2018-01-12 Laisvės gynėjų susitikime Seime kalbėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai – LKKSS VAS narys Saulius Pečeliūnas ir Seimo laisvės kovų komisijos pirmininkas Juozas Olekas
Pirmininkaujantis Nepriklausomybės gynėjų sąjungos garbės pirmininkas dimisijos pulkininkas Jonas Gečas: Pranešimas nepaprastai svarbus apie Nepriklausomybės gynėjų įvertinimą. Ir prieš šį pranešimą keletas tokių minčių.
Vakar per televiziją žiūrėjau laidą apie pirmąjį savanorį, Česlovo Jezersko pavaldinį, Lukšą, kuris buvo sužeistas Spaudos rūmuose. Išcentrine kulka peršautas veidas. Laimė, kad ta kulka išėjo per žandą ir jis išliko gyvas. Jeigu ji būtų pasisukusi į kitą pusę…, deja, tai galit įsivaizduoti. Mes prisimenam Juozapavičių, prisimenam kitą Lukšą, kuris buvo pirmasis nukautas 1918 – 1919 metais. Bet dabar, 1991 metų mums neįdomu. Jis neturi jokio valstybinio apdovanojimo ir šiandien sau duoną uždirba vežinėdamas taksi mus, ne mus – kitus pasiturinčius žmones. Ar tai yra teisybė? Ar teisybė yra 700, beveik 1000, sužeistų prie Bokšto, prie Radijo ir televizijos komiteto žmonių atžvilgiu, kad jie neturi, praktiškai, jokių socialinių garantijų? Tai, praėjus tiek metų mes nesugebam jais pasirūpinti ir jie savo duonos kąsnį su taksi važinėdami turi užsidirbti. Buvo bandyta daug metų įteisinti Nepriklausomybės arba Laisvės gynėjo statusą. Į visas institucijas buvo kreiptasi. Visur gautas neigiamas atsakymas – bus statusas, reikės pinigų. Ne pinigų reikia. Reikia žmogui įvertinimo. Kažkada prieš penketą metų visi buvę vadai ir pirmieji ministrai pasirašė tokį liudijimą (daug prisidėjo pulkininkas Dudavičius). Keletas tūkstančių tokių liudijimų jau įteikta, ir žmonės yra laimingi, kad gauna bent popieriaus lapą, kur užrašyta, kad jis buvo. Ar tai neturėtų būti daroma valstybės mastu?! Manau, kad taip.
Prašom, Arūnai, įteikti porą liudijimų.
LKKSS VAS narys atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius: Perskaitysiu visą tekstą ir įteiksim dviem mūsų kariams liudijimus.
Atkurtos Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento ir pirmoji Krašto apsaugos ministerijos vadovybė. Liudijimas. Mes, toliau pasirašiusieji, liudijame, kad Gintaras Liaudenskas atsiliepė į Tėvynės kvietimą ir stojo į atkuriamą Lietuvos kariuomenę, gynė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę iki Rusijos Federacijos pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos 1993 m. rugpjūčio 31 dienos. Pasirašo: Audrius Butkevičius, Ignas Stankovičius, Jonas Paužolis, Česlovas Jezerskas, Jonas Gečas, Eugenijus Nazelskis, Zenonas Vegelevičius ir Algis Leišis.
Kviečiu Gintarą Liaudenską atsiimti šio dokumento.
Ir kviečiu Rolandą Seniutį.
J.Gečas: Ačiū. Pranešimas dėl Nepriklausomybės gynėjų įvertinimo. Pranešėjas Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Saulius Pečeliūnas
LKKSS VAS narys Saulius Pečeliūnas:
Laba diena, mieli bičiuliai,
Leiskite taip į jus kreiptis. Su Pergalės švente! Leiskite jus visus pasveikinti.
Gal daug kam mano pranešimo pavadinimas, kuris ir man truputį buvo netikėtas, irgi atrodo šiek tiek keistai. Bet tai, ką prieš tai kalbėjo ponas Gečas, ir ką mes visi žinom, verčia kai ką jums pasakyti.
