias civilius drabužius, kad užsimaskuotų kaip civiliai. Tie įsiskverbimai į kai kurių bendruomenių teritoriją vyksta ir ten sunku juos sugaudyti. Netgi, jei jie ir būna aptikti, nepakanka personalo, kad jie visi būtų greitai sunaikinti ir būtų užtikrintas visiškas neįsiskverbimas. Kupianske, kurį rusai nori užimti dar nuo tada, kai jis buvo išlaisvintas 2022-aisiais?
– Kupjansko svarba rusams išlieka. Tiesą sakant, tai yra stoties pavadinimas – „Kupjansko [transporto] mazgas“. Jis buvo suteiktas neatsitiktinai. Tai tikrai būtų labai svarbus logistikos centras rusams jei sugebėtų jį iš mūsų išspausti. Ir jie ta linkme veikia visiškai nuosekliai. Jūs sakote, na, gal ir ne visai tiesiogiai, kad būtent nuo to momento, bet tiksliau nuo to momento, kai jie atsigavo, nuo to momento, kai jie atrėmė mūsų kontrpuolimą 2023-iaisiais, jie nuo to laiko bando iš mūsų išspausti Kupianską iš mūsų, nes jei jiems pavyktų, jie įgytų visiškai kitokias galimybes geležinkelio logistikai fronto zonoje.
Išties visoje toje linijoje, kur fronto linija eina per Charkivo sritį, Luhansko sritį. Visoje Slobožanščinos fronto dalyje jie įgytų visiškai kitokią galimybę atvežti žmones, amuniciją, techniką. Na, jei jie vis dar jos turi, na, bent tuos pačius asilus. Betgi jie galėtų visa tai priartinti prie fronto.
Na, apskritai, sakykim, jie daugiau susiję su geležinkelių logistika. Tai svarbus rusijos kariuomenės bruožas. Ir netgi ten, kur nėra bėgių, jie bando juos nutiesti, kaip matėme Azovo regione, kur jie yra labai rizikingai arti fronto linijos, bet vis tiek nutiesė bėgius ir bando kažką ten gabenti. Nors, tiesą sakant, jie labai daug už tai moka, nes ten tikrai dažnai atskrenda. Taigi jie taip pat norėtų turėti galimybę šalia fronto linijos turėti geležinkelio logistiką Slobožanščinoje. Bet to raktas yra Kupjanskas, todėl dėl jo tokios pjautynės.
Ir ši istorija yra tokia, kad jie jau, na, visada spjauna į bet kokias konvencijas.Tiesą sakant, aprengti kariuomenę civiliais drabužiais karo veiksmų metu konvencijos draudžia dar nuo Pirmojo pasaulinio karo. Ir, beje, jei kažkur staiga kažkas nutiktų, tokie civiliais drabužiais pagauti kariai, pagal tarptautines konvencijas gali išvis nebūti laikomi kombatantais ir gali būti tiesiog sušaudyti. Tai būtų visiškai teisėta. Na, bet rusams tokie dalykai nerūpi. Taigi jie nusprendė, kad tai veiksminga, todėl jie tai naudos. Na, kažką pagaus, kažką sušaudys. Na, taip, Dievo garbei, bobos dar prigimdys, kaip sakė maršalas Šeremetjevas.
Štai kodėl ta istorija yra labai nemaloni. Tai prie klausimo, kiek žmonių mes ten turime, kad matome tokius įsibrovimus, ir fiziškai neturime pakankamai personalo uždaryti visas bendruomenes. Tai vėl prie mums amžinai skaudaus klausimo apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretų papildymą, apie tai, kad mūsų silpnoji vieta yra būtent personalo trūkumas ir kad rusai aktyviai bando ta silpnąja vieta pasinaudoti.
Na, o dabar švieži linkėjimai pasauliui būtent ta amžina įgrisusia tema iš Kupjansko apylinkių.
– Gerai. Na, ir Pokrovsko kryptis, taip pat Dobropillya kryptis. Vadinasi pradėkim nuo Dobropillya. 51-osios armijos vadovybė, cituoju Kostiantiną Mašovec, šiek tiek pervertino savo realias galimybes. Na, jis toliau rašo, kad jei situacija ir toliau plėtosis taip, kaip rutuliojosi pastarosiomis dienomis, tada didelė tikimybė, kad bent dviejų priešo brigadų daliniai gali gana realiai atsidurti visiškoje apsuptyje, nes šio pleišto kaklelį pastarosiomis dienomis jau kelis kartus sėkmingai atakavo Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Ir išties tas, nežinau, kaip jie vadino, prasiveržimas į Dobropillyą 15 km pasirodė besąs kažkoks, ko jie nelabai sugeba išlaikyti ir, kaip sakoma, plėtoti ir pasivyti. Kaip matote situaciją ten?
