LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės nario,
rusijos-Ukrainos karo veterano
Evgen Dykyj
spalio 6 d. Facebook sienoje paskelbto rašinio I-oji dalis
Na ką, mano katytės ir zuikučiai, panašu, kad metas man grįžti į „snukiaknygę“ ir dar kartą viską aiškiai išdėstyti po lentynėles.
Tiesą sakant, jau to nebeplanavau: paskendęs darbuose nevirtualiame gyvenime, tiesiog neturiu laiko rašyti ilgų įrašų, o – deja – taip ir neišmokau čiulbėti „Twitter“ stiliuje 🙂
Tačiau aplink matau chaotišką sąvokinę raizgalynę – net ir protingų žmonių galvose, sumaištį bei blaškymąsi priešo smūgių į sostinę fone ir ištisą kapituliantų paradą. Tad, ko gero, metas vėl atnaujinti mūsų „užnugario lektoriumą apie karą ir Pergalę“.
Taigi, kas tokio dabar vyksta, kad tiek daug stogų įvirto ir prakiuro, o internete kilo dar viena (ne pirma ir ne paskutinė 🙂 ) „viskasprapuolė“ isterijos banga? Pabandysiu tą platų klausimą suskaidyti į keletą konkrečių klausimų, į kuriuos galima pateikti aiškius ir vienareikšmius atsakymus.
Tai iššaukė tam tikrą sumišimą; kurį laiką matėme svyruojantį diktatorių, ieškantį išeities iš aklavietės. Reikia suprasti, kad kompromisinės taikos, kuriai anksčiau skyrėme tiek daug dėmesio, jis niekad nelaikė galimu sprendimu. kremlius ieškojo būdų kaip galutinai priversti mus kapituliuoti ir nuosekliai nenorėjo net svarstyti jokių kitų variantų.
Kadangi tekstas pasirodė besąs itin ilgas, skelbiu jį trimis dalimis, vieną po kitos.
1 dalis. Naujoji pu strategija: civiliai kaip silpnoji grandis
– Ar pasikeitė pagrindinis mūsų priešo tikslas – būtent visiška ir galutinė pergalė bei Ukrainos kaip valstybės ir ukrainiečių kaip tautos sunaikinimas?
Ne, per visus šiuos metus niekas nepasikeitė; šioje srityje ne tik neįvyko nieko naujo, bet – priešingai – kiekviena nauja sekinamojo karo diena vis labiau įtikina kremlių, kad bet kokia kita baigtis, išskyrus įtikinamą pergalę prieš mus, pu ir jo režimui reikštų mirties nuosprendį.
– Tai kas gi tada pasikeitė? Priešo tikslas tas pats, tik kitokia strategija jam pasiekti?
Taip, be to radikaliai. pu galvoje susiformavo kitokia būsimos pergalės vizija, gerokai kitokia, nei vizijos, puoselėtos 2022-aisiais ar net vos prieš metus ar pusmetį.
Mintyse prasukime tą kaleidoskopą diktatoriaus galvoje – tai naudinga norint nuspėti tolesnius jo veiksmus.
2022-ųjų vasario mėnesio vizijas – tai būtent tas „Kyjivas per tris dienas“ su paradinėmis uniformomis ir keliuose nusidriekusiomis karinės technikos kolonomis.
Kai tas vaizdinys subyrėjo, susidūręs su mūsų totalinio pasipriešinimo tikrove, pavasarį jį pakeitė kitas – kiek kuklesnis, tačiau ne mažiau pergalingas. Tame vaizdinyje Kyjivas laikinai liko neokupuotas, tačiau rusijos kariuomenė galingu puolimu dėl milžiniško artilerijos ir aviacijos pranašumo sparčiai užima Donbasą ir pietų Ukrainą, o galbūt ir Charkivą. Tokiomis aplinkybėmis – maždaug tada, kai rusijos pajėgos pasiekia Dnieprą – Kyjivas priverstas prašyti taikos bet kokiomis sąlygomis; pasirašomas taikos susitarimas, faktiškai prilygstantis Ukrainos kapituliacijai ir sudarantis sąlygas agresoriui, derinant politines (visų pirma) ir, prireikus, karines priemones, per palyginti trumpą laiką logiškai užbaigti pradėtą sumanymą – Ukrainos okupaciją.
