Liepos 27-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie tai, kaip Ukrainos smūgiai rusijos federacijai keičia karo eigą, apie tai, kad rusai stiprina oro gynybą aplink maksvą, apie sprogimus Belgorode, Rostove ir Urale.
– Sveiki visi. Pirmadienis, liepos 27-oji. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikov. […] Kiekvieną rytą kviečiame balsuoti radio.nv.ua svetainėje. Ir „Radio NV“ YouTube bendruomenėje.
Šiandien klausiame taip. Prezidentai Zelenskis ir Trumpas Jungtinėse Amerikos Valstijose planuoja aptarti pasiūlymą sustabdyti oro smūgius. Kam tai labiau naudinga? Leiskite iš karto pasakyti, kad oro smūgiai tarp Ukrainos ir Jungtinių Valstijų nevykdomi, o tai Ukraina po truputį naikina logistiką ir įvairias naftos perdirbimo gamyklas rusijoje. Na, ir rusija naikina mūsų „ATB-Market“ [prekybos tinklą] ir kitus civilinius objektus.
Taigi, nutraukti oro smūgius. Kam tai bus naudingiau? Pirmasis variantas, kurį siūlome – putinui, kuriam naikiname naftos perdirbimo gamyklų sandėlius ir logistiką. Antrasis variantas – bus naudingesnis mums, nes sumažės nuostoliai dėl balistikos ir sklendžiančių valdomų bombų. Na ir trečiasis variantas – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kad išgelbėtų rusijos ekonomiką ir sumažintų naftos kainas. Balsuokite svetainėje radio.nv.ua. Vėliau balsavimo rezultatus apibendrinsime.
Na, kaip visada, pradedame analizuodami karo situaciją. Štai ką Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas skelbia rytinėje suvestinėje. Minus 1590 personalo, 8 tankai, 13 šarvuotų kovinių mašinų, 37 artilerijos sistemos, 1 oro gynybos sistema, ir, pavyzdžiui, 491 vienetas motorinių transporto priemonių ir cisternų.
Prie mūsų pokalbiui jungiasi svečias Evgenas Dykyj, rusijos–Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Pradėkime aptardami naktinius įvykius rusijoje. Klausiame savo auditorijos, kaip jie traktuotų galimas oro paliaubas. Bet šiandien…
– Taip, taip. Na, pone Pavlo, girdėjau jūsų įžangą. Leisite man balsuoti?
–Žinoma.
– Na, mano nuomone, jei oro paliaubos tikrai būtų pasiektos, jos vienareikšmiškai būtų naudingos putinui. Tai visiškai ne tai, ko mums dabar reikia, kas, deja, erzina, atsižvelgiant į mūsų nuostolius, kuriuos reguliariai patiriame dėl rusijos raketų smūgių. Tačiau šio karo globalioje perspektyvoje, tai, ką darome rusijoje savo giluminiais smūgiais, iš tiesų keičia karo eigą ir keičia ją radikaliai. Būtent tai priartina mūsų pergalę. Tuo tarpu tai, ką būtent putinas daro savo raketų smūgiais, tai nieko daugiau, o tik tai, ką darė Hitleris bombarduodamas Londoną.
Priminsiu mums ir mūsų klausytojams, kad didžiausias vokiečių raketų Fau-1 kiekis smogė Londonui nuo 1945 m. sausio iki balandžio. Tuo metu Reichas jau traukėsi. Taip, bet atsisveikinimui jis erzinančiai pliekė raketomis.
Dabar turime panašią situaciją. rusijos nevilties smūgiai, kaip aš juos vadinu, nes jie jokiu būdu negali paveikti tikrosios šio karo eigos, taip, jie labai erzina mus, civilius gyventojus. Tai pusiau kariniu žargonu vadinama „civilių košmarinimu“. Žinoma, tai išties labai erzina – tai kelia didelį nepasitenkinimą. Tai skausminga, bet neturi įtakos tam, kas laimės šį karą.
O tai, kad rusijos užnugaris teriojamas, – ne tik veikia, bet ir tiesiogiai lemia, kas galiausiai pradės laimėti. Todėl oro paliaubos mums yra kategoriškai nepalankios ir vienareikšmiškai naudingos putinui. Ir, tiesą sakant, vis dar manau, kad mūsų vadovybė tai labai gerai supranta.
