Spalio 23-osios rytą rusijos-Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie korpuso „Chartija“ požeminę kontrpuolimo operaciją „Veles“, kodėl negalima nuvertinti priešo ir kodėl verta perimti jo taktiką, apie rekordiškai didelius rusijos kariuomenės nuostolius bei galimas jų priežastis, apie naujausius putino pareiškimus dėl Ukrainos ir vadinamosios „specialiosios karinės operacijos“ tikslų, apie kremliaus pradėtus atskleisti agentus ir su kuo tai susiję, kodėl putinas vengia skelbti visuotinę mobilizaciją, o taip pat apie Zelenskio ryžtą „įšaldyti“ karą ties dabartine fronto linija ir kaip vertinti tokius pareiškimus.
1 skyrius. Įvadas
– Sveiki visi, žmonės. Ir šlovė Ukrainai! Jūs klausotės „Radio NV“. Ačiū visiems, kurie keliasi ir savo dieną pradeda kartu su mumis – aš esu čia, kad kartu su jumis pradėčiau šį informacinį penktadienį. Esu Tetjana Ivanska.
2 skyrius. Trumpas ir vandenyno pervardijimas
Žinote, kol miegojome, galėjome nubusti visiškai kitokiame pasaulyje, kuriame būtų visiškai nauji vandenynai. Trumpas paprašė „Google“ generalinio direktoriaus pervadinti Atlanto vandenyną žemėlapiuose jo paties ar Amerikos vardu. Laimei, kompanija atsisakė. Tokių Trumpo pareiškimų ir panašių veiksmų Išties daugybė. Ir mūsų šiandieninė apklausa su tuo šiek tiek susijusi. Svetainėje radio.nv.ua šiuo metu vyksta balsavimas – kviečiame apsilankyti ir pareikšti savo nuomonę. Šiandien jūsų klausiame: ar prasminga viešinti klaidas ir melagingus teiginius Trumpo pasisakymuose? Taip; taip, bet tik po rinkimų; arba ne.
3 skyrius. Operacija „Veles“ Kupjanske
Kol balsuojate, aš pasveikinsiu mūsų svečią. Evgenas Dykyj, rusijos – Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius. Pone Evgenai, džiaugiamės, kad esate su mumis. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė, Labą rytą.
– Pone Evgenai, na, kol Trumpas suka galvą, kokios premijos dar nėra gavęs ir ką dar galėtų pavadinti savo vardu, mūsų kariai toliau susigrąžina mūsų žemes ir tęsia kontrpuolimo operacijas. Na ir matot, kiek jau vandenynų pradingo iš mūsų teritorijos. Ką gi, galbūt dar išpirksim kokią Juodosios…
– Įtariu, kad tai ir buvo tie patys „vandenynai“, kuriuos būtent prarado Ukraina, tai ir buvo Trumpo „vandenynas“ – tas, kurio jis norėjo iš „Google“, o gal koks nors kitas panašus…
– Jokių užuominų – o tai dar mus ir tuo apkaltins.
Taigi, pakalbėkime apie mūsų pasiekimus – tiksliau, apie mūsų vaikinų ir merginų pasiekimus. Korpusas „Chartija“ atskleidė detales apie požeminę kontrpuolimo operaciją „Veles“. Tada Gynybos pajėgos požeminėmis komunikacijomis pasistūmėjo daugiau nei 15 kilometrų į priešo užnugarį Kupjansko kryptyje. Kalbama, kad grupuotė derino požeminį puolimą su veiksmais paviršiuje bei smūgiais bepiločiai orlaiviais. Taip okupantams buvo užkirstas kelias užeiti į Kupjansko užnugarį.
Operacijos rezultatai: į nelaisvę paimta daugiau nei 30 okupantų. Priešo nuostoliai – daugiau nei 100 karių. Kaip aiškina korpuso vadas Igoris Obolenskij, rusai ketino pasinaudoti dujotiekiais, kad prasiskverbtų į mūsų pajėgų užnugarį, tačiau mes patys patraukėme požemiu. Tam tikra prasme tai primena tą rusišką vamzdį – kurį jie vėliau netgi vežiojo po savo bažnyčias, – tačiau šįkart mes juos pergudravome jų pačių kortomis ir patobulinome jų metodus. Kaip tai paaiškintumėte, pone Evgenai?