Štai šiandien ant stalų jūs radot tokį leidinėlį, jau antrąjį leidimą, vardų ir pavardžių sąrašą tų žmonių, kurie yra prisiekę Lietuvai iki okupacinės kariuomenės išvedimo, tuo sunkiausiu laiku. Žmonės, gynę, nors čia parašyta Parlamentą, aš sakyčiau – Lietuvą.
Ką turim šiandien? Turim įvairių paminėjimų, prisiminimų, įvertinimų paletę, kuri dažnai primena savotišką hibridinio karo elementą, kaip mėginimą supriešinti arba pasišaipyti iš tų žmonių, kurie yra šitam sąraše – už tą patį veiksmą skiriant skirtingą vertinimą. Tai nėra mano išsigalvojimas. Tai yra juridinis faktas.
Labai gerai prisimenu 1992-uosius metus, kai šitoje salėje buvo priimamas Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymas, kuris savo turiniu, dvasia ir esme atitiko Lietuvos Respublikos anksčiau galiojusį įstatymą. Jis skyrėsi tiktai dviem punktais – buvo atsiradę du nauji Lietuvos Respublikos apdovanojimai: Sausio 13-osios medalis ir Dariaus ir Girėno medalis. Visi kiti buvo vienas prie vieno tokie, kuriuos turėjo Lietuvos Respublika. Skirtumas buvo dar vienas, po to jau atsiradęs – jeigu anoje Lietuvoje Prezidentas apdovanojimą paskirdavo, bet fiziškai įteikti jis galėdavo pavesti Ministrui Pirmininkui, Krašto apsaugos ministrui, Šaulių sąjungos vadui, priklausomai pagal situaciją, tai dabar mūsų Konstitucija tokio pavedimo neleidžia, viską turi atlikti, ir įteikimo procedūrą, valstybės vadovas – Prezidentas. Nors šitai procedūrai irgi buvo nusižengta. Visi prisimenam: Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio medalį įteikinėjo nepilnamečiai vaikai, nes tų apdovanojimų buvo daug ir Prezidentas buvo tik pasirašęs dekretą. Taigi, visokių praktikų turim.
2002-aisiais metais atsitiko labai negeras dalykas. Iš valstybės apdovanojimų įstatymo Kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Šaulių žvaigždė, Šaulių žvaigždės medalis ir Dariaus ir Girėno medalis buvo perkelti į žinybinį statusą, ne valstybinio apdovanojimo statusą, ir vietoj jų atsirado „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanojimas, kuris savo esme ir turiniu negali šių apdovanojimų pakeisti.
Yra iniciatyvų, kad šitą netiesą mes sugrąžintume, nes dabar net ir šitoj salėj, aš manau, mes rasime žmonių, kurie yra apdovanoti Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Tik vienas bus apdovanotas Prezidento, ir jūs jį galėsit rasti apdovanojimų registre su datomis, numeriais, su viskuo už ką ir kaip, ir šalia sėdintį žmogų, apdovanotą už tą patį tokiu pat apdovanojimu, tik apdovanotą Krašto apsaugos ministro; ir jeigu jūs žinosite to žmogaus vardą, pavardę, žinosite netgi ministro įsakymo numerį, kuriuo jis buvo apdovanotas, ir jūs pamėginsite surasti tą dokumentaliai kažkur, kur tas registras yra toksai, jūs nerasite. Net viską žinodami sunkiai rasite, arba iš tikro nerasite. Tuo įsitikinau asmeniškai. Pasakysiu labai gražią situaciją su Šaulių žvaigžde. Kaip kalbėjau, rūpinomės kai kuriais klausimais, viena iš institucijos vadovių sako: „na kaip tai, yra Šaulių žvaigždė šaulių tinklapyje“. Sakau: „sėdim šalia kompiuterio, įsijunkit, pažiūrėkim“. Ji: „yra Šaulių žvaigždė“. „Taip“, sakau, „yra paveikslėlis kaip ji gražiai atrodo, o kur registras?“ Sako: „tikrai nėra“.
