Rugsėjo 7-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos –Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie Steve’o Witkoff‘o ir Jared‘o Kushner‘io vizito Kyjive rezultatus, dalyvavimą derybose su Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos atstovais, putino nurodytą terminą Donecko srities užgrobimui, ataką prieš Riazanės naftos perdirbimo gamyklą ir smūgių Adlerio oro uostui Sočyje pasekmes.
1 skyrius. Įžanga
Pirmadienis, rugsėjo 7-oji. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. […] Na, kiekvieną rytą kviečiame balsuoti radio.nv.ua svetainėje ir „Radio NV“ YouTube bendruomenėje. Šiandien variantai labai paprasti, betgi kaip vertinate pirmąjį specialiųjų Trumpo pasiuntinių, Witkoff‘o ir Kushner‘io vizitą į Kyjivą? Siūlome labai paprastus variantus. Pirmasis – teigiamai. Antrasis – priimtinai. O trečiasis – neigiamai. Balsuokite radio.nv.ua svetainėje ir „Radio NV“ YouTube bendruomenėje. Apie 10 val. ryto apibendrinsime balsavimo rezultatus.
Ir kiekvieną kartą, žinoma, pradedame nuo situacijos kare analizės. Naujienose ką tik girdėjome apie gaisrus Adleryje, Sočyje ir Permėje. Ten taip pat fiksuota oro gynybos veikla. Dar nežinoma, į ką tiksliai buvo nusitaikę ir ar pateikė Ukrainos dronai. Tai, ir kitas detales aptarsime.
Betgi pirmiausia apie tai, ką pateikia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas. Okupantų nuostoliai vakar: 1 540 personalo. 1 tankas, 61 šarvuota kovos mašina, 51 artilerijos sistema, 4 oro gynybos sistemos ir, pavyzdžiui, 591 automobilis bei autocisterna. Tai taip pat įdomus aspektas.
Be to, prieš dieną autoritetinga agentūra „Janes“ pateikė informacija, jog ji išanalizavusi ir suskaičiavusi bent per pastaruosius tris mėnesius daugiau nei 10 000 vidutinio nuotolio smūgių vien tik aparatais „Hornet“. Tai tik vienas iš naudotų vidutiniams smūgiams modelių. Bet jei jų per tris mėnesius panaudota daugiau nei 10 000, tuomet, iš esmės, galime įsivaizduoti tam tikrą operacijų mastą.
2 skyrius. Amerikos pasiuntinių vizito į Kyjivą vertinimas
Prie mūsų pokalbiui jungiasi svečias Evgenas Dykyj, rusijos–Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius. Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Labą rytą!
– Taigi, prieš dieną Vitalijus Syč (Vitaly Sych), NV (New Voice of Ukraine) vyriausiasis redaktorius, paskelbė tokį sarkastišką „įrašą“ kad Witkoff‘ą ir Kushner‘į vertėtų pririšti, taip sakant, prirakinti antrankiais prie kokios baterijos ir neišleisti jų iš Kyjivo, kol negausime oro gynybos raketų. Pasipylė daug juokelių apie Amerikos delegaciją kaip tokią patikimą oro gynybos sistemą, bent jau Kyjivui. Bet amerikiečių pasiuntiniai išvyko. Šiąnakt vėl buvome atakuojami. Na, bent jau Charkivo sritis, Balaklija, žinome iš naujienų. Kaip vertinate priimtinu, nepriimtinu ar teigiamu Amerikos derybininkų vizito rezultatą?
– Tikiuosi, kad šis vizitas mums bus pakankamai priimtinas, nes jie kaip atvyko, taip ir išvyko. Pažvelkime į situaciją realistiškai. Jie nieko gero mums neatvežė. Tai ne tokia saldi porelė, kuri iš esmės bent kartą atneštų mums gerų naujienų. Ir išties, net jų vizito geografija šiuo požiūriu labai daug ką parodo. Jei jie mums atvežė žinutę nuo Trumpo, vėlgi, mes ne kartą kalbėjome, kad tikėtis teigiamų žinučių iš to žmogaus, na, visiškai objektyviai, nėra jokio pagrindo. Taigi.