Manau, kad kai dabar per Trumpą, per Trampulį mes siūlome putinui tas oro paliaubas, na, manau, kad mes tiesiog žaidžiame šiek tiek rizikingą, išties gana rizikingą žaidimą. Mes vėl žaidžiame žaidimą, kad, na, esame pasiruošę deeskalavimui.
Mes netgi esame pasiruošę sustabdyti oro smūgius, tikėdamiesi, kad tas nuprotėjęs bunkerio senis tikrai to nepriims. Ir taps visiškai akivaizdu, kas nori taikos, o kas ne – beje, akivaizdu net ir tiems rusams, kurie dar nėra visiškai atsijungę nuo interneto: kad „Wildberries“ sandėliai galėjo daugiau nedegti, kad smulkiųjų verslininkų – to vargšo, nuolat spaudžiamo smulkiojo verslo sektoriaus – daugelio metų darbas neturėjo virsti pelenais ir kad būtent jų diktatorius dar kartą pasirinko tokį veiksmų kelią, dėl kurio jie lieka pažeidžiami.
Manau, kad išskaičiavimai būtent tokie ir yra – ir neduok Dieve, jei jie iš tikrųjų nesuveiktų. Dabar sakyčiau, kad yra 99 proc. tikimybė, jog bunkerio senis nenuvils. Beje, yra naujų to ženklų, jei leisite, dabar skirsime keletą žodžių šiai temai, bet neduok Dieve, jei išsipildytų tas 1 proc., kad kas nors iš aplinkos vis tik jam nepaaiškintų, jog dabar raškai laikinai daug naudingiau priimti šį pasiūlymą.
Saugok, Dieve nuo to 1 proc, nes tada viskas vėl susispiestų į tai (aš vis dar laikau tai labai mažai tikėtina), bet tada viskas vėl atsiremtų į priešpriešą fronto linijoje, kur rusai turi trigubą karių pranašumą ir visiškai nesirūpina savo nuostoliais, nes rusijos visuomenei fronte nuostolių nėra.
Tai, kad jie pasirašė kontraktą, visiškai neturi reikšmės. Na, benzino trūkumas jiems tikrai svarbus. Va tie degantys „Wildberries“ sandėliai jiems labai svarbus faktorius. Ukrainos dronai danguje ir akivaizdus jų oro gynybos bejėgiškumas yra vienas iš faktorių. O kiek mes dar ten tų specialiosios karinės operacijos [rusijos gyvoji jėga] kontraktininkų bepaklotume, rusams tai ne faktorius. Jie vėl nusiramins, jiems vėl viskas bus gerai, kaip prieš karą.
Neduok, Dieve, mums to 1 proc. Betgi manau, kad galų gale, 99 proc. už tai, kad bunkerinis nenuvils, nes yra ženklų, kad jis nenuvils…
– Nes jis jau nieko nepasakė Kazachstano ministrui pirmininkui, bet atkentėti už jį turėjo Peskovas. Na, o toliau jo frazytės, kad ne rusija pradėjo karą, o tai Ukraina pradėjo karą,
– Taip. Ir būtent tą kalbą, kurioje karą pradėjo pati Ukraina, o rusija tik atsakė, na, tai, sakykim, galima priskirti visiškai nesąmonei arba absoliučiai kvailai ir akiplėšiškai propagandai. Žinote tą posakį – manoma, kad jis priklauso Gebelsui, nors ir nesu tikras, ar iš tiesų jam, – apie tai, jog kuo įžūlesnis melas, tuo lengviau žmonės juo patiki… Na, būta ir kitokių jo pasisakymų. O kalbant apie rusijos karinio jūrų laivyno dieną be paties rusijos karinio jūrų laivyno – tai, beje, labai įdomi detalė: pirmą kartą istorijoje rusijos karinio jūrų laivyno dienos šventė vyko tiesiogiai laivynui nedalyvaujant. Šiuo požiūriu ryškiausiu dabartinės rusijos imperinės laikysenos simboliu tapo ta didžiulės povandeninio laivo nuotraukos fone baltomis šventinėmis uniformomis pasipuošusių jūreivių nuotrauka.
Iš tiesų, jei specialiai norėtume sukurti kokį nors propagandinį memą, negalėtume to padaryti geriau nei patys rusai.
