LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės nario,
rusijos-Ukrainos karo veterano
Evgen Dykyj
spalio 6 d. Facebook sienoje paskelbto rašinio II-oji dalis

 

I-ąją dalį skaitykime čia—>

 

2 dalis. Kodėl neįmanoma susitarti?

 

– Stop, stop. Betgi niekas nereikalauja kapituliacijos; valdžios tiesiog prašoma pradėti derybas su rusais – galbūt dėl tarpinių žingsnių, pavyzdžiui, energetinių paliaubų, o vėliau galbūt pakalbėti ir dėl taikos?

Ir būtent čia slypi pagrindinis šios visos schemos melas bei apgaulė.

Iš tiesų, kaip jau išsiaiškinome, puilo neketina kalbėti apie nieką kitą, išskyrus mūsų kapituliaciją. Jo niekas kitas nedomina – tiek todėl, kad visa kita jis laiko mirtina grėsme sau, tiek todėl, kad šiuo metu jis vėl pasitiki savo jėgomis ir yra tvirtai įsitikinęs savo pergalės neišvengiamumu.

Kitaip tariant, reikalavimas „dėl ko nors susitarti su rusais“ iš esmės prilygsta reikalavimui susitarti dėl kapituliacijos, be jokių kitų variantų, nes rusai apie nieką kita net nesutiks diskutuoti.

Tuo pat metu šioje apgaulingoje schemoje kaltė dėl puilo nenoro aptarti bet ką, kas bent kiek tenkintų Ukrainą, perkeliama pačiai Ukrainai: na, užsispyrę chocholai, derėkitės – derėkitės bent dėl ko nors! – tai nėra dėl ko tartis, nes kapituliacija mums nepriimtina, juk karo nepralaimėjome, o niekas kitas puilo nedomina – O, vadinasi, nenorite derėtis! O mes čia pavargome nuo karo; mums čia „viskasprapuolė“, nes dėl raketų smūgių Kyjive susidaro spūstys – tiesiog nedelsdami dėl ko nors susitarkite!!! Gerai, jei jau būtina kapituliuoti – tebūnie; svarbiausia – pasiekti susitarimą ir kad „viskasliautųsi“…

– Ar visi tie, kurie propaguoja idėją „tiesiog susitarkime“, suvokia, kad iš tikrųjų jie ragina kapituliuoti?

Žiūrint kas. Manau, kad pagrindiniai naujienų gamintojai, darantys piarą ta tema, puikiai supranta, ko iš tikrųjų siekia.

Kai kas iš jų tikriausiai svajoja tapti okupacinės valdžios gauleiteriais, kai kas naiviai tiki, kad po kapituliacijos demokratija kažkokiu stebuklingu būdu išliks ir jie vadovaus prorusiškam politiniam projektui bei perims opozicinės platformos „Už gyvenimą“ nevykusį elektoratą. Kai kas galbūt net kuria fantastiškus scenarijus, pagal kuriuos po kapituliacijos šalis patirs „katarsį“, „valdžios apsivalymą“ ir tarsi feniksas atgims iš pralaimėjimo pelenų…

Žinoma, visa tai – nesąmonės, nes kapituliacijos atveju nesunaikinti Ukrainos likučiai egzistuotų itin trumpai, ir mums nebūtų suteiktas joks šansas susitvarkyti ar atsigauti. Kai rusija užbaigs savo darbą, okupuotose teritorijose ne tik niekada nebevyks rinkimai – paskirtieji gauleiteriai bus išskirtinai jų patikimi žmonės iš „specialiosios karinės operacijos“ veteranų, o ne iš nepatikimų „chocholų“ kapituliantų. Kita vertus, „kvailys gyvena iliuzijomis“…

Deja, tas itin žalingas žinutes taip pat skleidžia daugybė geranoriškų „naudingųjų idiotų“, kurie nuoširdžiai nenori nei kapituliacijos, nei okupacijos, tačiau tiki rusijos propagandos primesta iliuzija, jog įmanomas kompromisinis susitarimas su pu; todėl jie lengvai pasiduoda kapituliantų peršamam naratyvui apie „būtinas derybas“, siekdami spausti vienintelę pusę, kurią iš tiesų gali paveikti – taigi, ne pu, o būtent savąją pusę.

– Gerai, vadinasi, su puilo neįmanoma derėtis. Tačiau galbūt tuomet reikėtų kalbėtis ne su juo, o su jo artimiausia aplinka? Galbūt vertėtų įtikinti rusijos elitą, kad šis tarpininkautų ir įtikintų savo diktatorių nutraukti karą bei pradėti derybas dėl kompromisų?