3 skyrius. Kushner‘io ir Witkoff‘o, kurie tarpininkauna, vaidmuo
Bet išties, paprastai geriausia, kai 47-asis JAV prezidentas kurį laiką apie mus pamiršta. Bet net jei žiūrėtume taip geografiškai, jei būtų mums kokią nors Trumpo žinutė, tai ji būtų tikslesnė, tada ta saldi porelė pirmiau aplankytų mus. Betgi ne, jie nuvyko su Trumpo žinute pas ,,draugą‘‘ vladimirą, o tada pas mus su žinute iš „draugo“ vladimiro.
Toks yra jų vaidmuo Ukrainos ir rusijos konflikte apskritai, jame nėra nieko naujo. Tai ne pirmas kartas, kai jie vaidina vaidmenį, kaip tame sename anekdote. Pamenate? Ačiū, Peidžerdžanai. Tai jie tokie du peidžeriai, kurie jau ne pirmą kartą perduoda mums vladimiro vladimirovičiaus pasiūlymus. O mes į tai parodome špygą kad ir pakeliui įvilkę ją į amerikietišką apvalkalą. Taigi.
Ir puikiai suprantame, kad vladimiras vladimirovičius šiuo metu visiškai nelinkęs su mumis kalbėtis apie nieką kitą, išskyrus mūsų kapituliaciją. Ir visi jo pasiūlymai šiandien išimtinai vien apie vienokią ir kitokią mūsų kapituliacijos formą.
O mes, atsiprašau, ne tik nepralaimėjome karo, bet ir priešingai. Galime sakyti, kad tik po truputį pradedame jį laimėti. Ir tokioje situacijoje kalbėti apie pasidavimą paprastai yra tiesiog absurdiška. O jis apie nieką kitą kalbėti nesiruošia.
Klausimas: koks šios saldžios porelės vaidmuo? Perduoti mums tai, kas bus sąmoningai nepriimtina.
Taigi paprastai, kai mums pateikiamas nuvalkiotas vladimiro vladimirovičiaus pasiūlymas kapituliuoti, na, visada būna labai keistas sutapimas, tuo metu būtinai įbūna kilęs labai galingas korupcijos skandalas.
4 skyrius. Sinchroniškai spaudžiama Ukraina
Kažkokiu labai keistu sutapimu mūsų visiškai nepriklausomos kovos su korupcija institucijos sugeba sučiupti korumpuotus pareigūnus ir surengti tokį didžiulį šou tik prieš pat susitikimus su Trumpo atstovais ir rusijos pasiūlymus.
Taigi, prieš šį vizitą mus maksimaliai intensyviai spaudė iš oro, kad vėliau deramai įvertintume tą, sakykim, atokvėpio dieną, kai galėjom atsikvėpt, kai galėjome išsimiegoti, kol saldi porelė leido laiką Kyjive. Ir šia prasme, žinoma, jų vizitas turi šiokios tokios naudos, tačiau tik kyjiviečiams.
Nepamirškime, kad Kyjivas – toli gražu ne visa Ukraina, ir buvo dirbama išimtinai tik su tik su sostinės oro gynyba. Tad buvome ruošiami itin kruopščiai ir kad būtume labiau sukalbami, kad neturėdami tam jokio pagrindo fronte, rimtai įvertintume eilinius vladimiro vladimirovičiaus pasiūlymus dėl mūsų kapituliacijos. Taigi.
Na, kiek suprantu, juos išgirdome, nes atidžiai juos išklausėme. Mandagiai ir pagarbiai priėmėme svečius, aprodėme jiems Kyjivą ir, atkreipkite dėmesį, gana greit juos išlydėjome.
Išties vizitas galėjo užtrukti ir ilgiau. Na, jei pamenate, buvo tikimasi, kad ir visa ši diena, taip sakant, galėjo praeiti „po jų skėčiu“. Betgi, sprendžiant iš visko, jie tiesiog, jie, na, perdavė savo žinutę. Greičiausiai ta žinutė buvo tokia vienareikšmiška ir tiek rusiškai įžūli, kad nereikėjo gaišti laiko svarstant, kaip tiksliai į ją reaguoti. Tikriausiai prireikė šiek tiek laiko viską subtiliai suformuluoti, kad asmeniškai neįžeistume vladimiro draugo Donaldo pasiuntinių.