Tai yra dabar iniciatyva. Mes sugrįžtume prie ištakų, ir šita idiotiška situacija, atleiskit už tokį žodį iš garbingos tribūnos, baigtųsi ir vis dėlto tiek Seimas, besipriešinančių buvo aname Seime, šitame gal bus mažiau, niekas nežino, bent jau iš prezidentūros yra, nes žmonės tingi dirbti elementariai, nes yra tikrai juodas darbas visus tuos dokumentus surinkti, sudaryti sąvadą normalų, tvarkingą, pasirašyti dekretus jau apdovanotų žmonių, pakelti tą lygmenį…, bet tai jau yra popieriai. Visa tai galima padaryti, jeigu yra suvokimas, kad taip Lietuvoj negali būti! Už tai, kai mes šiandien Lietuvoj daugelyje situacijų susiduriame, su tuo susiduriame ir tokie, kaip aš, signatarai… Sako: „jo, mes jus labai mylim, labai viską, bet tik jūs niekur nesikiškit ir niekam gyvenimo negadinkit. Kai numirsit, mes jus palaidosim, tris kartus iššausim, ir tai nebūtinai, gal bent vėliava uždengsim; ir, ačiū Dievui, viena bėda pasibaigė“. Atsiprašau, kad šaržuoju, nes buvom atėję iki tokio lygio, kad mesti akmenį į signatarą, nesvarbu koks jis būtų, buvo tiesiog garbės reikalas, tiek internete, tiek ir gatvėje sutikus ar kažkur. Kažkokia durna puikybė buvo atsiradusi. Dabar po truputį iš to išgyjam. Bet klausimas, ar šitaip elgdamiesi mes išgysim ir nuo tokio požiūrio į Parlamento gynėjus. Nes jau buvo atsiradę tokių minčių, kad na tai kas, kad jie čia atėjo į aikštę, bet atėję galėjo išeiti, niekas jų čia nevarė ir ką jie čia padarė. Visokių yra kvailybių šitoje žemėje. Bet žmonės suprantantys, kad tai yra kvailybės, turi padaryti viska, kad nedrįstų šitaip kalbėti ir nedrįstų šitaip elgtis. Aš esu optimistas iš prigimties ir tikiuosi, kad pavyks įrodyti tiems žmonėms, kad nevalia tingėti ir savo tingėjimu, liežuviu kalbėt viena, o realiai daryt ką kita, tą patį veiksmą atlikusių žmonių skirstyti pagal skirtingas lentynas tiesiog yra nevalia. Tai nei gražu, nei garbinga tiek tiems pareigūnams, kurie už tai atsakingi, tiek ir pačiai valstybei. Tai požiūrio į valstybę klausimas.
Čia buvo kalbėta apie statusą. Nereikia mums gynėjams jokių, tuoj pradės kalbėti, privilegijų, na ir dar kažko. Nereikia jokių privilegijų. Reikia normalaus, žmogiško suvokimo ir požiūrio, kad šitas žmogus kritiniu metu nedvejojo. Jis gal aukojo savo sveikatą. Jeigu jam reikia padėti sveikatos reikalais, tai padėkime. Tai nėra privilegija. Jisai pats dažniausiai to nei prašo, nei ką, bet jam viduj tikrai yra neskanu, kad kažkoks buvęs, čia apie tuos šiek tiek pakalbėjo, eina kažkur be eilės, o žmogus suluošintas, buvęs čia aikštėj ar pasieny, ar kažkur, turi stovėti ilgiausioje eilėje patekti pas kažkokį specialistą tris mėnesius, šešis mėnesius, kai paskui pasidaro taip, kad ačiū, jau nebereikia. Tai atsiprašau, kad tokią garbingą gražią dieną tenka kalbėti tokiom nelabai maloniom temom ir jaučiant tam tikrą nuoskaudą už mus visus ir už mūsų valstybę, nes, Audrius Butkevičius sėdi čia ir Zigmas Vaišvila, gal į kai kuriuos dalykus mūsų požiūriai skirtingi, bet yra dalykų, kur požiūriai yra vienodi, už viską, kas vyksta Lietuvoj mes jaučiam vienodą atsakomybę, nors jau dabar gal esam ir kažkur šone, nesame tiesiogiai kokiose pareigose, galim sakyti – na dabar kiti atėję lai sau dirba, o mes iš šono pasižiūrėsim ir pasišaipysim. Neleidi sau šito, nes jautiesi irgi atsakingas. Ką padarei gal ne visai iki galo, gal ne visai teisingai, bet juk galėjo taip atsitikti, kad ateitų žmonės, nesuvokiantys nei kas yra valstybė, nei kaip ji turėtų būti reprezentuojama, nei kaip reikėtų elgtis tose ar kitose pareigose. Aš į detales toliau neisiu. Noriu pasveikinti jus su mūsų Laisvės, Pergalės diena, palinkėti visiems sveikatos, geros nuotaikos ir nusiteikimo. Nebijokit būti teisingais, sakyti tiesą, nesvarbu, kaip į tai aplinka reaguoja.