4 skyrius. Pamoka apie „trubeckojus“ ir žiniasklaidą
– Na, tiesą sakant, būtent taip ir reikėjo daryti. Ir manau, kad prieš pereinant, sakykim, prie teigiamos šio įvykio pusės ir išreiškiant nuoširdų susižavėjimą mūsų didvyriais – turėtume pripažinti, jog tai iš tiesų buvo itin didelės rizikos operacija. Tačiau norėčiau, kad mes, kaip žmonės, nuolat besireiškiantys viešojoje erdvėje, šiek tiek pasimokytume iš šios situacijos.
Manau, taip yra todėl, nežinau, ar atkreipėte į tai dėmesį, bet aš tai tikrai pastebėjau iškart, pamatęs pačius pirmuosius pranešimus, o vėliau atidžiau įsigilinęs į Obolenskio interviu, prisiminiau mūsų bendras laidas ir tai, kaip tuomet smagiai juokėmės iš „trubeckojų“.
– Taip.
– Kaip mes tada į tai reagavome, kad cha-cha-cha, rusai vamzdžiais ropinėja it „trubeckojai“ (rus. truba – vamzdis, o Trubeckojus – Levo Tolstojaus romano ,,Karas ir taika‘‘ personažas, grafas; ir tikra grafų linija carinėje rusijoje). O pasirodo, jie vamzdžiais ropinėjo ne todėl, kad būtų kvaili. Pasirodo būtent Kupjanske susiklostė gana keista situacija: ten yra sudėtingas vamzdynų tinklas, ir kas jį kontroliuoja, tas faktiškai būtent valdo ir prieigas prie miesto.
Ir štai, atleiskit, praėjo dveji metai. Galiausiai, kad ten perimtume iniciatyvą, mums (atkreipkite dėmesį) per du metus taip ir nepavyko tiesiog užblokuoti tų vamzdžių, kad kacapai jais nelandžiotų ir prireikė patiems įvaldyti kovos po žeme meną.
Aš gi sakau – tai neįtikėtinai rizikingi dalykai. Nes kaip tik teko veikti po žeme. Faktiškai paprastiems pėstininkams, kokių yra korpusas „Chartija“, teko užsiimti tuo, kas paprastai pavedama būtent itin treniruotoms specialiosioms pajėgoms.
Na, tai ir veda mus prie esmės. Kaip sakiau, tai, ką padarė „Chartijos“ vaikinai ir merginos, absoliučiai nuostabu; o va tai, kaip mes tai nušvietinėjome anksčiau – tai visai ne puiku. Manau, kad mums… Jums neturiu jokių pretenzijų, nes ir pats iš tų „trubeckojų“ juokiausi bendrose laidose.
Betgi niekad nereikėtų nuvertinti priešo. Kartais verta rimčiau pažvelgti į dalykus, iš kurių galbūt norėtųsi pasijuokti – mat, kaip paaiškėjo, galiausiai mums teko perimti jų patirtį. Kitas reikalas, kaip dažnai nutinka su ukrainiečiais ir rusais, kad perėmę jų patirtį, mes ją patobuliname. Paimame esminę idėją, tačiau įgyvendiname ją kur kas, sakykim, apgalvočiau, skirdami daug daugiau dėmesio detalėms. Užuot stačia galva puolę veikti, mes linkę to imtis šiek tiek vėliau, tinkamai pasirengti ir tada viską atlikti kokybiškai. Būtent tokia ši istorija.
Žodžiu idėją teko perimti iš rusų. Pasirodė, kad tie visi požeminiai inžineriniai tinklai yra tiek svarbūs, jog kas juos realiai valdo, tiktai tada faktiškai ir kontroliuoja prieigas prie Kupjansko. Ką gi, praėjo laikas, mes susitaikėme su ta realybe, rimtai ir tinkamai pasirengėme, ir dabar mes kontroliuojame tas komunikacijas. Ir ne tokias nuostoliais, kokius verždamiesi tada patyrė „trubeckojai“.
Beje, dabar dar kartą galim įsitikinti, kad, reiškia, jie anuomet ne veltui tuos „trubeckojus“ pavertė didvyriais. Tai išties ir be galo rizikinga, ir be galo svarbu. Tai nebuvo joks jų neapgalvotas veiksmas.