Betgi kodėl aš apie tą laivyno dieną be laivyno? vladimirasvladimirovičius įsikalbėjo ir vėl priskaldė ištisų ekskursų į istoriją. Pamenat? Jis kažkada pasakojo Trumpui apie pečenegus. O šį kartą buvo jau ne pečenegai, o šiek tiek artimesnė istorija.
Beje, jis vėl piršo savo tezę, kad Ukrainą iš esmės sukūrė leninas, kad apskritai visas dešinysis krantas yra istorinė rusija. Bet ypač buvo toks ryškus momentas, kaip mes pasirodo gavome Donbasą.
Kas atskleidžiama? Dabar dėmesio! Bolševikai iš Austrijos-Vengrijos ir Vakarų Ukrainos kreipėsi į leniną ir paprašę prijungti Donbasą prie Ukrainos. Ir va senelis leninas privertęs tada Donbasą, kuris visas norėjęs būti rusijoj. Betgi norėdamas įtikti bolševikams iš Austrijos-Vengrijos, senelis leninas priskyrė Donbasą Ukrainai.
Na, atleiskit, bet čia tiesiog nėra variantų. Tai netgi ne propaganda. Čia mes susiduriame su tikrai išprotėjusiu žmogėnu, visiškai pasinėrusiu į savo alternatyvią realybę. Ta alternatyvi realybė dabar apima ne tik vaizduojamą mūšio lauko situaciją, bet jau apima ir visą istoriją. Jis jau išradinėja Austrijos-Vengrijos bolševikus, kurių, deja, istorijoje niekada nebuvo, senelį leniną, kuris priskiria Donbasą Ukrainai. Viskas. Žmogėnas gyvena visiškai atskirame pasaulyje.
Beje, jam piešiami ne tik mūšio lauko žemėlapiai. Jis neseniai keliavo į Irkutską. Taigi, keliuose, kuriuose buvo numatytas jo maršrutas, buvo užtaisytos visos duobės. Na, tai sena tradicija, siekianti dar generalinių sekretorių laikus: kai tik atvykdavo aukšto rango veikėjai, keliai būdavo sutvarkomi.
Tačiau tame maršrute buvo pakeistos visos degalų kainos. Visose degalinėse buvo rodomos kainos, galiojusios prieš porą mėnesių – dar iki mūsų smūgių į jų naftos perdirbimo gamyklas kampanijos.
Taigi tas žmogus gyvena visiškai alternatyvioje tikrovėje, o aplinkiniai padeda jam tą alternatyvią tikrovę palaikyti…
Manau, kad tokioje situacijoje galime beveik būti tikri, jog bunkerio senis greičiausiai nepriims pasiūlymo nutraukti raketų smūgius, nors iš tikrųjų tai rusijai labai naudinga, nes savo alternatyvioje visatoje jis ir taip laimi.
– Savo alternatyvioje visatoje jis laimi. Jie švenčia laivyno dieną. Atleiskit, tai priminė labai seną anekdotą apie tai, kaip kontora šventė kovo 8-ąją. Laimei, kolektyve nėra moterų, tad niekas nesugadino šventės. Taip jie šventė laivyno dieną, kai laivynas ten neatvyko.
– Tai būtent tas iškrito…
– Taip. Taigi, dabar apie tai, kaip jie ginasi. OSINT tyrėjai pažymi (šiuo atveju Jam Bob, taip, tai OSINT tyrėjas, kuris analizuoja palydovines nuotraukas), kad per pastaruosius du mėnesius aplink maksvą pastatyta dar 29 nauji bokštai „Pancyr S1“ sistemoms. Be to, maksvoje ant stogų buvo įrengti keli papildomi bokštai. Bent dvi papildomos pozicijos S-400 sistemoms. Na, buvo papildomos atskiros pozicijos putino rezidencijai, naftos perdirbimo gamyklai, tačiau ten buvo daug žmonių. Na, Vnukovo oro uostui. Išties jie tiesiog kuria tokią apsuptą tvirtovę, apie kokią putinas mėgsta kalbėti. Tačiau, kiek suprantu, dėl likusios teritorijos jiems vis vien, na, jie neturės pakankamai oro gynybos sistemų.
