Liepos 6-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie Kyjivą, dabar išgyvenantį tai, kas dėjosi Londone 1945-aisiais, apie putino režimo agoniją ir nevilties smūgius, tikintis sulaužyti tai, ko nebegalima pakeisti, apie rusijos gebėjimą pradėti tokias atakas, atsižvelgiant į tai, kad ji yra ties savo galimybių riba, apie tragišką Ukrainos priklausomybę nuo JAV ir liguistą Trumpo politiką, apie smūgių rusijos naftos infrastruktūrai dinamiką, naftos perdirbimo gamyklos Jaroslavlyje sudaužymą, vis labiau kenčiančius rusus ir asmeninę putino, nesiruošiančio užbaigti karo, realybę, taip pat apie naujas realijas Ukrainai, kuri turi pagrindo persvarstyti karo užbaigimo sąlygas ir ko reikėtų tikėtis iš Ankaroje prasidedančio NATO viršūnių susitikimo.
– Sveiki visi po dar vienos neramios tragiškos nakties. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikov. […] Kiekvieną rytą siūlome balsuoti svetainėje radio.nv.ua. Taigi, žiniose girdėjome, kad Donaldas Trumpas poryt susitiks su Volodymyru Zelenskiu NATO viršūnių susitikime Ankaroje. Ir klausiame jūsų, ar vis dar tikite, kad Trumpas gali priartinti karo pabaigą. Variantai: Manau, kad gali. Netikiu, kad gali. Tai antrasis variantas. Na, trečias variantas: tikite ar ne, nesvarbu, bet daugiau nėra kuo tikėti. Balsuokite radio.nv.ua svetainėje.
Mes, žinoma, analizuosime šiandienos masinį puolimą prieš Ukrainą, ypač prieš Kyjivą ir Kyjivo sritį. Na, apskritai, karo eigą.
Turime ryšį su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą, pone Pavlo. Sveikinu jus ir mūsų klausytojus 1945-ųjų Londone, nes išties Kyjivas dabar yra maždaug toje mūsų karo su rusijos režimu fazėje. Ir taip, va kaip išrodo režimo agonija. Būtent taip tai atrodė 1945-ųjų žiemą ir pavasarį, kai Londonas sugėrė didžiausią nacių raketų kiekį. Bet tai kažkaip neturėjo teigiamos įtakos Hitlerio likimui. Ir dabar Kyjivas atlieka lygiai tokį patį vaidmenį.
Raketų smūgių daugėja ir, sakykim, drįstu pasakyti nemalonų dalyką, kad iki karo pabaigos jų vis labiau daugės. Ir mums teks tai išgyventi. Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, mums kurį laiką reikės su tuo gyventi.
Betgi tuo pačiu metu, būtent turime suprasti, kad tai yra agonija, ir tie bandymai pakeisti karo eigą tais raketų smūgiais nieko neduoda rusijos režimui.
Štai karo eiga, ji jau yra absoliučiai nenumaldoma mūsų naudai. Ir tie raketų smūgiai – tai būtent neviltis, tai bandymas kažkaip perlaužti tai, ko jie iš tikrųjų perlaužti nebesugeba.
– Na, taip, kairiajame krante buvo smogta raketomis vien tik į daugiaaukščius gyvenamuosius pastatus. Ten niekada nebuvo jokios pramonės. Nepaisant to, ten taip pat buvo sužeisti žmonės. Iš to, kas jau buvo suskaičiuota, buvo tiek įprastos balistikos, tiek ir „cirkon“ (hipergarsinės sparnuotosios raketos) dideliais kiekiais. Ir kodėl, būtent, jūsų požiūriu, kodėl rusai labiau pasikliauja tais „cirkon“iais? Ar tik dėl jų greičio? Ar ir todėl, kad jie tikisi, jog mums neužteks raketų perėmėjų, ypač po to, kai dalis Lenkijos politikų pradėjo pasisakinėti antiukrainietiškai . Kaip tai būtų galima paaiškinti, gal bent šiek tiek?
– Na, na, visų pirma, „cirkon“ tikrai labai sunku numušti. Na, bet turint „Patriot“, sakykim, bent jau PAK-3 modelio, sunku, bet įmanoma. Bet išties, kaip teisingai pastebėjote, jie gali būti numušti, kai yra kažkas, kuo būtų galima tai padaryti. Ir, beje, šiąnakt pagal girdėtus garsus galiu tvirtai pasakyti, kad mes turėjome tam tikrą skaičių tokių priešraketinių ginklų. Laukiu nesulaukiu oro pajėgų informacijos, kiek raketų buvo numušta, bet jau matome, kad tikrai ne visos.