Tačiau, kaip jau minėjau, mes išmokome daryti tą patį, ką darė jie – tik išmokome tai daryti geriau. Ir, štai, turime rezultatą. Puikų rezultatą. Tai dar viena teigiama tos istorijos pamoka.
5 skyrius. „Chartijos“ radijo tylos režimas
Dar kartą matome situaciją, kai „Chartijai“ (beje itin matomai ir besireiškiančiai žiniasklaidoje) pavyko išlaikyti visišką radijo tylą iki pat operacijos pabaigos. Tai jau antras kartas, po operacijos „Vivaldi“, kai tai pastebiu. Ir tai yra visiškai teisinga ir tampa vis labiau paplitusia praktika: jokių pranešimų ar informacijos atskleidimų per operaciją – visas vaizdas atskleidžiamas tik jai pasibaigus. Labai tikiuosi, kad tokios praktikos bus laikomasi ir likusią karo dalį. Anksčiau esame padarę daugybę klaidų, per anksti sukeldami ažiotažą žiniasklaidoje – gerokai anksčiau, nei reikėjo.
– Aha. Ir, kiek suprantu, apie tuos vamzdžius žinome dar ne viską. Esu tikra, kad kažkokios operacijos ten vis dar tęsiasi.
– Būtent. Net ir dabar žinome tik tai, ką mums galima žinoti. Ir būtent taip ir turi būti.
6 skyrius. putinas apie vieningą tautą
– Tikrai taip. Dėl dabar rusų patiriamų nuostolių, tai mes… Beje, putinas vėl išlindo. Ir iš vis, kai Trumpas ėmė kalbėti apie vandenynus ir tvirtinti, kad mes čia, Ukrainoje, kažką slepiame, išlindo putinas ir vėl ėmė tikinti, kad jis niekam negrasinąs, kad, pasirodo, rusija ginasi…
– Jis juk humanistas.
– Tikras humanistas…
– Kaip jis apskritai galėtų kam nors grasinti? Juk jis – oficialiai pripažintas humanistas.
– Štai ką pasakysiu: kiek suprantu, jis dar ir genetikas, bent jau pats taip teigia, nes sakė, jog naujausi genetiniai tyrimai rodo, kad rusai ir ukrainiečiai iš tiesų yra viena tauta. Kitaip tariant, vėl girdime tą pačią seną dainelę.
– Na, suprantate, juk jie abu yra tokie… na, tokie iškilūs mokslininkai. Visai kaip draugas Stalinas, kuris buvo didis kalbininkas, o dar ir muzikologas. O šie du pasidalijo sritis. Trumpas, pavyzdžiui, specializuojasi geografijoje. O va vladimiras vladimirovičius… na, visų pirma jis, žinoma, buvo istorikas, bet pastaruoju metu jį užnešė į mano sritį – biologiją. Pradėjo nuo orkų ir lokių, o dabar jau gilinasi į genetiką. Tik pažiūrėkit – žmogus progresuoja! Jis progresuoja, progresuoja ir jo demencija. Jie tikrai kažkur specializuojasi.
7 skyrius. Eizenhauerio gaublys ir Hegsethas
Va Trampulis, beje ne tik Trampulis, bet ir jo komanda… Nežinau, ar girdėjote tą išties gana simbolišką istoriją, kad prieš porą dienų „didžiojo karvedžio“ Hegsetho komanda įsigudrino sudaužyti istorinį gaublį, priklausiusį generolui Eizenhaueriui – žmogui, būtent laimėjusiam Antrąjį pasaulinį karą – nes norėjo perkelti šį gaublį į Hegsetho kabinetą. Ką gi, kaip matote, su geografija jiems tiesiog nesiseka – net ir paprasčiausio gaublio lygmeniu.
– Matote, jie jos nepriima.
– Na, išties, žinoma, tai fantastiški žmonės. Iš esmės visos tos Amerikos administracijos „rankos auga ne iš tos vietos“ – tiesiog mega lygio nekompetencija. Va jie viską laužo visuose lygiuose – nuo globalaus iki gaublio.