Šiandien per naujienas girdėjome apie laikinai okupuotą Mariupolį, apie Belgorodą, apie Rostovą, apie uostą ten bei geležinkelį. Bet dar įdomiau, kad kažkas net nuskrido į Udmurtiją. Taigi, ir ten, o miestas vadinamas Sarapulu. Niekada negirdėjau, kad yra tokia gyvenvietė.
Tiesą sakant, dabar studijuojame ten gyvenusių fino-ugrų tautelių geografiją ir tai, kaip jie pavadino savo miestus. Taip pat yra 75 000 m² ploto „Wildberries“ sandėlis. Kol kas baigtinės detalės nežinomos, tačiau faktas, kad ten veikė tam tikra oro gynyba, jau yra įdomus. Toli Udmurtijoje, Uralo kalnuose. Ir tik per šią kampaniją.
Be to šiandien, jei gerai atsimenu, turime arba 34-ąją, arba galbūt 35-ąją dieną šios keturiasdešimties dienų kampanijos, kurią paskelbė prezidentas Zelenskis, ir, na, nemanau, kad po 40-os dienos viskas staiga baigsis.
– Manau, kad po 40-osios viskas vyks greičiau, nes buvo pareikšta, jog duodama jiems 40 dienų susivokti. Kalbant apie tai, kiek bunkerinis yra arti susivokimo, mes ką tik išanalizavome situaciją, todėl manyčiau priešingai, kad greičiau 41-ąją dieną bus paskelbta, jog, na, atsiprašome, bet mes vis dar buvome gana santūrūs. Taigi. Na, dabar jau pajusite. Manau, kad 41-oji diena, priešingai, bus įdomesnė nei ankstesnės 40, nors išties jau daug ką darome. Taigi.
Betgi jūs visiškai teisus. Dabar tyrinėjame tokią raškos geografiją, kurios niekada gyvenime nesužinotume, nes, skirtingai nei rusams, mums neįdomios užsienio teritorijos. Tai tikrai pasiekia vadinamąją Udmurtiją. Kodėl sakau vadinamąją? Nes abejoju, ar tikrai rastume ten bent vieną gyvą udmurtą.
Ir tai, žinoma, ne į temą, bet akimirkai, studijuodami tą geografiją, vėl suprantate, koks blogis yra ta rusijos imperija. Yra daug toponimų, daugybė pavadinimų tautų, kurios jau buvo visiškai sunaikintos, tapo rusijos genocido aukomis, ir palyginus su tuo, mes vis dar labai laimingi, kad išgyvenome, išgyvenome ir dabar galime kovoti.
Žinote, mane sužavėjo viena figūra sovietų sąjungoje. Jie oficialiai rūpinosi tautinėmis mažumomis, nors tai buvo visiška melagystė, bet buvo padarytas formalus apvalkalas. Ir 1927 m. buvo vienas gyventojų surašymas, pirmasis gyventojų surašymas, kuriame buvo galima nurodyti savo etninę priklausomybę toms mažumoms. O 1979 m. buvo priešpaskutinis sovietinis, 1989 m. buvo paskutinis gorbačiovinis.
Taigi, nuo pirmojo iki paskutinio surašymo tautelių liko visa 50-čia mažiau. Tai reiškia, kad iš to sąrašo dingo 50 įrašų. Tai yra, įsivaizduokite, per pusę amžiaus, tiesiog iš žemėlapio visiškai išnyko 50 tautų.
Ir, deja, oficialiai tame žemėlapyje vis dar yra daugiau nei 100 tautų, bet realybėje kiekvienoje gali būti po 10 žmonių, po 50 žmonių. Va baigia nugyventi paskutiniai ne tik kalbų, bet ir ištisų kalbų šeimų kalbėtojai.
Tai yra, tas žemėlapis, rusijos žemėlapis, iš tiesų yra šimtmečio siaubingo genocido žemėlapis. Ir būtent dabar, kai tai nagrinėjame, galime prisiminti visas tas tautas, kurioms mažiau pasisekė nei mums, kurios neišgyveno toje kovoje, ir vėlgi, dar kartą suprasti, už ką kovojame.
