Liepos 21-osios ryte apie tai telemaratono Freedom eteryje kalbėjo buvęs Aidar bataliono būrio vadas Evgen Dykyj.
Amerikos karo tyrimo instituto paskelbtoje karo situacijos analizėje pagrindinis akcentas: rusų karių kiekis didžiulis, karinės technikos santykis kone 10:1, bet kariavimo kokybė žymiai žemesnė nei ukrainiečių kariuomenės. Tai toks vienas iš populiariausių klausimų mūsų ekspertams: kokybė ar kiekybė laimi dabartinėje situacijoje?
Deja, ne viskas taip paprasta. Būna tokia kiekybinė persvara, kuri kompensuoja bet kokį kokybės nepakankamumą. Kol kas Donecko kryptyje rusijos federacija tebeturi tokią kiekybinę persvarą. Pirmiausia pagal geležį (technikos kiekius), bet dar labiau pagal kovinius sviedinius jai. Kaip puikiai bešaudytum, kaip taikliai bešaudytum, bet kai į tavo vieną sviedinį atsako 40 – 50 priešo sviedinių, netgi labai klišų, bet jau toks santykis labai daug ką apsprendžia. Taip, rusijos kariuomenės veikimo kokybei, švelniai ir delikačiai kalbant, belieka palinkėti tapti geresne. Kalbant nedelikačiai, antroji pasaulio armija visiems prieš ją kariavusiems pasirodė besanti visišku mėšlu, bet, deja, to mėšlo labai daug. Ir kol kas dar tęsiasi tos didžiulės, kuo toliau, tuo vis menkiau įgalios, bet dar stipriai užtaisytos didžiuliu kiekiu senos prastos technikos ir dar didesniu kiekiu sviedinių okupacinės armijos slinkimas. Ji vis dar slenka pirmyn. Slinkimo ir mūsiškių stūmimo greitis kasdien vis lėtėja. Toks įspūdis, kad dar slenka iš inercijos ir patys supranta, jog galimybių išstūminėti beliko nebedaug, kad neišnaudoto potencialo puolimui liko labai nedaug ir jį visaip bando išspausti.
Bendrai, man rodos, kad nepastebėjome, jog jau baigėsi antrasis šio karo etapas. Jei pirmasis etapas baigėsi ryškiai, gražiai, masiniu rusijos armijos atsitraukimu, netgi bėgimu iš šiaurės Ukrainos, kuris visiems buvo pastebimas, tai operatyvinės pauzės paskelbimas kažkaip liko nepastebėtas. Iš tikrųjų operatyvinės pauzės paskelbimo dieną reikėtų laikyti antrojo karo etapo pabaiga, kuris taip pat baigėsi Ukrainos pergale. Jei pirmąjį etapą baigėme gražia pergale nokautu, tai antrajame etape pergalė pasiekta taškais ir ypatingai didele kaina.
Sąžiningai kalbant, antrame etape patyrėme daug didesnius nuostolius nei pirmajame. Sumokėta labai brangiai. Vienaip ar kitaip antrasis karo etapas baigėsi mūsų naudai, nes net ir per tris mėnesius rusijos armija neįvykdė pirmam mėnesiui nustatytų užduočių – pilnos Donecko ir Lugansko sričių kontrolės. Dar daugiau, rodos ji galutinai įsirėmė į tvirtos gynybos lankstą nuo Slovjansko šiaurėje iki Marinkos ir Avdijivkos pietuose. Rusijos vadovybė iš esmės jau suprato, kad vargu ar pavyks tą gynybą pralaužti, apie kokius nors katilus net ir nebeužsimenama, belieka tą liniją po truputi stumti kas kart labai brangiai sumokant. Tokiu būdu gal ir galima išstumti Ukrainos gynybos pajėgas iš Donecko ir Lugansko sričių, kaip kalba mano mėgstamas oponentas „draugas“ Girkinas, „iki pirmųjų šalnų“. Kadangi visa tai labai neatitinka deklaruotų to karo etapo tikslų… Dabar iš vienos pusės bandoma kaip galima greičiau prispausti Ukrainą nenaudingomis sąlygomis atsisėsti prie derybų stalo ir tuo pačiu vyksta karštligiškos paieškos, kas galėtų būti alternatyva tam sunkiam spaudimui Donbase „iki pirmųjų šalnų“. Mūsų pusė taipogi ne iš karto, bet sugebėjo pristabdyti rusijos armijos slinkimą, labai padidinti to slinkimo kaštus, visaip jį sulėtinti, tačiau iki šiol nerado išeities, kaip ateityje perlaužti situaciją ir perimti iniciatyvą. Kiek galėčiau vertinti, mūsų pusė