8 skyrius. rusijos nuostoliai fronte
– Taip, pone Evgena, taip. Aš gi ne šiaip užsiminiau apie tą „kremliaus pelėsį“. Jis vėl ėmė daryti įvairius pareiškimus. Ir, žinote, pastebėjau tam tikrą dėsningumą: kai tik jis pradeda tvirtinti, jog būtent Kyjivas nusprendė pradėti karą, kad rusija esą norėjo susitarti ir padėti Ukrainai rasti bendrą kalbą su Donbasu, tačiau mes pasirinkome ginklo kalbą, arba kai pareiškia, kad visi vadinamosios „specialiosios karinės operacijos“ tikslai bus pasiekti, nors jie nelabai norį kariauti… Na, tiesiog atkreipiau dėmesį į tokią tendenciją. Jis prabyla kaskart, kai rusai fronte patiria nesėkmių.
Prisiminkime vakar Generalinio štabo paskelbtus skaičius: užfiksuotas didžiausias iki šiol rodiklis – daugiau nei 2 000 žuvusių ar sužeistų rusų. Pasak Generalinio štabo, iš viso nuo šių metų pradžios rusija neteko 363 820 karių. Nuostoliai auga kas mėnesį. Pavyzdžiui, šių metų vasarį šis skaičius siekė 26 000, o rugsėjį – jau 46 230. Vadinasi, rugsėjis tapo mėnesiu, kai nuo metų pradžios užfiksuoti didžiausi nuostoliai.
Vos per tris neapibrėžtumo kupinas spalio savaites jie prarado beveik 37 000 savo okupacinių pajėgų karių.
O kodėl tie skaičiai auga – ar kad šiuo metu kovojančias pajėgas sudaro neapmokyti arba neseniai mobilizuoti asmenys? Ar didelių nuostolių įvairiuose frontuose patiriama dėl to, kad pastangos sutelktos viena kryptimi? O gal taip yra todėl, kad rusija šiuo metu ruošia dar vieną kovotojų bangą, kuri bus pasiųsta į frontą kaip naujas pastiprinimas?
9 skyrius. rusijos kariuomenės kovinio pajėgumo degradacija
– Žinote, tai nėra nei viena, nei kita. Ir labai džiaugiuosi, kad išvis pabrėžiate šį aspektą, nes iš tikrųjų tai yra svarbiausias dalykas. Jei pasiklausytumėte daugumos naujienų – netgi tų pranešimų, kurie nuskambėjo prieš pat mūsų pokalbį – pamatytumėte, kad jose gausu „baltojo triukšmo“: kas ką pasakė – Trumpas, Ušakovas ir t.t. Tačiau informacijos apie tai, kas iš tiesų svarbu, yra labai mažai.
O tai, kas iš tiesų svarbu – kas iš tikrųjų turi reikšmės, – yra nuostolių mastas fronto linijoje. Taip, suprantu, kad tai visiškai akivaizdu, tačiau verta priminti: karo likimas sprendžiamas būtent fronte.Ne Baltųjų rūmų kabinetuose, o greičiau tuose vamzdžiuose Kupjanske. Va tai, kas ten vyksta, realiai turi kur kas didesnę reikšmę mūsų ateičiai nei visas tas politikų „baltasis triukšmas“.
Taigi va, rusijos patiriami nuostoliai yra tokie dideli, kad kiekybė galiausiai virto kokybiniu pokyčiu. Jų nuostoliai pasiekė tokį mastą, jog su kiekviena savaite jų pajėgų kovinis pajėgumas vis labiau menksta. Taigi, galima atvaryti dar „patrankų mėsos“, nors, tiesą sakant, net ir su tuo, kalbant vien apie skaičius, jiems kyla sunkumų, tačiau pakeisti tokį gausų karininkų, seržantų bei žemesniosios ir vidurinės grandies vadų kiekį jau nebeįmanoma.
Vadinasi, šios kariuomenės kokybė prastėja su kiekviena savaite – o tai savo ruožtu lemia dar didesnius nuostolius. Kuo prastesnis vadovavimas žemesniuose lygmenyse, tuo daugiau priešų gali sunaikinti mūsų gynėjai. Būtent tai ir vyksta jų fronto pusėje.
Mūsų pusėje, priešingai, stebime visai ką kita – ryškiausią to pavyzdį matėme per operaciją „Vivaldi“. Tačiau iš esmės šie procesai šiuo metu vyksta visoje kariuomenėje. Mūsuose vyksta priešingas procesas: iš esmės kuriama nauja kariuomenės valdymo sistema ir tobulinami nauji padalinių koordinavimo metodai. Naujo tipo pajėgos – sakykim „robotizuoti pėstininkai“ – pasiekia visišką operacinį pajėgumą. Nors žmogus pėstininkas išlieka pagrindiniu elementu, dabar jis visapusiškai išnaudoja potencialą įvairių robotizuotų sistemų – tiek antžeminių, tiek oro.