– Taip, tai irgi svarbi detalė. Beje, dar pamenu – kai buvau moksleivis ir gavau savo pirmąjį pasą (tai buvo sovietinis pasas), jame dar buvo įrašoma tautybė. Kažkodėl čia, Ukrainoje, man siūlė: „Jei nori, gali įsirašyti, kad esi rusas.“ Ir kažkaip taip man…
– Tikrai taip. Man irgi buvo pasiūlytas toks variantas.. Beje, tokia galimybė buvo visiems. Galėjai gimti bet kuo, bet sulaukus 16 metų tau nepastebimai užsiminė, kad gali negadinti savo gyvenimo priklausydamas kokiai nors mažumai. Tuomet didžioji rusų tauta tau atvira.
– Tai ta realybė, kurią pamenu. Nors tuo metu jau gyvavo Ukrainos liaudies judėjimas, ir mūsų namuose buvo įvairių nuomonių. Man tai buvo šiek tiek keista, bet tėvai buvo mane išmokę nesiginčyti. Tad tiesiog pamaniau: „Na, juk esame Ukrainoje, tad registruosiuosi ukrainiečiu ir viskas.“ Taip ir padariau. Bent jau už tai nebaudė – už tai, kad esi ukrainietis Ukrainoje. Turiu omenyje, tais 1989-aisiais. Tai nebuvo dalykas, už kurį būtum baudžiamas.
– Taip. Ir prie Gorbio jau nebebaudė, tiesa? Pasirodo, mes esame tokio pat amžiaus. Jeigu 1989-aisiais pasus gavome, tai vadinasi tą darėme tais pačiais metais.
– tai buvo maždaug tuo pačiu metu. Geras.
Dabar apie kitą istoriją. Ir tai iš tiesų labai atitinka aktyvias diskusijas, kurios vėl įsiplieskė Ukrainos žiniasklaidos erdvėje. Prezidentas Zelenskis pareiškė, kad rusija nori priimti dar 30 000 karių iš Šiaurės Korėjos. Juos jau rengiasi priimti kažkur Voronisko regione, apgyvendinti, nes neturi pakankamo okupacinės kariuomenės papildymo tempo. Bent jau tų 30 000, manau, Kimas nesigailės pardavęs, na, pardavęs gyvą mėsą mainais į kokius nors produktus ar net karines technologijas.
Tačiau tai mus grąžina prie diskusijos, kuri vėl prasidėjo Ukrainos žiniasklaidos lauke. O kur gi pas mus kalbama apie teisingą mobilizaciją, kariuomenės stiprinimą ir apie tai, kad gali tekti didinti atsakomybę už vengimą ten? Tezės, kurias ką tik pasakė karinė ombudsmenė Olha Rešetylova, kad, na, žinote, atėjo laikas net iš naujo derėtis dėl visuomenės sutarties.
Ir va rusai nesibaimina paimti 30 000 šiaurės korėjiečių. Akivaizdu, kad po savo pseudorinkimų jie per mobilizaciją gali pririnkti didelį kiekį žmonių. Ir atrodo, kad mes nelabai rudeniui ruošiamės.
– Na, žinote mano poziciją šiuo klausimu. Jau daugelį metų ją reiškiu – ir, kaip sakoma, dėl to sulaukiu nemažai kritikos, – nes tai…
–… Vienintelis dalykas – kiekvienas komentaras. Taigi, taip, taip.
– Iš tikrųjų, taip, taip, kaip sakoma, sveikinu įstojus į klubą. Taip, mes su jūsų kolega žurnalistu Dmytru Lykhovyj, galiu tikrai pasakyti, kad buvome pirmieji du žmonės Ukrainoj griežtai iškėlę mobilizacijos poreikio klausimą ir pirmieji, kuriems už tai teko atlaikyti kritikos bangas. Taigi. Tiesa, dabar su Lykhovyj sunku pasikalbėti, nes po to jis stojo tarnauti į kariuomenę. Deja, aš tokios galimybės nuo 2014 metų neturiu.
Visgi nesutinku su Rešetylova, kad mums reikia iš naujo derėtis dėl visuomenės sutarties. Ne, galiausiai turime griežtai reikalauti laikytis socialinio susitarimo, vadinamo Ukrainos Konstitucija. Ukrainos Konstitucija labai aiškiai apibrėžia tą socialinį susitarimą, pagal kurį teisės ir pareigos yra viename pakete. O tų pareigų pagrindas visiems, norintiems naudotis savo teisėmis, yra būtinybė ginti šalį grėsmės atveju.
