Birželio 8-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie smūgius vienai didžiausių Grušovaja naftos saugyklų, esančiai netoli Novorosijsko, apie tai, kaip rusams klojasi vadinamasis kurortinis sezonas, apie smūgių Čongaro tiltui pasekmes, kodėl tai, kas vyksta Kryme, panašu į tai, kas įvyko Chersone, apie faktinį persilaužimą kare, ir kodėl atėjo laikas rusams pasitraukti iš Krymo, apie tikrąją rusijos oro gynybos būklę ir metodinį darbą per daugelį metų ją naikinant, taip pat apie smūgių leningrado srityje reikšmę, kai ten vyko ekonominis forumas ir pasaulį, matantį, kas darosi su rusijos federacija.
– Sveiki visi, mielieji. Pradedame naują savaitę. Šiandien pirmadienis, birželio 8-oji. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. […] Na, kiekvieną rytą kviečiame balsuoti radio.nv.ua svetainėje.
Vakar prezidentas Zelenskis pripažino, kad Romanas Abramovičius atvyko į Kyjivą. O dabar klausimas: kodėl putinas pasiuntė Abramovičių į Kyjivą? Kokia jūsų nuomonė? Pirmasis variantas: galvoja, kad pamažu pradedame susigrąžinti Krymą. Antras variantas: jis nori, kad vėl atvyktų svečiai nuo Trumpo. Na, o trečias variantas: galbūt patikėjo Gerasimovu, kad rašistai jau yra kažkur netoli Lvivo. Balsuokite radio.nv.ua svetainėje.
Žinoma, transliuoti imame aptardami karinę padėtį. O štai naujausi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinės duomenys apie okupantų nuostolius: minus 1330 nukautų ir sužeistų, 8 tankai, 5 šarvuotos kovos mašinos, 85 artilerijos sistemos, 2 oro gynybos sistemos. Ir apie ką rašė nepilotuojamų sistemų pajėgų vadas: 363 automobiliai ir autocisternos. Na, dar keli kitokie minusai. Susipažinkite, informacija yra viešai prieinama.
Prie mūsų pokalbiui jungiasi svečias. Užmezgėme ryšį su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Labą rytą!
– Taigi, vakar Juodosios jūros studijų institutas suskaičiavo, kad Tuapsės naftos terminalas neveikia jau šiek tiek daugiau nei 50 dienų. Nuo balandžio 17 dienos iš ten neišplaukė nė vienas tanklaivis. O šįvakar vėl Novorosijskas, tiksliau, netoli Novorosijsko. Už 12 km nuo ten. Na, ir atitinkamai Grušovo naftos saugykla – viena iš didžiausių. Kaip suprantu, darbas angliavandenilių srityje – tai įvykiai Kryme. Žinoma mes su malonumu stebime, kaip jie arba neturi benzino, arba turi jį kažkur nusipirkti už didžiulius pinigus. Akivaizdu, kad tam tikri rusijos kariuomenės praporščikai iš to gauna naudos, nes „soliarką“ nupilti, na, tai „šventai paprasta“. Na, ir šiandienos įvykiai Novorosijske su užvertais oro uostais. Ten vakar Sočyje žmonių buvo susirinkę labai daug, nes amžinas planas „Kavior“ (kilimas). Dieną oro uostas buvo atidarytas 8 minutėms. Na, net nėra kur atsisėsti. Man atrodo, kad šis kurortų sezonas, netgi tose Juodosios jūros pakrantėse, rusams yra šiek tiek abejotinas, kaip matote.
– Na, taip yra. Na, o kalbant apie patį Krymą, tai, žinoma, pagrindinė istorija. Bet taip susiklostė, kad rusijoje nėra kurortų, kurie būtų labai toli nuo Krymo, ir šiaip labai toli nuo karo operacijų teatro. rusijoje yra teritorijų, kurios labai toli nuo karo operacijų teatro, kad ten būtų galima ramiai pailsėti. Na, problema ta, kad tai daugiausia Sibiras, Tolimieji Rytai, Šiaurės kraštai. Tai ir viskas.