kaip tik labai užsiėmusi paieška, to, kuo galėtume remtis kitame etape, kad būtų galima galų gale pereiti nuo rusų puolimo sulaikymo prie rimto Ukrainos kontrpuolimo. Tad dabartinę trečiąją karo fazę būtų galima vadinti „tyla prieš audrą“. Supraskite mane teisingai. Tyla nereiškia, jog fronte tikrai ramu. Atvirkščiai, išilgai visos 1200 km ilgio linijos dabar, kai mes su jumis užnugaryje kalbamės, vyksta labai įnirtingi mūšiai. Bet visi tie mūšiai jau iš esmės bėra vietinės reikšmės, kur iš abiejų pusių dalyvauja ne stambesni nei kuopos dydžio padaliniai. Taip, išilgai visos fronto linijos abi pusės bando pasigerinti savo sąlygas, mes – kažką atkovoti, jie – dar kažką užimti. Bet tai jau ne strateginiai perdislokavimai didelių junginių, nebe Sjevjerodonecko mūšio dydžio kovos. Tačiau, vesdamos vietinės reikšmės kovas išilgai viso fronto linijos, abi šalys galvoja, kaip nuo tų lokalių mūšių pereiti prie kažko strategiško ir lemiamo. Manau, kad labai greitai išvysim ketvirtąjį etapą. Aš nesiimsiu spėlioti, kuri pusė pirmoji tam „prinoks“ ir kokių veiksmų imsis. Tą turėtume pamatyti ne vėliau kaip iki rugpjūčio vidurio. Kadangi nedisponuoju nei mūsų, nei priešo vadovybės duomenimis, tik kai kurių šaltinių informacija, manau, jog apie tai kalbėti neverta.
Amerikos karo tyrimų institutas teigia, jog rusijos federacijos puolamoji jėga prastėja. Jūs apibūdinote padėtį prie fronto linijos. Rusija skelbia, kad keičia geografinius tikslus Ukrainoje – buvo toks užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimas. Jis kalbėjo, jog jei Ukrainai bus tęsiamas sunkiųjų ginklų tiekimas, tai bus neišvengiamas skverbimasis į šalies gilumą nuosekliai ir atkakliai. Kodėl dabar toks pareiškimas? Mums, aišku, sunku įlįsti į „draugo“ Lavrovo galvą, gal dėl to, jog nėra sėkmės, rusija keičia pareiškimą, jog geografija dabar tokia?
Tikrai taip. Tik komentuoti tokius pareiškimus labai nedėkinga užduotis. Jie jau taip seniai užsimelavo. Su geografija jie taip pat nedraugauja, kaip ir su Estija, kaip ir daug su kuo daugiau… Prisiminkim, kaip tą dieną jų „liūdnas arklys“ „draugas“ Lavrovas pasakojo mums apie geografiją ir aiškiai melavo, nes Chersono ir Zaporižės sričių teritorijos buvo užimtos ne dabar, o pirmomis karo dienomis ir dabar jie jas tik laiko, o tuo metu jo šefas „draugas“ pu, išstodamas prieš ajatolas Irane, pasakojo, jog nuo Kyjivo jie ne paprastai atsitraukė, ne kad mes juos sumušėm, o esą buvę susitarimai ir jie išėję nuo Kyjivo į Stambulą, kur tikėjosi taikos sutarties, o ten, pasirodo, niekas jų nelaukė ir jokios taikos sutarties nepasirašė. Ai, ai apgavo ir negražiai pasielgė!.. Atleiskit, du aukščiausi rusų valstybės veikėjai tą pačią dieną seka visiškai prieštaringas pasakas. Tai tokia jų geografija.
Jau pačioje pradžioje jų geografija buvo užimti visą Ukrainą. Kai gavo į kaulus, jie pradėjo aiškinti, jog negavo, o susitarė… Čia iš tos serijos, kaip ir iš Gyvačių salos jie pasitraukę „geros valios ženklan“. Iš esmės logiška – kai į tave pataiko iš HIMARS‘o, tai ir belieka parodyti geros valios ženklą.
Visi tokie pareiškimai nieko neverti. Viskas sprendžiama tiktai mūšio lauke. Ir Lavrovo pareiškimas– grynai apgailėtinas baldymas kaip nors dar pristabdyti sunkiosios ginkluotės mums tiekimą, kaip nors paveikti mūsų Vakarų sąjungininkus. Laimei, bandymas nesėkmingas. Tą pačią dieną nuskambėjo atsakymas iš Ramštaino aviacijos bazės: ginklai važiavo, važiuoja ir važiuos toliau. Deja, jie važiuoja visai ne tuo tempu, kaip mums norėtųsi, bet jie važiuoja daug kartų greičiau, nei norėtų rusija.