Tas vaizdinys subyrėjo į šipulius po Chersono ir Charkivo srities išlaisvinimo. Būtent tada pamatėme išties išsigandusį puilo – į kampą įvarytą žiurkę, pirmą kartą pripažinusią pralaimėjimo kare galimybę.
Būtent tada buvo peržengta negrįžtamumo riba – 2022-ųjų rugsėjį, kai pu įrašė į rusijos federacijos konstituciją visas keturias iš dalies okupuotas sritis ir paskelbė „dalinę“ mobilizaciją. Nuo to momento prasidėjo karas iki visiško išsekimo.
Beje, vienas iš rusiškųjų propagandos mitų yra susijęs būtent su tuo momentu: atseit tada Ukraina turėjo šansą susitarti priimtinomis sąlygomis, tačiau reikalavo neįmanomų dalykų, atmetė kompromisą ir taip pasirinko tęsti karą. Tai melas, nes net ir tuo metu, kai rusams buvo išties sunku, pu nepasiūlė nieko, kas bent kiek panašėtų į kompromisą; iš rusų pusės aidėjo tas pats ultimatumas be kovos atiduoti keturias sritis, neutralus statusas, kariuomenės nusiginklavimas ir t. t. Kitaip tariant, net ir beatsidurdama ant karo pralaimėjimo slenksčio, maksva įžūliai reikalavo visiškos mūsų kapituliacijos ir, kaip ir dabar, neketino kalbėti apie nieką kitą.
Tada sekė nelemta 2023-ųjų kontrpuolimo nesėkmė ir žlugęs rusijos elito maištas, kuriam vadovavo Prigožinas; po ko puilo vėl lengviau atsikvėpė, dar kartą įtikindamas save, kad rusija yra iš prigimties nenugalima ilgai trunkančiame kare iki išsekimo. Tada jo vizija, kaip turėtų atrodyti pergalė, iš esmės nepakito: ji vis dar turėjo būti pasiekta kariuomenės jėgomis – konkrečiai, pasiekiant Dnieprą ar net Odesą.
Vėlesniais metais fronto švytuoklė nuolat svyravo: matėme ir išsigandusį pu mūsų puolimo Kursko srityje metu, ir jo triumfuojančią marmūzę praėjusiais, mums itin sunkiais metais. Keitėsi taktika, dronai iš egzotiškos naujovės tapo pagrindiniu abiejų pusių ginklu, Pirmojo pasaulinio karo stiliaus fronto liniją pakeitė iki tol precedento neturėjusi „neutralizavimo zona“ (killzone) , tačiau pagrindinis puilo pergalės vizijos elementas išliko nepakitęs: pergalę vis tiek turėjo iškovoti kariuomenė fronte.
Smūgiai į Ukrainos užnugarį, visų pirma į energetiką, be abejo, buvo skirti demoralizuoti gyventojus (nesėkmingai), o informacinio karo padaliniai pradėjo plataus masto kampaniją, kuria siekta sutrikdyti mobilizaciją (deja, sėkmingai); vis dėlto visa tai papildė pagrindinį tikslą – išsekinti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas tiek, kad mūsų gynyba „subyrėtų“.
– Vadinasi, šiuo metu jo vizija ne tokia?
Atrodo, kad per pastaruosius metus kremlius palaipsniui buvo priverstas susitaikyti su realybe – pripažinti, nors ir neviešai, rusijos kariuomenės nepajėgumą įveikti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, su sąlyga, kad Ukrainos užnugaris (abiem savo aspektais: tiek užnugaris šalies viduje, tiek finansinis bei pramoninis „užnugaris“ Europoje) ir toliau funkcionuos taip, kaip dabar.
Iš pradžių viltys buvo siejamos su Trampuliu ir „Ankoridžo dvasia“. Pasinaudojant Vašingtono išdavyste diplomatinėmis priemonėmis buvo bandoma iš mūsų išgauti tai, ko okupacinei kariuomenei nepavyko pasiekti mūšio lauke. Laimei, tą beprotišką spaudimą mes atlaikėme.