– O tai susiję su klausimu, kad jei mūsų gynėjams nebūtų sunku, neturėtume manyti, kad maskoliams einasi lyg per sviestą. Štai ką šiuo metu matau Dobropillya kryptyje.
Na, jiems vėl fiziškai nepakako žmonių, kad įtvirtintų savo sėkmę. Prišliaužti prišliaužė ir įstrigo. Betgi, kad išlaikytų ir išplėstų tą pleištą, paaiškėjo, kad net ir jiems tiesiog fiziškai trūksta rezervų, kad jiems ten reikėtų 3 ar 5 kartus daugiau biomasės, kurią jie turi vietoj žmonių. Taigi, o jei tai būtų ne laikinas pleištas, o priešingai – virstų būtent tokiu rimtu prasiveržimu?
Ką jie dabar rengiasi daryti? Na, aš lažinuosi, kad jie vis tiek atsitrauks, nes norėčiau, kad jie būtų apsupti ir mes papildytume apsikeitimų fondą. Tai visada malonu, bet tik prisimenu, kad šio karo metu abiejose pusėse nebuvo nė vieno atvejo, kai iš anksto paskelbtas apsupimas įvyktų. Na, abiem pusėms mūšio lauke vadovauja ne visiški idiotai. Ir todėl, kai apsupimo perspektyvos yra absoliučiai akivaizdžios netgi paprasčiausiai žiūrint į gilesnį valstybės žemėlapį, na, niekada nebuvo taip, kad mes arba jie būtume žaidę tokią apsuptį. Paprastai tokiu atveju vadovybė vis tiek nusprendžia atsitraukti ir nelaukti apsupimo. Todėl įtariu, kad Dobropillya kryptyje netrukus žemėlapyje stebėsime, kaip tas liežuvis, taip sakant, palaipsniui trauksis ir siurbsis atgal. Manau, kad mes tai pamatysime, bet būtent Dobropillyja kryptimi.
Apskritai Donbaso ir šiek tiek kitokios laiko perspektyvos, ne artimiausiomis dienomis, o artimiausiais mėnesiais, paprastai stengiuosi tokių prognozių nepateikti, bet čia, na, berods gana akivaizdu. Visą šį rudenį mūsų laukia lemiamas mūšis dėl didelės aglomeracijos. Dėl tų keturių didelių miestų, likusių Ukrainos kontrolėje Donecko srities šiaurėje. Slavianskas, Kramatorskas, Kostiantynivka, Družkivka. Tai atrodo taip akivaizdu. Na, tai agresoriaus politiniai tikslai, kurie atrodo tokie akivaizdūs. Jiems labai reikia visiškos Donbaso kontrolės kaip atspirties linijos bet kokiose potencialiose derybose. Kol jie to neturės, manau, kad jie net rimtai nesiderės, jau nekalbant apie realų konflikto įšaldymą.
Jie supranta, bandė paimti, kaip sakoma, „ai, kaip nors“. Jie bandė mums pateikti savo norą tiesiog per Trumpą, ir jie norėtų, kad mes patys imtume ir išeitume iš Donbaso. Na, gavome visiškai normalų, adekvatų atsakymą, kad taip tikrai nenutiks.
Na, tokiu atveju kitas žingsnis visiškai logiškas, akivaizdus – jie pabandys mesti visus dabar turimus išteklius į tą didelę aglomeraciją. Priminsiu, kad tai yra paskutinė Donbaso dalis, kurią mes kontroliuojame, todėl rudenį jie bandys ją išspausti. Todėl tikiuosi labai rimto kovų suintensyvėjimo.
– Na, išties, žmonės, stebintys situaciją karo zonoje, apie tai rašo, kad rusai nekaupia tam tikrų rezervų Pokrovsko kryptimi. Na, stebėsime situaciją.
Labai ačiū, kad dalyvavote laidoje.
Priminsiu, kad su mumis bendravo EvgenasDykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidar” bataliono kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius.
Parengė LL, redagavo VK.