Labai gerai, kad toje situacijoje mūsų pusė neliko viena. Mano nuomone, trijų didžiųjų Europos valstybių atstovų dalyvavimas tose derybose buvo lemiamas. Tai buvo, sakykim taip, visiškai aiškus įrodymas, kad mūsų atsisakymas kapituliuoti nėra vien asmeninė Zelenskio užgaida ar netgi tik visų ukrainiečių noras, o konsoliduota pozicija, kurios laikosi ir Ukraina, ir Europa.
Kitaip tariant, ne tik mes vieni to nesuprantame, ko dabar turėtume išsigąsti ir kapituliuoti. Labai svarbu, kad šis aspektas – jog nesame vieninteliai taip manantys – buvo pademonstruotas itin aiškiai ir visiškai nedviprasmiškai.
Tačiau apskritai ko dabar tikėtis? Nemanau, kad vladimiras vladimirovičius tiesiog nusileistų ar lengvai susitaikytų su tuo, jog jo pasiūlymai kapituliuoti vėl buvo ignoruoti.
Sakyčiau man ypač įstrigo viena frazė iš to, ką pasakė vienas iš tų dviejų – jau nepamenu Kushner‘is ar Vitkoff‘as. Na, nesvarbu. Taigi, vienas jų užsiminė, kad jie labai gerai pasikalbėję su savo draugu vladimiru ir (na, kaip ten tiksliai buvo pasakyta?) aptarė daugybę idėjų, kurios dėl kažkokių priežasčių anksčiau nepasiteisino.
Žinote, tos formuluotės mane netgi šiek tiek pašiurpino. Vadinasi kažkokios rusiškos idėjos anksčiau nesuveikė, o jas dabar vėl bus bandoma įgyvendinti. Tiesą sakant, manyčiau, kad netrukus susidursime su – na, tiesiog milžinišku, galingu spaudimu. Ir vėlgi – jis bus sinchronizuotas ir vėl sklis iš abiejų pusių.
Na, labai greitai Vašingtonui bus ne iki mūsų. Ten labai greit rinkimai. Beje rinkimai, kuriuose Trampuliui nelabai kas šviečia. Greičiausiai jis praras kontrolę – bent jau Atstovų Rūmuose, o galbūt ir Senate. Tačiau kol visi ten dar ne visiškai pasinėrė į rinkimų sūkurį, vladimiras vladimirovičius iš paskutiniųjų stengiasi pasinaudoti Trumpu, kad mus prispaustų. Objektyvaus pagrindo tokiam spaudimui nėra, tačiau pats spaudimas bus milžiniškas.
Mes jau ne kartą pergyvenome tokias situacijas, kai maksva ir dabartinė Vašingtono administracija vienu metu darė mums spaudimą. Nuo 2025-ųjų jau ne vieną tokią bangą atlaikėme. Ir dabar akivaizdu, kils dar viena tokio sinchronizuoto spaudimo banga iš abiejų Atlanto pusių.
Laimei, yra pagrindo manyti, kad tokia sinchronizuota banga bus paskutinė. Kaip jau minėjau, taip yra todėl, kad Jungtinėse Valstijose greit rinkimai. Man labai patinka tas senas žydų prakeiksmas: „Kad jums mes nerūpėtume“. Na, jiems tikrai mes nerūpėsime. Taigi.