Tai lengvabūdiškos ir žalingos fantazijos. Deja, daugybė žmonių – įskaitant sprendimų priėmėjus tiek Ukrainoje, tiek mūsų partnerių šalyse – vis dar tiki šia išgalvota schema. Jos įgyvendinimui skiriami milžiniški ištekliai; be to, ji yra esminė tos keistos konstrukcijos, kuri, deja, mums ir mūsų Europos partneriams atstoja visapusišką karo su rusija strategiją, dalis.

Vis dėlto realiame pasaulyje to rusijos elito, kuris norėtų užbaigti karą ir kartu turėtų įtakos puilui, jau seniai nebėra.

Yra daugybė elito grupuočių, svajojančių apie karo pabaigą ir pasirengusių dėl to sutikti su įvairiomis sąlygomis. Tai ir absoliuti dauguma verslo bendruomenės ir net tam tikra kariškių dalis. Tačiau jau seniai jie neturi jokios įtakos sprendimams, gimstantiems „bunkerinio diedo“ galvoje.

Vieninteliai, kurių „bunkerinis diedas“ vis dar linkęs klausytis, be savęs paties, yra karo nusikaltėliai, kurių, kaip ir jo paties, laukia tik dvi galimos baigtys: pergalė,  kuri juos nuo visko išteisintų, arba mirtis ar kalėjimas.

2022-aisiais būta daugybės bandymų susitarti su puilo tarpininkaujant elitui, tačiau net ir tada tai nedavė rezultatų. 2023-aisiais tas pats elitas, suvokęs diktatoriaus beprotybės mastą bei savo pačių nepajėgumą jį kuo nors įtikinti, ryžosi kraštutiniam žingsniui ir inicijavo Vagnerio grupuotės maištą. Deja, tas bandymas patyrė visišką nesėkmę, o kartu su juo negrįžtamai prarasta ir paskutinė rusijos elito galimybė paveikti karo eigą.

pu pašalino visus, kurie galėtų kelti bent menkiausią grėsmę (įkalindamas net keletą jaunystės draugų iš Sankt Peterburgo), ir galutinai įtvirtino valdžios vertikalę, kuri, kartu su juo, galiausiai dalysis arba pergalės džiaugsmu, arba atsakomybe už nusikaltimus.

Šiuo metu derybos su rusijos verslo elitu niekuo nesiskiria nuo pokalbio su atsitiktiniu praeiviu gatvėje, nes jų įtaka kremliaus sprendimų priėmimui yra tokia pati.

– Vadinasi, tai karas, kuriame kompromisas yra visiškai neįmanomas?

Patinka tai kam nors ar ne, bet tikrai taip.  Abiem pusėms tai egzistencinis karas: mums ant kortos pastatytas paties valstybės egzistavimo klausimas, o rusams – valdančiojo režimo išlikimas (kas puilo akimis žiūrint yra tas pat). Mes pagrįstai prisimename Goldos Mejer žodžius apie tai, kad neįmanoma ieškoti kompromisų su priešu, siekiančiu tave sunaikinti. Tuo tarpu kremliaus aplinkai, jaučiančiai nostalgiją sovietmečiui, greičiausiai labiau tinka kita citata: „Arba aš ją nuvesiu į civilinės metrikacijos skyrių, arba ji mane nuves pas prokurorą,“ – nors pralaimėjimo atveju Hagos teismo prokuroras pu iš tikrųjų būtų geriausia ir nepasiekiama perspektyva.

– O kaipgi derybos, kompromisinė taika ir Kushner‘io bei Vitkoff‘o „taikos ekspresas“?

Galingas įrankis, skirtas priversti mus kapituliuoti , ir nieko daugiau.

Šis įrankis veikia keliais lygmenimis. Visų pirma, mūsų valdininkams tiesiogiai perduoda rusijos „taikos pasiūlymus“– iš esmės vis tą patį nuo 2022-ųjų balandžio nepakeistą ultimatumą kapituliuoti, negrabiai įvyniotą į „amerikiečių tarpininkavimo“ apvalkalą. Šiame lygmenyje mūsiškiai kol kas sėkmingai atlaiko spaudimą, nors tai daryti itin sunku – ir kiekvieną dieną darosi vis sunkiau.

Vis dėlto, visuomenės atžvilgiu, žala, kurią daro visi tie „taikos ekspresai“, yra kur kas gilesnė ir rimtesnė. Visas tas jovalas kuria itin pavojingą iliuziją – iliuziją, kad taika su kremliumi iš esmės yra pasiekiama priimtinomis sąlygomis. Ir būtent ta iliuzija, kuri, regis, giliai įsišaknijo daugelio ukrainiečių sąmonėje, tampa bene veiksmingiausiu mūsų priešo ginklu informaciniame-psichologiniame kare.

