2020 m. balandžio 25 d. minėsime Krašto apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įkūrimo 30-ąsias metines. Matyt, ne vienas mūsų susimąstome – kodėl Krašto apsaugos departamento, o ne Krašto apsaugos ministerijos? Tai lėmė labai sudėtinga Lietuvos tiek vidaus, tiek išorės politika.
Taip į žurnalo „Kariūnas“ skaitytojų auditoriją – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnus – KAD 30-mečio proga kreipiasi žurnalo vyr. redaktorius dimisijos pulkininkas leitenantas, daktaras Gediminas Surgailis. Sveikindami vieni kitus, kūrę krašto apsaugos sistemą, paskaitykime ir mes…
Kariūnas. 2020 m. Nr.1 (144)
Krašto apsaugos departamentui 30
Dr. Gintautas SURGAILIS
1998 m. birželio mėn. Lietuvos inteligentijos pastangomis įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis šalyje pradėjo pertvarkos procesus. 1990 m. vasarį vykusiuose rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio kandidatai laimėjo absoliučią daugumą vietų, jų dėka 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, arba Kovo 11-osios Aktas, kuriuo buvo teisiškai atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Buvo pradėta formuoti Kazimiros Prunskienės vadovaujama Lietuvos Vyriausybė. Tačiau nepriklausomybę dar reikėjo iškovoti, įtvirtinti, pasiekti tarptautinį pripažinimą, perimti į savo rankas valstybės sienų kontrolę, organizuoti krašto ir jo žmonių gynimą. Tai buvo galima padaryti tik sukūrus krašto apsaugos sistemą, tuo labiau kad nuo pat pirmųjų nepriklausomybės dienų Sovietų Sąjunga prieš Lietuvą pradėjo šaltąjį karą. Siekiant apsunkinti Lietuvos santykius su kaimynais, prasidėjo Lietuvos politinė izoliacija ir skaldymas. Kad galėtų įsikišti SSRS represinės tarnybos, mėginta sudaryti konfliktines situacijas, suformuoti nacionalistinės, į diktatūrą linkusios valstybės įvaizdį. Nesitenkinant tuo, 1990 m. balandžio 19 d. buvo pradėta vykdyti ekonominės blokados politika, siekiant sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, sukurstyti žmonių nepasitenkinimą, suformuoti neigiamą požiūrį į nepriklausomos valstybės kūrimą, įbauginti gyventojus, pakirsti pasitikėjimą Lietuvos valdžia ir jos institucijomis, sukelti bejėgiškumo jausmą ir sudaryti prielaidas grįžti į valdžią Maskvos statytiniams.
Formuojamos K. Prunskienės vyriausybės ministerijų sąraše buvo ir Krašto apsaugos ministerija.
1990 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pirmą kartą bandė įkurti valstybės apsaugos instituciją tvirtindama ministrus. Ministrė pirmininkė Kazimira Prunskienė krašto apsaugos ministru pasiūlė skirti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatą Vidmantą Povilionį. Pristatydama kandidatą į krašto apsaugos ministrus, ministrė pirmininkė pabrėžė, kad „būtent tokios tarnybos, būtent tokį ministrą, kaip krašto apsaugos, Respublikos valstybingumui arba savarankiškos valstybės Vyriausybei tvirtinti tikrai reikia“[i].
Tačiau, kad ir kaip būtų keista, šį ministrės pirmininkės pasiūlymą nemažai Aukščiausiosios Tarybos deputatų sutiko priešiškai. Siūlymui įkurti Krašto apsaugos ministeriją pirmasis pasipriešino deputatas Egidijus Bičkauskas. Jis, pateikdamas klausimą K. Prunskienei, pareiškė, kad, jo „giliu įsitikinimu, visu tuo, kas vyksta ir ko reikia, turi užsiimti vidaus reikalų ministras“[ii].