Taigi, rusai turi arba teritorijas, kur galima ramiai pailsėti, bet dėl tam tikrų priežasčių ten šalta, arba teritorijas su geru klimatu, tačiau jos visos yra labai arti, tiesą sakant, rusų sukelto karo teatro. Vėlgi, prieigų prie šiltos neledinės jūros rusai turi labai mažai. Taigi iš esmės jie negali turėti kurortų, kurie būtų toli nuo bet kokio uosto. O rusams uostas, yra vienas iš dviejų dalykų: arba karinė bazė, arba naftos terminalas. Na, arba abu podraug.
Todėl taip, jei būčiau rusas, šiais metais iš principo iškvėpčiau, susitaikyčiau ir neplanuočiau sezono prie jūros. Nes, na, šią vasarą visi rusijos paplūdimiai bus užimti kažkuo kitu.
Taigi. kalbant apie Krymo istoriją, tiesą sakant, praėjusią savaitę geriausia informacinė antis, pakėlusi man nuotaiką, tai apie tai, na, žinoma, tai pokštas, nėra tikra naujiena, bet, mano nuomone, vienas geriausių komentarų yra tai, kad ekologinė aktyvistė Greta Tumberg labai palankiai įvertino tai, jog Krymas tapo pirmąja teritorija, kuri visiškai atsisakė bet kokio kuro.
– Taip, tai labai įdomu. Na ir Krymo istorija vis dar tęsiasi. Prieš dieną buvo atakuotas Čongaro tiltas. Tenykštis kontrolės patikros punktas uždarytas. Buvo sakoma, kad reikia važiuoti apvažiavimu. Na, apskritai, toje novorosijos trasoje mes suprantame, jog vienu dronu kad ir su 200 kg kovine galvute, automobilių ar geležinkelio tilto visiškai nesunaikinsi. Bet tai jau prasideda.
Pamenu istoriją, kaip buvo perforuojamas Antonivkos tiltas, kai rusai pademonstravo „gerą valią“ ir išvyko, pabėgo iš Chersono. Na, tai ten teko rimtai paplušėti. Berods ten dešimtys raketų buvo panaudota. Mes nepagailėjome, bet na, tilto, kaip transporto arterijos, neliko.
Ką daryti su tais sausumos koridoriais? Ir iš tikrųjų rašistai dejuoja, kad prasideda tikra blokada, o Kerčės tiltas specialiai neliečiamas, kad būtų galimybė iš ten evakuotis. Man atrodo, kad įdomu ir tai, jog jie tai suvokia.
– Tai įdomu. Ir žinot, šiandien man, tiesą sakant, sunku perimti eterį, nes ką tik išsakėte, na, absoliučiai viską, ką apie tai būtų malęs mano liežuvis. Taigi, žinote, analogija su Antonivkos tiltu, tai tiesiog taškas į tašką. Ir nesvarbu, kad tą pirmąją Čangaro tiltui vakar padarytą skylę labai lengva užlopyti, tai nėra problema, bet išties nėra prasmės jos lopyti.
Faktas yra tas, kad tai tikrai lygiai ta pati istorija, kaip ir su Antonivkos tiltu, kai svarbiausia yra prisišaudyti. Žinoma, Antonivkos tiltas nenustojo veikti po pirmojo smūgio. Taigi išties teko paleisti dešimtis HIMARS raketų. Taigi. Tačiau galiausiai vis tiek teko „sunkiai nuspręsti“. O dabartinė situacija su Krymu ir Azovo regionu iš tikrųjų yra tiksli kopija to, kas tada buvo padaryta Chersono srityje. Tiesiog padidinta daug kartų.
Taigi ir kodėl galime padidinti? O todėl, kad dabar mes tai darome ne HIMARS raketomis, o savo pačių produkcija, su tais vidutinio nuotolio dronais. Skirtumas principinis ne tik tuo, kad tai yra nepriklausomybė nuo bet ko. HIMARS raketos mums buvo duodamos dozuotai. Ir kiek mums jų duodavo, tiek mes jų stengėmės panaudoti kuo efektyviau. Tuos dronus gaminame patys. Tai yra grynai mūsų gamintojų, mūsų pramonės nuopelnas. Ir atitinkamai niekas negali apriboti nei to, kiek galime jų pagaminti, nei kur tiksliai juos panaudoti. Taigi.
Na, bet yra ir grynai ekonominis skirtumas. HIMARS raketos realiai paprasčiausiai, jei jau tiksliai, dešimteriopai brangesnės. Gi mūsų dronai, jie visi, vadinasi, pigūs ir netgi labai.