– Taigi, dar kartą, kompromisinė taika mums priimtinomis sąlygomis tėra iliuzija – ji iš esmės nepasiekiama?

Tai daugiau nei tik iliuzija – tai itin pavojinga iliuzija! Šios iliuzijos griaunamoji galia gerokai viršija bendrą visų reaktyvinių „Geran“-ių bei „Banderol“-ių ir balistinių raketų jėgą.

Kai žmogus klaidingai ima tikėti, kad tokia taika įmanoma (o šis įsitikinimas neturi pagrindo dėl dviejų priežasčių, kurių net vienos savaime pakaktų: pu įsitikinimas, kad jo laukia arba pergalė, arba mirtis – ne tik politinė, bet ir fizinė,  bei toks pat tvirtas įsitikinimas, kad rusijos pergalė yra pasiekiama ar net neišvengiama), – kyla noras, kad tai įvyktų kuo greičiau. Kadangi tas noras negali būti išpildytas, jis sukelia nusivylimą ir neviltį; tad kitas žingsnis – ieškoti kaltininko dėl to, kad neįvyko baigtis, kuria žmogus jau buvo patikėjęs (ne dėl to, kad tam būtų buvę pagrindo, o tiesiog todėl, kad jis to labai troško). O tuomet ant to ydingo pamato kraunami vis nauji rusiško melo sluoksniai, galiausiai panardinantys žmogų į visiškos dezorientacijos būseną.

– Kokie konkrečiai?

Visų pirma – mitas, kad būtent Ukrainos pusė „nesugeba derėtis“. Tikrovė tokia: pu visiškai neketina ieškoti kompromisų ir neturi jokio motyvo stabdyti karą dabartiniame etape. Jis siekia tik pergalės – ir, kas itin svarbu, yra įsitikinęs, kad ją pasieks.

Tuo tarpu oficialusis Kyjivas ir mūsų Vakarų partneriai jau seniai yra pasirengę tam tikriems kompromisams su priešu, kad tik sustabdytų karo veiksmus; tai kompromisai, kuriuos aš asmeniškai laikyčiau ydingais ir beveik prilygstančiais kapituliacijai – nors ir tokiai, kurios sąlygos nebūtų pražūtingos Ukrainai.

Mums primetama iškreipta tikrovė, kurioje maksva vaizduojama kaip pasirengusi esminėms deryboms, o Kyjivas – kaip užsispyręs ir jas vilkinantis.

Tuomet, atsižvelgiant į tikslinę auditoriją, tai modifikuojama:  vieniems pateikiama „lengva“ versija, akcentuojant mūsų valdininkų „užsispyrimą“ ir diplomatų „neprofesionalumą“ (iki absurdiškų kaltinimų apie tai, kad mes neva net taip, kaip „derėtų“ sutikome Witkoff‘ą ir Kushnerr‘į); tuo tarpu žemesnio intelekto žmogeliams brukama „griežtoji“ versija, teigianti, kad „Zelenskio režimas“ nenori užbaigti karo, nes iš jo pelnosi.

Beje, ar tik aš vienas pasižymiu pagiežinga atmintimi – žodis žodin prisimenu tą patį kaltinimą, mestą ankstesniam prezidentui, „kruvinajam konditeriui“, ir tai, kaip būtent tuo kaltinimu jis buvo verčiamas per rinkimus? Nesvarbu, kas vadovauja Ukrainai – jei nepasirašo kapituliacijos, iškart tampa „kruvinuoju“ ir yra kaltinamas „pelnymusi iš karo“; kas čia neaišku?

Ir „lengvoji“, ir „griežtoji“ versijos yra vienodai apgaulingos bei žalingos, nes jos perkelia kaltę dėl karo nuo agresoriaus tam, kuris desperatiškai priešinasi tai agresijai. Bet kuris žudikas maniakas džiaugtųsi turėdamas tokį veiksmingą mechanizmą, suverčiantį kaltę aukai – mechanizmą, kurį sukūrė rusijos propaganda ir kuris taip lengvai įsismelkia į užnugario ukrainiečių sąmonę.

– O kokie dar?

Čia gula ir plačiai paskleistas mitas apie rusijos „atsakomuosius smūgius“ – neva, kad „kai ukrainiečiai ėmė atakuoti naftos perdirbimo gamyklas, rusija atsakė smūgiais į šilumines elektrines“, „ukrainiečiai nuskandino tanklaivius, todėl rusija blokavo grūdų koridorių“ ir t. t. Šis mitas itin gajus net ir tarp šiaip jau gana nekvailų žmonių.