– Donaldas Trumpas jau siūlo pervardinti Naujosios Meksikos valstiją į Naujosios Amerikos. Publikuoja Irano nuotraukas, kur Irano teritoriją žemėlapyje atvaizduoja kaip savo paties profilį. Tikriausiai jis tai fotošopu paišo ne pats, bet labai džiaugsmingai publikuoja savo truesocial. Aš dabar…
– Pone Pavlo, neišduokite, kokie mes abu jau seni iš senos odos ir plieno. Tai jau seniai daroma nebe fotošopu, o tai daro dirbtinis intelektas. Tačiau štai koks dalykas, kalbant ne apie dirbtinį, o apie natūralų intelektą, – juk pastebėjote, kad šie du pamišėliai varžosi tiesiogine prasme. Na, tik jei vladimiras vladimirovičius pirmiausia yra istorikas, labai žymus pečenegų, polovcų, Petro Pirmojo ir kitų panašių dalykų žinovas. Tiesa, pastaruoju metu jis šiek tiek pridėjo ir zoologijoje, tačiau iš esmės vis tiek išlieka istoriku, su šiokiu tokiu zoologiniu polinkiu.
O kitas, priešingai, yra geografas. Akivaizdu, kad jis apgailestauja praleidęs Didžiųjų geografinių atradimų epochą, tad dabar postfactum bando įamžinti savo vardą žemėlapyje visur, kur tik įmanoma.
Tai išties primena chuliganą, ant kiekvienos pasitaikiusios tvoros paišantį tas garsiąsias tris raides, arba mažą šuniuką, bandantį pažymėti kiekvieną savo nubėgtos teritorijos centimetrą. Ponas Donaldas akivaizdžiai serga tokia pat geografine manija.
Nors dabar susidaro įspūdis, kad jis su vladimiru vis tik bendravo. Kiek pamenu, anksčiau jis nesiimdavo istorinių temų, tačiau dabar tarp naujausių jo dirbtinio intelekto sukurtų šedevrų yra ir tas vaizdas, kuriame jis Baltuosiuose rūmuose priima prezidentą Džordžą Vašingtoną.
Tai mums jau kažkur matyta. Aiški draugo vladimiro įtaka. Peršasi įspūdis, jog ano bus užkrėstas ir prie geografijos prisidedančia šiokia tokia „alternatyviąja istorija“.
Iš esmės matome du (kaip čia juos pavadinus?) „alternatyviai apdovanotuosius“; su šiek tiek skirtingais nukrypimais, tačiau absoliučiai vienodu užsispyrimo laipsniu. Vis dėlto, deja, būtent šių dviejų „alternatyviai apdovanotųjų“ rankose dvi didžiausios pasaulio kariuomenės ir du didžiausi branduoliniai arsenalai.
Ir, žinoma – tikiuosi, kad kada nors, sveiko proto kupinoje ateityje, istorikai ilgai laužys galvas bandydami suprasti, kaip galėjo susiklostyti toks paradoksas.
– Taip. Pamenu, dar studijų laikais – kai tik pasirodė 10-oji Tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK) redakcija – skaičiau vieną pavyzdį, pateiktą prie tam tikros psichiatrinės diagnozės. Jame buvo aprašytas asmuo, pats sau išdavęs pažymėjimą, skelbiantį jį „visatos gelbėtoju“ ir suteikiantį teisę nešioti visus įmanomus ordinus bei medalius, taip pat bet kokius blizgančius daiktus. Esu tikras, kad tas pavyzdys buvo 10-ojoje TLK versijoje. Nežinau, ar jis išliko 11-ojoje – tiesą sakant, 11-osios neskaičiau. Tačiau norėjau apie tai pasakyti.
5 skyrius. rusijos kariniai korespondentai apie tikrąją padėtį fronte
Štai rusijos karo tinklaraštininkai pradėjo rašyti, kad geriau jau Witkoff‘as ir Kushner‘is dėl ko nors susiderėtų; antraip rusijos generolai visai „nubrūžins“ likusias šturmo pajėgas nuolatiniais bandymais okupuoti net ne visą Donecko sritį, o bent jau Kostiantynivką.
Manau, kad tie rusai, kurie „ant žemės“ ir kritikuoja tą savo vadinamąją „specialiąją karinę operaciją“, kiek realistiškiau vertina realijas „nubrūžinant“ šturmo pajėgas (tiksliau – jų likučius) bandant užimti Kostiantynivką. Jie pradeda tai suprasti. Tai jau nebe „Kyjivą per tris dienas“.