Trumpai tariant, mūsų kariuomenės kovinis veiksmingumas didėja, o jų – mažėja. Tai vadinama procesu su teigiamu grįžtamuoju ryšiu. Tai yra procesas, kuris pats save stiprina. Būtent todėl jų nuostoliai tik augs.
Ir pasakykime štai kaip: jei jie vis tik nesiims masinės mobilizacijos, tai maždaug iki pavasario ši kariuomenė iš esmės tiesiog praras savo kovinį pajėgumą. Ir jie tai puikiai supranta.
Būtent iš čia tas beprotiškas milžiniškas spaudimas. Būtent todėl jie jau degina viską. Jie „degina“ agentą „Krasnovą“ Vašingtone. Jie „degina“ visą tą smulkią smirdančią agentūrą pas mus, po Rados kupolu. Tai yra, jie dabar aktyvuoja visus, kad priverstų mus nedelsiant kapituliuoti.
Jūs pati užsiminėte, o galbūt tai nuskambėjo žinių įžangoje dar prieš jus, kad dabar jie primygtinai nurodo konkretų terminą. Va, kad šių metų gruodį Majamyje mes kapituliuotume. Būtent todėl, kad su kiekviena savaite jų padėtis vis prastėja.
Tad dabar vyksta stambi operacija, kurios vienintelis tikslas – išgelbėti draugą vladimirą, nes jį tikrai reikia gelbėti, nes pavasarį jį gelbėti gali būti jau per vėlu.
Būtent tokie procesai šiuo metu vyksta, ir, mano manymu, būtent į šiuos dalykus reikėtų sutelkti didžiausią dėmesį.
Kitaip tariant, fronte pradėjome laimėti. Tai nereiškia, kad viskas baigsis per dvi ar tris savaites – ne tai svarbiausia, – tačiau mes pradėjome laimėti. Ir, kas svarbiausia, šis procesas tampa vis labiau negailestingas. Generalinio štabo pateikiami skaičiai tai tik patvirtina.
10 skyrius. Mobilizacija rusijoje
– Na, pone Evgenai, tai suprantama, tačiau tada patikslinsiu. Išties, na, mes gi suprantame, kad karas ir padėtis fronte nuolat kinta. Nepaisant mūsų sėkmių, vis dar yra ruožų, kuriuose rusai spaudžia, pasiekia tam tikrų laimėjimų ir, tiesą sakant, siunčia daugybę saviškių į mirtį. Tačiau kai kalbam, va jūs sakot, kad jie pamažu praranda jėgas, mes negalime neužsiminti apie mobilizaciją, apie ką jau ne kartą kalbėjome. Ką, putinas ja jau nebetiki? Ar kaip jūs tai vertinate? Kaip pamenate, šia tema eteryje esame kalbėję gana dažnai.
– Taip. Žinoma, taip. Ir mes aptarėme, kad techniškai jie tam jau seniai pasiruošę, kad dar iki rugsėjo, prieš vadinamuosius Valstybės Dūmos rinkimus, į karinius komisariatus visoje rusijoje jau buvo išsiuntinėtos šaukimo kvotos. Be to, šį kartą šaukimo planai nuvežti net į Maskvos ir Sankt Peterburgo karinius komisariatus – o tai nebuvo nutikę per pirmąją mobilizaciją 2022 metais. Taigi. Na ir tuomet manėme, kad vos tik pasibaigs tas Valstybės Dūmos rinkimų „spektaklis“, jie iškart pradės mobilizaciją. Tačiau jie vis dar to vengia.
Mano akimis, tai labai iškalbinga. Juk jie tikrai negali nesuprasti…Na, kiek pats putinas supranta, beje, didelis klausimas, turint omenyje, kaip stipriai filtruojama jį pasiekianti informacija. Taigi. Tačiau visi, esantys žemiau putino, tikrai negali nežinoti, kokios būklės yra jų kariuomenė.