Dar daugiau, klaidinga nuostata dėl „atsakomųjų“ ir „simetriškų“ rusijos smūgių gimdo ne mažiau klaidingą lūkestį – viltį, kad net ir nepavykus pasiekti visapusiškos „kompromisinės taikos“, visgi įmanomi tarpiniai susitarimai, pavyzdžiui, „energetinės paliaubos“ ar „jūrų koridorius“. Kaip ir visokie iš anksto žlugimui pasmerkti lūkesčiai, tai veda į nusivylimą, neviltį ir vėlgi atpirkimo ožių paieškas –o čia jau vėlgi rusijos „posttiesos armija“ yra pasirengusi perkelti kaltę nuo agresorių aukai.

– Tai ką, net ir daliniai susitarimai su kremliumi neįmanomi? Nei dėl energetikos, nei dėl grūdų?

Pažvelkime į tai puilo akimis. Kam jam viso to reikia? Kad rusams gyvenimas taptų bent kiek lengvesnis ar kad būtų išvengta maisto krizės Afrikoje? Jam nei vienas, nei kitas dalykas neturi jokios vertės.

Jo įsivaizdavimu, rusai gali ir privalo pakęsti bet kokius sunkumus vardan jo didžiosios istorinės misijos – ir vėliau jie jam už tai padėkos. O šiuo metu niekas rusų elgesyje neprieštarauja tokiam jo požiūriui; veikiau – jį patvirtina.

Afrika? kremliaus požiūriu, tai puikus argumentas papildomai spausti Vakarus: jei norite išvengti bado ir naujų pabėgėlių bangų antplūdžio – nustokite remti Ukrainą, priverskite Kyjivą kapituliuoti, ir viskas akimirksniu susitvarkys!

pujlo turi visiškai aiškią savo pergalės šiame kare viziją, ir ši vizija iš esmės pasikeitė, palyginti su 2022-aisiais ar net 2025-aisiais. Pagal šią naująją viziją bet koks atlaisvinimas, bent kiek pagerinantis Ukrainos padėtį ar palengvinantis ukrainiečių gyvenimą, yra kategoriškai nepriimtinas, nepaisant šalutinių sunkumų, kurių tai galėtų sukelti paprastiems rusams, jau nekalbant apie afrikiečius.

Laikini kompromisai, kaip „grūdų koridorius“, kremliui atrodė prasmingi, pagal „greitos pergalės, pasiektos su minimaliu kraujo praliejimu“ paradigmą. Kol rusija neperėjo prie karo, kurio tikslas – visiškai sunaikinti Ukrainą, nepaisant to, kiek tai kainuos patiems rusams. Tokia paradigma neleidžia jokių laikinų atokvėpio akimirkų, kuriomis priešas (t. y. mes) galėtų pasinaudoti pasipriešinimui pratęsti.

puilo šią poziciją Valdajuje suformulavo taip nedviprasmiškai, kad norint neišgirsti tos žinios, reikėtų fantastiško gebėjimo ignoruoti nemalonią realybę.

Deja, paaiškėjo, kad daugelis žmonių turi tokią savybę. Vis dėlto būtina įsiklausyti į savo priešus, ypač kai jie aiškiai įvardija savo ketinimus. Tai gali būti skausminga, tačiau užsispyręs tikrovės ignoravimas kainuoja kur kas brangiau – prisiminkime 2022-ųjų gegužės švenčių kartų „šašlykų“ skonį.

Kompromisinė taika su pu – tiek apskritai, tiek konkrečiais klausimais, pavyzdžiui, energetikos, grūdų ar kitais – 2026-ųjų kontekste iš esmės yra tokie patys „šašlykai“, galintys turėti ne mažiau niūrių pasekmių.

– Vadinasi, mūsų laukia karas be galo ir be krašto?

Ne. Mūsų laukia karas, kuris baigsis aiškia ir neginčijama vienos iš pusių pergale.

O kuri pusė tai bus – vėlgi labai priklauso nuo mūsų, nuo Ukrainos užnugario. Galbūt pirmą kartą nuo 2022-ųjų mūsų vaidmuo, mano katytės ir zuikučiai, vėl tapo toks svarbus.

Šiuo metu būtent mes esame pagrindinis priešo atakų taikinys. Esame taikinys, į kurį sistemingai taikomasi įgyvendinant naują, gerai apgalvotą strategiją, ir prieš mus nukreipiama didžiulė smūginė galia.

Žinoma, tai nereiškia, kad mūsų kariams fronte tapo lengviau arba kad priešas bent kiek sumažino ten daromą spaudimą. Visgi spaudimas, kurį dabar patiriame mes – paprasti žmonės užnugaryje, – prilygsta atakoms prieš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pozicijas; tiesą sakant, tiems smūgiams priešo planuose numatytas šiek tiek svarbesnis vaidmuo, nei konfrontacijai palei sąlyčio liniją.

Tęsinys – kitame įraše.

Parengė LL, redagavo VK.