– Na taip, žinoma – tie jų karo korespondentai, tikrieji (t. y. esantys pačiame fronte ar visai šalia jo), puikiai suvokia situaciją. Be to, jie supranta kur kas daugiau, nei išdrįsta garsiai pasakyti, nes prieš akis turi Girkino pavyzdį. Juk tas, atvirai išsakęs viską, ką manė apie rusijos vadovybės veiksmus, dabar sėdi kalėjime. Jie tai puikiai žino, todėl stengiasi neperžengti ribų ir tramdyti save.
Tačiau visgi prasprūsta, nuolat išlenda tiesa, rodanti, kad jie iš tikrųjų mato, link ko viskas krypsta. O perspektyva visiškai aiški: kadangi tas istorinis maniakas, pasižymintis gyvuliškais bruožais, nei atšaukia, nei ketina atšaukti savo įsakymą užimti Donbasą bet kokia kaina, o jie išties mato tą kainą.
Jie mato, kad rusijos kariuomenės mėnesiniai nuostoliai šiuo metu prilygsta bendrai visų trijų Baltijos valstybių ginkluotųjų pajėgų apimčiai. Tik įsivaizduokite – jie faktiškai kas mėnesį praranda tiek karių, kiek sudarytų tris nedideles Europos kariuomenes. Ir jie puikiai suvokia situaciją renkant naujus karius. Jie puikiai mato situaciją dėl pajėgų papildymo. O žodis „nubrūžinti“ – tai tiksliausias šią padėtį apibūdinantis terminas.
Taigi, metras po metro, jie palaipsniui užima tą keturių miestų aglomeraciją Donbase, kuri tebėra mūsų kontroliuojama.Bet jiems vis tiek net ir vieną Kostiantynivką dar spausti ir spausti, o tada dar tris miestus. Jie jau vėl nukėlė terminą. Šį kartą jie perkėlė terminą iki žiemos pabaigos. Tai reiškia, kad net ne iki Naujųjų metų, iš tiesų iki 2027-ųjų pavasario jie privalo užimti tuos keturis miestus.
Iš principo, sakyčiau, tai netgi, na, ne visiškai neįmanoma. Iki pavasario, ar gal iki 2027-ųjų vidurio, jie juos galbūt okupuotų. Problema ta, kad tadum jų kariuomenė iš tikrųjų išseks. Taip jie tikrai visiškai „nubrūžins“ paskutinius kovai parengtus dalinius.
Taip, tai nereiškia, kad visi tie 600 000 ar 700 000, kurie dabar styro okupuotoje teritorijoje, ten ir liks. Bet 600 000 – 700 000 nėra 600 000 – 700 000 kovotojų. Tai jau viskas su užnugariu, štabais, ligoninėmis, ryšiais, policijos daliniais. Viskas kartu. Iš tų 600 000 – 700 000 kovotojų yra daug mažiau. Ir tų kovotojų iki pavasario nebeliks.
Kitaip tariant, jie susiduria su milžiniška problema – apie kurią dažnai kalbėjome, – kai kariuomenės pajėgumas sparčiai menksta.
Nors iki pat pastarojo meto jiems dar pavykdavo pritraukti karių pamainą (tiesa, šis procesas nutrūko maždaug prieš pusmetį), kompetentingų karininkų ir puskarininkių verbavimas sustojo jau seniai. Šis personalo rezervas išseko bent prieš metus ar pusantrų.
Dėl to, net ir atkūrus nuostolius vien tik skaičių prasme, karių kokybė nė iš tolo neprilygsta ankstesnei. Kitaip tariant, naujai suformuoti daliniai visiškai skiriasi nuo tų, kurie į mūšį stojo iš pradžių.
Vadinasi – ir norint tai suprasti nereikia būti nei didžiu strategu, nei aukščiausio lygio analitiku – tai tėra paprasta ekstrapoliacija, grindžiama dabartiniais įvykiais; nėra jokio pagrindo manyti, kad padėtis fronte pasikeis ar kad įvykiai klostysis kitaip.
