Prieš metus, 2014 m. lapkričio 11 d., VAS internetinėje svetainėje ats. mjr. A. Daugirdas paskelbė straipsnį „Patriotizmas molinėmis kojomis”, kuriame išdėstė savo požiūrį apie visuomenės, ir konkrečiai, LKKSS narių, patriotizmą. Gaila, bet praėjus metams situacija nepasikeitė, greičiau „molio” mūsų organizacijoje net dar daugiau, todėl siūlome dar kartą perskaityti minėtą straipsnį. Paspauskite (suaktyvinkite) informacijos pavadinimą.
Dabar pateikiama tik minėto straipsnio ištrauka. Visą straipsnį „Patriotizmas molinėmis kojomis” galima perskaityti VAS internetinėje svetainėje suradus jį tarp 2014 m. lapkričio mėn. paskelbtos informacijos. Tiksli nuoroda: https://kariuomeneskurejai.lt/patriotizmas-molinemis-kojomis/
….. Praėjus 24 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metams vis dažniau įvairiuose lygmenyse galima išgirsti papostringavimų patriotizmo tematika. Kaip antai: ginsiu Tėvynę, bet jeigu …Skirsime krašto apsaugai papildomas lėšas, bet jeigu … Grįšiu į Lietuvą iš emigracijos, bet jeigu … Būsiu visuomeninės organizacijos nariu, bet jeigu… Esu rusas ir nors mano tėvynė Lietuva, tačiau… Aišku, kad esu patriotas, bet…
Ar gali egzistuoti patriotizmas ,,molinėmis kojomis“, t.y. patriotizmas su tokiomis išlygomis, kaip ,,jeigu, bet, tačiau“? Ar gali būti tik ,,patogus“ patriotizmas – iš ryto dar rėkiantis apie meilę Tėvynei, o vakare – tik savo kiemu besirūpinantis Lietuvos gyventojas; prieš TV kameras – pasisakantis už Lietuvos kariuomenės stiprinimą, o joms išsijungus – išmetantis valstybės milijonus ,,vėjais“; kol valstybėje taika – karjeros tarnautojas valstybės tarnyboje, o kai Tėvynė pavojuje – už kordono per upelį brendantis bailys; aistringai ,,ginantis“ Lietuvą nuo išpardavimo ir abejingai tylintis kai Lietuvai iškyla reali karinė grėsmė tautininkas?
….. Jeigu elektroninius laiškus ar telefonines SMS žinutes rašome nelietuviškais rašmenimis, ar galime vadinti save patriotais? Jei nekreipiame dėmesio į tai, kad patys ir mūsų vaikai vartoja necenzūrinius žodžius – ar galime vadintis patriotais?
Ar telpame į patrioto aprašymą, jei 1990-1991 m. buvome aktyvūs valstybės gyvenime, o po to pasakėme – ,,ateisiu, kai reikės, o dabar einu savo reikalų tvarkyti“? Ar normalu yra tai, kad net esant visuomeninės patriotinės organizacijos, pvz., Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, nariu išliekame pasyvūs, vos vos susimokantys kuklų nario mokestį, ir apsiribojantys tik aistringomis kalbomis apie Lietuvą kankinančias problemas? Ar normalu, kad apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio ir Sausio 13-osios atminimo medaliu asmuo lieka visiškoje nuošalėje nuo savo bendražygių organizacijos ir tik skundžiasi, kad tokia organizacija nieko dėl jo nėra padariusi, o, dar įdomiau, sulaukus neišvengiamos pabaigos – artimieji pageidauja tokį ,,aktyvų” medalininką palaidoti su karinėmis iškilmėmis?
….. Puikiai žinau, kad įvardyti dalykai kai kam yra nemalonūs ir linkę išvirsti į pravardžiavimąsi ,,eilinio majoro nusišnekėjimais“. Tačiau, jei savo asmeninį pasipiktinimą ar gynybinę poziciją dažniau paversime tautą, kalbą, kultūrą, kariuomenę stiprinančiu veiksmu, nebeteks aušinti burnos apie patriotizmą ,,molinėmis kojomis“.
ats. mjr. Albertas Daugirdas