Daugumos deputatų neigiamas požiūris iš esmės nepasikeitė ir po V. Povilionio kalbos, kurioje jis išdėstė pagrindinę krašto apsaugos kūrimo koncepciją. Šios deputatų nuostatos pagrindinę priežastį atskleidė deputatas Juozas Tamulis. Kandidatui į krašto apsaugos ministrus užduodamas klausimą jis pabrėžė: „Visų pirma norėčiau priminti gerbiamajam kandidatui, kad Sąjūdžio rinkiminėje platformoje buvo aiškiai parašyta: ne tik neutrali, bet ir demilitarizuota.“[iii]
Deputatė Nijolė Oželytė-Vaitiekūnienė pareiškė, jog „turėti iliuzijų, kad galima suburti kariuomenę, galinčią kam nors rimtai pasipriešinti, yra juokinga“. Ji siūlė tik sudaryti pasienio dalinius[iv]. Deputatas Vidmantas Žiemelis siūlė visai nevartoti termino „kariuomenė“. Tai, deputato nuomone, gali pakenkti valstybei, kuri siekia pripažinimo[v], o deputatas Albinas Januška buvo labai kategoriškas. Jis pareiškė: „Man atrodo, kad šitas klausimas visiškai neparengtas. Visa ta diskusija kaip kažkoks klaikus nakties sapnas. (Plojimai.) Aš kalbėsiu ultimatyviai. Siūlau nutraukti klausimo svarstymą. Jeigu vis dėlto klausimas bus siūlomas balsuoti, manau, kad bus deputatų, kurie išeis iš salės ir sukels kvorumo krizę.“[vi]
Reikia pripažinti, kad A. Januška dėl daug ko buvo teisus. Klausimas iš tikrųjų nebuvo parengtas svarstyti. Pretendentas į ministrus kalbėjo gana aštriai. Kaip paaiškėjo diskusijų metu, jo išdėstyta gynybos koncepcija nebuvo aptarta su ministre pirmininke ir jau paskirtais ministrais, pagaliau ir pats pretendentas pasirodė menkai išmanąs karinius dalykus, painiojo netgi terminus, pvz., šaukimą į kariuomenę ir mobilizaciją[vii].
Deputatų A. V. Patacko, A. Januškos, K. Uokos siūlymu šio klausimo svarstymas buvo atidėtas, kol parlamente bus aptartas strateginis krašto apsaugos sistemos pobūdis[viii].
Po šių svarstymų buvo padaryta teisinga išvada, kad Aukščiausioje Taryboje vyraujantys Sąjūdžio deputatai, kurie rinkimų metu labai kategoriškai pasisakė prieš kariuomenę, greitai savo nuomonės nepakeis, todėl dar kartą teikti svarstyti krašto apsaugos ministro kandidatūros neverta. Po gana intensyvių diskusijų buvo pasirinktas kitas būdas – įkurti Krašto apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tačiau reikia pažymėti, kad to priežastis buvo ne vien antikarinės Sąjūdžio deputatų daugumos nuostatos. Gana platų palaikymą turėjo ir nuomonė: kad dar labiau nesuerzinus SSRS, apie karinių struktūrų kūrimą apdairiau būtų kol kas apskritai viešai nediskutuoti – geriau pradėti kurti kažkokią struktūrą, kuri nesukeltų stiprios neigiamos reakcijos. Ko gero, atsižvelgus į abi minėtas nuomones ir buvo nuspręsta įkurti Krašto apsaugos departamentą (KAD).
![](https://kariuomeneskurejai.lt/wp-content/uploads/2020/04/KAD_30_15p.jpg)
![Pirmasis KAD pastatas Kosciuškos g. 36](https://kariuomeneskurejai.lt/wp-content/uploads/2020/04/KAD_30_pliateriu-rumai2-250x167.jpg)
![Grupė Karinio–sportinio klubo narių](https://kariuomeneskurejai.lt/wp-content/uploads/2020/04/KAD_30_03-250x167.jpg)
![Nežinomo lietuvio kario palaikų perlaidojimo ceremonija. Kaunas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis. 1990 m. lapkričio 23 d.](https://kariuomeneskurejai.lt/wp-content/uploads/2020/04/KAD_30_14-250x167.jpg)
![Prie sienos su Baltarusija](https://kariuomeneskurejai.lt/wp-content/uploads/2020/04/KAD_30_07-250x110.jpg)
![LR AT Gynybos štabas: A. Butkevičius, Č. Jezerskas, V. Česnulevičius, J. Gečas. 1991 m.](https://kariuomeneskurejai.lt/wp-content/uploads/2020/04/KAD_30_12p-250x166.jpg)
[i] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. 1990 m. kovo 21–23 d. Stenogramos. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Vilnius, 1991, p. 317. [ii] Ten pat, p. 317. [iii] Ten pat, p. 320. [iv] Ten pat, p. 324–325. [v] Ten pat, p. 325. [vi] Ten pat, p. 325. [vii] Ten pat, p. 318–320. [viii] Ten pat, p. 327.