Sėkmės jums.
J.Gečas: Tiesiogiai su šiuo pranešimu susijęs kitas pranešimas, kurį perskaitys buvęs Krašto apsaugos ministras Seimo narys Juozas Oleka. Seimo laisvės kovų komisijos perspektyvos.
Prašom, ministre
Juozas Olekas:
Ačiū, gerbiamas pulkininke. Brangūs kolegos Laisvės gynėjai.
[…] Pirmiausia noriu pasveikinti su šia diena, už kurią labiausia jums esame dėkingi. Manau, kad yra dvi medalio pusės. Viena, kurią reikia spręsti, kita, kuria galima pasidžiaugti. Gaila, kad šiandien ne visas Seimas gali jus pagerbti. Vyksta darbiniai posėdžiai. Turbūt mes ne visai pasirinkom gerą dieną pratęsti sesijai. Bet pas jus atvykau ne iš posėdžių salės, o, pasinaudodamas pertrauka, iš vienos iš Vilniaus mokyklų – Jeruzalės progimnazijos, kurioje, turiu pasakyti, buvau labai maloniai nustebintas šių dienų moksleivių surengtu Laisvės kovotojų pagerbimu.
Visko turime. Turime tą, ką norime pataisyti, ir turime labai gerų pavyzdžių. Manau, kad mums reikėtų stoti ton pusėn, kad tuos pavyzdžius galėtume dar labiau paviešinti, parodyti kitiems, kad tų gerų pavyzdžių būtų daugiau. Vieną iš tokių funkcijų, įsipareigojimų, priesakų prisiimu ir sau, kadangi šio Seimo kadencijoje esu kolegų Seimo narių išrinktas ir paskirtas dirbti Laisvės kovų komisijos pirmininku. Tai komisija, kuri pakeitė buvusią, tiksliau pavadinimą pakeitė, Pasipriešinimo, nukentėjusių nuo okupacinių režimų komisiją, kurioje Rimantas ilgus metus, čia sėdintis, vadovavo. Pavadinimo pakeitimas buvo susijęs su dviem dalykais. Vienas labai paprastas, kad pavadinimas buvo labai ilgas ir tik ligai dirbantis komisijos pirmininkas Rimantas galėjo jį atsiminti, o dažnai įvairiuose renginiuose mes sumaišydavom tikrąjį komisijos pavadinimą. Bet antroji, svarbesnė pusė buvo tame, kad mes norėjome išplėsti komisijos veiklos sritį ir nepabaigti komisijos darbą su Kovo 11-osios paskelbimu. Ir čia kaip tik yra veiklos sritis, kur sovietinė agresija tęsėsi ir po nepriklausomybės paskelbimo, todėl pagal dabar priimtą įstatymą mus domina, mūsų veiklą apima, ir įvykiai, vykę 1991-aisiais iki sovietinės kariuomenės išvykimo iš Lietuvos. Mes, ne tik pati komisija, prasiplėtėm savo veiklas, bet ir įregistravom Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos įstatymo pakeitimus, tiesa jie dar nėra priimti dėl tam tikrų ginčų, kad ir LGGRTC veikla taip pat apimtų ir įvykius po Nepriklausomybės, kada dar tęsėsi sovietinė agresija. Aš manau, kad tas įstatymas bus priimtas, ir bus institucija, kur galės rinkti medžiagą, tvarkyti dalį darbų, kurie vyksta, ir finansuoti. Todėl aš tikiu, kad mes pavasario sesijoje vienaip ar kitaip susitvarkysim, nes problema, ginčas yra ne laikotarpis, ne atsakomybė, bet kai kurie ten biurokratiniai dalykai, kurie gali būti ir taip, ir taip. Mums atrodo, kad mes norim kaip geriau, bet jei nebus taip, kaip geriau, tai vis tiek ta veikla bus apimama.