Ir jei jie vis dar delsia skelbti mobilizaciją, tikėtina, kad mano radę alternatyvą. Jie nori mus palaužti raketų ir bepiločių orlaivių smūgiais, tikėdamiesi, kad mes, esantys užnugaryje, supsichuosime ir pareikalausime kapituliacijos. Taigi. O kartu jie aktyvavo, kaip jau minėjau, visą savo agentūrą – nuo Trumpo Vašingtone iki visokios smulkmės, kaip Hončarenka ar Hetmancevas čia, pas mus.
Kitaip tariant, jie tikisi priversti mus kapituliuoti dar prieš tai, kai žlugs jų pačių kariuomenė. Jie nesitiki to pasiekti fronte – mat akivaizdu, kad tai visiškas akligatvis, – o veikiau smūgiais į užnugarį: pasitelkdami šaltą žiemą, „Starlink“ paslaugų atjungimą bei kitus niekšiškus metodus, kuriuos prieš mus gali panaudoti mūsų buvę sąjungininkai amerikiečiai, dabar jau visiškai atvirai perėję į kitą pusę. Būtent tuo ir remiasi dabartinė jų strategija.
11 skyrius. Visuomenės nuotaikos ir kapituliacija
O mobilizaciją jie atsidėjusiai atidėlioja, matyt, todėl, kad turi tam tikrus viešosios nuomonės apklausos duomenis. Jie pažįsta savo žmones ir, regis, tikisi tokios reakcijos į mobilizaciją, jog ją atidėlios iki pat paskutinio momento, atidėlios ją būtent todėl, kad iš tiesų jos bijo. Jie baiminasi, kad tokia mobilizacija rusijoje jau sukeltų tokio masto chaosą, jog jie iš esmės prarastų padėties kontrolę.
Na, o jiems situacijos kontrolės praradimas kelia mirtiną pavojų, nes tai gali lemti valdžios praradimą, o šiuo atveju valdžios praradimas reikštų ir gyvybės praradimą. Rizika tiesiog negali būti mažesnė. Štai kodėl, mano manymu, tai taip iškalbinga. Tai, kad jie taip ilgai atidėlioja mobilizaciją, rodo, jog visuomenės nuotaikos jiems yra itin nepalankios. Asmeniškai viliuosi, kad jie atidėlios ją taip ilgai, jog galiausiai bus jau per vėlu.
Tačiau pagrindinė sąlyga tam – kad dabar nepalūžtume, kad dabar kokiame Majamyje nepasirašytume kokios nors kapituliacijos. O tai didžiąja dalimi priklauso tiesiogiai nuo mūsų – nuo jūsų, ponia Tetjana, ir nuo tų, kurie mus dabar klauso.
Mat, kuo, rusai išties yra teisūs? Jie aiškiai mato, kad net ir karo metu išliekame demokratine visuomene. Jie aiškiai mato, kad mūsų valdžia – mūsų pačių išrinkta valdžia, kurią galime mylėti arba nemylėti. Na taip, taip jau nutiko, kad ją mes išsirinkome.
Tai va, ta valdžia išties atspindi mūsų pačių nuotaikas. Ir jei mūsų bendra nuostata – sukandus dantis laikytis, tuomet mūsų valdžia, tikėtina, atlaikys šį didžiulį spaudimą – spaudimą, kuris dabar yra visiškai suderintas tarp maksvos ir Vašingtono. Tačiau jei pradėsime svyruoti, jei paaiškės, kad tokie veikėjai, kaip Hetmancevas ar Hončarenka, iš tiesų atstovauja daugumai ukrainiečių, tuomet mums tikrai galas. Tokiu atveju mūsų valdžia prarastų bet kokią atramą; jai nebeliktų pagrindo, būtino tęsti pasipriešinimą tokiam nuožmiam Vašingtono spaudimui.
Taigi, faktiškai, tai, kaip mes suvokiame dabartinius įvykius – ko reikalaujame iš valdžios ir kaip renkamės reaguoti, ypač į visus tuos apšaudymus – yra svarbu. Jei laikysimės tvirtai, sakydami: „Nieko tokio; mes ištversime, atsilaikysime. Taip, bus labai nemalonu, bet dėl pergalės esame tam pasiryžę“. Ir, kas svarbiausia, jei ten būtent skambės Vivaldis, jei priešas ten, fronte, bus naikinamas, tuomet viskas bus gerai. Tačiau jei čia pradėsime svyruoti, taps kur kas sunkiau.