Štai kodėl Čangaro tiltas jau pasmerktas, tai jau visiškai akivaizdu. Pirmasis smūgis yra tik prisitaikymui. Po to bus vykdomas lygiai toks pat metodinis jo perforavimas, kaip ir anksčiau Antonivkos tiltui. Na, bet esmė ne tik ta, kad mes eliminuojame vieną tiltą, mes iš tikrųjų dabar apšaudome visą vadinamąjį novorosijos plentą ir faktiškai visas šalia jo esančias teritorijas.
Panašu, kad mes tai jau aptarėme, kad pagrindinis proveržis įvyko šių metų pavasarį, kai be tolimųjų smūgių ir be priekinės linijos FPV dronų pagaliau suderinome pakankamai gausią gamybą vidutinio nuotolio dronų, tai yra tų, kurie „uždengia“ juostą nuo 50 km iki 200 km. Tai kaip tik vienas iš esminių faktorių, atvedusių prie persilaužimo kare. Ir persilaužimo momentas kare tikrai įvyko.
Dabar iniciatyva yra mūsų. Dabar rusai pirmą kartą nuo 2022-ųjų rudens yra daug blogesnėje padėtyje nei mes. Taigi. Ir tai ne dieną, ne dvi. Na, tai yra būtent sisteminis persilaužimo momentas, įvykęs visame fronte.
Beje, turime tai suvokti ir dabar turime vadovautis bemintydami su kuo turėtume derėtis, dėl ko derėtis, dėl ko tartis, dėl ko nesutikti, ką, beje, patiems siūlyti sau, o ne tik sutikti. Taigi turime remtis tuo, kad persilaužimas jau įvyko.
Na, mes iš esmės apsikeitėme vaidmenimis su okupantais. Dabar mes juos mušame, o ne tik atlaikome jų smūgius. Taigi, vienas iš pagrindinių šio persilaužimo elementų buvo tos 50-200 km juostos uždengimas.
Ir jei kažkur, pavyzdžiui, Luhansko srityje, tos juostos uždengimas taip pat yra labai svarbus, bet tai labai svarbu fronto kontekste, nes tai eliminavo pafrontės logistiką, eliminavo vietinio taktinio lygio vadavietes.
O va pietuose tai tapo strateginiu reiškiniu. Kadangi pietuose ta 50-200 km juosta, tai iš tikrųjų yra visa žemė tarp kovinės sąlyčio linijos ir jūros. Nuo fronto linijos iki jūros, mes dabar visiškai blokuojame viską savo vidutinio nuotolio smūgiais. Ir tai iš tikrųjų reiškia, kad visiškai izoliuojame pusiasalį.
Ir tai iš tikrųjų yra išlaisvinimo, Azovo jūros ir pusiasalio išlaisvinimo ženklai. Tiesiog tas išsilaisvinimas vargu ar įvyks taip, kaip rašo Girkinas, kuris jau tiesiogiai tikisi mūsų desantinės operacijos. Tiesą sakant, taip nemanau. Kam taip elgtis?
Manau, kad mes iš tikrųjų galime visiškai pakartoti Chersono istoriją. Kai pirmą kartą pabandėme šturmuoti, pamatėme, kas nesuveikė, o po to pasirinkome izoliuoti, ir privertėme [Surovikiną] „sunkiai nuspręsti“. Dabar matau daug didesnio masto tokią pat istoriją. Azovo regione ir Kryme.
Ir kai kacapai rašo, kad tiltelį mes jiems kol kas specialiai palikome, o taip išties ir yra. Bent jau dėl [suniokotų] keltų aiškiai matyti, kad istorija būtent tokia, nes jų krovininiai keltai mums trukdė. Jie krovininiais keltais gabeno kovinius komplektus ir krovininiais keltais gabeno degalus. Todėl visų trijų krovininių keltų, kurie veikė Kerčės sąsiauryje, paprasčiausiai nebėra.
Tačiau, kita vertus, keleivinio kelto neliečiame visiškai sąmoningai. Taigi mus visiškai tenkina, kad prie šio keleivinio kelto eilėje stovima penkias paras. Beje ta penkių parų eilė yra tik kryptimi iš pusiasalio į žemyną, tačiau į kitą pusę jokios eilės nėra. Būtent tai mums tinka. Mes tikrai suteikiame jiems galimybę iš ten išsinešdinti. Taigi.