Betgi, beje, rusų logika taip pat labai paprasta. Jie žudo mus viskuo, kuo gali. Štai jie dabar, jų karinė pramonė šiuo metu dirba ties savo galimybių riba. Ir tam tikrų raketų kiekį kiekviename iš tų didelių paleistų paketų labai lemia ne kažkokie išmintingi strateginiai paskaičiavimai, o faktiškai tai, kiek gamykloms jų pavyko pagaminti.
Jie savo laiku padarė didelę klaidą. Jie išnaudojo atsargas, tikėdamiesi, kad tai truks neilgai. Ir dabar, tiesą sakant, jų smūgių intensyvumas yra lygiai toks pat, kaip jų karinės pramonės gamybos pajėgumas. Štai, kiek jie prikniedijo per laiką nuo smūgio iki smūgio, būtent tiek ir nuskrido. Štai kodėl jie nėra tokioje situacijoje, kad galėtų žaisti.
Ir kaip mums būtų geriau, pavyzdžiui, jeigu būtų 20 „cirkon“ių ir 5 „iskander“iai, arba atvirkščiai – 5 „cirkon“iai ir 20 „iskander“ių. Ne, kiek „cirkon“ių ir kiek „iskander“ių pagamino jų gamyklos, tiek būtent jie ir įdėjo į tą paketą. Taigi.
Bet apskritai, mums tai toks labai nemalonus, sakykim, virvės traukimas. Ką dar jų gamyklos sugebės padaryti tarp smūgių, ar mūsų partneriai sugebės pristatyti mums priešraketinių priemonių? Tos raketų prieš raketas varžybos šiuo metu mums labai nemalonios, nes yra problemų dėl priešraketinių raketų „Patriot“ sistemoms.
Pačios Jungtinės Valstijos, pirmiausia, su Trumpo politika, švelniai tariant, neskuba mūsų palaikyti. Aš pasirinkau subtiliausią formuluotę iš visų įmanomų. JAV, be atvirai ne proukrainietiškos politikos, taip pat padarė daug kvailų dalykų. Jie išeikvojo daugiau nei tūkstantį vienetų taip mums reikalingų „Patriot“ priešraketinių raketų prieš Irano dronus. Tomis raketomis jie kvailai numušinėjo „šachedus“ virš Persijos įlankos. Ir dabar jie patys yra šiek tiek šokiruoti, kiek mažai tų raketų jiems beliko. O jų gamyklos išties jas gamina labai lėtai.
Štai kodėl mes, kaip sakoma, rinkinėjame jas po siūlelį visame pasaulyje. Mes rankiojame iš skirtingų partnerių, iš visų, kurie apskritai turi įsigiję „Patriot“. Na, o Lenkijos pavyzdys rodo, jog surinkti, švelniai tariant, nėra lengva.
Todėl taip, aš nuoširdžiai manau, kad turime įvertinti tai, kad iki šio karo pabaigos niekada neturėsime tokios situacijos, kadi numuštume 100 proc. rusijos balistikos. Galbūt, priešingai, procentas to, kas atskris, netgi padidės. Taigi. Na, nes, deja, mes esame kritiškai priklausomi nuo savo partnerių pagal tą balistikos atmušimo poziciją, o mūsų partneriai mus nuvilia.
Visa kita jau iš esmės numušame tuo, ką gaminame patys, arba tuo, kas nėra deficitas, ir, sakykim, rinkoje yra dideliais kiekiais.
Va balistika – išimtis. Ir mes ją galime numušti tiktai „Patriot“ sistemomis. O dėl raketų joms yra problema. Todėl turėtume tai nuolat prisiminti.
Betgi šioje liūdnoje realybėje reiktų taip pat prisiminti, kad maždaug tiek, kiek atskrenda jų dabar, tai jau yra maksimalus rusijos pramonės pajėgumas. Tai viskas, kiek jiems pavyksta pagaminti, ir visa tai atskrenda į mus.
