
Rugsėjo 12 d., eidamas 86-uosius metus mirė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Nepriklausomybės Akto signataras, Kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataras Povilas Varanauskas (1946-02-21 – 2026-09-12)
Velionis, būdamas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatu, 1991 m. rugpjūčio 19 d. davė kario priesaiką ir tapo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos nariu.
Buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos narys Kauno skyriuje.
Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2011 m.).
Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie
Nuoširdi užuojauta artimiesiems ir bendražygiams
LKKSS valdyba
Povilas Varanauskas gimė 1941 m. vasario 21 d. Pasvalio rajono Kalneliškių kaime mokytojo, politinio kalinio ir tremtinio Antano Varanausko (1901–1967) ir mokytojos, tremtinės Onos Varanauskienės (Milčiūtės) šeimoje. Būdamas trijų mėnesių, P. Varanauskas su šeima buvo ištremtas į Tomsko sritį (Rusija). 1947 m. su motina iš tremties pabėgo.
1948–1949 m. mokėsi Vilemų ir Suvalkėlių pradinėse mokyklose, 1951–1954 m. – Kauno rajono Garliavos vidurinėje mokykloje. 1954–1958 m. mokėsi Kauno politechnikume (dabar – Kauno technikos kolegija), jį baigė su pagyrimu. 1958–1964 m. studijavo Kauno politechnikos instituto vakariniame skyriuje. 1964–1965 m. studijavo Vakarinio marksizmo-leninizmo universiteto prie LKP Kauno miesto komiteto Filosofijos fakultete. 1968–1970 m. studijavo Kauno politechnikos instituto aspirantūroje, apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją. Komunistų partijai nepriklausė.
1958–1965 m. dirbo Kauno „Pergalės“ gamykloje techniku, inžinieriumi konstruktoriumi, 1965–1966 m. tarnavo sovietinėje armijoje. 1965–1990 m. buvo Kauno politechnikos instituto vyriausiasis dėstytojas, mokslinės laboratorijos vedėjas, docentas.
1980 m. Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje P. Varanauskas vadovavo Lietuvos išradėjų mokyklai „Eureka“ ir buvo apdovanotas pagrindiniu prizu už Lietuvos metų išradimą. 1974 m. gavo Lietuvos valstybinę premiją, 1978 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio išradėjo vardas. 1974–1990 m. buvo Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos jaunimo sekcijos pirmininkas, Lietuvos jaunimo mokslinės techninės kūrybos pirmasis pavaduotojas, Lietuvos studentų mokslinės darbo tarybos narys.
1988 m. buvo vienas iš Juodojo kaspino dienos iniciatorių ir rengėjų Kaune, 1989 m.Gedulo ir vilties dienos minėjimo organizatorius.
1989–1990 m. redagavo laikraštį „Tremtinys“. Buvo vienas iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos kūrėjų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Sąjūdžio Seimo narys.
1990 m. vasario 24 d. išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą ir dirbo Aukščiausiosios Tarybos Švietimo, mokslo ir kultūros bei Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijose. Buvo atkurtos Tautininkų partijos frakcijos narys, komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti narys.
1991 m. rugpjūčio 19 d. davė kario priesaiką ir tapo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos nariu.
Nuo 1995 m. dirbo mokymo įstaigoje „Žmogaus sauga darbe“. 2000 m. jam suteikta darbų saugos eksperto kvalifikacinė kategorija.
Įsteigė stipendijas „Už pažangą, kūrybą, ryžtą“ Garliavos vidurinės mokyklos (dabar – Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinė mokykla) ir Garliavos Jonučių gimnazijos (dabar – Garliavos Jonučių progimnazija) moksleiviams, jos kiekvienais metais įteikiamos Kovo 11-osios proga.
Buvo LKKSS narys Kauno skyriuje.
Mirė 2026 m. rugsėjo 12 d. Kaune. Rugsėjo 16 d. palaidotas Kauno miesto Eigulių kapinėse.
Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2011 m.).