– Aha. Vis dėlto suprantame, kad tam tikra prasme privalome arba žaisti pagal taisykles, arba tiesiog reaguoti į klausimus, susijusius su tomis konkrečiomis taikos pastangomis – vadinamąją „taikos iniciatyva“. Ukrainos prezidentas pareiškė, kad yra atviras taikos susitarimui, kuris numatytų fronto linijos įšaldymą.
12 skyrius. Zelenskis apie fronto linijos įšaldymą
Tai jis pareiškė interviu „Fox News“ kanalui. Laidos vedėjas paklausė, ar jis sutiktų su taikos susitarimu, kuris įšaldytų dabartinę padėtį, Ukrainai paliekant kontrolę bent 75 proc. savo teritorijos. Ir prezidentas atsakė: „Taip, mums reikia įšaldyti padėtį būtent dabar; manau, kad tai yra tikrasis kelias į karo pabaigą.“ Mes tai vadiname ugnies nutraukimu. Tačiau ar tai realus planas, atsižvelgiant į dabartines realijas, fronto linijų ilgį ir rašistų charakterį? Ir kaip apskritai vertinate šį prezidento pareiškimą?
– Labai trumpai. Šiuos prezidento pareiškimus vertinu kaip visiškai teisingą diplomatinį manevrą. Net negaiščiau laiko šio plano aptarimui. Viskas remiasi vienu esminiu dalyku: putinas tam nepritars. Štai ir viskas – mes tai žinome, mes tai suprantame. Mūsų užduotis… Na, jei putinas iš tiesų būtų pasiryžęs įšaldyti dabartinę liniją, tuomet diskusija Ukrainos viduje būtų prasminga. Ar esame tam pasiryžę? Ar su tuo sutinkame? Ką tai reikštų mums – kokie būtų privalumai ir trūkumai?
Tačiau kadangi tiksliai žinome, jog kremlius su tuo nesutiks, niekuo nerizikuojame, kai mūsų lyderis išstoja ir pareiškia būtent tai, ką Vakarai nori išgirsti. O Vakaruose – net ir tarp tų, kurie mus palaiko – didžiausias jų noras, tų, atleiskit, niekšų, kad konfliktas būtų įšaldytas ties dabartine fronto linija. Niekas ten net nedrįsta užsiminti, kad iš tiesų būtų įmanoma nugalėti rusiją, nuversti šį kremliaus režimą, išvaduoti visas mūsų teritorijas ir užtikrinti, kad niekas daugiau niekada to nebandytų. Ne, jų ambicijos apsiriboja tik tuo, kad, jei pavyktų, priversti putiną įšaldyti konfliktą ties dabartine linija.
Tai – mūsų sąjungininkai. Būtent taip jie vertina susidariusią padėtį. Tad, atvirai kalbant, turėdami tokius bailius sąjungininkus, esame priversti žaisti šiuos diplomatinius žaidimus. Ir tai yra dalykas, kurį tikrai galime sau leisti. Galime pareikšti, kad esame visiškai pasirengę sustoti ties dabartine linija, nepriklausomai nuo to, ką apie tai manome iš tikrųjų. kremlius su tuo nesutinka, todėl toks pareiškimas mums nekelia visiškai jokios rizikos.
– Aha. Pone Evgenai, ačiū, kad įsijungėte į mūsų transliaciją. Na, žinote, nors tam tikra prasme tikrai turime žaisti pagal taisykles ir stebėti skelbiamus pareiškimus, vis dėlto pagrindinis mūsų dėmesys turi būti skirtas savo kariuomenės rėmimui.
Noriu priminti, kad nėra mažų ar nesvarbių aukų. Dabar, čia, užnugaryje masinių atakų, elektros dingimų, prasidedančio šildymo sezono ir rudeniškos prieblandos (kai tamsu ir ryte atsikėlus, ir vakare grįžus namo) fone gali apimti jausmas, lyg nyktų noras gyventi, o viskas aplink nusidažo pilka spalva. Visgi privalome ir toliau padėti, nepamiršdami, kad fronte esantiems vaikinams ir merginoms kur kas sunkiau. Tačiau jie laikosi, gina mūsų žemę, palaiko mus ir suteikia galimybę mums eiti į darbą. Tad paremkime savo kariuomenę.
Parengė LL, redagavo VK.