Tai truks nebeilgai. Štai kodėl turime nusistatyti sau tokį smūgių intensyvumą, koks yra dabar, kurį tenka ištverti, ką turime ištverti. Ir tuo tarpu sakykime, kad mes tai ištversime, kai rusijos kariuomenė pagaliau užbuksavo fronte, o jos pačios ekonomika vis blogėja ir blogėja.
Na, tuo tarpu tai, kad mes dar net neturime savo balistikos, betgi turime dronų ir sparnuotųjų raketų, tai, ką darome rusijos užnugaryje, turi nepalyginamai didesnį poveikį nei jų smūgiai mums dabar. Taigi, mes privalome visą laiką, kad ir kaip liūdna bebūtų, išgyventi tokias naktis kaip šiąnakt, turime visą laiką prisiminti, kad kare yra dvi puses.
Ir dabar mes jau darome rusijai daug daugiau nepataisomos žalos, nei jie dabar įstengia mums. Ir tai iš tikrųjų priartina karo pabaigą. Ir pagrindinis dalykas, kad ta karo pabaigos perspektyva toli gražu nėra tokia pesimistiška mums, sakykim, kokia buvo prieš šešis mėnesius ar net daugiau nei prieš metus.
– Išties „Financial Times“ apskaičiavo (jie remiasi analitinės grupės „Rohan Consulting“ duomenimis), jog nuo 2026-ųjų pradžios rusijos naftos perdirbimo gamyklos nukentėjo mažiausiai 194 kartus. Būtent nuo šių metų pradžios. Tai 11 kartų daugiau nei per pirmuosius šešis 2025 metų mėnesius. Na, o šiandien Jaroslavlio Slavneft Janos, berods taip vadinama ta įmonė, vėl buvo aplankyta. Eilinį kartą Kryme nutrauktas elektros energijos tiekimas. Gaisrai ir maždaug 15 sprogimų Kerčės uosto rajone. Na, vėl elektros pastotės laikinai okupuoto Krymo teritorijoje. Ten, kaip suprantu, bent jau tose, laikinai okupuotose teritorijose, ypač Krymo beveik saloje, tam, kaip sakoma, turime pakankamai naikinimo ginklų. Ar galima taip tvirtinti?
– Galima, galima. Apskritai, žinot, šiek tiek ciniškai pajuokavau, kad buvo daug diskusijų kaip kažkada po išlaisvinimo vėl integruosime Krymą su jo gyventojais po ilgos okupacijos ir kas ta tema kėlė įvairias teorijas. Ir atrodo, kad mes patraukėme tokiu keliu, jog pirmiausia visiškai integruojame Krymo gyventojus į tokį gyvenimą, prie kurio pripratome per šiuos kelerius metus. Ir tik tada mes išlaisvinsime ir vėl integruosime pačią teritoriją.
Tai reiškia, kad mes pradėjome nuo to, kad jie dabar gyvena tokį gyvenimą, prie kurio mes turėjome priprasti šio karo metu. O kad grįžtų į Ukrainą, mielai juos vėl integruosime vėliau. O kam nepatinka, tegu neša kudašių. Na, tai gerai.
Atleiskit už tokį cinizmą, betgi taip, Kryme mes jau sukūrėme visiškai, na sakyčiau, net blogesnes sąlygas, ką patys pergyvenome. Tai išties beveik izoliuota sala. Ir jo likimas yra visiškai akivaizdus.
Klausimas, sakykim, tik kiek dar laiko reikės juos ten „glostyti“, kad ne tik poilsiautojai išsinešdintų (tai jau įvyko), bet ir kad patys okupantai pasektų poilsiautojus. Mums prie to dar reikia sistemiškai padirbėti.
Betgi, žinot, aš neapsiribočiau vien tik Krymu. O, faktas, kad mes jau faktiškai nustatėme visišką Krymo oro erdvės kontrolę, yra viena istorija, tiesa? Nepainiokime antžeminės kontrolės su oro kontrole, bet taip, mes faktiškai virš salos jau kontroliuojame ugnį.
Tačiau tai, ką darome rusijoje, o ne okupuotose teritorijose, yra ne mažiau rimta. Jos 42 proc. rusiškos naftos pramonės jau negyva. 42 proc. tai beveik pusė. Ir kiekvieną dieną darbas tęsiasi.