Ir va šią vasarą kremliuje galiausiai susiformavo iš esmės nauja pergalės prieš mus vizija. Tai vizija, kurioje mums, mano katytės ir zuikučiai, numatytas ne šiaip reikšmingas, o lemiamas vaidmuo – žinoma, su sąlyga, kad sutiksime jį suvaidinti, o ne vėl savo „chocholišku“ užsispyrimu ir sveiku protu sugadinsime glotnų, kruopščiai apmąstytą maksvos scenarijų:)
– Ir koks tai per vaizdinys?
Dabar rusijos pergalė turi būti pasiekta ne fronte, o būtent užnugaryje.
Frontui ir kariuomenei tenka spaudimo veiksnio vaidmuo – nuolat alinti mūsų išteklius ir demonstruoti, kad ir labai lėtą, betgi šiokį tokį stūmimąsi į priekį Donbase. Šis veiksnys iš lemiamo, kokiu buvo ankstesniuose scenarijuose, virsta reikšmingu, tačiau pagalbiniu. Tuo tarpu pagrindiniu mūšio lauku tampa Ukrainos užnugaris.
Pagrindinis naujosios pergalės strategijos elementas – visiškas Ukrainos užnugario infrastruktūros sunaikinimas ir pačių nepakenčiamiausių gyvenimo bei kasdienybės sąlygų sukūrimas visoje šalyje, ypač sostinėje ir miestuose, kuriuose gyvena daugiau nei milijonas žmonių.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos pripažintos de facto nenugalimomis, o štai „silpnosios grandies“ vaidmuo skiriamas būtent mums, mano katytės ir zuikučiai, civiliams užnugaryje.
puilo gana gerai išmano istoriją, nors ir interpretuoja ją, švelniai tariant, iškreiptai. Jis puikiai prisimena, kad Vokietija ir Austrija-Vengrija bei carinė Rusija Pirmajame pasauliniame kare pralaimėjo ne mūšio lauke, o todėl, kad nenugalėtų kariuomenių užnugaryje sukilo kapituliantiškai nusiteikęs užnugaris ir surengė pacifistines revoliucijas. Ir štai dabar būtent toks scenarijus parengtas Ukrainai.
Pagal scenarijų, iš pradžių mus turėtų apimti siaubas dėl masinių raketų ir dronų smūgių mūsų miestams – visų pirma sostinei (ir matau, kad šis poveikis, deja, iš dalies jau pasiektas), vėliau turėtume pulti į neviltį dėl bejėgiškumo ir nesaugumo (jau stebiu pirmuosius to požymius tarp jautresnės dalies Kyjivo gyventojų), ir galiausiai – padaryti išvadą, jog rusija yra visagalė, o mūsų pralaimėjimas – neišvengiamas.
Kai tik savo sąmonėje susiformuosime tokį visatos vaizdinį, logiškas kitas žingsnis – išeiti į gatves. Diktatūra, su kuria kovojame, ne prieš demokratiją savo priešų gretose, nes laiko demokratiją ne jų stiprybe, o silpnybe. Mūsų gebėjimą išeiti į gatves – ar tai būtų su kartoniniais plakatais, ar su „Molotovo kokteiliais“ (bruožą, kurį čekistai negailestingai išgyvendino iš pačių rusų) – priešas šiuo metu vertina kaip ginklą, nukreiptą prieš mus: operacija suplanuota taip, kad siekiant išeiti iš nepakeliamos žiemos kiltų „taikos maidanas“ – jog mes patys turėtume prisiversti reikalauti iš savo vyriausybės daryti tai, ko iš jos nepešė nei rusijos kariuomenė fronte, nei Trampulis derybose.
Žinoma, lygiagrečiai su masiniais raketų ir dronų smūgiais mums „į pagalbą“ tame kelyje ateitų rusijos informacinės pajėgos su kruopščiai suformuluotų naratyvų rinkiniu (šis procesas jau kaip reikiant įsibėgėjęs); ir visas būrys vietinių kapituliantų – nuo Šarijaus tinklaraštininkų iki populistų Radoje (jau matome, kaip „žaliasis tarnas“ Hetmancevas grumiasi su „Europos solidarumo“ atstovu Hončarenka dėl teisės vadovauti „kapituliacijos maršui“).
Parengė LL, redagavo VK.