6 skyrius. Galios pusiausvyra keisis
Taigi, dabartinė padėtis gana aiškiai rodo, kad ateis momentas – maždaug pavasarį, – kai ši kariuomenė galutinai praras savo kovinį pajėgumą. O kai ji negrįžtamai praras tą pajėgumą, galėsime – ir gana ramiai – iš esmės pakeisti situaciją. Ir ne tik lokaliai ar taktiškai, bet ir netgi globaliai.
Kitaip tariant, nuo kito pavasario klausimas bus nebe tas, ką dar rusai galėtų užgrobti. Priešingai – kils klausimas: ar jie apskritai turi bent menkiausią šansą išlaikyti tai, ką dabartės kontroliuoja?
Ir, tiesą sakant, karo korespondentai tai puikiai supranta. Jie paprasčiausiai mato tikrą kariuomenės situaciją. Jie supranta kad rusijos kariuomenei, o jau toliau galime pridėti, kad atitinkamai ir kremliaus režimui, išties dabar būtų išsigelbėjimas kaip tik sustoti ties esama linija, jei tik mes dėl to sutiktume.
Mums išties būtų labai nepageidautina sutikti dabar, bet dabar mus spaudžia. Ir mes, deja, greičiausiai sutiktume dabar sustoti ties linija, nors tai būtų labai nenaudingas sprendimas mums, nes gali nulemti fatališką sprendimą jau netolimoje ateityje.
Mums nereikia dabar suteikti jiems jokio atokvėpio. Mums kaip tik reikia, kad jie visiškai „nusibrūžintų“ į tą Donecko aglomeraciją ir toliau galėtume išnaudoti tą naują realybę, kuri susiformuos iki pavasario. Mums to reikia.
7 skyrius. Kodėl Ukraina neturėtų sutikti su paliaubomis
Tačiau mus spaudžia visi, kad jei tik rusija sutiktų tiesiog sustoti, sustotume ir mes. Deja, absoliuti dauguma mūsų sąjungininkų tiesiog nori, kad viskas kažkaip sustotų, net nesvarstydami, kokią baisią kainą už tokią pauzę mums galiausiai tektų sumokėti. Ir, žinoma, tą kainą pirmiausia mokėtume mes, o ne jie.
Tačiau esmė ta, kad galėtume ilgai ginčytis su partneriais ir bandyti įrodyti savo tiesą, tačiau tam nėra jokio reikalo – mat pats vladimiras vladimirovičius neketina sustoti ties dabartine linija. O jam tai būtų išsigelbėjimas; tai…
– Tai svarbus momentas. Kol dar turime laiko, norėjau su jumis aptarti dar vieną detalę. Matote, stengiuosi viską sekti – nebūtinai griežtai pagal kalendorių, savaitę po savaitės, mėnesį po mėnesio ar dieną po dienos, – o veikiau išskirdamas tam tikras tendencijas. Nes konkretus sunaikintas sraigtasparnis yra puiku – pliusas Generalinio štabo ataskaitoje…
8 skyrius. Smogiama Adleriui, Rostovui ir Krasnodaro kraštui
Vis dėlto pastaruoju metu Ukrainos gynybos pajėgos gerokai suintensyvino savo veiksmus. Jau minėjome smūgius dideliu nuotoliu, tačiau kalbant apie rytinę Juodosios jūros pakrantę – remiantis vakarykštėmis naujienomis ir atvirų šaltinių stebėtojų pranešimais – įvyko reikšmingų pokyčių. Pirmiausia – Adlerio oro uostas rusijos Sočyje. Ten buvo sunaikinti du sraigtasparniai K-52 ir Mi-28, o Mi-8 – apgadintas. Toliau Riazanės naftos perdirbimo gamykla. Taip pat vakar. Ji jau šiek tiek toliau. Tai tolimieji smūgiai, tačiau vis tiek palyginti netoli. Aerodrome Rostove prie Dono, taip pat Rostovo srityje buvo sunaikintos kelios „Pancir“ sistemos (konkrečiai – dvi). Berods, kad rytinė Juodosios jūros pakrantė – įskaitant Krasnodaro kraštą, Rostovo sritį ir Adygėją – tapo zona, kurioje Ukrainos gynybos pajėgos (ar bent jau jų oro pajėgų technika) veikia taip laisvai, tarsi savo pačių teritorijoje. Ir tai man taip pat atrodo gana tendencinga.