O naftos pramonė tai ne tik pagrindinės rusijos biudžeto pajamos. Tai, kad mes mažiname rusijos biudžeto pajamas, yra savaime suprantama, bet tai veikia, na, šiek tiek nuotoliniu būdu nes tai veikia palaipsniui. Bet faktas, kad mes jau palikinėjame jų kariuomenę ir jų gyventojus be degalų.
Ir tuo pačiu metu, kadangi kremliaus režimo prioritetai yra visiškai akivaizdūs, taip nutiko, kad pirmiausia palikome jų gyventojus be benzino. Taip yra todėl, kad visą likusį benziną pasiima kariuomenė. Na, mes toliau dirbame. Naftos pramonė toliau smunka ir labai greitai kuro neužteks nei gyventojams, nei kariuomenei. O taip, tai turi didžiulį psichologinį poveikį.
Ir kai pagaliau gyventojai faktiškai liks be benzino, bet kai šis efektas pasieks kariuomenę, tai yra, kai kariuomenei jo nepakaks, o mes aiškiai einame ta kryptimi, tai mėnesių, o ne metų klausimas. Taigi. Na, tada galutinai žlugs jų logistika.
Mes jau labai aktyviai dirbame su ta logistika, ypač dviejų šimtų kilometrų ruože nuo kontaktinės linijos, ir jie jau labai tai jaučia. Na, kai dar ir nebebus kuo vežioti, tai yra, kol kas turime naikinti tas transporto priemones, o kai jau bus galima nebenaikinti, nes jiems nebebus kuo važinėti, na, patys suprantate, kiek ilgai jų kariuomenė įstengs kariauti tokioje situacijoje.
Ir tai yra laipsniškas procesas, taip, bet jis yra visiškai nenumaldomas, visiškai aiškiai vyksta.
Beje, šioje situacijoje dabar pasakysiu vieną, galbūt nepopuliarų dalyką, bet mums labai svarbu tai pasakyti dabar. Gali būti, kad artimiausiu metu mums bus pasiūlyta tai, ką mielai būtume priėmę, pavyzdžiui, prieš metus.
Būkime atviri, prieš metus nedaugelis žmonių Ukrainoje būtų rizikavę priešintis paliauboms pagal dabartinę kontaktinę liniją, rusijai išlaikant okupuotas teritorijas. Tiesą sakant, aš tada tam prieštaravau, jei pamenate, bet puikiai supratau, kad tada aš, na, buvau aiškioje mažumoje, sakykim, ir kad dauguma žmonių būtų pajautę palengvėjimą, jei tik tai būtų pasibaigę.
Na, rusijos pusė mums tokios pagundos nesuteikė. Dar daugiau, rusijos pusė, o konkrečiai vladimiras putinas, ir dabar tam visiškai nenusiteikusi. Jis gyvena savo realybėje. Toje realybėje jis vis tiek laimi. Jo asmeninė realybė vis labiau tolsta nuo realybės Žemėje. Na, jau, sakyčiau, kosminiu greičiu. Tarp jų jau yra tokie atstumai, žinote, realiai kaip tarp skirtingų galaktikų.
Tačiau įsakymai ateina iš jo realybės į šitą realybę, o informacija iš šitos tikrovės į jo realybę pereina, švelniai tariant, labai ribota ir iškreipta. Todėl kol kas visiškai aišku, kad jų diktatorius absoliučiai nesiruošia derėtis net tokiomis sąlygomis, kurios, mano požiūriu, jau būtų labai naudingos rusijai ir jau kategoriškai nepalankios mums.
Na, bet diktatorius yra diktatorius, iš principo jį galima pašalinti. Bet visi tie rusai, visas tas rusijos elitas aiškiai supranta, kad jiems dabar išsigelbėjimas būtų priimti pasiūlymą, kuris buvo aktualus prieš metus, pasiūlymą sustoti palei dabartinę kontaktinę liniją.
Taigi, dabar mums tai visiškai nenaudinga. Dabar mums tai reikštų prarasti jau matomą pergalę. Bet tai dar nepasiekta, dar reikia padirbėti, bet na, dabar mes nesame tokioje situacijoje, kad savanoriškai atsisakytume okupuotų teritorijų, savanoriškai atsisakytume būsimų reparacijų, o tada neaišku, už ką reikėtų atkurti viską, ką rusai dabar sunaikino ir toliau naikina kiekvieną naktį, kaip dabar. Ne. Dabar mes galime ir turime iš tikrųjų primesti savo darbotvarkę, kokiomis sąlygomis esame pasirengę su jais kalbėtis apie taiką. Ir mūsų vadovybė dabar, net jei tikrai norėtų, vis tiek negali išsakyti tokių dalykų viešai.