Na, mes vienu ypu jiems pasakome ir suteikiame jiems fizinę galimybę išsinešdinti, ir siunčiame visiškai aiškų, visiškai nedviprasmišką signalą, kad jau reikėtų nešdintis.
– Nešdintis jau išties reikėtų. Norėjau su jumis aptarti kitą istoriją. Vakar apie tai rašė Robertas Brovdi. Laikinas kazokų žvalgybos ir šturmo brigados „Terekas“ dislokavimo punktas. Nežinojau, kad yra kazokų žvalgybos ir puolimo brigados, bet tai yra laimė. Laikinai okupuota Luhansko sritis. Na, yra paprasčiausiai perėmimų, radijo perėmimų rezultatai, kuriuose, na, kažką perskaityti, žinot, kaip medų laižyti. Visi keturi pastatai buvo sunaikinti. Dabar iškart verčiu iš rusų kalbos. Laikinas dislokavimo punktas, štabas, pirmosios pagalbos punktas, šiluminis punktas. Sandėliai dega. Vadinasi sandėliuose buvo materialinė parama ir degūs tepalai. Tai tiesiogiai pačios brigados pastatai. Visi kiti aplink 450 m spinduliu stovėję pastatai taip pat buvo sunaikinti. 23 smūgiai kliuvo brigados štabui, septyni smūgiai atskirai. Suprantama, ten didelė laimė ištiko. Betgi vis tik tokia didelė vadavietė, argi tikrai visiškai nieko nebuvo kuo ją pridengti, ar ką?
– Ir, žinoma, nieko. Ir, žinoma, nieko, pone Pavlo. Ne, taip, jų oro gynybos būklė yra atskira, kuo toliau, tuo malonesnė aptarimo tema mums. Taigi nuo eterio prie eterio ji darosi vis malonesnė.
Na, faktas yra tas, kad šiandien jie neturi kuo uždengti tokių objektų kaip, pavyzdžiui, ta pati Grušovo saugykla, nuo kurios pradėjote. Na, jie neturi kuo uždengti didelių naftos perdirbimo gamyklų ar naftos terminalų, ir jūs leistumėte jiems eikvoti oro gynybos priemones kažkokiai atsiprašant kazokų brigadai? Na, tiesą sakant, ir ne tik kazokų, bet ir ne kazokų. O, jie jau seniai net nesvajoja, kad brigados būstinę dengtų oro gynyba.
Na, būkime atviri, taip, ir mes taip pat neturime oro gynybos, kuri dengtų atskirus brigadų ar batalionų štabus. Na, būkime sąžiningi. Tačiau orkams dar blogiau. Tad manyčiau, jog jie… beje būtent tų komentarų dar neskaičiau. Patikrinkime hipotezę dabar. Manau, kad jų komentaruose niekas būtent net nepaklausė: „O kur buvo oro gynyba?“ Čia manyčiau, jiems taip akivaizdu, kad to tiesiog negalėjo būti.
Tačiau iš tikrųjų oro gynybos situacija jau virsta iš blogos į katastrofišką. Va Valdajus uždengtas. Taigi Valdajus saugiai paslėptas. Tai tik aukso kiaušinis, už kurio tupi tas Kaščėjus, kuris, beje, neseniai (toks nedidelis nukrypimas ne į temą) investavo 26 milijardus dolerių rusijos mokesčių mokėtojų lėšų į ilgaamžiškumo ir nemirtingumo programą. Tai yra, tas Kaščėjus, kuris tikrai svajoja tapti nemirtingu, va jis tūno Valdajuje ir jo oro gynyba vis dar gana patikimai jį dengia, o visą kitą, kuo toliau, tuo mažiau.
Taigi ir pusiasalis, apie kurį ką tik kalbėjome, šia prasme yra labai orientacinis. Taigi aš reguliariai stebiu tuo rusų viešuosius portalus. Na, visai neseniai buvo toks sielos šauksmas ta tema, kad dega benzovežiai, o dabar dėmesio, – Kerčės-Feodosijos plente dega benzovežiai.
Čia labai įdomus niuansas. Faktas yra tas, kad atskiras benzovežis nėra taikinys, kuriam kas nors naudotų tolimojo smūgio droną. Jis to nevertas. Tad degė tik šeši benzovežiai. Tai reiškia, kad mes jau imame ugnimi kontroliuoti gana atokią pusiasalio dalį pakankamai pigiais dronais. Ir atkreipkite dėmesį, kad nėra oro gynybos net tam keliui apginti.