Dabar turime daugybę žmonių, kurie pažeidžia tą socialinį kontraktą ir kažkodėl mano, kad teisių paketas taikomas jiems, o dėl kažkokios priežasties atsakomybių paketas taikomas tik tiems kvailiams, kurie kvailai atbėgo mus ginti 2022 metais. Dabar tegul jie gina iki galo. Juk patys kalti.
Iš tiesų, išsisukinėtojų požiūris į mūsų gynėjus nėra geresnis nei rusų požiūris į tuos, kurie savanoriškai pasirašė specialiosios karinės operacijos kontraktą. Na, tik esminis skirtumas. Savanoriška dalyvavimo specialiojoje karinėje operacijoje sutartis reiškia, kad tu žudysi svetimoje žemėje už pinigus, o 2022 metų savanoris yra tas, kuris atėjo mus visus apginti, kad dabar galėtume gyventi ir bendrauti. Tai toks mažas skirtumas.
Būtent todėl šis poreikis čia tapo toks neatidėliotinas – nors, sakyčiau, ne peržiūrėti visuomeninę sutartį o veikiau pagaliau griežtai iškelti klausimą, kad ši visuomeninė sutartis privalo būti realiai vykdoma ir jos privaloma laikytis.
Visuomenė valstybę suvokia kaip pačios visuomenės įgaliotą prievartos aparatą; šis aparatas pagaliau turi suveikti griežtai visuomenės interesais – suveikti, kad namo grįžtų tie, kurie valstybę gina jau beveik penkerius metus. Norint tai pasiekti, būtina užtikrinti kaitą, o tam reikia radikaliai pakeisti požiūrį į tuos, kurie patys tos visuomeninės sutarties nepažeidžia. Fui, atleiskit, pažeidžia.
Beje, sakyčiau, kad dabar atėjo momentas, kai įmanoma ir labai būtina sutvarkyti reikalus mobilizacijos būdu. Tai itin būtina, nes mobilizacija rusijoje prasidės netrukus, iš tiesų, rugsėjį. Ir jei tuo metu nesutvarkysime savo mobilizacijos, jokie giluminiai smūgiai mūsų neišgelbės.
Ir kodėl tai įmanoma? Na, visai neseniai, vos prieš kelias dienas, galima sakyti, mūsų visuomenė sukilo ir pakeitė vyriausiąjį vadą. Vadinkime daiktus tikrais vardais. Ukrainos kariuomenės vyriausiojo vado pasikeitimas įvyko ne aukščiau esančio valia, o Ukrainos žmonių pareikalavimu. Ukrainos žmonės norėjo pakeisti vyriausiąjį vadą.
Atėjo jaunas vyriausiasis vadas, atstovaujantis naujo tipo kariuomenę – šįkart mažai žinomą, ne sovietinę.
Na, atleiskit, tai išmuša paskutinius daugmaž panašius į tiesą argumentus iš išsisukinėtojų.
Viskas. Jūsų daugiau nebeima į „Skelija“ [pulko pavadinimas]. Būtent jums siūloma atlikti savo pareigą būtent tuo metu, kai kariuomenė greitai pasikeis būtent ta kryptimi, kurios visuomenė norėjo. Dabar jūs jos nenurašysite kaip tariamo skerdiko Syrskio, kas nebuvo visiškai tiesa, švelniai tariant. Betgi viskas. Dabar jūs to argumento neturit. Dabar tai Drapato, Madjaro naujos kartos kariuomenė. Va atleiskit, bet tai idealus momentas kai reikia eiti tarnauti.
– Labai ačiū, kad dalyvavote. Ačiū už paaiškinimus. Leiskite priminti auditorijai, kad su mumis susisiekė rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj. Kalbėjome apie Ukrainos giluminius smūgius ir kitokius smūgius. Iš tiesų, labai juokingas įvykis su vakarykščiu putino dalyvavimu, kai jie šventė rusijos karinio jūrų laivyno dieną, tačiau laivynas toje šventėje nedalyvavo. Buvo tik vienas nupieštas, na, tiksliau nufotografuotas povandeninis laivas.
Parengė LL, redagavo VK.