Beje, aš visiškai neįsivaizduoju, kiek mano karo vizija, kurią dabar išsakau, kiek ji sutampa ar nesutampa su mūsų lyderių vizija. Aš to tiesiog nežinau, nes jie gali viešai pasakyti tik viena, jog mes dabar esame už taiką. Nes, deja, tokia yra visų mūsų tarptautinių partnerių pozicija. Net jei mes Bankovos gatvėje puikiai suprantame, kad taika dabar nebėra tai, dėl ko kovojome, tai nebėra kažkas, dėl ko jau patyrėme tokius didžiulius nuostolius, na, kol kas kategoriškai neįmanoma apie tai viešai paskelbti.
Betgi mes ne politikai, mes ne valstybės lyderiai. Ir dabar mes jau turime teisę ir, mano nuomone, net pareigą kelti šį klausimą visuomenėje: „Mes esame Ukrainos visuomenė, o mūsų vyriausybė mus atstovauja. Tai faktas. O karas yra karas, o mūsų vyriausybė yra demokratiškai išrinkta ir iš tikrųjų atspindi tai, ko iš tikrųjų nori dauguma gyventojų.” Taigi šioje situacijoje jau turime užduoti klausimą: kokiomis sąlygomis mes, ukrainiečiai, esame pasirengę taikai?
Ir asmeniškai aš bent jau kategoriškai pareiškiu, kad dabar negalime tartis dėl taikos pagal dabartinę kontaktinę liniją ir be kaltininkų bausmės bei žalos atlyginimo. Jau reikia kalbėti apie visiška ką kita.
– Taip, na, tiesą sakant, jei imtume net Kostiantynivką, tai tik užvakar dienos informacija, jog kai kurie rusų vadai, o paskui net rusijos gynybos ministerija paskelbė, pakvietė Ukrainos pusę kelių valandų paliauboms, neva surinkti žuvusiųjų kūnus. Bet, atleiskit, dabar turiu aiškių asociacijų su tuo, kaip berods 2015-aisiais per mūšius dėl Donecko oro uosto, taip pat buvo istorija, kai rusai paprašė paliaubų, kad paimtų savo žuvusiuosius. Na, tuo metu, kai jie buvo įleisti ten, į kažkokį rūsį, dabar nepamenu, koks tai buvo objektas, kiek pamenu, tai buvo berods naujasis Donecko oro uosto terminalas. Taigi, jie susirinko kūnus, na, jie susirinko žuvusius, bet taip pat padėjo sprogmenis ir būtent susprogdino patalpas, dėl ko nukentėjo, o paskui ir žuvo keli mūsų gynėjai. Taigi, patikėti rusais dėl kažkokių trumpų paliaubų, na, atleiskit, mes čia jau 11 metų. Mes matome tokius dalykus jau 11 metų.
– Tai, pone Pavlo, pridursiu prie to, ką pasakėte, kad kažkodėl jie yra labai abejingi savo žuvusiųjų likimui visoje kitoje fronto linijoje. Nė karto per pastaruosius porą metų nebuvo tokio atvejo, kad jie kažkur būtų prašę apsikeisti kūnais. Tai buvo nuspręsta vėliau, na, ne fronto linijoje, ir tai buvo išspręsta tik vėliau per Raudonąjį Kryžių. Kai kurie apsikeitimai kūnais kartais vyksta, bet tame pačiame lygyje kaip ir apsikeitimas belaisviais. Taigi.
O kad taip tiesiog fronte paprašytų: „Vaikinai, leiskit išnešti kūnus“. Na, to nebuvo daugelį metų. Ir kažkodėl staiga jie to paprašė būtent Kostiantynivkoje. Ne, ne, ne, ne, ne. Čia reikia labai įdėmiai stebėti rankas.
Jūs visiškai teisus. Juo labiau, jog tai ta pati Kostiantynivka, kuri dabar tapo naujuoju Kupjansku ta prasme, kad jų aukščiausiajam vadui jau atraportuota apie Kostiantynivkos užėmimą. Na, beje, mūsų aukščiausiasis vadas labai teisingai pasiūlė jų aukščiausiajam vadui, jei jau taip, tai susitikti Kostiantynivkoje ir surengti derybų raundą. Na, kodėl gi ne? Tiesą sakant, ji tavo. Na, garantuokite sąlygas. Aš ten nukaksiu.