Tai yra, jei jau leidžiame sau medžioti benzovežius tarp Kerčės ir Feodosijos, tai reiškia, kad dangus ten tiesiog švarus. Tai reiškia, kad oro gynyba ten jau tiek sutriuškinta, kad galima ir toliau linksmintis, kaip sakoma, vaikytis pavienes mašinas. Taigi, tai labai daug ką parodo.
Tai nutiko ne šiaip sau. Tai yra maždaug trejų metų rezultatas labai metodiškos veiklos siekiant išmušti jų pafrontės oro gynybą ir oro gynybą okupuotose teritorijose. Tai rezultatas būtent tos metodiškos veiklos, kuriai teko paskirti porą metų, kad pagaliau kiekybė virstų kokybe. Ir dabar šis kiekis virto kokybe. Dabar galime teigti, kad labai didelėse erdvėse jie tiesiog nebekontroliuoja dangaus. Mes jį atvėrėme.
– Taip, kita istorija. Jūs paminėjote Valdajų, bet prieš dieną mačiau įdomią fotografiją, kur rusai tiesiog rašė, kad tai yra netoli Valdajaus, tačiau kai kuriuose federalinėse trasose jie pradėjo įrenginėti tokias stovėjimo aikšteles sunkvežimiams, uždengtas tinklais. Protinga idėja, nes, na, tai išties antidroniniai tinklai, bet tai jau netoli Valdajaus. Ir tai taip pat įdomu. Tiesa, jie ten tokių tinklų neįrenginėjo, kaip novorosijos plente, kaip jie vadina tą sausumos koridorių.
Betgi situaciją atspindint tarsi veidrodyje, vėlgi, Flešas prieš dieną rašė kažkur 20 km atstumu nuo fronto linijos Bohodukhiv – Sumai. Ten tiesiog arčiausiai iki rusijos ir Ukrainos sienos. Ir ten rusai jau pradeda medžioti ukrainietiškus sunkvežimius. Ar neturėtume ir mes pas save kažko panašaus įrenginėti? Kažkokias saugias stovėjimo aikštelės sunkvežimiams, gal dar kažką?
– Na, kodėl tik stovėjimo aikštelės? Na, visai neseniai Fedorovas pranešė, kad apie 800 km trasų buvo visiškai uždengtos tinklais. Ne tik stovėjimo aikštelės, bet ir pačios trasos. Ir, žinoma, tai turi tęstis. Tai yra, visose pafrontės teritorijose, na, sakykime taip, jei trasos iš viršaus nepridengtos tinklais, tai jos netrukus taps netinkamomis naudoti.
Tačiau atkreipkite dėmesį į atstumų skirtumą. Štai apie ką dabar rašė Flešas, kad orkai dabar bando perkirsti plentą tarp Sumų ir Charkivo. Taigi, mes kalbame apie 20 km nuo valstybės sienos. Na, iš tikrųjų tai ir nuo fronto linijos, nes dabar tai yra tas pats. Taigi, 20 km ir 200 km šis skirtumas yra 1:0, taigi jis yra esminis, tiesa?
Na, tarkime, mes ten net nieko negalėsime padaryti. Orkai perkirs plentą tarp Charkivo ir Sumų. Na, nemalonu, betgi netragiška. Faktiškai tarp Sumų ir Charkivo nebus tiesioginio susisiekimo. Teks vykti per užnugarį. Betgi tiek Sumai, tiek Charkivas turi tokį didelį gilų užnugarį. Į tuos miestus veda visa eilė kitų plentų, kurie eina ne tarp jų, o iš mūsų teritorijos gilumos. Ir viskas. Tai reiškia, kad orkams perkirtus tą plentą, paprasčiausiai prailgėja ir pabrangsta logistika, ne daugiau.
Betgi kai blokuojame 200 km juostą, tai jau visiškai kitas požiūris, mes tiesiog aprėpiame visą vadinamąją novorosiją, tai yra visą okupuotą Azovo regiono teritoriją. Na, o toliau jau veikia geografija. Jei Azovo jūra yra kontroliuojama mūsų ugnies, tada Krymas tampa sala. Ir dar sala su atviru dangumi, sala su neveikiančia ar visiškai neefektyvia oro gynyba. Na, tarsi tai labai skanus grobis ir kuo toliau, tuo lengvesnis grobis.