Dabar mes stebime, jog situacija Juodojoje jūroje šiek tiek pasikeitė. Operatyvinėje grupuotėje „Jug“ sumažėjo sparnuotąsias raketas Kalibr, kuriomis rusija atakuoja praktiškai visą Ukrainos teritoriją, nešančių laivų. Ar tai persigrupavimas, kaip jūs sakote „tyla prieš audrą“, ar…?
Žinote, aš nedaryčiau ypatingų išvadų iš tų svyravimų, kuriuos kasdien matome. Ten kasdien tai pora laivų šen, tai ten. Bendras Kalibr‘ų vaizdelis toks, kad jų jau 70% iššauta. Tad tas raketas jau pradėjo taupyti. Ir paskutiniai grynai teroristiniai smūgiai prieš taikius gyventojus jau buvo atlikti ne Kalibr‘ais. Kaip tik Kalibr – vienintelis daugmaž tikslesnis rusų ginklas ir jie jį labai taupo. O taikių gyventojų bauginimui, ko jie siekia paskutines dvi – tris savaites, jie ėmė naudoti žymiai netaiklesnes Chruščiovo laikų raketas X-22, kurios net buvo projektuojamos +-1 km tikslumui, kas lyg ir buvo pakankama branduolinės galvutės nešėjai. Branduoliniam sprogimui 1 km paklaida įtakos nedaro, o paprastą galvutę siunčiant į miestus, tai jau daug. Dar tas 1 km taiklumas buvo deklaruotas sovietinių konstruktorių. Pridėjus sovietinę kokybę realiai gaunasi 3 – 5 km. Taigi, jie dabar naudoja senovines netikslias raketas. Dar daugiau, neseniai jie pritaikė „know how“ (praktinę patirtį), liudijančią visišką jų raketinio arsenalo skurdą. Jie zenitinius raketinius kompleksus S-300 pradėjo naudoti režime „žemė – žemė“, lyg bandytų mikroskopu įkalinėti vinis. Zenitinių raketų naudojimas miestų įbauginimui – kažkas naujo pasaulinėje praktikoje, ne todėl, kad niekas iki tol to negalėjo daryti, o todėl, kad būdami sveiko proto taip zenitinių raketų neeikvoja. Na, bet rusai tuo dabar užsiima. Visa tai liudija viena, jog vienintelių tikslesnių raketų Kalibr jiems liko nebe daug ir jas jie labai taupo kariniams objektams, o gal ir labi jau daug kartų anonsuotiems, bet, laimei, iki šiol nepavykusiems smūgiams į sprendimų priėmimo centrus.
Dar apie karinių sandėlių naikinimą laikinai okupuotose teritorijose – Chersono regione, Kachovskos regione. Taip pat „Jug“ operatyvinė vadovybė pranešė, jog buvo smogta Antonivkos tiltui prie Chersono. Beje smūgiai į Antonivkos tiltą liudiją HIMARS‘ų taiklumą. Kariniai ekspertai kalba, jog tų smūgių dar bus, nes Antonivkos tiltą rusų kariškai naudoja ginkluotės permetimui. Sakykite, prašom, kiek svarbūs logistikai visi tiltai per Dnieprą laikinai okupuotose teritorijose?
Atsakyme būtų paprastas skaičius: trys. Okupuotose teritorijose yra trys tiltai, jungiantys dešinįjį ir kairįjį Dniepro krantus. Vienas iš jų nėra tiltas – Kachovskos HES damba. Kiti du tiltai yra ties Chersonu – geležinkelio tiltas ir automobilių Antonivkos tiltas. Matėme, kaip taikliai įvykdyta HIMARS‘ų ataka. Visos skylutės – tilto važiuojamosios dalies plote. Gal kas priekaištautų, jog tiltas tai nebuvo sunaikintas, mašinos vis dar gali pravažiuoti. Tikrai taip, HIMARS‘ai nėra skirti tiltų griovimui. Tai labai taiklus ginklas, bet ne super galingas, kovinė galvutė neypatingai masyvi. Tačiau įsivaizduokite save važiuojantį tuo tiltu kai į jį atskrenda tos raketos… Visiškai nesvarbu sugriauti tiltą, pakanka jį kontroliuoti ugnimi tuo metu, kai reikia nutraukti priešo susisiekimą. Tiltas gali likti, bet kai į jį bet kada tokiu tikslumu gali atskristi HIMARS‘o paleista raketa, tai karinės technikos kolonai pereiti tiltu bus nebeįmanoma. Galima sakyti, jog tiltas yra kontroliuojamas efektyvia ugnimi. Ir tai galėtų būti ne paskutiniu faktoriumi, jei pavyktų delikačiai suformuluoti, palenkiant rusiją „geros valios“ gestui dešiniajame Dniepro krante.