Ir manau, kad yra labai svarbu, kad mes galime pratęsti darbą su šių dienų aktualijom. Čia jau buvo daug minėta gerbiamo Gasparo Genzbigelio dėl Lukiškių aikštės. Vėlgi mūsų komisijos žmonių iniciatyva buvo surinkti parašai, priimta rezoliucija. Na, apgailestaujam, kad turbūt dėl bendrų kai kurių klaidelių ir vieno iš komitetų Seimo ir kai kurių iš mūsų pasisakymų tą paminklo statymo procesą, tas reikalas buvo suveltas ir dabar esame tokioj, sakyčiau, apgailėtinoj situacijoj. Bet taip pat ir Lietuvos Respublikos nužudytų ministrų atminimo įamžinimas, taip pat mūsų partizanų įamžinimas Kryžkalnyje, kur bandome ne atskirų apygardų, o visos Lietuvos partizanams pastatyti įamžinimo paminklą, ir kiti. Bei darbas su Lietuvos jaunuomene. Aš minėjau šiandien vienos iš mokyklų, pavyzdį, bet tas geras pavyzdys tai nėra visuma, todėl manau, kad mes turime tikrai dar nemažai padaryti, kad kiekvienas toks įamžinimas, kiekvienas datos paminėjimas būtų ne prievartinis kažkokio atsimenančio įvykius senelio atėjimas į mokyklą ir papasakojimas, bet aktualus noras ten besimokantiems jauniems žmonėms ir ten bedirbantiems mokytojams paminėti tą dieną. Paminėti tą dieną, nes be tos dienos, be tų dienų(turbūt reikėtų sakyti teisingiau) nebūtų mūsų laisvos Lietuvos. Ir aš manau, kad čia taip pat yra veikla. Turiu pasakyti, kad, vėlgi, yra trūkumų, bet yra ir gerų žinių. Nuo šių metų, kol kas dar ne visuotinai, bet jau ne mažoj daly atsiveria muziejų lankymas moksleiviams ir galimų istorinių pamokų pravedimas ten ,kur tos medžiagos yra sukaupta daugiau. Mūsų, Seimo narių, komisijos darbas, kad tai taptų visuotiniu dalyku. Kol kas turime tiktai pažadėjimą, kad tai vyks nuo šių metų vidurio arba nuo rugsėjo 1 d., bet mes tam ir esame, kad sektume, kad taip iš tikrųjų ir įvyktų.
Na ir čia buvo paliestas tas klausimas, kurio niekaip neįveikiau, atsiprašau visų, kai dirbau Krašto apsaugos ministru. Iš tikrųjų medalio perkėlimas iš valstybinių apdovanojimų į žinybinius, jis taip įvyko man neatsimenamomis aplinkybėmis, bet jo grąžinti atgal į valstybinius apdovanojimus… na tiesiog nepavyko pramušti prezidentūros nuostatų. Aš manu, kad galbūt laikas veikia, kaip gydytojai sako, kaip vaistas, gal šiek tiek praėjo laiko, ir pažadu, kad bent jau komisijos mes žmonės tikrai bandysim šio medalio statusą pakeisti.
Taigi ačiū ir stiprybės visiems.