– Taip. Na, praėjusią savaitę žymėjo nuostabus smūgių į Peterburgą ir Kronštatą ženklas. Vadinasi buvo sudeginta visa rusijos diktatoriaus gimtojo miesto didybė. Taip pat ir tas laivas lygtai „Boikij“ ar „Buinyj“, o gal „Derzkij“ (mitruolis ar padūkėlis, o gal akiplėša). Na, nežinau, bet kokiu atveju dabar jau nebegyvas.
– Bet kokiu atveju jau tik buvęs. Dabar galime ji taip vadinti.
– Tą korvetę vadinsime buvusia. Na ir pats naftos uostas. putinui netgi teko šiek tiek pameluoti, atseit pataikyta į anglių uostą ir jis sakė, kad ten užsidegė anglis. Užsidegė ne anglis, o šiek tiek naftos. Ir iš tikrųjų net tarptautinė žiniasklaida dabar vis dažniau rašo, kad šio karo suvokimas, ta rusų didybė ir stiprybė šiek tiek, lyg rasa saulėje, traukiasi į praeitį. Manau praeitą savaitę pagrindinis dėmesys buvo skirtas Piteriui. Tai buvo labai svarbu.
– Tai buvo nuostabu. Ir mes labai dėkingi orkams, labai dėkingi vladimiruivladimirovičiui už to vadinamojo ekonomikos forumo organizavimą apskritai. Jei mes ir būtume norėję ko nors iš jų savo propagandai, nebūtume galėję užsisakyti geriau. Jie išties padovanojo mums tokią prašmatnią dovaną. Tikrai daug geresnę, nei patys būtume įstengę padaryti.
Mūsų dalyvavimas tame ekonomikos forume pasirodo tapo pagrindiniu to forumo renginiu ir didžiąja dalimi pagrindiniu savaitės įvykiu didžiosios tarptautinės politikos mastu, nes būtent taip išrodo imperijos agonija, ir mes sugebėjome parodyti visam pasauliui, kad būtent tai yra agonija.
Taigi tai iš tikrųjų buvo labai simboliška. O vladimirasvladimirovičius mėgsta simboliką. Ir rusijos propagandistai labai mėgsta simboliką. rusijos imperija dabartiniu pavidalu prasidėjo nuo Piterio ir Kronštato. Būtent perėjimas iš maskvos karalijos į rusijos imperiją tai Piteris ir Kronštatas. Būtent ten jų pamišėlis caras Petriūkštis kirto langą į Europą ir visa kita.
Taigi. Ir kai net to jau nebesugeba apginti, na, tai viskas. Jie patys pasirašė, kad imperija pralaimi šį karą. Jie patys surengė, kaip tobulai pademonstruoti savo bejėgiškumą ir kartu,– kaip yra atitrūkę nuo realybės.
Na, o ant torto taip pat buvo daug įvairių „vyšnių“, nors pakaktų vien to, kad atvykusių į šį apgailėtiną forumą dalyvių sudėtis buvo irgi gana apgailėtina, kas taip pat daug pasako. Tai parodo, kaip plačiai pasaulis jau supranta, kad tai imperijos agonija, kiek mažai žmonių ten beatvyko. Betgi taip, visi tie, kurie ten nusidavė, tiesiog negalėjo nematyti tų juodų dūmų stulpų. Na, tai jau buvo labai simboliška.
Betgi kai jie vis tik pabandė atitraukti dėmesį nuo to pademonstruodami rusų humanoidinius robotus, vienas iš tų dviejų robotų negalėjo vaikščioti, o kitas negalėjo kalbėti.
Na, sakyčiau, jei būtume tai režisavę, geriau nebūtume padarę. Jie tikrai surengė mums puikų šou, kur abi pusės pademonstravo savo galimybes. Taigi viena pusė pademonstravo savo įgalumą, o kita – neįgalumą. Ir svarbiausia, kad tai pamatė visas pasaulis. Pasaulis matė, kuri iš šalių demonstruoja galimybes, o kuri rodo absoliutų atitrūkimą nuo realybės, neadekvatumą ir bejėgiškumą.
– Įskaitant sprogimus rusijos federacijos karinio jūrų laivyno arsenale.
Labai ačiū, kad kalbėjote eteryje.
Priminsiu, kad bendravome su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.