Taigi Kostiantynivka, kuri išties beveik visa yra pilkojoje zonoje, kurios mes tikrai dar neatidavėme, dėl kurios mes vis dar daug kovojame, bet kurioje jau yra pirmieji rusų daliniai. Tai yra, Kostiantynivka – didelis miestas. Tai didelis, dabar, deja, miręs miestas, kuriame išties tik prasidėjo gatvių mūšiai. rusai tik ką pradėjo ten infiltruotis, bet jau paskelbė, kad faktiškai perėmė miesto kontrolę.
Na, mes pamename, kiek mėnesių praeina nuo pirmųjų grupių pasiskverbimo iki kontrolės perėmimo. Pavyzdžiui, Časiv Jaro atveju tai neįvyko per 2 metus. Pokrovsko atveju tai praktiškai jau įvyko, bet per 2 metus. Na, tai yra, jų laukia 2 metai mūšių dėl Kostiantynivkos. Taigi. Bet jie paskelbė, kad ji jau jų. Ir, matyt, Lychomankova (REN TV programos „Novosti“ vedėja) ieško, kaip tai padaryti, kad vladimiruivladimirovičiui nebūtų pranešta, kad jį šiek tiek apgavo.
Tuo požiūriu aš netgi nagrinėjai tą istoriją su tariamu apsikeitimu kūnais. Jie kažką ten makliavoja, jie kažką apgaudinėja, bet mums svarbiausia neleisti jiems makliavoti visai kitame lygmenyje.
Dabar jie yra tokioje pačioje situacijoje, kaip ir per pirmąjį Čečėnijos karą, kai net pasirašė Chasavjurto taiką, kuri buvo labai gėdinga rusijai, ir netgi iš kažkur išvedė karius, bet padėjo tokias uždelsto veikimo bombas, kad po to galėtų tiesiog grįžti ir sunaikinti Čečėniją, ką jie ir padarė.
Kol kas jokiu būdu negalime jiems duoti tokio naujo daug didesnio mastelio Chasavjurto. Dabar esame keli žingsniai, taip, ne per žingsnį, o per kelis žingsnius, iki jų režimo žlugimo ir tikrosios kainos sumokėjimo už šį karą. Ir dabar mums labai svarbu to nepaleisti, bet ir neleisti šiam režimui išsisukti ir išsisaugoti.
Mes turime jaustis ne kaip čečėnai 1996-aisiais, kurie padarė tą strateginę klaidą, bet kaip londoniečiai 1945-aisiais, kad išgyventume tas sąlygas ant mūsų galvų, bet vis tiek vestume fiurerį link savižudybės bunkeryje. Dabar turime tokią galimybę. Labai svarbu jos nepraleisti.
– Taip, tai svarbu. Ir galiausiai, mums beliko minutė. Rytoj prasideda NATO viršūnių susitikimas, kaip suprantu. Na, aš jau mačiau keletą įrašų, kad putinui buvo labai svarbu pasirinkti tokias datas. Liepos 4 dieną Jungtinės Valstijos šventė savo 250 metų jubiliejų, tiesa? Rytoj prasideda septintasis NATO viršūnių susitikimas. Taigi tiesiog reikia kuo labiau išgąsdinti Ukrainą. Bet ko tikitės iš šio aukščiausiojo lygio susitikimo? Ko galima iš jo tikėtis? Nes, na, net ir dėl pinigų ir tų fondų jau kyla abejonių, kas ten investuoja, kas ne.
– Na, tiesą sakant, labai tikiuosi, kad ta istorija apie 140 milijardų grivinų pagaliau bus paskelbta tame aukščiausiojo lygio susitikime. Štai 70 šiemet, 70 – 2027-aisiais. Jei tai pagaliau bus aiškiai užfiksuota NATO viršūnių susitikimo sprendimuose, mano požiūriu, tai maksimaliausia programa, kurios galime tikėtis. Aš tikrai nesitikiu daugiau, bet jei mums pavyktų gauti tuos 140 milijardų, tai labai svarbu.
– Labai ačiū, kad prisijungėte prie eterio. Ačiū už jūsų paaiškinimus. Priminsiu, kad su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.