Jūs kalbate apie karo etapus, kad greit prasidės ketvirtasis etapas. JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas vakar pareiškė, jog karo veiksmai Ukrainoje pasiekė lemiamą etapą. Kaip tą lemiamą etapą suprasti? Ar ketvirtasis etapas baigsis panašiai, kaip pirmasis – rusijos armijos bėgimu?
Man labai to norėtųsi, kad mes stebėtume tokį platų „geros valios“ gestą ir kitose teritorijose – ar Charkivo srityje, ar Zaporižės ir Chersono srityse, o dar geriau – ir ten ir ten. Tačiau karas toks dalykas, kur abi kovojančios pusės kažko nori, o visada gaunasi visai ne taip, ko jos nori, kažkas per vidurį arba visai ne taip, kaip tikėjosi kuri nors pusė, nes kiekviena pusė siekia savų siekių išsipildymo. Prisipažinsiu, bijau, kad net jei ketvirtasis etapas ir baigsis ryškiu ar Charkivo, ar Zaporižės ir Chersono sričių teritorijų išlaisvinimu, vis tiek tai dar nebus karo pabaiga. Nes dabartinis rusijos režimas iš esmės nepasiruošęs pripažinti jokios kitos karo pabaigos, nei rusijos federacijos pergalę. Na, atleiskit, rusijos federacijos pergalei kol kas prielaidų nėra. Taigi, turim reikalą su priešininku, kuris, kai jo grupuotė čia patirs ( aš tikiuosi, kad mes tai greitai pamatysim) dar daugiau rimtų nuostolių ir bus priversta apleisti dalį teritorijos… Bet koks labiau nuspėjamas valdytojas toliau kariuomenės nesiųstų. Beje, iš kitos pusės, bet koks labiau nuspėjamas valdytojas iš vis to karo nebūtų pradėjęs. Bet šiuo atveju reikia kalbėti jau ne apie karą, o apie politiką, nes Kremliaus režimui pralaimėjimo Ukrainoje pripažinimas bet kokia forma tolygus jų režimo galui. Vadinasi, pralaimėjimo pripažinti negalima niekad (svarbiausias šis žodis) ir, kas fronte benutiktų, vis tiek toliau bus bandoma siųsti čia kariuomenę, mobilizuoti žmones, iškonservuoti likusią senovinę techniką ir kovoti iki pergalingos pabaigos. Todėl, manyčiau, nepaisant to, koks bebūtų mums sėkmingas kitas etapas (to labai jau norisi tikėtis), vis vien jis bus ne paskutinis. Tik yra tam tikri gamtiniai-geografiniai faktoriai. Abi pusės puikiai supranta, kad rudens liūčių metu esminiai pasistūmėjimai nebus įmanomi. Rudens lietūs turėtų prasidėti spalio viduryje ar net anksčiau. Tad prie tos linijos, kur kariuomenės stovės rugsėjo pabaigoje, joms teks ir peržiemoti. Tolimesni esminiai pasistūmėjimai bus įmanomi tik vėlyvą pavasarį. Abi pusės tą puikiai supranta, ir todėl ketvirtajame etape iki rudens lietų, iki rudens patižimo bus stengiamasi maksimaliai padidinti savo kontroliuojamą teritoriją prieš labai ilgą tranšėjinių pozicinių kovų fazę šaltuoju ir drėgnuoju laikotarpiu.
Pokyčiai kare prasidės rudenį. koks bus trečiasis kario etapas?
– dideliame LKKSS garbės nario Ukrainos karo veterano Evgen Dykyj liepos 21 d. interviu portalui „Novynarnia“
Apie tai, koks buvo antrasis karo etapas, kaip bus apšaudytas Krymas, kodėl rašistai toliau šaudo raketomis į civilius, kokia dabar yra informacinė politika Vakaruose.
04‘43“ – Kokie pokyčiai įvyko per paskutinį karo mėnesį?
12‘47“ – Ar baigėsi antrasis karo etapas?
13‘26“ – Antrojo karo etapo pabaiga
24‘28“ – Raketų sindromas
33‘35“ – Rusijos informaciniai interesai Vakaruose
41‘10“ – Kodėl maskoliai dar nesugriovė tiltų per Dnieprą?
47‘57“ – Mokestis pabėgėliams