– O, ir tai taip pat labai tokia neatsitiktinė geografija. Tai Krymo istorijos tęsinys. Mes jau visiškai suprantame tai, kas vyksta dabar. Tai vadinama dangaus atvėrimu. Atverti dangų – reiškia kiek įmanoma slopinti oro gynybą, kad priešas net ir matydamas skrendančių į jį daugybę dalykų, tiesiog nieko negalėtų padaryti.
Mes jau seniai, žinot, atvėrėme kaip skardinės dangtį, atvėrėme dangų virš pusiasalio. Taigi, Kryme jau beveik net nesistengiama numušti to, kas skrenda, nes praktiškai nieko [iš oro gynybos] nebeliko. Jie jau tikrai pripažino savo bejėgiškumą ten. Dangus, tai dangus. Taigi, okupantai vis dar tebemindžioja žemę, bet dangus jau yra Ukrainos kontroliuojamas.
Ir toliau veiksmai, taip sakant, persikėlė per tiltą. Dabar prie Krymo prisijungė Kubanė. Ir kol kas ji prisijungė išimtinai tik oro karo prasme. Tai yra, palaipsniui, metodiškai, atsiveria dangus virš Kubanės. Bet galbūt tai tam tikras simbolis. Galbūt galiausiai, dėl šio karo, Kubanė prisijungs prie Krymo visiškai kitaip. Išties, kartu su Krymu prie Ukrainos.
Pamatysime, pamatysime. Kol kas mes vis dar dirbame ir dirbsime. Na, dabar nereikia tiek daug galvoti. Turime dirbti. Ir dabar tai daroma labai metodiškai kiekvieną dieną.
– Na, ir pabaigai tai šiandien yra Ukrainos kariuomenės žvalgybos diena, teisingiau pasakius karinės žvalgybos. Ir mes ką tik aptarėme tas detales, kurios yra mūsų, tiksliau, tuos objektus, kuriuos mūsų gynybos pajėgos randa, pavyzdžiui, Kryme, okupuotose teritorijose, pavyzdžiui, Kubanėje. Ir man atrodo, kad šiandien yra ta diena, kai reikia kalbėti apie jų darbo pripažinimą, nes be karinės žvalgybos tai būtų tiesiog neįmanoma. Viena yra paleisti, kita – suprasti, kur, kokiu momentu ir kada okupantams bus skaudžiausia. Pasakykite kelis žodžius.
– Na, galiu tik pasveikinti šiandien visus „saliečius“, kaip jie vadinami. Taigi. Na, tegyvuoja „sala“, tegyvuoja karinė žvalgyba. Iš tiesų žvalgyba šiame kare ir akys, ir ausys, ir smegenys.
Jūs jau paminėjote esminį dalyką: kažką kažkur paleisti nėra sunku, svarbiausia – kada ir kur. Ir šiuo požiūriu mūsų žvalgybos pajėgumai per šį karą patobulėjo lygiai taip pat, kaip ir karinės technologijos.
Nors visi stebime karinių technologijų raidą – tiesa, šioje konkrečioje srityje viskas vyksta atvirkščiai ir dedamos visos pastangos, kad nieko nežinotume apie metodų pokyčius ar įgyjamus naujus pajėgumus, – matome tik galutinį rezultatą, kurį dažnai pateikia visiškai kiti padaliniai.
Visgi vidiniai šios „salos“ procesai – kaip veikia karinė žvalgyba, kiek ji tapo technologiškai pažangesnė karo metu ir kaip ji buvo kuriama bei statoma nuo pat pamatų, apimant viską nuo agentų tinklų iki analitinių centrų, – yra tai, ko mes tiesiog nematome.
Viskas apgaubta tamsos ir taip turi likti iki pat šio karo pabaigos. Tačiau įsivaizduoju, kad vėliau apie tai bus sukurta ne viena įspūdinga kino juosta.
– Labai ačiū, kad kalbėjote radijuje. Primenu, kad tai rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas ir dabar Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.